„Sakoma, kad tikslas pateisina priemones. Tačiau dabartinė padėtis Kaune įrodo, koks ydingas gali būti toks požiūris. Suremontuotos gatvės, atnaujintos aikštės, auganti ekonomika – visa tai laukti ir miestiečiams reikalingi rezultatai, bet jie daromi užsikimšus ausis bendruomenių nuomonei, užsimerkus prieš piktnaudžiavimą padėtimi, menkinant atskirų gyventojų grupių poreikius. Tokia „tvarkos darymo“ kaina pamina visų miestiečių orumą. Ir su tuo Kaunas taikstytis neturi“, – teigia Ieva Budraitė. Anot kandidatės, Kauno potencialas skaidriam ir į aplinkos kokybę orientuotam valdymui – didelis. „Kaunas – tai žalių idėjininkų lopšys. Čia kilo pirmieji ekologiniai judėjimai, kovoję prieš aplinkos taršą ir sovietų okupaciją. Tačiau praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, Kaune tikros demokratijos vėl pasigendama, o kai kurie ekologiniai iššūkiai ignoruojami metų metus. Subūrėme komandą, kad pasiūlytume alternatyvą ne tik „Atgajos“ judėjimo laikus menantiems kauniečiams, bet ir jauniems žmonėms, kurie nori kurti, dirbti ir auginti vaikus laisvame bei sveikame mieste“, – sakė kandidatė į Kauno merus.

Žaliųjų rinkiminėje programoje Kaunui – dalyvaujamojo biudžeto idėja, vietinių apklausų ir referendumų organizavimas, ryžtingas taršos mažinimas, dėmesys dalijimosi ekonomikos skatinimui, atsinaujinančios energetikos plėtra ir kiti klausimai. „Kaunas nenusipelnė būti vieno asmens interesų įkaitu. Jis gali tapti žalių ir įtraukių koncepcijų lyderiu ir mes kviečiame to siekti drauge“, – teigė žaliųjų vadovė Ieva Budraitė.

30-metė kandidatė neseniai antrai kadencijai buvo perrinkta eiti Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkės pareigas, taip pat yra visuomeninė Aplinkos ministro patarėja, Žaliosios politikos instituto direktoriaus pavaduotoja. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute yra įgijusi viešosios politikos analizės magistro laipsnį. I. Budraitė žinoma tokių aplinkosauginių projektų kaip kasmetinė upių švarinimo iniciatyva „River Cleanup Lietuva“ ir Nacionalinis aplinkosaugos egzaminas organizatorė, klimato krizės sprendimų advokatorė.

Partijos keliamų kandidatų į Kauno miesto tarybą sąraše ir Saulius Pikšrys, aplinkosaugos ir energetikos ekspertas, vienas iš ekologinio judėjimo „Atgaja“ įkūrėjų. Į tarybą taip pat kandidatuos pedagogė, Lietuvos mokytojų sąjūdžio steigėja Rūta Andriuškevičienė, vienos didžiausių logistikos įmonių padalinio vadovas Martynas Petraitis, aplinkos duomenų analitikas Svajūnas Plungė, ilgametis Kauno statybos ir paslaugų mokymo centro padalinio vadovas Albertas Regalovskis, viešojo administravimo, smulkaus verslo ir kitų sričių atstovai.

Lietuvos žaliųjų partija šiuo metu yra atstovaujama Panevėžio miesto, Kaišiadorių, Molėtų ir Utenos rajonų tarybose. Radviliškio rajone pernai buvo išrinktas pirmasis partijai atstovaujantis meras.

Rinkimai vyks kovo 5 dieną.

„Profesionalios, o ne butaforinės ar epizodinės žaliosios politikos poreikį mums diktuoja ne tik ES Žaliojo kurso reguliacijos, bet ir gyventojų lūkesčiai gyventi sveikesnėje aplinkoje bei objektyvūs duomenys“, – partijos pranešime sakė 29-erių viešosios politikos analitikė bei aplinkosaugos projektų iniciatorė I. Budraitė.

„Esama padėtis žaliųjų netenkina, todėl esame pasiruošę tęsti partijos veiklą siūlydami savo kompetenciją efektyvesniems sprendimams diegti“ – teigė ji.

Žalieji patvirtino kelsiantys sąrašus ne mažiau kaip 12-koje savivaldybių ir atskleidė aštuonių kandidatų į merus pavardes. Partijos patvirtinimas suteiktas Vilniaus miesto mero pozicijos sieksiančiam atsinaujinančios energetikos ekspertui Remigijui Lapinskui, Klaipėdos miesto mero – teisininkui Arvydui Ekčiui, Panevėžio miesto – ilgametei politikei, vietos savivaldos tarybos narei Gemai Umbrasienei.

Utenos rajone į merus bus keliamas vietos savivaldos tarybos narys Sigitas Mecelica, Ignalinos rajone – teisininko Vaidoto Židanavičiaus kandidatūra, Molėtų rajone – ekonomisto Ginto Umbraso, Kaišiadorių rajone – teisininko, vietos savivaldos tarybos nario Virginijaus Ceslevičiaus, Kelmės rajone – Gyvūnų mylėtojų asociacijos vadovės Linos Samulytės kandidatūros.

Žalieji išrinko ir penkis partijos vicepirmininkus. Jais tapo Remigijus Lapinskas, neetatinis aplinkosaugos ekspertas, partijos Vilniaus skyriaus pirmininkas Laurynas Okockis, partijos Panevėžio skyriaus pirmininkė Gema Umbrasienė, aplinkos duomenų analitikas Svajūnas Plungė ir politikos mokslų absolventas, partijos Kauno m. sk. pirmininkas Martynas Petraitis. Partijos Tarybai vadovaus teisės profesorius Vytautas Nekrošius.

Lietuvos žaliųjų partija šiuo metu yra atstovaujama Panevėžio miesto, Kaišiadorių, Kėdainių, Molėtų ir Utenos rajonuose. Radviliškio rajone pernai buvo išrinktas pirmasis partijai atstovaujantis meras.

Nauji savivaldos rinkimai vyks 2023 metų kovo 5 dieną.

Šiuo metu kaip centro kairės save apibūdinančiai neparlamentinei Lietuvos žaliųjų partijai vadovauja 29-erių metų viešosios politikos analitikė Ieva Budraitė.

