Apie laurus pelniusio istorinio romano "Panelės iš Laisvės alėjos" rašymo pretekstus, aplinkybes, prasminius sluoksnius ir šio kūrinio svarbą kauniečiams, Lietuvos žmonėms ir užsienio skaitytojams – "Santakos" pokalbis su rašytoja.

– Esate mokslininkė ir rašytoja. Kaip šios veiklos papildo viena kitą? Kuo jums skiriasi mokslinis ir meninis rašymas?

– Mokslinis rašymas yra susijęs su istorinių dokumentų, šiuolaikinių tyrimų analize, lyginimu, argumentacija ir viso to pritaikymu dabarties kultūros reiškiniams interpretuoti. Nepaisant to, kad humanitarinių mokslų tyrimai netikslūs (anglų kalba tiksliųjų mokslų tyrimai yra apibūdinami kaip scientific, o humanitarinių kaip scholarly), jie reikalauja tikrinti faktus ir atskleisti reiškinių priežastingumą. Tik tokie tyrimai gali būti vertintini kaip patikimi ir įtraukti į platesnį mokslinį kontekstą. Meninis rašymas tokių griežtų patikimumo reikalavimų nekelia, tad čia didesnės galimybės vaizduotei skleistis, tai, visų pirma, emocijoms išsilieti skirtas laukas, įdomios formos ieškojimų vieta. Tarkim, meninis rašymas yra autentiškesnis, leidžia labiau atskleisti save.

– Kokie buvo romano "Panelės iš Laisvės alėjos" rašymo pretekstai? Papasakokite, kaip tarpukario Kauno žydų teatras susijęs su to paties laikotarpio lietuvių teatro nedrąsiais pirmaisiais žingsniais?

– Romanas atsirado dėl dviejų priežasčių – noro prisiminti ir įamžinti senolius, su kuriais mane vaikystėje siejo artimas ryšys, bei siekio plačiau atskleisti tarpukario Kauno žydų gyvenimą. Kadangi ką tik buvau išleidusi monografiją, skirtą žydų teatrui tarpukario Lietuvoje, prisikaupė vaizdinių, kurie nebuvo aktualūs moksliniam tyrimui, bet buvo susiję su tuomečio Kauno gyvenimu, norėjosi jais pasidalyti su dabartiniais Kauno ir kitų miestų, šalių gyventojais. Norėjosi skaitytoją supažindinti su Kaunu, su kuriuo pati tuo metu pažindinausi per lietuviškąją tarpukario spaudą, archyvinius dokumentus, nuotraukas. Lengviausiai tai buvo galima padaryti sukuriant du skirtingus moterų paveikslus, suteikiant jiems autentiškų kultūrinių bruožų, kurie griautų iki tol literatūroje ir istoriniuose pasakojimuose vyravusias tarpukario Kauno miestietės klišes.

Per lenkaitės Zofijos ir žydaitės Rachelės personažus buvo galima atskleisti įvairesnį, daugiakultūriškesnį, vakarietiškesnį Kauną. Zofijos prototipas buvo mano močiutės sesuo – jaunystėje labai graži ir elegantiška moteris, kasdieniame gyvenime daugiau kalbėjusi lenkiškai nei lietuviškai. Rachelę atradau rinkdama medžiagą apie žydų teatrą. Ji buvo šio teatro žvaigždė, kelerius metus jam vadovavo. Norėjosi prikelti ją iš užmaršties, parodyti, kokia aktyvi ji buvo Kauno kultūriniame gyvenime. Prasidėjus karui, žinios apie Rachelę Berger iš spaudos puslapių dingsta, ilgą laiką nežinojau, kokia buvo jos baigtis, tik prieš keletą metų pavyko aptikti atsiminimų jidiš kalba, kuriuose teigiama, kad ji žuvo Dachau koncentracijos stovykloje. Skirtingai nei lietuviškasis teatras, vystęsis tuo pat metu kaip tautai atstovaujantis teatras, žydų teatras jidiš kalba po karo beveik išnyko. Dauguma išgyvenusių litvakų pasitraukė į Vakarus ar Izraelį, asimiliavosi ir kalbėjo tose valstybėse įprastomis kalbomis.

– Kokia buvo jūsų naujausios knygos rašymo nuotaika ir aplinka? Galbūt turite kokių nors ritualų, padedančių rašyti meno kūrinį? Kokią įtaką romano "Panelės iš Laisvės alėjos" stiliui padarė rašymo kontekstai?

Per lenkaitės Zofijos ir žydaitės Rachelės personažus buvo galima atskleisti įvairesnį, daugiakultūriškesnį, vakarietiškesnį Kauną.

– Knygą su protarpiais rašiau nuo 2018 iki 2020 m., taigi galima sakyti, kad kažkokios ypatingos nuotaikos ar aplinkos nebuvo, nes rašydavau tada, kai turėjau laiko ir norėjau rašyti. Paprastai rašymo darbams skiriu rytus, kai galva absoliučiai švari ir dar nesu atakuojama žinutėmis, skambučiais ar laiškais. Rytais parašyti tekstai dažniausiai susidėlioja taip, kaip ir norėčiau juos sukurti. To nepasakyčiau apie tekstus, kuriuos rašau būdama pavargusi, paprastai juos reikia ryte kurpti iš naujo.

Rašymo kontekstai stiliui didelės įtakos neturi. Pasakojimo stiliui svarbiausias turbūt yra pasakojimo konstravimo būdas, jis lemia, kaip istorija bus papasakota, kas joje vyraus. Kadangi jau buvau parašiusi vieną romaną, norėjosi išbandyti sudėtingesnę, nei anksčiau naudota, pasakojimo formą. Norėjosi sukurti du paralelius pasakojimus, kur herojės viena su kita nesusitinka, bet per jų gyvenimus atsiskleidžia miesto atmosfera ir istorija. Knyga suskirstyta į keturis skyrius, kurie atspindi keturis metų laikus Lietuvoje. Taip atsitiko, kad žiemos dalį rašiau vasarą, o vasaros – žiemą. Pasirodo, atminty išlikę pojūčiai gyvena savo gyvenimą ir atsiskleidžia, kad ir kur ar kada būtum. Prisipažinsiu, pirmosios dvi knygos dalys, pasakojančios apie tarpukarį, rašėsi lengvai, lyg savaime, norėjosi pabūti toje optimistinėje laikmečio atmosferoje ir ją fiksuoti. O į pirmąją sovietinę okupaciją ir vėliau į vokiškąją ėjau sunkiai – vis stengiausi nutolinti moterų laukiančias tragedijas.

