Kaip manote, kas sieja komunizmą, vadinamuosius hipsterius ir vadinamąją "indie" (iš angliško žodžio "independent") muziką? Jų visų tiesiog nėra. Nė vienas iš šių reiškinių paprasčiausiai neegzistuoja ir negali egzistuoti. Visi jie – mitas, miesto legenda, abstrakcija, o gal net iliuzija, gimusi asmeninių psichologinių bėdų turinčių piliečių pasąmonėje.
Komunizmas užgimė iš įsitikinimo, kad už žmonių vargus ir kančias yra atsakinga kažkokia abstrakti blogoji jėga, tai yra kapitalizmas. Vieną dieną visi nuvers kapitalizmą ir ilgai bei laimingai gyvens. Tada pasaulį valdys kažkokia mistinė geroji galybė, įsikūnijusi vieno žmogaus, o gal žmonių grupės avatare, ir klestės taika bei meilė, o visi materialūs poreikiai bus patenkinami čia, dabar ir veltui.
"Indie" muzikos taip pat nėra, tai tik grupelė vaikų, grojančių įvairiausių žanrų mišrainę, ir vis dar laukiančių komercinės sėkmės. Vadinamųjų hipsterių irgi nėra, nes tai – tik snobiški jaunuoliai, nešiojantys "Ray Ban" akinius ir dėvintys siauras kelnes. Visi jie – miražai, kaip ir Lochneso pabaisa ar Sniego žmogus, klejojantys mūsų pasąmonėje bei sklandantys žiniasklaidos erdvėse.
Kodėl visa tai atsirado? Atsakymas vienas – kažkas iš visų tų įvaizdžių ir mitų apie juos siekia gauti asmeninės naudos. Štai komunizmas susikūrė iš idealistinio inteligentų kvailumo, bejėgiškumo ir žemesniųjų klasių intymių svajonių tapti visaverte politine jėga, kitaip tariant, komunizmas kilo iš galios ir valdžios troškimo.
Apie hipsterius taikliai pasakė vienas mados versle dirbantis barzdočius, nešiojantis tuos pačius "Ray Ban" akinius: "Manau, kad visa tai sukurta žiniasklaidos. Jiems juk reikia mus kaip nors pavadinti, kad masėms adaptuotų tam tikrus dalykus ir galėtų juos sėkmingai parduoti."
Lygiai tą patį apie vadinamuosius hipius prieš beveik penkiasdešimt metų kalbėdamas TV laidoje sakė anarchistas Abbie Hoffmanas. Esą tai – abstraktūs baubai, žiniasklaidos sniego žmonės, kurie yra visur ir visada, bet niekas jų realiai nematė. Kartais tie baubai susikuria natūraliai, kartais jų susikūrimas paskatinamas objektyvių katalizatorių.
Štai Rusijoje praėjusį ketvirtadienį, likus vos parai iki premjeros, buvo uždrausta romano "Child 44", kurį parašė Tomas Robas Smithas, ekranizacija. Taip gimė naujas baubas, į žiniasklaidos ribų pakraščius bent kelioms savaitėms išstūmęs hipsterius ir "50 pilkų atspalvių".
Maža to, dabar yra didelė tikimybė, jog šis baubas taps ir tikra pinigų spausdinimo mašina. Kas? Kur? Kaip? Kodėl ir už ką? Tai klausimai, kurie skatins susidomėjimą šiuo romanu bei filmu (romanas mūsų šalyje buvo išleistas dar 2009 m.), o žmonės vis tiek eis į šios juostos seansus ir sieks išsiaiškinti, kas gi taip supykdė šiuolaikinius kovotojus prieš "supuvusius Vakarus".
Gal net knyga bus perleista. Viso to rezultatas – didelis kalnas pinigų, kurie nuriedės tiesiai į kišenes romano autoriui bei filmo kūrėjams. Akivaizdu, jog Kremliaus fariziejai nebuvo girdėję apie kapitalizmo dėsnį: "Bloga reklama – irgi reklama" ir to nesustabdys net faktas, jog pats filmas kritikų įvertintas ganėtinai vidutiniškai.