„Į rinkimus žengiame labiau nei bet kada įsitikinę savo programos ir idėjų aktualumu. Ne tik todėl, kad profesionalios ir tikros, o ne butaforinės ar epizodinės žaliosios politikos poreikį diktuoja Europos Sąjungos Žaliojo kurso reguliacijos, ne tik todėl, kad auga gyventojų lūkesčiai gyventi sveikesnėje aplinkoje, bet ir dėl objektyvių duomenų“, – partijos pranešime cituojama I. Budraitė.

Anot jos, žaliosios politikos poreikį rodo tai, kad paviršinių vandens telkinių tarša auga, sąlygos gyvajai gamtai prastėja, žiediškumo ekonomikoje lygis yra žemas.

Lietuvos žaliųjų partija šiuo metu yra atstovaujama Panevėžio miesto, Kaišiadorių, Kėdainių, Molėtų ir Utenos rajonuose. Radviliškio rajone pernai buvo išrinktas pirmasis partijai atstovaujantis meras.

Nauji savivaldos rinkimai vyks 2023 metų kovo 5 dieną.

Reikalaujama su šia šalimi nutraukti diplomatinius santykius, galiojančias sutartis dėl naftos bei gamtinių dujų pirkimo iš joje registruotų įmonių bei įvesti kitus apribojimus, kurie turėtų reikšmingą poveikį Rusijai.

„Griežtai smerkdami karinę fašistinės Rusijos valdžios agresiją prieš Ukrainą ir suprasdami, kad šiuo metu Ukrainoje sprendžiasi ne tik ukrainiečių, bet ir mūsų saugumo klausimas, prašome mūsų šalies vadovybės nustoti delsti ir imtis daugiau konkrečių priemonių, galinčių padėti Ukrainos vadovams, kariams ir gyventojams. Reikalaujame nedelsiant taikyti griežčiausias įmanomas sankcijas Rusijos ir jai talkinančios Baltarusijos valstybėms“, – sako Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė Ieva Budraitė.

Anot jos, atsižvelgiant į esamą situaciją, Lietuva turėtų esmingai plėsti Ukrainai teikiamos karinės ginkluotės apimtis ir nutraukti tiek diplomatinius, tiek ir ekonominius santykius su Rusija, taip pat apriboti ekonominį bendradarbiavimą su Baltarusija. Pasak I. Budraitės, jei nuoširdžiai norime padėti Ukrainai, turime nustoti finansuoti Rusijos režimą pirkdami naftą ir dujas.

Partijos pirmininkės įsitikinimu, būtina nutraukti šių šalių krovinių tranzitą per Lietuvos teritoriją (įskaitant ir tranzitą į/iš Kaliningrado srities), nedelsiant uždaryti oro erdvę jų oro transportui ir apriboti judėjimą pasienio su šiomis šalimis punktuose, siekiant išvengti galimų Rusijos diversijų.

„Už karo nusikaltimus Rusijos režimo atstovus būtina patraukti tarptautinėn baudžiamojon atsakomybėn, todėl reikia kuo skubiau inicijuoti teisines procedūras. Be to, turime užtikrinti būtinųjų paslaugų teikimą ir jų finansavimą priimant karo pabėgėlius iš Ukrainos“, – teigia I. Budraitė.

– Kaip mes atrodome pasauliniame kontekste pagal plastiko pakuočių naudojimą? Ar galime save palyginti su kaimynais – latviais ar lenkais?

– Nesame mes kokie nors išskirtiniai. Tačiau pagal statistiką, kiek mes perdirbame plastiko, atrodo, kad gana daug, palyginti su kitais. Tik visi specialistai labai kritiškai vertina šiuos skaičius. Lietuvos rinka priima net 60 proc. iš principo neperdirbamų pakuočių, nes turi labai daug priemaišų, kurios trukdo dar kartą panaudoti tą plastiką. Jos gali būti tik deginamos, išvežamos į sąvartynus arba eksportuojamos. Todėl tik teoriškai pas mus jos perdirbamos 100 proc., nors taip negali būti. Dėl to statistika ir keistoka.

Nesame gerąja prasme kokie nors išskirtiniai, tačiau turime labai daug galimybių, nes ES rengiasi žaliojo kurso politikai, o mes galime čia investuoti ir pasitempti. Kaip minėjau, dar daugybę atliekų tvarkome ne taip, kaip turėtume. Pirmiausia – trūksta pajėgumų joms perdirbti.

Prieš keletą metų buvo pateikti skaičiai, kiek daug atliekų eksportuojame ne tik mes, bet ir visa ES į trečiąsias šalis, tokias kaip Vietnamas, Malaizija. Užrašoma, kad jos ten bus perdirbamos, tačiau visi puikiai supranta, kad tokios valstybės perdirbimo pajėgumų neturi, paliekamos atviruose sąvartynuose. Visos ES mastu tokia politika turėtų baigtis, nes už visą plastiką, kuris patenka į rinką, gamintojai būtų maksimaliai atsakingi, kad būtų sutvarkomas iki galo ne teoriškai, bet praktiškai. Turėtų atsirasti toks jo ženklinimas, kad realiai perdirbamas dabar, o ne kažkada ateity.

– Praėjusių metų pradžioje Malaizija pareiškė neketinanti tapti pasaulio sąvartynu ir išsiuntė 150 konteinerių su plastiko atliekomis atgal į kilmės – daugiausia turtingesnes – šalis. Be JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir kitų šalių, plastiko atliekas į Malaiziją siuntė ir Lietuva. 2018 m. Jungtinių Tautų duomenimis, iš Lietuvos eksportuota per 1 764 tonų atliekų. 2017-aisiais eksportas siekė apie 300 tonų. Jei jau Malaizija verčia šiukšles atgal, kur mes jas vis dėlto padedame, jei jos netinkamos perdirbti? Deginame kogeneracinėse jėgainėse?

Pernai Malaizija pareiškė neketinanti tapti pasaulio sąvartynu ir išsiuntė 150 konteinerių su plastiko atliekomis atgal į kilmės šalis, o vežė ir Lietuva.