– Kokios yra jūsų asmeninės sąsajos su romane "Panelės iš Laisvės alėjos" vaizduojamų veikėjų gyvenimais? Kitaip sakant, kiek knygos siužetas yra pagrįstas tikrais įvykiais?

– Kadangi knygoje vaizduojami laikotarpiai yra aiškiai apibrėžti, juos norėjosi atskleisti kuo autentiškiau. Pirmoji ir antroji dalys yra labiau impresiškos, paremtos įspūdžiais, etnografiniais atsiminimais iš vaikystės, kuriuos chronologija varžo minimaliai: kelios užuominos apie krizę, brangstančias prekes, o visa kita – kvapai, skoniai, vištos, siuviniai, mezginiai – egzistavo, nepaisant politinių peripetijų. Kadangi esu dirbusi teatre ir domiuosi teatro istorija, nebuvo sunku atskleisti ir įprastą teatro gyvenimo atmosferą: repeticijų rūpesčius, piniginį nepriteklių. Kuriant trečiąją ir ketvirtąją dalį chronologija buvo labai svarbi – nuolat tikrinau, kokiais laikotarpiais Kaune vyko vieni ar kiti okupacijos įvykiai. Tam, kad aiškiai suprasčiau, kas vyko su Kauno žydais 1941 m. birželio–spalio mėnesiais, perskaičiau visus Kauno dienraščio "Į Laisvę" ir "Kauener Zeitung" numerius, istorikų tekstus, liudininkų atsiminimus. Nors romano tekste tie įvykiai tiesiogiai ir neatskleidžiami, jie padeda kurti autentišką pasakojimą.

Kartais girdžiu skaitytojų priekaištą, esą, romano pabaiga su lobiais yra per daug išgalvota, neįtikinanti, tačiau lobiai buvo kauniečių namų dalis. Turbūt dauguma mūsų jau nebežino, kad karo metais žmonės nuolat vienaip ar kitaip slėpė savo turtus. Kadangi man pačiai teko kelis kartus kraustytis į senus Kauno namus, vis rasdavau juose praėjusio laiko liudijimų. Betvarkant vienus tokių namų paketėlis su vokiškomis markėmis nukrito tiesiai ant galvos. Tų markių buvo daug, gaila, kad bevertės.

– Jūsų naujausias kūrinys lietuvių literatūroje išsiskiria tuo, kad jame dominuoja ne veikėjų ilgi vidiniai monologai, o gyvas, dinamiškai besirutuliojantis siužetas. Ar labai klysčiau sakydamas, kad toks romano rašymas rodo mūsų laisvėjimą nuo potrauminių, okupacijos lemtų patirčių ir išgyvenimų?

– Manau, kad priežastis čia paprastesnė. Iki tol esu kūrusi Kauno senamiestyje įsikūrusiam "Teatro klubui" pjeses, daugiausia komedijas. Tam, kad žiūrovai norėtų lankytis mūsų privačiame teatre, reikėjo kurti taip, kad nebūtų nuobodu, kad jie nuolat išlaikytų dėmesį. T.y. visada galvoti apie veiksmą. Toks rašymo stilius persikėlė ir į romaną. Man pačiai, žinoma, norėtųsi tų ilgesnių vidinių monologų, egzistencialistinio nerimo perteikimo, bet plunksna kažkodėl paklūsta veiksmo diktatui. Gal kada nors pavyks jo atsikratyti. Tiesą sakant, romano scenas mačiau lyg filmą, gal tai irgi lėmė jo dinamiškumą.

– Jūsų knygą ypač malonu skaityti. Ar tokį skaitymo potyrį būtų galima paaiškinti tuo, kad iš populiariosios literatūros perimate tikslą papasakoti meilės istoriją, tačiau kartu suteikiate kūriniui tam tikro polifoniškumo, reiškiamo nevienaplaniais akcentais ir sluoksniais?

– Kai kūriau savo pirmąjį, "Prancūzišką romaną", pirmiausia užsidaviau klausimą, kas bus to kūrinio skaitytojas. Man, kaip turbūt ir daugumai kitų mano ar jaunesnės kartos skaitytojų, jau buvo labai pabodęs vyriškasis kaimiškasis naratyvas lietuvių literatūroje. Na, gal ir graži ta skurde paskendusio kaimo nostalgija, bet ką ji turėjo bendra su XXI a. pradžia ir mieste gimusia ir augusia karta? Todėl jau tada specialiai kūriau romaną moterims, kuriame jos galėtų atpažinti savo kasdienes problemas. Ir dabar taikiausi į skaitytoją, kurios amžiaus vidurkis būtų 30–40 metų, todėl ir pagrindinės romano herojės yra tokio amžiaus. Tai gana dramatiškas moters gyvenimo tarpsnis – jos gimdo, įsimyli, skiriasi, pradeda gyvenimą iš naujo, dirba konkuruodamos su vyrais, yra socialiai aktyvios. Norėjosi, kad dabarties jauna moteris galėtų pajusti prieškario jaunos moters gyvenimo atmosferą, kad tą moterį pajustų taip, lyg ji būtų čia, šiandien, t.y., kad romane atsiskleistų, jog esminiai dalykai – meilė, mirtis ir požiūris į tai nesikeičia. Galbūt meilę ir mirtį galime laikyti populiariosios literatūros esme, bet be šių dėmenų turbūt apskritai nelabai būtų įmanomas toks grožinės literatūros žanras kaip romanas. Na, o romano polifoniškumas, kaip jūs čia gražiai pavadinote, kyla greičiausiai iš jo formos – dviejų paralelių istorijų, besivejančių viena su kita aplink Kauno ašį. Toks vijimas leidžia atskleisti skirtingą herojų to paties objekto matymą, atskleisti tą objektą taip, kaip iki tol jo nebuvai patyręs. Tai praplečia skaitytojo žinias apie jam tariamai jau žinomas vietas ir patirtis. Perfrazuojant Zygmuntą Baumaną, norėjosi atskleisti takų Kauną, parodyti jo etninę įvairovę, kuri yra reikšminga ir dabarties kauniečiui.

