„Nuo mažens gyvūnai buvo mano aistra. Tėvai, deja, dėl tokio mano pomėgio per daug nesidžiaugė. Bet sugebėdavau išsiprašyti kokį triušiuką, vėliau paslapčiomis iš močiutės parsinešiau kačiuką Pūkį. Taip ir prasidėjo.
Svajojau tapti veterinarijos gydytoja, tačiau tėvai atkalbėjo. Pasirinkau mediciną, bet gyvūnai liko svarbia mano gyvenimo dalimi. Turėjome daugybę įvairių – veislinių ir ne – augintinių. Auginome čiau čiau, pekiną, dobermaną, vilkšunio mišrūną, persų, egzotų kates – visi buvo nuostabūs šeimos nariai ir draugai. Tikriausiai ir vaikams įskiepijau tą meilę gyvvybei, todėl visų namai pilni gyvūnų.
Sykį vaikščiodama pajūriu pamačiau Akita Inu veislės šunį – tokį grakštų, karališką. Supratau: tai mano šuo, tobulas augintinis. Pirmąją kalytę Hiromasą įsigijau Lietuvoje ir nenusivyliau.
Akita Inu – šuo ne kiekvienam. Savo išvaizda gali lengvai sužavėti, nes tai elegantiški, sportiški, didingo stoto šunys. Labai protingi, vadovaujasi savo protu, o ne tiesiog klauso komandų. Akita Inu nedaro nieko, jeigu jiems tai neatrodo būtina. Šie šunys nelinkę būti kontroliuojami, todėl tiems, kurie nori komandas klusniai vykdančio šuns, turėtų rinktis kitą veislę. Tai ne tas šuo, kuris žais kamuoliuku ar užsiims sportu. Žinoma, kaip ir kiekvienam šuniui, jam reikalinga fizinė veikla, pasivaikščiojimai, tačiau gerokai trumpesni ir pasyvesni nei daugeliui kitų veislių. Akita Inu puikiai tinka auginti bute. Jie daug neloja – dažniausiai stebi aplinką ir apie tai, kad yra sargas, praneša tik prireikus.
Ieva Tancuraitė. / Veislyno „Royal Fuzzypant“ archyvo nuotr.
Norint auginti tokį šunį reikia pačiam būti valdingam, nes tai šuo, kuris mėgins ribas, ieškos žmogaus silpnybių, o radęs – jomis pasinaudos. Jis tikrai netiks žmonėms, ieškantiems šuns, kuris būtų tarsi vaikas, – tai šuo, ir jis laimingas bus tik kai atliks savo vaidmenį. Nedresuojami, apleisti šie šunys gali tapti agresyvūs. Dresūra jiems būtina – ir tai ne patarimas, o įspėjimas.
Akita Inu – šunys, kuris nori būti mylimi ir gerbiami, o atsidėkoja dvigubai didesne meile, ištikimybe ir bučiniais. Tikrai – šie šunys be galo mėgsta bučiuotis.
Kai įsigijau kalytę, mane labai sužavėjo ši veislė, tad nusprendžiau surasti jai draugą. Nelengva surasti tinkamą šunį, atitinkantį visus standartus, geros genetikos, stabilios psichikos. Paieškos užtruko porą metų, tačiau davė nuostabių vaisių – iš Alpių kalnų pas mus atvyko kilmingo patino palikuonis Ricuhicko.
Grįžus namo po sunkaus darbo, nėra geresnio poilsio kaip murkiantis katinas ant kelių.
Antra kalytė – Jokurey – pas mus atsirado taip pat po ilgų paieškų iš žinomo Baltarusijos veislyno. Ši mažylė jau yra Lietuvos jaunimo čempionė.