– Bijau, kad taip. Pasistatėme atliekomis kūrenamas kogeneracines jėgaines, jas reikia aprūpinti kuru, dalis plastiko vežama ten. Tai yra labai prastas atliekų tvarkymo būdas, nes deginant į aplinką išsiskiria kenksmingos medžiagos. Be to, reikia siekti, kad kartą iš gamtos paėmę išteklius juos panaudotume daug kartų, o ne vieną, sudegindami kaip kurą.

– Ką simbolizuoja mūsų valdžios sprendimai, kad Lietuvoje atsirado net trys kogeneracinės jėgainės? Kad esame užsiprogramavę nemažinti deginamų atliekų, tarp jų ir plastiko, kiekių? Kaip tai dera su deklaruojamu ES žaliuoju kursu?

– Manau, čia yra tiesioginis susikirtimas. Kai buvo kogeneracinės jėgainės sugalvotos, tada nugalėjo tam tikrų interesų grupių lobizmas, o ne ilgalaikis valstybinis strateginis mąstymas žaliąja kryptimi. Buvo pasiduota spaudimui. Dabar mes visi kolektyviai mokame už tai ir imame kritikuoti projektą, kuris visai neseniai įgyvendintas. Kogeneracinės atliekų deginimo jėgainės nesuderinamos su nustatytais kriterijais žiedinės ekonomikos kriterijais. Ir ateityje jas turėsime uždaryti, nes kito kelio nebus.

Tai simbolizuoja mūsų valstybės neatsparumą įvairių lobistų grupių spaudimui. Dėl to labai gaila.

– Lietuvoje įvedus taros užstato sistemą, buvo daug kalbama, kad plastikas, metalas ir stiklas bus perdirbami, dar dėl šios žaliavos perdirbėjai netgi rungsis. Jei ji tokia vertinga, kodėl kad ir už mažesnę kainą nesuperkama ta, kurios pilnos pamiškės? Niekas nerinktų? Yra dalis visuomenės, kuri patikrina kiekvieną šiukšliadėžę, ar ten nėra taros. Gal žmonės, švarindami gamtą, bent vieną kitą eurą užsidirbtų?

– Šis klausimas labai dažnai užduodamas. Labai gaila, kad tokia sistema. Mes dabar turime rūšiavimui skirtus konteinerius, vadinamuosius spalvotus varpelius – stiklui, plastikui, popieriui. Jie turėtų būti ištuštinami nemokamai, o už sutvarkymą sumokėti ne buitiniai vartotojai, bet gamintojai ir importuotojai. Deja, matome, kad tai neveikia gerai. Neseniai kalbėjau su aplinkos ministru, klausinėjau, gal ši tvarka bus keičiama, gal plačiau galima taikyti stikliniams buteliams depozito praktiką, kuri pasiteisino. Bet, kaip supratau, nesiruošiama to daryti.

Gamintojai ir importuotojai sako, kad jie jau sumokėjo už taromatų sistemos plėtrą ir reikia siekti, kad būtų visiškai išnaudojami perdirbamų žaliavų jau esami konteineriai, o ne diegti dar vieną, kuri dubliuotų sistemą. Iš verslo pusės, kaip ir teisinga, tačiau, žiūrint iš praktinės, apmaudu, nes, pavyzdžiui, stiklą galima perdirbti šimtus kartų. Taip pat žmonėms nepaaiškinama, kad konteineriuose esantis išrūšiuotas turinys išvežamas nemokamai. Galų gale jie nėra kokybiškai aptarnaujami, nes sulaukiama labai daug skundų.

– Stiklo žaliavos, vadinamųjų duženų, sistema Lietuvoje yra. Tačiau supirktuvėse reikalaujama dokumentų, deja, dalis renkančių asmenų jų neturi. Jei superkama už simbolinę kainą, kažkam apsimoka. Jei apsimoka, kodėl apsunkinamas supirkimas, o ne palengvinamas? Taip niekada neišsikuopsime gamtos.

– Ir su naudotomis padangomis panašu. Iš vieno žmogaus nemokamai priimamos tik keturios. Atliekų surinkimo aikštelėse reikalaujama dokumentų pristatant nebenaudojamus dažus ar jų likučius, stambiagabaričius daiktus, kuriuos reikia išardyti, išrūšiuoti. Daug nepatogumų, kurie ir atbaido naudotis šia sistema. Valdžia teigia, kad taip bandoma atskirti individualius vartotojus nuo komercinių, kurie už atliekas privalo mokėti mokesčius.

Man atrodo, valstybė turėtų prisiimti pareigą padengti dalį kaštų dėl bendrojo gėrio. Aišku, visada visur pasitaiko piktnaudžiavimo, bet ar dėl to reikia įkaitais laikyti daugybę žmonių, kurie draugiški aplinkai? Dabartinė sistema kritikuotina, reikėtų spausti ir Aplinkos ministeriją, ir kitas institucijas mažinti barjerus.

– Sunku patikėti, kad viena didžiausių pasaulio teršėjų Kinija jau pernai įsivedė savo gamintojams apribojimus dėl plastiko naudojimo. Iki 2025 m. jo kiekiai turi būti sumažinti net 30 proc. Jei šalis, niekada netausojusi gamtos, tokiais tempais keičia savo politiką, kokių tikėtis mums čia?

– Lietuva savarankiškų ir ambicingų planų neturi. Visi mastai ir terminai sutampa su ES. O jos kertinės datos yra 2030-ieji ir 2050-ieji. Žinant problemos mastą, tokie terminai yra gerokai per ilgi. Nes plastiko pakuočių gamyba vystoma greičiau, nei priimami technologiniai perdirbimo sprendimai.

Nuo šiemet kiekvienai ES šaliai taikomas mokestis dėl nesutvarkytų plastiko atliekų. Tačiau neteko girdėti iš Lietuvos valstybinių institucijų, kad ketinama importuotojas ar gamintojus papildomai apmokestinti. Matyt, sąskaita bus apmokama iš bendro biudžeto.

Bendrija turėtų pareikalauti pateikti aiškesnę statistiką (o ne tokią, kuri dabar yra) apie plastiko perdirbamumą. Matyt, sulauksime daug santykių aiškinimosi. Taip pat ES ketina taikyti didesnę atsakomybę gamintojams, kad jie garantuotų informacijos sklaidą apie savo pakuotes, finansuotų jų tvarkymo schemas. Dabar žmonės, vartodami kai kuriuos produktus, net nežino, kad juose yra plastiko, o išmesti į aplinką jie virsta mikroplastiku, patenka ir į vandenį, ir apskritai atsiduria mitybos grandinėje. Pasaulis dar nežino, kaip su tuo kovoti. Mokslininkai jau turi net tokį terminą "plastiko lietus". Plastiką perneša oro srautai, jis kartu su lietumi iškrenta tokiose vietose, kur pramonės išvis nėra. Pavyzdžiui, Arktyje ar Alpių kalnuose.