– Koks yra jūsų santykis su rašytojo G.Kanovičiaus kūryba? Kas dabar atrodo svarbiausia iš jo gausaus romanų kraičio?

– G.Kanovičiaus romanai – tai lyg per Velykas prie bažnyčių parduodami ilgi saldainiai. Jie įpakuoti į įvairiaspalvius blizgius popierėlius, norisi ilgai mėgautis jų saldybe. Kai tuos saldainius išvystu kokioje nors mugėje, prieš akis prabėga vaikystė, pasivaikščiojimai ir tolimi pokalbiai su tėvais ir seneliais. Taip yra ir su G.Kanovičiaus romanais – jie tiršti praeities, o toji praeitis atsiskleidžia iš kuo humaniškiausių pozicijų. Nors dažno romano fone yra Holokausto tragedija, čia nerasi jokių neapykantos užuominų. Rašytojas siekia savo herojus pateisinti, atskleidžia juos tokius, kokie jie yra, be sutirštinimų, noro aukštinti ar žeminti. Tuo rašytojo kūryba artima žydų literatūros klasiko Šolomo Aleichemo literatūriniam braižui. Labiausiai įsirėžė atmintin "Miestelio romansas" – epas apie rašytojo gimtinę Jonavą, galbūt todėl, kad Jonavai, juolab žydiškajai, lietuvių literatūroje skirta nedaug vietos. Apskritai G.Kanovičiaus romanus įdomu skaityti todėl, kad Lietuva, jos miestai, kaimai atsiskleidžia per žydiškosios tapatybės prizmę, pamatai kitokią perspektyvą.

Perfrazuojant Zygmuntą Baumaną, norėjosi atskleisti takų Kauną, parodyti jo etninę įvairovę, kuri yra reikšminga ir dabarties kauniečiui.

– Kitais metais Kaunui tapsiant Europos kultūros sostine, romanas "Panelės iš Laisvės alėjos" įgauna papildomos problematikos. Kiek moderniai ir postmoderniai Lietuvos visuomenei šiandien rūpi tarpukario žmogus?

– Man atrodo, kad šiuo metu, bent jau Kaune, mes išgyvename tarpukario modernistinio gyvenimo renesansą, kuris ypač matomas požiūrio į tarpukario architektūrą kaitoje. Nors kauniečiai visą laiką domėjosi tarpukariu, to laikotarpio pastatai ilgą laiką nebuvo laikomi vertais dėmesio. Tik praėjus beveik 30 metų, suvokėme tarpukario stiliaus unikalumą ir pamažu pradedame juo didžiuotis. Žmonės domisi namų, kuriuose gyvena, istorijomis, tvarko fasadus, restauruodami butus siekia išlaikyti jų autentiškumą. Per modernistinę tarpukario architektūrą atrandame ir to laikotarpio gyvenimo būdą – interjerų stilių, sietynų, keramikos, tekstilės dirbinių, madą. Tas stilius kartu ir kosmopolitiškas, ir labai lokalus. Džiugu, kad Kaune yra išlikę tiek daug autentiškų butų-memorialinių muziejų, kurie leidžia mums iš labai arti pajusti to laikmečio dvasią ir iš jos semtis įkvėpimo dabar.

Nereikia pamiršti ir "Kaunas 2022" programos "Atminties biuras" pastangų priminti mums visiems apie daugiakultūrį tarpukario Kauną. Ši programa siekia atsigręžti į įvairioms tautoms atstovaujančių kauniečių istorijas, dalijasi jomis "Istorijų festivalio" ir "Atminties vietos" interneto platformose ir taip papildo, praplečia Kauno istoriją, parodo jos polifoniškumą. Ši programa į mūsų kolektyvinę atmintį sugrąžina tai, ką ilgą laiką bandėme iš jos išbraukti arba nutylėti, t.y. Antrojo pasaulinio karo žiaurumus ir jo padarinius tiek Lietuvai, tiek ir žmonijai. Man regis, mano romanas irgi yra šių pastangų sugrąžinti nutylėtą atmintį dalis.

– Jūsų naujausias romanas neišvengiamai bus verčiamas į bent kelias užsienio kalbas. Ko palinkėtumėte būsimajam savo skaitytojui iš Vokietijos, Lenkijos ar kitos šalies?

– Tikiuosi, kad knyga padės pažinti ir geriau suprasti nedidelės Rytų Europos valstybės bei jos sostinės Kauno gyvenimą tarpukariu. Labai norėčiau, kad per knygą Europos šalių piliečiai atrastų Kauną ir norėtų su juo susipažinti gyvai.

Jos 2020 metais išleistas romanas „Panelės iš Laisvės alėjos“ literatūros kūrinius vertinusios komisijos sprendimu pripažintas kaip geriausiai atskleidžiantis pasirinkto laikotarpio skirtingų tautų istorinį kontekstą. Atsakomybė išrinkti penktąjį premijos laureatą teko komisijos pirmininkui, publicistui, žurnalistui, politikos apžvalgininkui Donatui Pusliui, literatūros kritikui dr. Ramūnui Čičeliui ir literatūrologei, G. Kanovičiaus kūrybos tyrinėtojai Rimai Kasperionytei.

Kasmetinės respublikinės G. Kanovičiaus literatūrinės premijos laureatų sąrašas kasmet pasipildo

G. Kanovičiaus literatūrinę premiją jau yra gavę Jurga Žąsinaitė už romaną „Memento Grodno: dingusi Lietuvos Gardino istorija“ (2020 m.); Romas Treinys už romaną „Dziedas“ (2019 m.); Tomas Kavaliauskas už romaną „Originalas“ (2018 m.); pirmuoju laureatu buvo išrinktas Kęstutis Navakas už originalų romaną „Vyno kopija“ (2017 m.).