Kalbėti apie kitus gyvūnus, užkariavusius mano širdį, pradėsiu nuo garbaus amžiaus Selkirko reksų katino, kurio atsiradimo mūsų namuose istorija – su detektyvo prieskoniu. Padedant giminaičiams, Jesi į Lietuvą parsigabenau paslapčia nuo vyro, nes kai pasakiau savo norą, sulaukiau griežto atsakymo: „Namie jokių katinų nebus!“ Ir ką jūs manote? Dabar mūsų namuose jau gyvena dešimt kačių, vyrui, grįžus namo po sunkaus darbo, nėra geresnio poilsio kaip murkiantis katinas ant kelių. Na, bet taip jau yra su tais ragdolais: vieno neužtenka, du – jau geriau, trys – gal ir nieko, bet dešimt – kaip tik!
Ragdolai atsirado, galima sakyti, labai sąmoningai. Vieną dieną, naršant internete, mano žvilgsnis užkliuvo už dangaus mėlynumo akių. Ir tas purus, šilkinis triušiuko kailis... Taigi pradėjau ieškoti savo gražuolės pirmosios katytės.
Ragdolai – katės, dar vadinamos skudurinukėmis, nes turi išskirtinę savybę – tiesiog suglemba žmogaus rankose ir jų nesinori paleisti. Tai lėtai bręstančios katės, kurios pasiekia brandą ketverių metų, o iki to laiko stebi ir galvoji: kaip ta katė gali būti toks graži? Tai katašunis, kuris visada dalyvaus tavo veikloje: ar maistą gamintum, ar kambarius tvarkytum – nieko negali vykti be jų žinios. Visada atbėga pasitikti ir murkia, murkia, murkia...
Tai katės, kurios nereikalauja daug priežiūros. Jų kailis nesivelia, šukuoti reikia tik dėl to, kad joms tai patinka! Tiesa, šios katės yra švaros mėgėjos. Ir dar joms svarbu daug meilės, apkabinimų, bučinių! Kitas didelis pranašumas – jos yra tinginiukės ir ne tokie aktyvios kaip kitos jų giminaitės.
Veislė: Akita Inu – šuo, kuris nori būti mylimas ir gerbiamas, o atsidėkoja dvigubai didesne meile, ištikimybe ir bučiniais. / Veislyno „Royal Fuzzypant“ archyvo nuotr.
Ar kačiukai šeriasi? O, taip. Du kartus per metus šeriasi taip, kad galima siurblio ir neišjungti, o visus juodus drabužius atidėti kitam sezonui.
Esu slaugos ir reabilitacijos specialistė ir pastebėjau, kad, paėmęs į rankas ragdolą, žmogus akimirksniu nusiramina. Tad, dirbdama savo darbą, taip pat bandau pasitelkti šiuos kačiukus. Turime minčių bandyti pritaikyti šią terapiją oficialiai.
Kai po pasaulį daug keliaujanti dukra Ieva pradėjo kalbėti, kad jai trūksta gyvūno, man toptelėjo mintis kartu įsteigti veislyną. Abi esame didelės gyvūnų mylėtojos, tad pamaniau, kad bendra veikla mus dar labiau suartins. Ilgai galvojome, studijavome, klausinėjome apie veisimą ir šiuos kačiukus. Galiausiai įkūrėme veislyną, o jo pavadinimas gimė per pirmųjų kačiukų šėrimosi periodą: „Royal Fuzzypant“ – karališkas pūkiakelnis, nes tuo metu visi vaikščiojome pūkuotomis kelnėmis.
Ar planuoju įsigyti naujų gyvūnų? Gal nieko nesakysiu – vyras gali perskaityti. Tik manau, kad gyvūnų niekada nebus per daug.“
Ieva Tancuraitė: gyvūnai niekada netrukdo, juk jie – kompanionai
„Išvykusi iš namų labai norėjau turėti šuniuką, bet mama vis atkalbinėjo – juk daug keliauju, kraustausi. Atkalbinėjo, kol pati užsidegė įsigyti regdolą ir nusprendė man įpiršti. Sako: „Žiūrėk, koks katinas – beveik kaip šuo! Ir keliauti mėgsta, ir su pavadėliu vaikšto, ir į rankinį bagažą lėktuve galėsi pasiimti. Taip ji suokė apie tuos katinus, kad užkibau! Kadangi mama jau buvo susitarusi dėl savo katytės ir jos nekantriai laukė, prasidėjo katino paieškos, kurios truko gal metus. Galiausiai pas mane iš veislyno Lenkijoje atkeliavo Radley.
