A grupės atrankoje vilnietis atliko tris bandymus, tačiau nė vienas jų nebuvo toks, kuris tenkintų olimpinėse žaidynėse debiutuojantį sportininką ir jo trenerius.

79.5 m, 81.24 m ir 80.13 m. – skaičiai, kurie paliko lietuvį už finalo linijos. A grupėje E.Matusevičius liko devintas, o galiausiai finišavo tarp 32 dalyvių finišavo keturioliktas. Nuo finalo lietuvį skyrė 86 cm.

Dabar Lietuvos sporto universiteto (LSU) studentas yra geriausias šalies ietininkas, nors anksčiau ta pačia dešiniąja ranka jis mėtydavo ne ietį, o beisbolo kamuoliuką.

E. Matusevičiaus teigimu, ieties metimas jam priminė nedidelio, bet gana kieto ir sunkaus beisbolo kamuolio svaidymą, todėl tranformacija iš vienos panašios judesių technikos reikalaujančios sporto šakos į kitą sudėtinga nebuvo.

„Vienu metu lankiau ir beisbolą, ir ieties metimą. Žinoma, iš pradžių mums apskritai neleisdavo mesti ieties, todėl mėtydavome kamuoliukus. Beisbolo komandoje būdavo keli geri žaidėjai, kiti – jau ne tokio lygio ir jie tempdavo komandą žemyn. Tai man labai nepatikdavo ir norėjosi, kad už viską būtum atsakingas tik tu pats“, – kalbėjo individualumą mėgstantis E. Matusevičius.

Neaišku, kiek toli dabar nuskristų LSU studento mestas beisbolo kamuoliukas, tačiau ieties metimo rungtyje olimpiečiui sekasi tikrai neprastai – birželio 26 dieną Palangoje vykusiame Lietuvos lengvosios atletikos čempionate E. Matusevičius ietį nusviedė 83,53 metrus.

„Šį sezoną mano ietis visose varžybose skrido daugiau nei 81 metrą, tačiau vis dar „įeidinėju“ į geresnę formą, – teigė sportininkas. – Džiugu, kad tai matosi, nes ietis su kiekvienu metimu skrenda vis toliau ir toliau. Kaip studentams pritrūksta vienos nakties, taip ir man pritrūko vienų ar dvejų varžybų, kad ta ietis skristų dar toliau, tačiau Tokijui tikrai jaučiuosi pasirengęs.“

E. Matusevičiui olimpinės žaidynės Tokijuje bus pirmosios jo sportinėje karjeroje. Išsvajoto olimpinio krikšto sportininkui teko palaukti šiek tiek ilgiau nei įprastai, mat pasaulį sustingdė koronaviruso pandemija.

Japonijoje 2020-aisiais turėjusios vykti olimpinės žaidynės buvo perkeltos į 2021 metus, o sportininkų pasirengimo laikotarpiu laikomas olimpinis ciklas pailgėjo metais – iki penkerių.

„Tie penkeri olimpinio ciklo metai pasidalijo į kelis etapus. Pirmuosius trejus metus augau savo rungtyje, brendau kaip sportininkas, o kiti dveji metai jau buvo tikslingas ėjimas olimpinių žaidynių link. Taip ir nutiko – 2019 metais kišenėje jau turėjau olimpinį kelialapį“, – prisiminė E. Matusevičius.

„Mano svajonėse olimpinės žaidynės atrodydavo taip, kad visur yra minios žmonių, palaikančių mylimus sportininkus. Deja, šiemet to nebus, – tęsė ietininkas. – Dabar net nežinau, ko tikėtis, nes girdime kalbų, kad didžiąją dalį laiko tiesiog praleisime kambariuose ir būsime uždaryti tarp keturių sienų. Tai tikrai bus šiek tiek kitokios olimpinės žaidynės.“

Tokijo olimpinės žaidynės bus pirmosios istorijoje, kai dėl koronaviruso į Japoniją sportininkai vyks vieni ir paskui juos sekti negalės nei artimi žmonės, nei atletų sirgaliai.

Visgi E. Matusevičiui čia pasisekė kiek geriau nei kitiems lietuviams, nes į Japoniją drauge su lengvaatlečiu vyks jo tėtis, treneris Edmuntas Matusevičius.

Lietuvos olimpiečio teigimu, tėčio buvimas šalia suteiks dar daugiau motyvacijos parodyti gerą rezultatą, kurio sportininkas tikisi Tokijo olimpinių žaidynių ieties metimo rungtyje.