Kasmetinės respublikinės G. Kanovičiaus literatūrinės premijos įteikimo vakaras vyks 2021 m. rugsėjo 9 d. 17 val. Jonavos viešosios bibliotekos skaitykloje

Renginio metu taip pat bus pristatyta paroda „Lietuva litvakų kūryboje“ (Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus) bei skambės grupės „Marga muzika“ narių – Tado Dešuko, Lauritos Peleniūtės ir Eglės Jačauskienės – atliekamos įvairių tautų dainos. „Marga muzika“ – tai jungtinis žinomų muzikantų projektas, atliekantis įvairių tautų folklorinę muziką, apvilkdamas ją netradicinių instrumentų skambesiu.

Renginyje dalyvaus knygos autorė I. Pukelytė, menotyrininkė, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė Daiva Citvarienė. Renginį moderuos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.

Anot šios leidyklos atstovės Ramintos Jonikaitės, romano veiksmas vyksta 1932-aisiais, auksiniais Kauno laikais. Kai tiek lenkiškai kalbanti knygyno darbuotoja Zofija, tiek gražuolė žydaitė Rachelė, vykusi vaidinti į Kauno žydų teatrą, puoselėjo pačias gražiausias ateities svajones. Kaunas juk tuomet buvo beveik mažasis Paryžius! Čia – teatras, meilė, džiazas...

Svaiginantys buvo Rachelės karjeros planai ir Zofijos šeimyninės laimės vizija. Tačiau nei viena, nei kita nenujautė, kokia trumpa bus jų laimė. Kaip greit viską pakeis laikinąją sostinę užgulęs tamsus karo šešėlis, ir kokius lemtingus gyvenimo sprendimus joms teks priimti.

„Šis romanas – duoklė mano senelių kartai, kuri, patyrusi du pasaulinius karus, dėl dvasinių traumų ir politinių persekiojimų taip ir negalėjo deramai perduoti savo tragiškų istorijų vaikaičiams. Galbūt šis pasakojimas apie dvi jaunas moteris padės geriau suprasti tiek laikinosios Lietuvos sostinės, tiek ir pirmosios Lietuvos nepriklausomybės kartos istoriją,“ – sako romano autorė I. Pukelytė.

Tačiau perskaityti ją vertėtų kiekvienam kauniečiui, juolab jaunam ir stereotipiškai įsitikinusiam lietuviška Kauno tapatybe. „Tarpukario Kaunas buvo daugiakultūris, beveik trečdalį miestiečių sudarė žydai, o save laikantieji lietuviais tarpusavyje kalbėjosi lenkiškai“, – primena I.Pukelytė, kurios atida istoriniams faktams ir skrupulingai ištyrinėtas kultūrinis kontekstas yra viena stipriųjų šio romano pusių.

– Ką tik perskaičiusi knygą negaliu susilaikyti nuo pirmiausiai kylančio klausimo: kiek joje istorinės tiesos, o kiek – išmonės? Kipras Petrauskas, Borisas Dauguvietis ir daugelis kitų tarpukario menininkų tapo jūsų knygos personažais, jau nekalbant apie vieną svarbiausių romano personažų – Rachelę Berger.

– Apie romaną pradėjau galvoti, kai baigiau monografiją „Žydų teatras tarpukario Lietuvoje“. Tyrinėdama žydų teatro fenomeną, jo reikšmę to laiko Kauno teatriniam gyvenimui, radau labai daug įkvepiančių istorijų ir faktų, apie kuriuos nieko nežinojau. Viena vertus, norėjosi panaudoti juos, kita vertus – labai daug kas monografijoje liko neišrašyta. Rašydama monografiją jaučiausi lyg detektyvė, kai reikėjo iš nuotrupų ir detalių surankioti žydų teatrą veikusias asmenybes.

Laikinosios sostinės intelektualai stengėsi sujungti Kaune gyvenančias tautas. Kipras Petrauskas palaikė glaudžius kontaktus su žydų teatru, nacių okupacijos metais išgelbėjo smuikininko Danieliaus Pomeranco dukrą.

Vaikystėje turėjau džiaugsmą ir dovaną – daug dėdžių ir tetų. Tarpusavyje bendravome ir lietuviškai, ir lenkiškai.

Kai tarpukario literatūroje skaitome apie Borisą Dauguvietį, matome jį kaip simbolį: ekstravagantišką asmenybę, po Laisvės alėją vaikščiojusią su auskaru ausyje, Valstybės teatro režisierių, kepusį spektaklius kaip blynus. Man pavyko rasti paties Dauguviečio tekstus apie žydų teatrą, kuriuo jis labai domėjosi ir palaikė. Paaiškėjus, kad tai labai svarbi žydų teatrui asmenybė, pradedi kelti hipotezes: kodėl Dauguvietis, užėjus vokiečių kariuomenei, pabėgo į savo tėvoniją šalia Biržų? Gal dėl to, kad dirbo su žydais?

Tai dalykai, apie kuriuos mažai žinome. Scenos, susijusios su garsiais tarpukario veikėjais, romane yra sugalvotos, bet visiškai įmanomos tame istoriniame ir kultūriniame kontekste.

Rachelė Berger man padarė didžiulį įspūdį. Atrodė neteisinga, kad išliko labai mažai žinių apie šią ryškią asmenybę. Daugiau apie ją sužinoti pavyko iš Niujorke rastų Jono Turkovo atsiminimų. Rachelė – klajojanti žydė aktorė, kuri dėl meilės  apsistoja Kaune, tarpukariu vis labiau vakarėjančiame mieste. Norėjosi atskleisti tos moters kosmopolitiškumą, o per ją – ir Kauno kosmopolitiškumą. Rachelė Berger tapo Kauno žydų teatro direktore, čia ištekėjo, pagimdė dukrelę. Jos istorija nutrūko Dachau koncentracijos stovykloje. Romane Rachelė taip pat turi dukrą, nors kai rašiau, nežinojau šio fakto. Taigi Rachelė, kaip ir kiti romane minimi meno žmonės, egzistavo iš tiesų, tačiau čia ji daugiau sufantazuota, nei tikra, o aprašytos situacijos – išgalvotos.