Prieš pasiimdama katiną, naktimis nemiegojau, negalėjau sulaukti. Kai atkeliavo – ir vėl nemiegojau, vis nerimavau, ar jam viskas gerai. Buvo rugsėjis, man prasidėjo sesija, o katinui – morčius. Net gretimame name gyvenęs kursiokas klausė, ar čia mano katinas taip kniaukia. Ir čia mes kalbame apie Italiją, kur senamiestyje ypač storos namų sienos.
Su nekastruotu katinu gyventi nėra lengva. Subrendęs Radley pradėjo žymėti mano kelioninius krepšius, lagaminus. Tačiau kai myli gyvūną, išmoksti su juo gyventi ir apisaugoti nuo įvairiausių jo išdaigų.
Vieną sykį, per šėrimosi metą, prieš išeidama iš namų, kaip įpratusi, nusivaliau juodas kelnes pūkų surinkikliu, nors pasiėmiau jas tiesiai iš spintos. Stoviu pašte eilėje ir girdžiu moterį itališkai sakant: „Panele, matyt gyvūnų namie turite?“ Ir rodo pirštu į kelnes – mano užpakalinė kelnių dalis ne juoda, o balta. Pasirodo, audamasi batus prisėdau ant kėdės.
Keliaukite į prieglaudas, nes tas gyvūnas, kurio taip norėjote vaikystėje – šuniukas, kačiukas ar bet koks kitas – jūsų ten kantriai laukia!
Vėliau prie Radley prisijungė daugiau kačių. Taip ir keliaudavau – su lagaminais ir katėmis. Ar sunku keliauti su vienu gyvūnu? Ne. Sunku yra susikrauti daiktus ir tos kelios valandos kelio. O kačiukas palaiko kompaniją. Ir jeigu jų daugiau, tai dar smagiau.
Prieš skrisdama į Graikiją, važiavau į pusseserės mergvakarį. Pasiėmiau ir katiną, nes po šventės paryčiais turėjau išskristi. Tai su katinu ir į mergvakarį nulėkėme, ir paskui skridome, tik skrydis užtruko. Buvo COVID-19 pandemijos pradžia, įstrigome Lenkijos oro uoste. Buvau išvargusi, dar su šventine suknele ir baltu švarkeliu. Galvoju: ne, antros nakties nemiegojusi neiškęsiu. Susiradau oro uoste atokią vietą, padėjau katinui tualetą, indelius, atsiguliau ant grindų, prisirišau katiną prie rankos pavadėliu ir išmiegojome ten aštuonias valandas. Manau, vaizdelis tikrai kėlė šypseną, nes katinas prisiglaudė prie manęs ir ramiausiai miegojo. Jis pasitiki manimi ir žino, kad juo pasirūpinsiu.
Ne kartą kartu teko važiuoti ir traukiniu. Žinau, kad katinui nepatogu kelioniniame krepšyje, nes regdolai labai mėgsta išsitiesti visu ūgiu, tai visada įkurdindavau gretimoje kėdėje. Gulėdavo ponas ir niekada nesugalvodavo, kur nors nueiti. Vieną sykį šalia manęs sėdėjo vyras. Atsiklausiau, ar nėra alergiškas ir ar nesupyktų, jeigu aš katiną iš krepšio išsitraukčiau. Pasidėjau ant kelių katiną ir užmigau. Kai atsibudau, pamačiau, kad mano katinas per mūsų abiejų kelius išsitiesęs – vyras glosto jam galvą ir medituoja, o katinas murkia taip, kad visame traukinyje girdisi.
Rasa Monstavičienė. / Veislyno „Royal Fuzzypant“ archyvo nuotr.
Smagu su katinu išeiti į parką ar mišką pasivaikščioti – visiems atrakcija. Kartą teko su katinu ir pagrybauti Šveicarijos miškuose. Žodžiu, nėra veiklos, kuria negalėtum užsiimti kartu. Gyvūnai niekada netrukdo, juk jie – kompanionai.