„Girdėti himną, skambantį man stovint ant nugalėtojo laiptelio, būtų pasakiškas jausmas. Lietuva yra mano gimtinė, šalis, kurioje gimiau ir augau, vieta, kurioje gyvena mano šeima. Atstovaudamas Lietuvai jaučiuosi lyg atstovaučiau visiems savo pažįstamiems lietuviams. Tai sukuria jausmą, kad stadione esi ne vienas – tave palaiko visa Lietuva“, – pasakojo E. Matusevičius.

Lietuvos sporto universiteto Treniravimo sistemų studijų programoje studijuojantis ieties metikas džiaugėsi Universitete įgyjamomis žiniomis ir lanksčiu paskaitų grafiku, leidžiančiu suderinti mokslą ir sportinę veiklą.

„Esu pasirinkęs ištęstines studijas, todėl galiu derinti jas su pasirengimu varžyboms. Atsiskaitymai dažniausiai būna tada, kai man poilsis ar varžybų apskritai nėra. Labai džiaugiuosi, kad pasirinkau Lietuvos sporto universitetą, nes vargu ar kitur pavyktų taip gerai suderinti studijas su savo sportine karjera“, – džiaugėsi E. Matusevičius.

Olimpiečio startas ieties metimo rungtyje – rugpjūčio 4 dieną. Tokijo olimpinės žaidynės po dviejų savaičių įtemptų kovų finišuos rugpjūčio 8-ąją.

Galingu švystelėjimu nuskraidinęs įrankį už 89 m žymos ne tik solidžiai pagerino Lietuvos rekordą, bet ir pasiekė trečią geriausią sezono rezultatą pasaulyje.

Prieš kelias savaites Neapolyje vykusioje vasaros universiadoje E.Matusevičius atrankos varžybose ietį numetė 84 m 93 cm ir pagerino sau pačiam priklausiusį Lietuvos ieties metimo rekordą. Finale 23-metis vilnietis geriausiu bandymu pasiekė 80 m ir 7 cm rezultatą ir galutinėje rikiuotėje užėmė antrą vietą. Po tų varžybų sportininkas labiausiai apgailestavo, kad nepavyko peržengti 85 m ribos, kuri būtų garantavusi jam kelialapį į 2020 m. Tokijo olimpines žaidynes. Tačiau liepos 27 d. Palangoje visos ribos buvo peržengtos.

Lietuvos čempionate E.Matusevičius trečiu bandymu numetė ietį 89 m 17 cm ir sukėlė tikrą emocijų audrą Palangos stadione.

"Kai išmečiau ietį, pradėjau pats ploti, šaukti, nes jaučiau, kad metimas bus rekordinis. Tiesa, negalvojau, kad bus 89 m, maniau, kad gal kokie 87 m. Bet ietis nuskrido keliais metrais toliau, o kai pamačiau galutinį rezultatą, pagalvojau, kad tai tikrai fantastika", – "Vilniaus dienai" sakė E.Matusevičius.

– Kaip manote, kas lėmė tokį aukštą rezultatą?

– Turi susidėti visos aplinkybės – gera savijauta, tinkamos oro sąlygos, palankus vėjukas, draugiška, šilta publika. Ir Palangoje viskas būtent taip ir buvo, net žiūrovai labai jautriai sureagavo į mano prašymus palaikyti, paploti. Bet kai su tėčiu peržiūrėjome metimo įrašą, pamatėme, kad jis tikrai nebuvo tobulas. Vien tai, kad mesdamas ietį sulenkiau kairę koją man atėmė bent kelis metrus. Nes kuo koja tiesesnė, tuo ietis skrieja toliau. Tad rezervo ir tame metime dar buvo su kaupu, o tai suteikia motyvacijos dar sunkiau dirbti treniruotėse, nes jaučiu, kad ietis gali skrieti ir toliau. Gal dar svarbiau, kad šiame čempionate pirmą kartą visi mano metimai buvo tolesni nei 80 m, net ir pats pirmas, kurio neįskaitė, buvo toliau nei 87 m. Tad ši serija tikrai buvo išskirtinė. O tai mane dar labiau įkvepia, nes rodo, kad esu teisingame kelyje.

– Geriausias pasaulio rezultatas – 90,61 m, o jūsų pasiekimas yra trečias. Natūralu, kad po tokio pasirodymo esate minimas kaip vienas iš pretendentų ir į pasaulio čempionato medalius?