– Antra svarbi siužetinė linija – lenkiškoji, tai Zofija, puikiai kalbanti lietuviškai, dirbanti knygyne. Ar ji taip pat turi prototipą?

– Rachelės personažas atsirado iš mano meilės teatrui, o šalia jos norėjosi labiau įžeminto, artimesnio mums, kauniečiams. Taip gimė Lietuvoje gyvenančios lenkaitės Zofijos personažas, kurį nebuvo sunku kurti – tereikėjo pasisemti iš atminties aruodų. Vaikystėje turėjau džiaugsmą ir dovaną – daug dėdžių ir tetų. Tarpusavyje bendravome ir lietuviškai, ir lenkiškai. Močiutė nekalbėjo lietuviškai, tik suprasdavo, ką kiti šneka. Jos vyresnioji sesuo nesuprato lietuviškai, o jauniausioji ir kalbėjo, ir rašė lietuviškai. Senelio šeimoje visi kalbėjo lietuviškai, bet irgi buvo lenkakalbiai. Mano vaikystėje buvo daug lenkų kalbos.

Man, sovietinės kartos atstovei, visada kildavo klausimų, kaip čia su tuo Kauno lietuviškumu, jei mieste gyveno tiek daug žmonių, kurie kalbėjo lenkiškai, nors laikė savo lietuviais.

Man, sovietinės kartos atstovei, visada kildavo klausimų, kaip čia su tuo Kauno lietuviškumu, jei mieste gyveno tiek daug žmonių, kurie kalbėjo lenkiškai, nors laikė savo lietuviais. Mano romane Zofija – jauniausia šeimoje, ji emancipuota, kalbanti ir lietuviškai, inteligentų kalba. Norėjosi tą liniją pavystyti ir įsivaizduoti, su kuo žmonės save tapatino, kuo save laikė.

– Romano preambule pasirinkote Vinco Mykolaičio-Putino citatą iš 1937-ųjų „Literatūros etiudų“: „Iš vidaus mūsų tauta vis dar tebėra patižusi, neatspari svetimom įtakom. Lietuvis ir šiandien dar iš visų Europos tautų yra neatspariausias nutautinimui“. Ar ne per griežta, turint mintyje jūsų su meile kuriamus romano personažus?

– Visų pirma reikėtų pasakyti, kad romanas turėjo būti pavadintas „Minkštakaulės“ – kaip Vydūno citatoje, kurią percituoja Putinas. Tačiau su leidyklos „Tyto Alba“ redaktorėmis sutarėme, kad toks pavadinimas per daug sunkus, reiktų paprastesnio, šiltesnio. Pavadinimas pasikeitė, bet preambulė liko.

Putino tekstas nuvylė mane, kaip pilietę, – supykau, kad jis leido sau vadinti savo bendrapiliečius minkštakauliais. Man tai nuskambėjo beveik nacionalsocialistiškai ir... labai vyriškai. Moteris taip niekada nepasakytų. Norėjosi iš dabarties perspektyvos pažvelgti kritiškai ir paklausti, ar tikrai tie rašytojai, kuriuos mes jau beveik šimtmetį garbiname, laikytini teisuoliais. Juk tos minkštakaulės buvo stiprios moterys ir buvo Lietuvos valstybės dalis.

– Nors atsiribojate nuo tikroviškų faktų, bet ar jų romane tikrai nėra? O kaip tas atvejis apie įkyrių gerbėjų užpultą Rachelę?

– Šis autentiškas tekstas – iš ano meto sekmadienio laikraščio „Dienos naujienų“ perrašyta citata. Tai tikras faktas – spauda išties mėgo Rachelę Berger, aprašė, kaip ją persekiojo gerbėjai ir net jai grasino. Ir tikrovėje, ir romane tai sukėlė visuomenės susidomėjimą žydų teatru: jis negalėjo sutalpinti visų norinčiųjų pamatyti auką.

– Ar jus vedė siužetas, ar sudariusi planą tvirtai jo laikėtės?

– Prieš rašydama susidėliojau planą. Aiškiausia man buvo romano pradžia. Labai norėjosi išrašyti Šančių žiemą, jos pojūčius. Iš pradžių norėjosi siužetą plėtoti pagal metų laikus. Žiema ir pavasaris skirti optimistiškam, euforiškam būviui, kai atrodo, kad viskas yra priešaky, gyvenimas gražus, problemos naivios, buitinės. 1932-ieji, karo grėsmė dar toli. Praeina septyneri metai. Vasara ir ruduo atsiskleidžia visai kitame kontekste – karo.

Kaunas – mano gimtasis miestas, augau Žaliakalnyje, sugrįžusi iš užsienio jame įsikūriau, gyvenu čia visavertį gyvenimą.

Berašant modifikavosi ne siužetas, bet atskiros scenos. Pavyzdžiui, scena Kulautuvoje, labai žydiškame to meto kurorte. Kaip tik tuo metu pasirodė mano kolegės Ingos Stepukonienės sudaryta knyga „Žydai pakaunėje“, kurioje atskleista daug faktų apie pakaunės litvakų gyvenimą. Norėjosi parodyti, koks turtingas buvo to meto kurorto prie upės gyvenimas: judri prieplauka, koncertai, restoranas, netgi kino teatras – visa tai buvo Kulautuvoje.

– Išvadavote mane nuo klausimo, kodėl pirmoji romano pusė atrodo kiek naivi, pernelyg sentimentali. To reikėjo kaip kontrasto širdį draskančiai antrajai romano daliai.

