Vizualiųjų menų kūrėjas Driesas Verhoevenas kuria instaliacijas, performansus, akcijas norėdamas išryškinti mūsų socialinę tikrovę. Kurdamas „Happiness“ jis artimai bendradarbiavo su įmone „Chris Creatures Filmeffects“. Be negatyvaus nusiteikimo prieš žmogų, humanoidė pasakoja apie plačiai vartojamas psichotropines medžiagas ir vaistus, kuriuos gali gauti išrašytus gydytojo arba nelegaliai įsigyti. Didžiausia ironija, kad suprogramuotas žmogaus pavidalo robotas aiškina, kaip gali padėti citalopramas arba ekstazis – nuslopinti nerimą, pakelti nuotaiką ar atsipalaiduoti.
25 minutes trunkantis edukacinis pasakojimas supažindina su kiekvienu mums žinomu sintetiniu (ne)legaliu vaistu, pagerinančiu smegenų veiklą. Pirmas ir pats nekenksmingiausias – chemikų sutartas terminas „azoto suboksidas“ arba vadinamosios linksminančios dujos (dar diazoto oksidas). Humanoidė-vaistininkė paaiškina jų vartojimą, kokį teigiamą poveikį jie gali sukelti ir galiausiai suvaidina kaip juokiasi: jos kūnas atsilošia, akys užsimerkia, burna pradeda judėti lyg juoktųsi. Tai – baugiausias matytas dalykas! Akių, antakių, nosies ir burnos judesiai priverčia pasijusti, tarsi stovėtum priešais žmogų, kuris be emocijų skaito instruktažą. Akimirkomis, kai pasakoja apie stipresnius narkotikus, robotė pradeda dainuoti, parodydama, kokią euforiją juos pavartojus galima pajusti – lyg dainuotų pati sau.
Paradoksas: „Happiness“ humanoidė „vaistinės“ lankytojams apie narkotikus kalba kaip apie tobulas priemones laimės jausmui patirti. / M. Plepio nuotr.
Įeidamas į vaistinę, privalai išlikti blaivaus proto, nes girdi informaciją vien apie medikamentų poveikį, tačiau apie šalutinį poveikį – nieko.
„Happiness“ kelia daug apmąstymų. Ar mes sugebame patys susikurti savo laimę? Gal kaip tik daugėja vartojančiųjų psichotropinių medžiagų? Jei daugėja, kodėl gydytojo išrašyti vaistai yra legalūs, o juos pirkti iš prekeivių jau yra nusikaltimas? Ar reikia edukuoti žmones apie narkotikus, ar kaip tik slėpti šią informaciją? Kaip neperžengti ribos tarp rekreacinio vartojimo ir priklausomybės? Ši aktuali tema ypač šiandien, kai Seime keliami medicininių kanapių įteisinimo klausimai.
„Happiness“ gali klaidinti patiklius žmones. Tai vienas trūkumų, pastebimų akylai klausant humanoidės. Įeidamas į vaistinę, privalai išlikti blaivaus protą, nes girdi informaciją vien apie medikamentų poveikį, tačiau apie šalutinį poveikį – nieko. Tad, pasitelkęs racionalumą (ko, greičiausiai, kūrėjas ir tikėjosi), pradedi mąstyti, ar mes priklausomi nuo laimės ir ar ateityje galėsime programuoti savo emocijas.
Šis D.Verhoeveno darbas, prieš akis regimas tikras robotas, judantis tarsi žmogus, psichotropinių medžiagų poveikio imitacijos priverčia giliai pamąstyti apie visuomenę, kurioje gyvename ir jos ateitį. Kūrėjui puikiai pavyko pasiekti šį tikslą ir apsilankymas šioje baugokoje futuristinėje vaistinėlėje išliks atmintyje ilgam.