Tai įveikti yra dideli iššūkiai ir prie jų reikėtų prisidėti visiems. ES kelia tuos tikslus, bet ar jie yra pakankamai ambicingi, drįstu abejoti.

– Bet kiekvienai valstybei suteikta teisė tų iššūkių imtis nelaukiant paskutinio leistino termino.

– Taip. Tačiau kol kas nežiūrime į šią problemą, kaip darančią įtaką biudžetui, ekonomikai. Atrodo, vertinamas tik kaip aplinkos apsaugos reikalavimas. Tai nėra tik aplinkos reikalas, nes taršos padariniai per orą, vandenį lemia žmonių sveikatą. Dėl jos vystosi įvairios alergijos, ligos. Galų gale už gydymą ir kitką vis tiek sumokame per valstybės teikiamas paslaugas. Arba – baudomis už patį teršimą. Nėra kompleksinio požiūrio, kad kuo geresnė aplinkos būklė, tuo labiau sumažiname sąskaitas kitose srityse. Kol nesuprasime, kad viskas tarpusavyje susiję, kad aplinkos apsauga nėra valstybei našta, kurią reikia atidėlioti maksimaliai ilgai, tol situacija ir nesikeis.

Aišku, matome pokyčių. Maloniai nuteikia jaunimas, kuris nori būti draugiškas aplinkai. Tarkime, nešiojasi daugkartinius indus. Renkasi kad ir brangesnes prekes, bet be mikroplastiko sudėtyje. Deja, valstybė nesistengia tokiems vartotojams pagerinti sąlygų.

Ką tik skelbta, kad Lietuvoje žalieji pirkimai siekia vos 3 proc. Pagalvojus, jei siektų 100 proc., koks tai galingas ginklas būtų aplinkosaugos srityje. Jei valdžia formuotų tokią politiką, rinkai tai būtų paskata gaminti daugkartinio naudojimo prekes. Kai valstybė tam neteikia prioriteto, tiesiog vyksta apgaulė – viskas suverčiama vartotojui ant pečių.

Deginimas – labai prastas atliekų tvarkymo būdas, nes deginant į aplinką išsiskiria kenksmingos medžiagos.

– Ar neatrodo, keistokas mūsų supratimas apie ES žaliąjį kursą, kuriam artimiausiais metais ketinama skirti 330 mln. eurų finansavimą, kai verslas subsidijas ketina panaudoti įmonių langams pakeisti sandaresniais ir pastatų sienoms apšiltinti? Verslui apskritai turėtų rūpėti be jokio žaliojo kurso sumažinti šildymo išlaidas.

– ES galvojama apie reglamentą, kuris sudės saugiklius, kad būtų finansuojami aplinkai draugiški projektai, o ne žaliasis smegenų plovimas. Manau, kad jie suveiks. Kad verslas nežiūrėtų į žaliojo kurso finansavimą kaip į kapšą, iš kurio galima lėšas įsisavinti, o turėtų ilgalaikių naudingų pokyčių. Čia dar svarbus ir mentaliteto klausimas, ar svarstyti apie trumpalaikę perspektyvą, tiesiog gauti šiandien ir negalvoti, kokios atsakomybės laukia ateityje. Kas gali pakeisti verslo požiūrį? Vėl – valstybė. Jei ir šįsyk bus pasinaudota parama infrastruktūrai sutvarkyti, manau bus praleista auksinė proga tvariems sprendimams, o ateity už tai sumokėsime dvigubai.

„Tiek globali klimato kaitos situacija, tiek Lietuvą drebinantys ekologiniai skandalai rodo viena – aplinkos apsauga per ilgai buvo vien sudėtine viešųjų ryšių dalimi. Ji turi tapti realiu prioritetu – valstybės, verslo, pavienių asmenų veikloje“, – ministerijos pranešime feisbuke sakė I. Budraitė.

Ji pernai Seimo rinkimuose siekė vietos parlamente Fabijoniškių vienmandatėje apygardoje.

I. Budraitė yra dirbusi projektų koordinatore Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijoje, anksčiau buvo Lietuvos žaliųjų partijos atsakingoji sekretorė, administracijos vadovė, partijos pirmininko pavaduotoja, taip pat vadovavo Žaliosios politikos institutui.

Žalieji pakeitė vedlį

Gal lietuviai ir laikosi tradicijų, bet ne politinių. Demokratinės tradicijos po pralaimėtų rinkimų atsistatydinti ketina laikytis keturių iš vienuolikos partijų, nesugebėjusių peržengti 5 proc. barjero, lyderiai.

Žaliųjų partija, po rinkimų praėjus vos pusantro mėnesio, jau išsirinko naują pirmininkę. Virtualiai vykusiame Žaliųjų partijos suvažiavime ja tapo Žaliosios politikos instituto direktorė 28-erių Ieva Budraitė, bene jauniausia pirmininkė Lietuvos partijų istorijoje. Dvi kadencijas jai vadovavęs Remigijus Lapinskas žada toliau aktyviai veikti, jis išrinktas naujos pirmininkės pavaduotoju.

Žaliųjų partija jau išsirinko naują lyderę – I. Budraitę ir pradės nacionalinę naujų narių pritraukimo kampaniją. (Lietuvos žaliųjų sąjunga nuotr.)

Nors Žaliųjų partijai iki 5 proc. barjero buvo toli – ji tesurinko 1,6 proc. balsų, I.Budraitė džiaugiasi, kad vis dėlto vieną atstovą Seime jie turi –  su jų partija šįsyk rinkimuose kandidatavęs buvęs socialdemokratas Algirdas Butkevičius laimėjo vienmandatėje apygardoje. "Jis įsipareigojo bendradarbiauti su mūsų partija. Nors nėra mūsų partijos narys, jam priimtina žaliųjų ideologija, tad stengsimės tai išnaudoti ir mūsų partijai plačiau viešinti, programinėms nuostatoms realizuoti", – sako I.Budraitė.