– Taip, išties. Romano pradžioje norėjau tarsi nufotografuoti tuoj pranyksiantį pasaulį, užfiksuoti vaizdinius, detales, kad jas būtų galima tarsi pauostyti, pačiupinėti. Dėl to gal šiek tiek ir jaučiasi sentimentalumas, pakylėjimas. Pirmąją knygos dalį buvo gera rašyti, antrąją – sunku. Nelengva personažus panardinti į sunkumus, sugriauti jų gyvenimus...

– Knyga pasirodė vos pasibaigus karantinui. Knygos pristatymą Vilniuje, nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, leidyklos „Tyto Alba“ direktorė Lolita Varanavičienė pavadino kone istoriniu momentu – tai buvo pirmas gyvas susitikimas su skaitytojais. Kokius įspūdžius išgirdote?

– Visų pirma norisi padėkoti leidyklai – bendradarbiavimas karantino metu vyko labai sklandžiai, romanas virtualiai buvo parengtas spausdinimui. Malonūs atsiliepimai, kad tai gili, jautri, žmogiška knyga. Vyresnės kartos žmonės, kaip ir mano mama, dėkoja už sužadintus prisiminimus, jaunesnės – už galimybę artimiau pažinti tą laikotarpį. Romanu norėjosi tarsi nukelti įvykius nuo pjedestalo, parodyti, kad juos tiesiog žmogiškai reikėjo išgyventi, ištverti. Mano dukra Adelė, kuri buvo pirmoji knygos skaitytoja, susižavėjo knygos personažais, labai jų gailėjo.

– Netrukus, liepos antrąją, pristatysite knygą ir kauniečiams, tačiau dabar trumpam atsitolinkime nuo romano. Jei jau prakalbote apie dukrą, pristatykite ją.

– Šalia to, kad Adelė – puiki skaitytoja, ji ir puiki tapytoja. Ji ką tik apsigynė magistro diplominį darbą, turime namie žmogų, kuriam rūpi kalbėti apie šiuolaikybę vizualiu būdu. Be to, ji dar studijuoja meno kritiką ir kuratorystę. Nežinau, ką toliau darys, bet kol kas daro tai, kas jai labiausiai patinka. Mane žavi, kad stengiasi tai daryti nemeluodama sau.

– Kokia bus vasara?

– Kaip ir daugumos, rami, sėsli, daugiausia laiko praleisime Lietuvoje. Mano vyras per karantiną niekaip negalėjo nuvykti iki savo namų Prancūzijoje, tad vienintelė šios vasaros užsienio trajektorija bus rugpjūtį, kai važiuosime tų namų pasižiūrėti.

– Galite puikuotis Paryžiaus Sorbonos, Leipcigo universiteto diplomais, ilgą laiką gyvenote Prancūzijoje ir Vokietijoje. Ar dar daug jumyse tų šalių?

– Kaskart mažiau (juokiasi). Po septynerių metų gyvenimo užsienyje man tapo visiškai aišku, kad gyventi reikia tik čia, savo gimtinėje, savo terpėje. Su vyru jau vienuolikti metai gyvename Lietuvoje. Kaunas – mano gimtasis miestas, augau Žaliakalnyje, sugrįžusi iš užsienio jame įsikūriau, gyvenu čia visavertį gyvenimą. Čia yra mano šeima, mano draugai, iš čia bet kada galiu išvažiuoti pažiūrėti pasaulio, bet smagiausia, kad čia galiu sugrįžti. Kadangi Marko namai – Prancūzijoje, greta Paryžiaus, ten nuolat keliaujame. Ta aplinka irgi įtraukia, džiaugiuosi, kad turiu ir prancūzišką šeimą. Bet gyvenimas ten neprilygsta gyvenimui Kaune.

Nėra mūsų tapatybė tik lietuviška, reikia pamiršti tą grynakraujiškumo mitą. „Panelės iš Laisvės alėjos“ – bandymas suprasti savo tapatybę.

– Bet labai jau prancūziškas jūsų levandynas Žaliakalnyje, kurio nuotrauka pasidalijote instagrame...

– O, nuotraukoje tik ketvirtadalis to grožio, kuris yra po mūsų namo langais. Levandoms labai patinka saulė ir smėlis. Gyvename Žaliakalnyje, kiemas saulėtoje pietų pusėje – ideali vieta levandoms.

– Gal nė nevardinsiu visų jūsų ankstesnių veiklų (ko tik nerastume – ir politikos, ir administracinio darbo), bet išskirsiu rašymą – mokslinės ir grožinės literatūros. Kuri artimesnė?

– Mokslinis darbas yra mano kasdienybė: gilintis į šaltinius, tyrinėti, lyginti rezultatus, daryti išvadas, rašyti straipsnius – šis ritmas man natūralus. Tuo tarpu grožinės literatūros rašymas – jau išskirtinis momentas, nes leidi sau būti kūrybiškesne, paklajoti ten, kur mokslas neleidžia, išsidūkti, kaip kad pjesėse moterims apie brendį ir pokalbius prie jo. Mėgaujuosi grožinės literatūros rašymu, tai man – šventė. Net ir toje ilgoje pertraukoje tarp „Prancūziško romano“ ir „Panelių iš Laisvės alėjos“ malšinau šio rašymo alkį. Rašiau pjeses, įkūriau „Teatro klubą“, kuriame vaidiname komedijas moterims. Su kauniečiams puikiai žinoma Bella Shirin sukūrėme spektaklį, susijusį su žydų istorija Kaune „Shalom, Bellissima!“.

– Linkėdama turiningo susitikimo su skaitytojais jau kitą savaitę įvyksiančiame knygos pristatyme paklausiu to, kas visą laiką kirba: ar nesibaiminate, kad atimate iš kauniečių mitą apie mūsų miesto lietuviškumą?

– Nėra mūsų tapatybė tik lietuviška, reikia pamiršti tą grynakraujiškumo mitą. „Panelės iš Laisvės alėjos“ – bandymas suprasti savo tapatybę. Žinoma, bus tokių, kurie sakys, kad tai netiesa, taip nebuvo... Ir lenkiškai, ir jidiš kalbėję kauniečiai buvo, tai labai svarbi mūsų dabartinei kultūrai praeitis. Daugybę metų mes kūrėme pasakojimą, neva Kaunas – labai lietuviškas miestas, toks pasakojimas labai tiko mūsų posovietinei istorinei atminčiai. Tačiau skauduliai, dvasinės traumos išliko... Kol neišspręsime savo istorijos problemų, su jomis nesusigyvensime, sunkiai judėsime pirmyn.