Noras turėti šunį irgi niekur nedingo. Kai buvau maža, senelis pasakojo, kad, būdamas jaunas, turėjo nedidelį šuniuką, vardu Bubis. Man taip įstrigo, kad visada kartojau: kai turėsiu šunį, jo vardas bus Bubis. Atvykusi gyventi į Graikiją pamačiau, kiek daug čia beglobių gyvūnų. Kartą žiūrinėju prieglaudų puslapius ir, nepatikėsite, matau, kad prieglaudoje „Paws“ (Paros Animal Welfare sociaty) tupi susivėlęs, nusiminęs mano Bubis ir laukia manęs. Tikrai taip, jo graikiškas vardas buvo Bubi. Nieko nelaukusi parašiau į prieglaudą: „Tai yra mano šuo, kaip man jį pasiimti?“ Prieglaudos vadybininkas Ray atrašė, kad šis šuo yra sudėtingo charakterio ir negali jo duoti. Aš atrašiau: „Taip, nes jis mano Bubis. Nesijaudinkite – dresuoju šunis, viskas bus gerai.“
Bubis dar mažas pakliuvo į žinomo režisieriaus vasaros vilą. Tačiau dėl netinkamo elgesio su juo tapo toks agresyvus, kad 10 kg šunelį teko išvežti iš to asmens namų komandai su visa amunicija, nes šuo puolė absoliučiai viską, kas juda. Niekada nežinosime, kokia buvo jo vaikystė, kad mažas šuniukas toks tapo: jis kąsdavo visiems, kas prie jo prieidavo. Taip ir sėdėjo mano Bubis devynerius metus prieglaudoje, uždarytas voljiere, be žmonių meilės, ir laukė manęs.
Ray sakė, kad gavęs mano laišką negalėjo patikėti, jog pagaliau šis šuo turės namus, kuriuose bus mylimas. Mane iškart informavo, kad galėsiu grąžinti Bubį, jeigu mums nepavyks susidraugauti. Kai pasiekėme namus, atsisėdau ant žemės ir Bubį išleidau iš transportavimo dėžės. Jis apibėgo namus, pažymėjo visus kampus, atėjo ir atsitūpė man į glėbį. Nufilmavau tai ir nusiunčiau į prieglaudą – visi buvo šokiruoti. Tiesa yra labai paprasta: stengiausi suprasti, ką galvoja šuo. Aš parodžiau jam, kad nėra ko bijoti, suprantu, jog jis pirmą kartą yra bute ir nieko nežino, bet viską išmoks be pykčio ir agresijos. Tiesiog ramiai reagavau, lėtai judėjau ir stengiausi parodyti, kad viskas yra gerai.
Ir prasidėjo mūsų draugystė. Ar jis man kada įkando? Taip, porą kartų, bet tai buvo mano kaltė, nes bandžiau jo ribas. Ar kam nors įkando šiaip? Taip, jis kanda tiems, kurie prie jo lenda ir jam nepatinka. Nėra reikalo tiesti rankos prie svetimo šuns, tad kai kuriems tai gera pamoka. Tačiau jis jau puikiai jaučiasi su manimi didelėje žmonių minioje ir, tikiu, nebėra jo galvelėje minčių, kad visi nori jį nuskriausti, todėl geriau pirmam įkąsti, ir jis bus saugus, nes visi jo bijos.
Tai nuostabus šuniukas, myliu jį be galo ir noriu visiems pasakyti: keliaukite į prieglaudas, nes tas gyvūnas, kurio taip norėjote vaikystėje – šuniukas, kačiukas ar bet koks kitas – jūsų ten kantriai laukia! Nėra didesnio stebuklo, kaip atrasti savo geriausią draugą ten, kur mažiausiai tikiesi.
Prieš kurį laiką persikrausčiau į mažą namuką prie jūros. Čia buvo suradę namus keturi kalnų vėžliai – gydau juos nuo parazitų, nes buvo gausiai aplipę erkėmis. Planuoju įsigyti porą šilkinių vištelių, tik sunku jų čia rasti. Juk nieko nėra geriau, nei turėti namus, pilnus gyvybės ir spalvų.