Partija rengiasi savivaldos rinkimams. Bet reikia ne tik geros programos, bet ir didesnių žmogiškųjų resursų. "Ketiname pradėti nacionalinę naujų narių pritraukimo kampaniją ir plačiau kalbėti ne tik apie aplinkosaugos klausimus, bet ir ekonominę politiką, socialinius klausimus, parodyti, kaip žaliųjų programa gali juos spręsti", – nauja lyderė tikisi, kad taip pavyks laimėti daugiau savivaldybių tarybų mandatų, nes dabar teturi šešis.

G.Kirkilas – ne G.Paluckas

Socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) pirmininkas Gediminas Kirkilas – paskutiniai mėnesiai šiame poste: po pralaimėtų rinkimų jis iš karto pareiškė atsistatydinąs. Bet iki kovo dar vadovaus partijai: "Prieš porą savaičių atlikome partijos narių apklausą ir dauguma nenorėjo suvažiavimo virtualiuoju būdu. Tad, priklausomai nuo situacijos, jis vyks greičiausiai kovą."

Pasak G.Kirkilo, nepaisant karantino, partija veikia aktyviai: šią savaitę valdyba pasiūlė praėjusių Seimo rinkimų analizę ir partijos perspektyvą, tarp skyrių ir tarybos narių vyksta virtualiosios diskusijos, taip pat ir dėl programos atnaujinimo, prasideda geriausių kandidatų į savivaldybių tarybų narius, merus paieškos.

Ar tarp siūlymų yra ir toks – vėl tapti viena partija su socialdemokratais? "Visokių siūlymų yra. Bet toks klausimas bus įmanomas tik vasarą, po to, kai partijos išspręs savo lyderystės klausimus. Aš nesu Gintautas Paluckas, aš atsistatydinau, tad išsirinksime naują pirmininką. Reikia jaunimo ar vidurinės kartos žmonių. O pokalbiai – įvairiausi. Pažiūrėsime, koks lyderis ateis pas socialdemokratus", – sako G.Kirkilas, pabrėždamas, kad partijoje dirbs ir toliau.

Ilgametis socialdemokratų idėjų šalininkas, buvęs premjeras G.Kirkilas iki kovo dar vadovaus LSDDP. (P. Paleckio/Fotobanko nuotr.)

Nors tik 3,2 proc.balsų rinkimuose pelnę "socialdarbiečiai" liko už brūkšnio daugiamandatėje apygardoje, vienmandatėse trys jų atstovai laimėjo. Beje, daugelio nustebimui, jie nebalsavo prieš konservatoriams atstovaujančios Ingridos Šimonytės kandidatūrą į premjerus. LSDDP paskelbė pareiškimą, kad reikia leisti suformuoti naują Vyriausybę, nes ir taip situacija dėl COVID-19 krizinė. Bet partija ideologinės krypties nekeičia, užtikrina G.Kirkilas, po 28 metų Seime likęs už jo durų.

Atsistatydinti nepavyksta

Atsistatydinti, jei partija neperžengs 5 proc., dar rinkimų naktį žadėjo ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) pirmininkas Valdemaras Tomaševskis. Iki minimalios kartelės šiai partijai pritrūko vos 0,2 proc.

Tiesa, V.Tomaševskis prisipažino abejojantis, ar jo atsistatydinimas bus patvirtintas.

"Ne kartą tai dariau, bet partijos narių buvo kiti sprendimai", – spaudos konferencijoje po rinkimų sakė jau 22-us metus partijai vadovaujantis politikas.

Beata Petkevič, viena iš trijų LLRA-KŠS atstovų Seime, mandatus laimėjusių vienmandatėse apygardose, taip pat mano, kad partijos nariai ir šįsyk, kaip jau ne kartą buvo, neleis savo pirmininkui atsistatydinti. Pasak jos, tarp partijos vadovybės ir kitų narių yra stiprių politikų, bet visi palaiko savo pirmininką. Šis klausimas bus sprendžiamas LLRA-KŠS suvažiavime, bet kol kas svarstoma, ar dėl pandemijos jį rengti nuotoliniu būdu ar luktelėti.

Traukiasi iš politikos

"Iš partijos lyderių, žinoma, pasitraukiu, bus Kartų solidarumo sąjungos-Santalkos Lietuvai susirinkimas, tai paskelbs. Liks tie, kas politikos būdu tiki galintys veikti. Matyt, liks man mieliausias vardas – LIETUVA YRA ČIA. Man seniai kitas kelias skirtas. Manau, ir balsuodami žmonės man daug kas taip pasakė: neaukok jėgų politikai", – sako Arvydas Juozaitis, kurio vedamą partiją palaikė vos 0,49 proc. rinkėjų.

Vieną ryškiausių Sąjūdžio šauklių sugrįžti į politiką paskatino visuomenėje žinomų asmenų viešas raginimas jam kandidatuoti į prezidentus, paskelbtas po jo kalbos Sąjūdžio 30-mečio minėjime. "Aš ryžausi rizikuoti. Buvo ko rizikuoti, nes ... Juk aišku: kas liko iš Sąjūdžio idėjų? Iš trijų didžiųjų – bendrumo jausmas ("sensus communis"), racionalumo-susitarimo siekis, suverenitetas – nė vienos tų idėjų-jėgų nebeliko, nebeveikia nacionaliniu mastu. Nebent Dainų šventėje, kurią siekiama sunaikinti. Bet buvo įdomu matyti likučius per Lietuvą važiuojant, per tuos 440 susitikimų prezidento rinkimų kampanijos ir kokio 100 Seimo kampanijos metu", – pasakoja A.Juozaitis.

Vis dėlto, pasak jo, jam iš principo nepriimtinas dabartinis politinis veikimas, kurio sudedamosios dalys vis mažiau žmoniškos (nors žmogiškos), kai jėga įgyjama kaltinimais, šmeižtu ir patyčiomis, žinoma, ir finansine pagalve, ir gebelsiška begalinio-dažninio kartojimo propaganda, už apmokėtą reklamą. "Sistema jau nepalaužiama. Jeigu jai nepaklūsti – neik į politiką / demokratiją. Kaip surinkti pasiryžusių naujos partijos narių? Tenka rinkti senus. Nes purvo, kaltinimų, šmeižtų padorūs bijo, juk tai natūrali žmoniška savisauga", – sako A.Juozaitis ir priduria, kad nesvarbu, kokia gera būtų programa (o jo įsitikinimu, jų partijos programa buvo tikrai gera), ji niekam nerūpi.