Akivaizdu, jog šiuo atveju bus kaip ir su komedija "The Interview", kuri užsitraukė Šiaurės Korėjos rūstybę. Kas ten tokio baisaus tame "Child 44"? Gal pats faktas, kad filme kalbama apie paslaptingus vaikų žudymus ir prievartavimus 1952-ųjų Rusijoje? Kažkas kažką žudė valdant J.Džiugašviliui? Ne, žudymas – kapitalistų liga. Ach, tie niekšai amerikonai, vis šmeižia ir šmeižia gražiai apdainuotą A.Nevzorovo tėvynę.
Romanas paremtas garsiausio SSRS žudiko maniako ir prievartautojo Nikolajaus Čikatilos istorija, kuri meniniais sumetimais perkelta iš Brežnevo–Gorbačiovo eros į Stalino laikmetį. Kita vertus, būtų klaidinga manyti, jog "baubai", tai yra kuriamos iliuzijos ir miestų legendos, – tik kapitalistų naudojamas metodas.
Filme "Child 44" vaidina du britų aktoriai – Gary Oldmanas ir Tomas Hardy. Prieš ketverius metus jie pasirodė filme pagal Johno Le Carre‘o romaną "Tinker, Tailor, Soldier, Spy" (1974). Buvęs specialiųjų tarnybų operatyvininkas Davidas Johnas Moore‘as Cornwellas (tikrasis J.Le Carre‘o vardas) šį romaną parašė remdamasis garsiausių išdavikų, dirbusių britų žvalgyboje, istorijomis.
Pagrindinis veikėjas George‘as Smiley‘is turėjo identifikuoti dvigubą agentą, dirbantį MI-6 (britų žvalgyba) viršūnėlėje. Tų išdavikų buvo ne vienas, o penki, ir jie visi žinomi kaip "Kembridžo penketukas".
Oficiali KGB istorija iki šiol eskaluoja "baubą", kad Kimas Philby, Donaldas Duartas Mcleanas, Guy Burgessas, Anthony‘s Bluntas ir Johnas Cairncrossas išdavė Didžiosios Britanijos paslaptis ir savo kolegas, tikėdami kapitalistinių Vakarų supuvimu ir SSRS nešama šviesa. Daug kas šia versija tiki iki šiol.
Tačiau realūs faktai liudija, kad visi šie džentelmenai buvo ne tik dvigubi agentai, bet ir slaptą gyvenimą gyvenantys homoseksualai.
Tiesa, ne tokį slaptą. KGB sužinojo apie šių asmenų silpnybes ir sėkmingai jas panaudojo šantažui, mat šeštajame ir septintajame praeito amžiaus dešimtmečiuose skelbtis netradicinės seksualinės orientacijos atstovu nebuvo toks prestižas, kaip kad yra dabar. KGB istorijos versijos visa tai nutyli ir net žinodamos, jog tai nėra paslaptis (apie išdavikų netradicinius polinkius užsimenama ir romane bei filme), vis tiek sėkmingai išnaudoja savo siekiams.
Tai ne pirmas ir ne paskutinis vaiduoklis, kurį eskaluoja PTSR (Putino Tarybų Socialistinė Respublika). Tai ir Krymo referendumas, Kijevo "fašistų chuntos" perversmas, Ukrainos karių nukryžiuotas vaikas. Vieni naujausių vaiduoklių – net du praėjusią savaitę Kijeve nužudyti prorusiškų pažiūrų žurnalistai.
Net jeigu jų ir nenužudė FSB ar kiti "saviškiai", daugiausia naudos iš to išpeš būtent prorusiškos jėgos, siekdamos sukompromituoti Vakarų akyse dabartinę Ukrainos valdžią. Tai tik keli buitiniai pavyzdžiai.
O kur dar Juliano Assange‘o ir Edwardo Snowdeno istorijos. Kas jie tokie yra? Kas slepiasi už šių pavardžių? Naivūs idealistai, nesuvokiantys, kam jų veikla neša naudą, ar sąmoningi kenkėjai? Faktas yra vienas, jie kaip Skrajojantis Olandas mūsų protuose gyvens dar ilgai.