Knyga kauniečiams

...Auksiniai Kauno laikai. Teatras, meilė, džiazas. Svaiginantys Rachelės karjeros planai ir Zofijos šeimyninės laimės vizija. Tačiau nei viena, nei kita nenujaučia, kokia trumpa bus jų laimė, kaip greit viską pakeis laikinąją sostinę užgulęs karo šešėlis ir kokius lemtingus gyvenimo sprendimus joms teks priimti.

„Mitas, kad Kaunas – labai lietuviškas miestas. Daugiau nei pusę šimtmečio stengėmės nugrandyti tam tikrus savo istorijos sluoksnius. Šį romaną rašiau, nes norėjau, kad geriau suprastume savo tapatybę“, – intriguoja knygos „Panelės iš Laisvės alėjos“ autorė Ina Pukelytė ir kviečia į savo knygos pristatymą liepos 2 d., ketvirtadienį, 18 val. „KEKS 2022“ biure (Laisvės al. 36).

Tiek lenkiškai kalbanti knygyno darbuotoja Zofija, tiek gražuolė žydaitė Rachelė, vykstanti vaidinti į Kauno žydų teatrą, puoselėja pačias gražiausias ateities svajones. Kaunas juk beveik mažasis Paryžius! Čia – teatras, meilė, džiazas. Svaiginantys Rachelės karjeros planai ir Zofijos šeimyninės laimės vizija. Tačiau nei viena, nei kita nenujaučia, kokia trumpa bus jų laimė. Kaip greit viską pakeis laikinąją sostinę užgulęs tamsus karo šešėlis ir ką turės ištverti jos – dvi panelės iš Laisvės alėjos. Du netikėtai susipynę moterų likimai. Vienas miestas, patyręs ir aukso amžių, ir visų vilčių žlugimą.

"Šis romanas – tai duoklė mano senelių kartai, kuri, patyrusi du pasaulinius karus, dėl dvasinių traumų ir politinių persekiojimų taip ir negalėjo deramai perduoti savo tragiškų istorijų vaikaičiams. Galbūt šis pasakojimas apie dvi jaunas moteris padės geriau suprasti tiek laikinosios Lietuvos sostinės, tiek ir pirmosios Lietuvos nepriklausomybės kartos istoriją", – pasakoja rašytoja I.Pukelytė.

Du netikėtai susipynę moterų likimai. Vienas miestas, patyręs ir aukso amžių, ir visų vilčių žlugimą.

Pirmasis I.Pukelytės romanas "Prancūziškas romanas" išleistas 2000 m. Jame paliečiamos emigracijos, adaptacijos svečioje šalyje, neištikimybės temos. Daug metų svetur gyvenusi I.Pukelytė "Prancūziškame romane" pateikia daug prancūziško kolorito detalių, kurios kūrinį darė patrauklų, bet sykiu ir padėjo atskleisti temą, parodyti iliuzijų bei realybės kontrastą.

Vėliau autorė nėrė į teatro vandenis: sukūrė ir režisavo pjesę "Shalom, Bellissima!", vienaveiksmes komedijas "Meilė Paryžiuje", "Brendžio trims!", "Brendžio trims. Po dešimt metų". Humanitarinių mokslų daktarė yra vadovavusi VDU Meno fakultetui, parašiusi monografiją "Žydų teatras tarpukario Lietuvoje", Lietuvos ir užsienio spaudoje publikuoja straipsnius apie kultūrą, teatrą.

„Šiandien paskutinė mano darbo diena Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje. Kai atėjau į jį dirbti, radau vykstančius M.K. Čiurlionio muziejaus lauko tvarkybos darbus, kuriems 2019 metų biudžete nebuvo numatytos lėšos. Dėl to muziejus turėjo virš 192 000 eurų skolos rangovui. Apie tai raštu informavau Kultūros ministeriją, tačiau ministerija pažeidimo nenustatė, bet skyrė tvarkyboms darbams papildomai lėšų 2020 m. biudžete.

Dar man nepradėjus eiti pareigų, tuometinė muziejaus vadovybė jau buvo priėmusi dirbti muziejininko pareigose buvusį muziejaus direktorių, tai yra žmogų, kuris tiesiogiai buvo atsakingas už muziejuje vykdomus investicinio projekto darbus.

V. Putvinskio g. esantis muziejaus pastatų komplekso investicinis projektas vyksta nuo 2006 m. Pradinė jo sąmata buvo 7,9 mln. eurų, šiuo metu suma siekia 12,6 mln eurų. Projekto sąmata per tą laiką išaugo 4,5 mln. eurų. Net ir gavus papildomų lėšų 2020 metams rangovas ragino prašyti iš Kultūros ministerijos dar daugiau lėšų.

Atėjau į muziejų dirbti darbą, kurį išmanau ir kurį nurodžiau savo muziejaus vizijoje konkurso metu – kelti muziejaus rinkodaros ir komunikacijos lygį, siekiant jį padaryti kuo patrauklesnį lankytojams. M.K. Čiurlionio muziejaus pastatų investicinis projektas jau netrukus baigsis, tačiau numatyta muziejaus M. Žilinsko galerijos rekonstrukcija. Nenoriu žaisti žaidimų, kurie nėra verti mūsų nepriklausomos demokratinės valstybės.

Dėkoju visiems muziejaus darbuotojams, kolegoms už supratimą, palaikymą ir galimybę kurti kartu šiuolaikišką ir visuomenei atvirą muziejų“, – tokį įrašą antradienį paskelbė I. Pukelytė.

Nenoriu žaisti žaidimų, kurie nėra verti mūsų nepriklausomos demokratinės valstybės.