Jungtuvių žvalgytuvės

Centro partijos pirmininkas Naglis Puteikis pasakoja, kad jų partija, kaip ir planuota, šiuo metu tęsia susijungimo su Tautininkų ir respublikonų sąjunga procedūras. Jų daug, tad, kaip buvo skelbiama, iki Naujųjų metų susijungti nepavyks – tai bus sausį ar vasarį.

Tačiau, pasak N.Puteikio, dėl susijungimo vyksta pokalbiai ir su kitomis partijomis. "Rinkimai parodė, kad kandidatuodami po vieną visi gauname po vieną ar kelis procentus balsų. Taip, vyksta pokalbiai, žvalgytuvės. Būtų protinga kartu eiti su Arvydo Juozaičio ir Rimanto Dagio vadovaujamomis partijomis", – sako N.Puteikis. Pasak jo, laiko tam dar yra – juk iki savivaldybių tarybų rinkimų dar dveji metai.

Centro partijos-tautininkų lyderio Naglio Puteikio įsitikinimu, kai kurioms mažesnėms partijoms būtų protinga vienytis ir tokie pokalbiai vyksta jau dabar.(P. Paleckio/Fotobanko nuotr.)

"Liūdna", – rinkimų rezultatus vertina Krikščionių sąjungos, juose tepelniusios 0,75 proc. balsų, pirmininko R.Dagio pirmasis pavaduotojas Egidijus Vareikis. Pasak jo, dabar analizuojama, kodėl moralios, gražios nuostatos nesusilaukė pritarimo. Bet partija užregistruota tik šį kovą, tad pasirengti rinkimams pritrūko laiko. Dabar svarstoma, kaip elgtis toliau, o sprendimai bus priimti kitais metais planuojamame surengti suvažiavime. Neformalių kalbų su kitomis partijomis taip pat yra, bet, pasak E.Vareikio, jokių konkrečių įsipareigojimų nepriimta.

Žinoma, nekonkuruojant tarpusavyje šansai rinkimuose padidėtų. Nors pergalės tai negarantuoja: susijungusios Tautininkų ir Respublikonų sąjungos šiuose rinkimuose kandidatavo kartu su Centro partija, bet vis tiek pelnė tik 2,3 proc. balsų. Kartų solidarumo sąjunga (buvusi Pensininkų partija) susijungė su A.Juozaičio judėjimu "Santalka Lietuvai", tačiau pelnė vos 0,49 proc.balsų. Į "Laisvę ir teisingumą" susiliejo buvę "tvarkiečiai", Artūro Zuoko Laisvės sąjunga (liberalai) ir Artūro Paulausko judėjimas "Pirmyn, Lietuva", tačiau sulaukė mažiau nei 2 proc. rinkėjų palaikymo. Mandatą sugebėjo laimėti vienintelis jungtinės partijos pirmininkas Remigijus Žemaitaitis.

Bet prisistatę kaip trys muškietininkai pasiduoti neketina. "Nuotoliniu būdu šią savaitę vyko partijos prezidiumo posėdis, kitą savaitę posėdžiaus valdyba. Dabar svarbiausia rengtis savivaldos rinkimams. Seimo rinkimuose įsitikinome, kad yra apie 10–15 skyrių, kurie yra potencialūs, turi stiprius lyderius", – pasakoja R.Žemaitaitis. Pasak jo, visi trys "muškietininkai" tebesilaiko kartu, trauktis neketina, atvirkščiai –  visi užsidegę toliau veikti.

Savimi tiki

"Neabejotinai balsus išskaidė kelių vieno žmogaus aklomis ambicijomis grįstų partijų dalyvavimas", – sako Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas Vytautas Sinica. Bet kol kas su jokia partija jungtuvių planų šiuo metu Nacionalinis susivienijimas nesvarsto.

Filosofo Vytauto Radžvilo Nacionalinis susivienijimas pelnė vos 2,1 proc. balsų, nors tikėjosi geresnio rezultato. "Tačiau visoje politinėje dešinėje laimėjome daugiausia ir turime geriausias perspektyvas ateičiai. Džiaugiuosi, kad partija pritraukė daug aktyvaus jaunimo, kas nebūdinga kitoms tradicinių pažiūrų jėgoms. Dabar būtina stiprinti struktūrą, steigti skyrius, telkti žmones, kurie galėtų būti lyderiais regionuose, plėtoti skirtingas komunikacijos formas, įveikti žiniasklaidos blokadą mūsų veiklai. Visa tai aktyviai daroma. Veiklą būtinai tęsime", –  V.Sinica tikisi, kad, jeigu tai darys nuosekliai, artėjančiame rinkimų cikle rezultatai bus jau kitokie.

Šįsyk į rinkimus partija ėjo tik viena koja: įsisteigusi pavasarį, spėjusi suburti vos kelis skyrius, be Lietuvą padengiančios struktūros, be rimtų finansų. "Be to, akivaizdu, kad ankstesnę valdžią žiniasklaidai pavyko pateikti kaip draudimų valdžią ir tvyrojo bendra nuotaika, kad dabar reikalinga laisvės valdžia. Tuo tobulai pasinaudojo Laisvės partija, nors tai visiškai nereiškia visuomenės ideologinio liberalumo. Būdami konservatyvūs šia prasme ėjome prieš srovę", – Nacionalinio susivienijimo debiuto nesėkmės priežastis analizuoja V.Sinica.

V.Tomaševskis prisipažino abejojantis, ar jo atsistatydinimas bus patvirtintas.

Kas bus po pauzės?

"Palaikome ryšį su ėjusiais kartu į rinkimus. Bet padarėme pauzę iki Naujųjų metų, po jų rinksimės, žiūrėsime, ką toliau darysime, kaip darysime. Nemaža grupė žmonių per trumpą laiką buvo suburta, suvienyta. Tad, kai tik bus galimybė po karantino susirinkti, numatyti kažkokias gaires, tai ir padarysime, – sako rinkimuose nauju pavadinimu – "Lietuva – visų" (anksčiau – Emigrantų) dalyvavusios partijos pirmininkas Tomas Pačėsas. Bet į klausimą, kokia jo paties nuomonė dėl partijos ateities, atsako: – Mano paties nuomonė nėra tiek svarbi, kiek bendra."

