Kiekvienas save gerbiantis balalaikininkas bent kartą gyvenime yra viešai pacitavęs šį Napoleonui priskiriamą kliedesį, tačiau patvirtinti arba paneigti jo autentiškumą galėtų nebent visų Muskų Muskas, gimdytojų pavadintas Elonu (1971).
Sklando kalbos, kad neseniai šis milijonierius perėmė socialinio tinklo "Twitter" kontrolę ir dabar ruošiasi jame užvirti tokią diskusijų skatinimo pirtį, kad žmonės ne tik atšauks visas sankcijas Kremliui, bet ir pradės statyti žaismingus miuziklus apie gyvenimą Aušvico ir Buchenvaldo koncentracijos stovyklose.
Visa tai yra suprantama ir netgi pateisinama. Juk šiuo metu žmonija gyvena politiškai korektiškame "Teletabių" (Teletubbies) pasaulyje, kuriame svarbiausia puoselėti emocinį intelektą ir atsižvelgti ne tik į išprievartavimo aukų, bet ir pačių žagintojų jausmus.
Didžiausia Napoleonui priskiriamos frazės yda yra ne vien ta, kad jos autentiškumas sunkiai patvirtinamas ar paneigiamas. Labiausiai ją diskredituoja pačios tų laikų aplinkybės, kada ji neva galėjo būti ištarta.
Kinijos imperija beveik du tūkstančius metų buvo viena turtingiausių, galingiausių ir pažangiausių valstybių Žemėje. Ji paveikė ne vienos regiono tautos vystymąsi, tiekė prabangos prekes Artimiesiems bei Viduriniams Rytams ir Vakarų Europai, taip pat padovanojo žmonijai keletą išradimų, kurie tebenaudojami iki šiol (pvz., paraką).
1368 m. išvijus paskutinius mongolų Juan dinastijos (1271–1368) valdovus, Kinijoje įsitvirtino Ming (1368–1644) giminės atstovai. Tai buvo paskutinė Kinijos valdovų dinastija, kurios atstovai priskiriami hanių etninei grupei (t. y. paskutinė monarchų giminė, kurią nacionalistiškai mąstantis žmogus galėtų vadinti išimtinai kiniška).
1398 m., mirus šios dinastijos įkūrėjui, iš valstiečių kilusiam budistų vienuoliui ir elgetai Zhu Yuanzhangui (1328–1398), imperatoriumi tapo jo anūkas Zhu Yunwenas (1377–1402). Jaunasis imperatorius greitai supykdė savo dėdes, tad šie sukėlė maištą.
1402 m. vienas dėdžių, Zhu Di (1360–1424) nuvertė savo sūnėną ir tapo naujuoju Kinijos valdovu. Zhu Di buvo vienas ekscentriškiausių kada nors valdžiusių Kiniją žmonių. Jo viešpatavimo laikais gigantiškais projektais pasireiškusi didybės manija susipynė su liguistu smalsumu ir noru pažinti pasaulį.
1406 m. Pekine Zhu Di pageidavimu prasidėjo keturiolika metų trukę statybų darbai, kuriais siekta sukurti milžinišką, kvartalo dydžio pastatų kompleksą, tinkantį monarcho ir jo dvariškių gyvenimui bei valstybės valdymui.
"Kitą rytą mus nuvežė į Uždraustąjį miestą, kuris tą dieną buvo uždarytas lankytojams. Tuščias, be žmonių, jis atrodė tiesiog stebuklingai. Buvo aišku, kad didinga, bet kartu paprasta architektūra Kinijos imperatoriai siekdavo sužavėti iš tolimų kraštų atvykusius pasiuntinius", – teigė Heinzas Alfredas Kissingeris (1923), pasakodamas apie savo vieną pirmųjų apsilankymų komunistinėje Kinijoje.
Kinijos imperatoriaus Zhu Di didybės poreikis neapsiribojo nekilnojamuoju turtu. Nuo pat 1405-ųjų iki 1433 m. Ming dinastijos valdovų pageidavimu buvo surengtos septynios tiriamosios ekspedicijos po Pietų Kinijos jūrą bei Indijos ir Ramųjį vandenynus.
Didžioji dalis ekspedicijų vyko Zhu Di valdymo laikais. Tuo metu Kinijos laivyną sudarė beveik trys tūkstančiai laivų, kuriems vadovavo admirolu paskirtas eunuchas Zhengas He (1371–1433 arba 1435).
2002 m. britų povandeninio laivo karininkas Rowanas Gavinas Patonas Menziesas (1937–2020) išleido savo knygą "1421: metai, kai Kinija atrado pasaulį" (1421: The Year China Discovered the World), kurioje teigiama, kad Zhengo He ekspedicijos galėjo keliais dešimtmečiais anksčiau už ispanus ir portugalus atrasti Amerikos žemynus ir apiplaukti Žemės rutulį.
Ši teorija yra labai įdomi, tačiau visiškai nereikšminga, mat, 1492 m. ispanų ekspedicija yra svarbi ne dėl paties žemyno atradimo, o dėl vėliau išaugusio vakariečių susidomėjimo egzotiškais pasaulio kampeliais.
Mirus Zhu Di, gigantiškų tiriamųjų ekspedicijų buvo atsisakyta, Kiniją valdantys asmenys susitelkė ties savo valstybe ir regionu, tad Kinijos jūrininkų atradimai (jeigu šių būta) neturėjo tokių politinių, ekonominių ir socialinių padarinių, kuriuos lėmė ispanų ekspedicijos.
Napoleono gyvenimo laikais Kinijoje sparčiai augo opiumo vartojimas, o europiečiai vis labiau skverbėsi į Aziją bei Afriką, tačiau nei vadinamieji opiumo karai (1839–1842 ir 1856–1860), nei Taipingų sukilimas (1850–1864) dar nebuvo prasidėję, tad kaipgi Kiniją kažkas galėjo prabudinti, jeigu ji dar net nebuvo užmigusi?
Sunku paneigti faktą, kad Napoleonas, kaip ir Winstonas Leonardas Spenceris Churchillis (1874–1965), yra viena tų asmenybių, kurioms priskiriami visi efektingi posakiai, ir tuo nereikia stebėtis.
Winstoną pažįsta kiekvienas laisvės vilkstinę į Baltarusiją organizuojantis lunatikas, o Henry‘į Johną Temple‘ą (1784–1865), suvaidinusį svarbų vaidmenį Didžiosios Britanijos užsienio politikoje per opiumo karus, tik tie – kas domisi.
Tad argi reikia stebėtis, kad Henry‘io posakis ("Mes neturime pastovių sąjungininkų ir neturime amžinų priešų. Pastovūs ir amžini tėra mūsų interesai, kuriais mes turime vadovautis") yra neretai priskiriamas Winstonui.
Dar galima paminėti, kad būtent Ming dinastijos valdovai užbaigė anksčiau valdžiusių monarchų statytą žymiąją Kinijos fortifikacijų sistemą. Pagrindinė dalis turistams dažniausiai demonstruojamos Didžiosios kinų sienos buvo pastatyta būtent šios dinastijos laikais.