Primename, kad Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus vadovo pareigas I.Pukelytė užėmė šių metų kovą, laimėjusi ministerijos skelbtą konkursą. BNS buvo skelbę, kad galutinėje atrankoje Kultūros ministerijoje varžėsi su dar dviem kandidatais. Iš viso paraiškas konkurse buvo pateikę penki asmenys.

Prieš pradedant vadovauti muziejui, I.Pukelytė praėjusioje kadencijoje kartu su Visvaldo Matijošaičio visuomeniniu komitetu „Vieningas Kaunas“ buvo išrinkta į Kauno miesto tarybą ir vadovavo Švietimo ir kultūros komitetui. Taip pat I.Pukelytė buvo ir Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto dekanė.

Atsistatydinus I. Pukelytei Kultūros ministerija skelbs naują konkursą šioms pareigoms užimti.

"Kauno dieną" pasiekė informacija, kad praėjusią savaitę M.K.Čiurlionio muziejaus direktorė I.Pukelytė pateikė atsistatydinimo prašymą. Kultūros ministerijos atstovai patvirtino, kad I.Pukelytė dirbs dar savaitę.

"Kultūros ministerija yra sulaukusi I.Pukelytės atsistatydinimo prašymo. Paskutinė I.Pukelytės darbo diena gruodžio 17 d. (imtinai). Laikinai eisiantis pareigas asmuo bus įvardytas po gruodžio 17 d.", – komentavo Kultūros ministerija.

Jos atstovai nurodė, kad po gruodžio 17 d. artimiausiu metu bus skelbiamas naujas konkursas ir ieškoma naujo minėtos kultūros įstaigos vadovo.

"I.Pukelytė nenurodė priežasties, lėmusios jos atsistatydinimą", – pridūrė Kultūros ministerijos specialistai.

Pati I.Pukelytė savo apsisprendimo palikti muziejaus vadovo pareigas kol kas nekomentuoja.

I.Pukelytė nenurodė priežasties, lėmusios jos atsistatydinimą.

"Kauno diena" primena, kad Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus vadovo pareigas I.Pukelytė užėmė šių metų kovą, laimėjusi ministerijos skelbtą konkursą. BNS buvo skelbę, kad galutinėje atrankoje Kultūros ministerijoje varžėsi su dar dviem kandidatais. Iš viso paraiškas konkurse buvo pateikę penki asmenys.

Prieš pradedant vadovauti muziejui, I.Pukelytė praėjusioje kadencijoje kartu su Visvaldo Matijošaičio visuomeniniu komitetu "Vieningas Kaunas" buvo išrinkta į Kauno miesto tarybą ir vadovavo Švietimo ir kultūros komitetui. Taip pat I.Pukelytė buvo ir Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto dekanė.

Ši Žaliakalnio papėdėje esanti galerija saugo ir eksponuoja pasaulio lietuvių dailininkų, šiuolaikinių lietuvių dailininkų, J. Mačiūno palikimą, žymių Fluxus menininkų Ay-O ir Takako Saito instaliacijas. Galerija yra lankoma ne tik kaip muziejus, bet ir kaip daugelio įvairių kultūros renginių vieta. Idėjos autoriai primena, kad šiuo metu galerijoje atnaujinamas Fluxus kabinetas, kuriame eksponuojami J. Mačiūno darbai, G.Brecht Fluxus žaidimas, „Actec“ J. Mačiūno akinių detalė ir daugelis kitų, auditorijos dar plačiai neatrastų kūrinių.

Kauno paveikslų galerijos pranešime pažymima, kad mintis pakeisti jos pavadinimą į Jurgio Mačiūno galeriją gimė neatsitiktinai. Apie tokią galimybę tarp menininkų kalbama jau senokai. Atrodo, kad ir pastarųjų metų įvykiai savaime lemia šios Kauno centro dalies vystymąsi - Fluxus – J. Mačiūno linkme: 2017 m. liepą Vytauto prospekte, K. Donelaičio ir Parodos gatvių sankryžoje, netoli Kauno paveikslų galerijos, atidaryta J. Mačiūno aikštė (idėjos autorius – dailininkas Naglis Rytis Baltušnikas). Priešais aikštę, į kurią neįmanoma patekti, į kurią niekas nevažiuoja ir kurioje niekas nevyksta, vaikystėje gyveno ir pats menininkas J. Mačiūnas. Kaip Kauno suvenyras, skirtas UNESCO kūrybinių miestų tinklui, buvo išleista Fluxus BOX (Fluxus dėžutė).

„Esame pastebėję, kad didžioji dalis lankytojų painioja Kauno paveikslų galeriją su Mykolo Žilinsko galerija, esančia visai netoliese. Kauno paveikslų galeriją žmonės atskiria tik išgirdę kavinės „Kultūra“ pavadinimą. Mes, kaip galerija, norėtume garsinti J. Mačiūno vardą. Juk tai - menininkas, davęs pagrindus šiuolaikiniam, moderniam menui, kuriam ir skirta Kauno paveikslų galerija“, – teigia Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė dr. Ina Pukelytė.

Ministras M. Kvietkauskas palinkėjo muziejaus direktorei I. Pukelytei sėkmės siekiant išsikeltų tikslų - sukurti patraukliausią muziejų Baltijos šalyse, toliau garsinti M. K. Čiurlionio vardą, didinant muziejaus tarptautinį žinomumą, ir svarbiausia - pritraukti į muziejų kuo daugiau lankytojų.

Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Teatrologijos katedros docentė, humanitarinių mokslų daktarė I. Pukelytė 2003-2007 metais yra vadovavusi Kauno valstybiniam dramos teatrui, nuo 2007 iki 2010 m. buvo viešosios įstaigos „Dvimiesčio kulka“ direktore, 2008-2015 m. - VDU Menų fakulteto prodekane ir dekane. Nuo 2009 m. iki 2013 m. I. Pukelytė buvo tarptautinio kultūros ir ekologijos festivalio „Grynparkas“ meno vadove. Leipcigo universitete ji yra įgijusi menotyros krypties humanitarinių mokslų daktarės mokslinį laipsnį.