Bet net jei "Lietuva – visų" dalyvautų Seimo rinkimuose ir po ketverių metų, jos sąraše greičiausiai nebūtų jame pirmojo buvusio įrašyto Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Algio Krupavičiaus. Ne tik šios partijos – ir jokios kitos. "Vargu ar kandidatuosiu rinkimuose antrą kartą. Veikiausiai labiau ne nei taip", – sako politologas. Bet savo debiuto rinkimuose jis nelaiko klaida, nes profesine prasme tai buvo gera patirtis pamatyti politinius procesus iš vidaus.

"Lietuva – visų" pirmininkas Tomas Pačėsas sako, kad iki Naujųjų metų darys pauzę: "Po jų rinksimės ir žiūrėsime, ką toliau darysime, kaip darysime." (K. Kavolėlio/Fotobanko nuotr.)

Beje, pastebi A.Krupavičius, rinkimuose kandidatavo ne vienas politologas, tačiau net kandidatavusieji su labiau žinomomis partijomis tenkinosi antraeiliais vaidmenimis, išrinkta jų nedaug. "Tai mūsų profesijos atstovams tam tikras skambutis, galimybė susimąstyti, kiek mes, kaip analitikai, gebame analizuoti politinę tikrovę", – sako A.Krupavičius.

"Lietuva – visų" į rinkimus ėjo kaip nepartinių sąrašas. "Tačiau jau per rinkimų kampaniją sakiau: partija turėjo savo galvą, gana konkurencingą kandidatų sąrašą, konkrečią politinę programą, tačiau neturėjo kūno –  organizacijos, kuri aprėptų visą Lietuvą. Trumpalaikėje perspektyvoje tokiai organizacijai galimi įvairūs scenarijai, tačiau ilgalaikėje ji negali veikti", – įsitikinęs politologas, pridurdamas, kad realesnių rezultatų siekti neleido ir nedidelės partijos finansinės galimybės.

Taip, yra vadinamosios regioninės partijos, kaip kad LLRA-KŠS, tačiau ir ji ne pirmi rinkimai nepatenka į Seimą daugiamandatėje apygardoje. A.Krupavičius pabrėžia, kad bet kuri partija turi turėti skyrius ar bent partines grupes daugumoje Lietuvos savivaldybių, priešingu atveju gali būti konkurencinga vienoje kitoje savivaldybėje vietos rinkimuose, tačiau ne nacionalinėje politikoje. "Lietuva – visų" Seimo rinkimuose tepelnė 0,97 proc. balsų.

Kol plaks širdis

Yra partijų, kurios apie save primena tik prieš pat rinkimus. Bet ir juose sulaukia labai menkos paramos. "Rezultatai nėra tokie geri, kaip 2012 m., bet žymiai geresni nei 2016-aisiais", – "Drąsos kelio" pasirodymą šių metų rinkimuose vertina partijos steigėja Neringa Venckienė. Tiesa, tas "žymiai geriau" tėra 1,1 proc. balsų, o prieš ketverius metus buvo 0,27 proc.

Dar prieš rinkimus "Drąsos kelio" pirmininkas Jonas Varkala sakėsi aktyviai partijos veikloje nebedalyvaujantis ir dėl amžiaus, ir dėl sveikatos. Bet, pasak N.Venckienės, kol kas jokių permainų, taip pat ir partijos vadovybėje, neplanuojama.

Liaudies partija renkant Seimą šįsyk liko paskutinė – ją parėmė vos 0,25 proc. rinkėjų. "Švietėjiška veikla vyksta visą laiką, vertybės, kurios mums, lietuviams, nuo seno žinomos, nesikeičia. Sąmoningiems, mąstantiems žmonėms jos šventos, o tiems, kurie yra išdavikai ar išverstaskūriai, jokių vertybių nėra. Mūsų partija laikosi paprotinių, tradicinės šeimos, kalbos, valstybės išsaugojimo vertybių, tad veiklą, kuri reikalinga mūsų kaip žmonių, kaip tautos, kaip kalbos išlikimui, tęsime, kol širdis plaks", – tikina Liaudies partijos pirmininkas Tauras Jakelaitis.

Partijos pirmininko rinkimuose I. Budraitės kandidatūrą palaikė 93 proc. suvažiavimo delegatų.

28-erių politikė yra viena jauniausių pirmininkių Lietuvos partijų istorijoje. Pristatydama naują partijos viziją I. Budraitė žadėjo skirti daug dėmesio partijos vertybių ir ideologijos išgryninimui.

„Turime savo veikla ir retorika paneigti mitą, kad žalieji yra tik apie atliekų rūšiavimą, medžius ar gyvūnus. Svarbu atskleisti, kad žalioji ideologija yra daug platesnė, kalbanti visų pirma apie socialinį teisingumą, toleranciją ir solidarumą, didesnį valstybės reguliavimą aplinkosaugos labui. Mūsų užduotis yra parodyti, kaip kompleksiškai ekologija persipina su visais valstybės klausimais ir kokius kompleksinius sprendimus siūlo“, – teigė I. Budraitė.

Naujoji pirmininkė taip pat planuoja principingai atstovauti pamatines žaliųjų vertybes, laikytis proaktyvios laikysenos ekologijos temose ir aktyviai ginti teisės viršenybės bei žmogaus teisių klausimus.

Ketverius metus partijai vadovavęs Remigijus Lapinskas savo kandidatūros pirmininko rinkimuose nusprendė nekelti ir išreiškė palaikymą I. Budraitei.

I. Budraitė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute yra įgijusi politikos mokslų bakalauro bei viešosios politikos ir administravimo magistro laipsnius. Šiuo metu ji eina direktorės pareigas Žaliosios politikos institute. Į Lietuvos žaliųjų partiją I. Budraitė įstojo 2014 m. Ėjo partijos atsakingosios sekretorės ir pirmininko pavaduotojos pareigas.