– Smagu, kad mane pastebi ir vertina, bet kalbėti apie galimybes pasaulio čempionate iškovoti medalį tikrai dar per anksti. Galiu tik pasidžiaugti, kad po Lietuvos čempionato sulaukiau labai daug palaikymo iš įvairių žmonių, man tai buvo labai malonu. O apie medalius kol kas tikrai nesvajoju. Dabar labai lengva sakyti, kad jei numesiu 89 m, bus medalis. Bet pasaulyje yra bent penki ieties metikai, kurie reguliariai peržengia 90 m ribą, tad net ir asmeninis rekordas man negarantuoja jokio medalio.

– Visgi atrodo, kad ir jums tie 90 m yra ranka pasiekiamas rezultatas.

– Iš tiesų, dabar ta riba smarkiai priartėjo, bet nereikia manyti, kad bus paprasta ją peržengti. Bet kuo toliau numeti ietį, tuo sunkiau pagerinti tą pasiekimą. Dabar jau kiekvienas metras tampa vis brangesnis.

– Tačiau Palangoje vienu mostu prie savo (ir Lietuvos) rekordo pridėjote daugiau nei 4 m.

Smagu, kad mane pastebi ir vertina, bet kalbėti apie galimybes pasaulio čempionate iškovoti medalį tikrai dar per anksti.

– Reikia pasakyti, kad man toks metimas irgi buvo šioks toks šokas. Tikrai nesitikėjau, kad bus daugiau nei 89 m. Mintyse planavau, kad iš pradžių reikėtų įveikti 85 m ribą, o čia išėjo visi 89 m.

– Prieš 23 metus čekas Janas Železny numetė ietį 98 m 48 cm ir paskutinį kartą pagerino pasaulio rekordą. Kaip manote, ar kas nors ateityje gali pasikėsinti į šią rekordinę aukštumą?

– J.Železny yra tikra ieties metimo legenda. Aš pats jo metančio ietį nesu matęs, bet esu jį kelis kartus sutikęs varžybose. Tai tikrai yra ypatingas žmogus, ypatingas ir jo rekordas. Bet aš tikiu, kad jis nėra amžinas. Ir pats turiu tokį tikslą – pagerinti šį rekordą. Ir ne šiaip pagerinti, o peržengti 100 m ribą. Suprantu, kad dabar tai skamba nerealiai, bet toks yra mano tikslas. Ir aš ne tik apie tai svajoju, bet ir rimtai ketinu jo siekti. Tiesą sakant, tikiu, kad tokį pat tikslą turi visi pajėgiausi planetos ieties metikai, nes pirmas, numetęs ietį toliau nei 100 m, taptų šios sporto šakos legenda. Ir man atrodo, kad tai yra realu ir įmanoma.

– Esate iš labai sportiškos šeimos, jūsų tėtis ir treneris Edmuntas praeityje buvo puikus ieties metikas, bet vėliau jis pasinėrė į beisbolą, šia sporto šaka iki šiol užsiima ir jūsų brolis Edvardas. Kodėl jūs pasirinkote ietį, o ne beisbolo lazdą?

– Vaikystėje ir aš daugiau laiko praleisdavau mėtydamas beisbolo kamuoliuką, nuo antros klasės beisbolą derinau su lengvosios atletikos treniruotėmis, bet galiausiai pasirinkau ietį. Beisbolas yra komandinis žaidimas, o man labai nepatiko, kad galutinį rezultatą lemia ne tik mano, bet ir komandos draugų pastangos ar klaidos. O ieties metimo sektoriuje tik aš pats atsakingas už savo rezultatus. Jei padarau klaidą, žinau, kad tai tik mano paties klaida. Mesdamas ietį žinau, kad kiek širdies ir pastangų įdėsiu, tiek ir turėsiu.

Kalbant apie ieties metimą, viskas vis tiek prasideda nuo kamuoliuko metimo. Beisbole aš buvau metikas, tad kai perėjau į ieties metimo sektorių, nelabai kas ir pasikeitė. Iš tiesų, mano tėtis visada buvo labiau ieties metikas, vienu metu ietį mėtė ir mano vyresnis brolis Edvardas, tad toks pasirinkimas buvo natūralus. Tik tiek, kad jis ietį paleido, o aš paėmęs ją į rankas nešuosi iki šiol.

– Šiais metais jau turėjote net 12 oficialių startų varžybose, o rugsėjo pabaigoje laukia dar ir pasaulio lengvosios atletikos čempionatas Katare. Kaip planuojate ruoštis šioms varžyboms, ar pavyks išsaugoti dabartinę sportinę formą?