I. Budraitės pavaduotojais patvirtinti buvęs partijos pirmininkas R. Lapinskas, buvęs Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos narys Jonas Juodka, aplinkosaugininkas Laurynas Okockis, Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narė Gema Umbrasienė ir ekonomikos mokslų daktarė Julija Michailova.

Kas dvejus metus vykstančiame suvažiavime iš 74 narių buvo suformuota nauja partijos Taryba, jai vadovaus Vilniaus universiteto teisės profesorius habil. dr. Vytautas Nekrošius.

Vytautas Nekrošius

Ketinama finansinėmis priemonėmis skatinti daiktų taisymo veiklą. Kokia kitų šalių patirtis ir kaip ši priemonė prisidėtų prie išteklių tausojimo ir darbo vietų kūrimo?

Nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų plano projekte, kurį iki šių metų pabaigos Lietuva turi pateikti Europos Komisijai, teigiama, kad valstybė kurs finansines paskatas daiktų taisymo veiklai. Gyventojai bus skatinami neišmesti senų daiktų ir juos pakartotinai panaudoti. Tikimasi, kad sukūrus paskatas plėstis dviračių, batų, odos gaminių, drabužių, baldų bei panašių kasdienio naudojimo daiktų taisymo paslaugų sektoriui, sąvartynuose šalinamų atliekų kiekis kasmet sumažės 0,5 proc. O tai reiškia, kad ši priemonė padėtų sutaupyti 43,2 tūkst. t CO2 ekv. per 2021–2030 m.

„Panaši praktika jau paplitusi kai kuriose Europos šalyse. Pavyzdžiui, Švedijoje tiek avalynės, drabužių, tiek ir buitinės technikos taisymas skatinamas mokestinėmis priemonėmis. Daiktų taisymo paslaugoms galioja mažesnis pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas: vietoje tos šalies standartinio 25 proc. siekiančio PVM, daiktų taisymo paslaugoms taikomas 12 proc. tarifas. Paslaugos paklausa taip pat skatinama suteikiant galimybę vartotojui susigrąžinti pusę už paslaugos teikėjo darbą (atskaičius išlaidas detalėms) sumokėtos sumos per pajamų mokesčio lengvatą. Paskaičiuota, kad toks priemonių kompleksas daiktų taisymą atpigina net iki 87 procentų“, – pranešė Žaliosios politikos instituto vadovė Ieva Budraitė.

Ekspertės teigimu, lengvatinis PVM tarifas smulkioms taisymo paslaugoms (odos, avalynės, dviračių taisymui ar perdirbimui) taikomas ir Airijoje, Liuksemburge, Lenkijoje, Slovėnijoje, Suomijoje. Prancūzijoje ši lengvata galioja socialinėms dėvėtus daiktus surenkančioms ir jais prekiaujančioms įmonėms, kai jos įdarbina socialiai remiamus asmenis ar žmones su negalia.

Europoje taip pat populiarėja bendruomenių centruose įrengtos dirbtuvės, kuriuose nemokamai prieinami įrankiai ar net 3D spausdintuvai – gyventojai gali jais naudotis, atsispausdinti trūkstamą detalę.

Kol kas sunku vertinti, ar Švedijos bei kai kurių kitų šalių praktika prigytų Lietuvoje.

„Kol kas sunku vertinti, ar Švedijos bei kai kurių kitų šalių praktika prigytų Lietuvoje. Dažniausiai avalynės ir panašių gaminių taisymas priskiriamas prie smulkaus verslo, didelė dalis batsiuvių ar panašia profesine veikla užsiimančių žmonių dirba pagal individualios veiklos pažymą ir neturi PVM mokėtojo statuso. Tad šis konkretus siūlymas būtų aktualus tik didesnėms įmonėms, teikiančioms taisymo paslaugas. O Lietuvos parengtame plane iki šiol nėra numatyta, kaip finansinės paskatos atrodys. Neaišku, kokio tiksliai pobūdžio paslaugas lengvatos apims, kas galės jomis naudotis“, – pastebi I. Budraitė.

Anot Žaliosios politikos instituto prezidento Remigijaus Lapinsko, senų daiktų taisymas, o ne išmetimas yra vienas svarbiausių žiedinės ekonomikos principų. O perėjimas nuo linijinės prie žiedinės ekonomikos padėtų mažinti naujų žaliavų poreikį. Mokslininkai teigia, kad spartus žiedinės ekonomikos įgyvendinimas padėtų iki 2030 metų visų pasaulyje išgaunamų žaliavų kiekį sumažinti 10 proc. Tikimasi, kad metalo naudojimas susitrauks 27 proc., medienos produktų – 8 proc.

„Mokslininkai prognozuoja, kad per artimiausią dešimtmetį viso pasaulio pramonėje antrinių (perdirbtų) medžiagų dalis pakils iki 65 proc., o tai leis pirminių žaliavų dalį sumažinti iki 35 proc. Šiuo metu situacija priešinga – pirminės žaliavos sudaro maždaug du trečdalius. Žinoma, svarbu ir tai, kad būtų gaminami ilgaamžiškesni, patvaresni ir kokybiškesni daiktai. Perdirbtos ir perdirbamos medžiagos būtų integruojamos į naujus produktus“, – sako R. Lapinskas.

Remiantis mokslininkais, perėjimas prie žiedinės ekonomikos taip pat paskatintų 3 proc. didesnį užimtumo lygį, o žemos ir vidutinės kvalifikacijos reikalaujančius darbus gamybos ir kasybos sektoriuose keistų vidutinės ir aukštos kvalifikacijos darbo vietos paslaugų sektoriuje.

Tuo tarpu Lietuvos rengiamame Nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų plane numatyta parama daiktų taisymo veiklai, R. Lapinsko požiūriu, prisidėtų prie tokių sričių, kaip amatininkystė bei pameistrystė skatinimo ir smulkaus verslo plėtros. Be to, kuriant darbo vietas šiose srityse būtų galima didinti socialiai jautrių grupių užimtumą – vyresnio amžiaus ar žmonių su negalia.

„Daiktų taisymo, jų tobulinimo ir pritaikymo naujiems poreikiams paslaugos – tai puiki žaliosios ekonomikos veikimo išraiška. Ši veikla gali tapti puikia niša tiek socialiai jautrioms grupėms, tiek ir norintiems pradėti nuosavą verslą greitai besikeičiančioje ekonominėje aplinkoje“, – teigia R. Lapinskas.