– Iš tiesų, šis sezonas yra kitoks nei iki šiol buvę. Įprastai mano sezonas prasidėdavo gegužę ir baigdavosi rugpjūčio viduryje arba vėliausiai pabaigoje, o šį kartą dėl pasaulio čempionato sezonas truks net iki spalio pradžios. Tai tikrai kažkas naujo. Bet mes su tėčiu esame pasirengę šiam iššūkiui, o aš pats tikrai nejaučiu, kad pasiekiau piką. Man netgi atrodo, kad dar esu gan toli nuo geriausios fizinės formos. Tad per likusį laiką dalyvausiu dar bent keliose varžybose, o rugsėjį jau pradėsiu nuosekliai ruoštis pasaulio čempionatui.

– Kokius tikslus kelsite pasaulio čempionate? Ar planuojate tik dalyvauti, apsižiūrėti?

– Žvalgybą atlikau 2017 m., o dabar norėčiau siekti konkrečių tikslų. Pirmas tikslas – patekti į finalą, jei viskas bus gerai – pakovoti dėl vietos pirmame dešimtuke arba aštuntuke.

– O medaliai?

– Ne, apie medalius minčių nėra. Iš tiesų nenoriu niekam nieko žadėti, nes varžybose būna visokių netikėtumų, kai net ir geriausias asmeninis rezultatas negarantuoja medalių. Konkurencija mūsų sporto šakoje labai didelė, net 5–6 sportininkai gali numesti ietį toliau nei 90 m.

– Ar pasaulio čempionatui ruošitės Vilniuje?

– Vasaromis mes visada darbuojamės sostinės Vingio parko stadione, ten sąlygos tikrai geros. Problemų kyla tik šaltuoju metų laiku, nes Vilniaus lengvosios atletikos maniežas nėra pritaikytas metikams. Mes negalime mesti ieties manieže, tad tenka mėtyti kamuoliukus. Bet ir tai nėra patogu, nes negalime įsibėgėti, kiek būtina, mūsų trajektorijos kertasi su rutulio stūmikais, bėgikais. Verkiant reikia naujų patalpų, kuriose žiemą galėtume mėtyti ietį. Štai Taline yra bent trys maniežai, kuriuose ramiai darbuojasi metikai ir jie niekam nemaišo, visi laimingi. Bet net ir esančiomis sąlygomis stengiamės dirbti maksimaliomis pastangomis. Tik neaišku, kaip bus šią žiemą, nes šiuo metu maniežą renovuoja, tad kol kas niekas nežino, ar apskritai turėsime kur treniruotis. Tikriausiai teks rengti ilgesnes stovyklas užsienyje, nes kitaip tinkamai pasirengti olimpiadai bus labai sudėtinga.

Didžiojoje Britanijoje vykstančiame 2014 metų Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate, kurį rengia Tarptautinis parolimpinis komitetas (IPC), per žingsnį nuo medalio ketvirtadienį liko ieties metikas Ramūnas Verbavičius.

Judėjimo negalią (neįgalumo indeksas F55/56) turinčių atletų varžybose R.Verbavičius geriausiu penktuoju bandymu įrankį nuskraidino 25,77 m ir, pagerinęs asmeninį rekordą, liko ketvirtas. Lietuvis nuo bronzą iškovojusio bulgaro Mustafos Yuseinovo atsiliko 1,40 m.

Šios rungties čempionu tapo suomis Aleksis Kirjojenas (31,12 m), o sidabru džiaugėsi serbas Milošas Zaričius (29,77 m).

Kitas ketvirtadienį vakare startavęs Lietuvos atletas su judėjimo negalia (T42) Mindaugas Bernotas 200 m nubėgo per 28,30 sekundės ir, pagerinęs asmeninį sezono rezultatą, liko penktas. Nuo bronzą iškovojusio dano Danielio Jorgenseno jis atsiliko 0,4 sekundės.

Aukso medalį iškovojo rusas Antonas Prochorovas (26,48 sek.), o sidabras atiteko planetos rekordininkui britui Richardui Whiteheadui (27,25 sek.).

Iš viso Didžiojoje Britanijoje Lietuvos neįgalieji atletai jau iškovojo vieną aukso, vieną sidabro bei du bronzos medalius ir komandų rikiuotėje užima 24-ąją vietą tarp 32-jų apdovanojimus pelniusių rinktinių.