Sena svajonė
Jau nuo mažų dienų Indrė augo apsupta grožio. Jos mama Aušra Malakauskienė – viena garsiausių šalyje vizažo meistrių. Nepaisant savo pašaukimo ir auksinių rankų, dukrai, kadaise pareiškusiai, kad nori imtis kirpėjos amato, mama atšovė: pirmiausia baik normalius mokslus, įgyk išsilavinimą, o tada daryk, ką tik nori. Pasirinkimo kryžkelėje abiturientė pasuko link ekonomikos mokslų. Įstojo į Kauno technologijos universitetą, kur įgijo bakalauro ir ekonomikos audito magistro laipsnius. Tiesa, davusi pažadą tėvams, Indrė liko ištikima ir savo svajonei – į pabaigą einant bakalauro studijoms, pradėjo mokytis kirpėjų mokykloje.
„Iš anksto žinojau, pas kokią mokytoją noriu eiti. Viską dariau labai tikslingai, nes norėjau dirbti šį darbą itin preciziškai, – suderinti ekonomikos studijas universitete ir mokslus kirpėjų mokykloje, anot I.Leščiukaitienės, jai sekėsi taip pat gerai, kaip ir dvyliktos klasės egzaminus – su vizažistės darbu. – Būdama aštuoniolikos pasirinkau vizažo sritį, kur praleidau gal trylika metų. Dalyvavau įvairiuose šukuosenų ir makiažo konkursuose, čempionatuose, turiu tikrai daug medalių ir laimėjimų. Kartu su mama dirbome begalėje televizijos projektų, tokių kaip „Šok su žvaigžde“, „Šuolis“, „Chorų karai“, išsipildymo akcijos, filmų, serialų filmavimuose ir t.t.“
Nors pelenes versti princesėmis Indrei sekėsi puikiai, pilnatvę moteris jautė kirpėjos amplua. Todėl prieš ketverius metus akių šešėlių paletę ji galutinai išmainė į žirkles ir dažų tūbeles.
„Padaugėjus klienčių, kai jau turėjau galimybę rinktis, makiažus nustūmiau į šoną. Jau daugiau nei ketveri metai to nedarau“, – savo sprendimo I.Leščiukaitienė tikino niekada nesigailėjusi.
Indrė Leščiukaitienė/Asmeninio archyvo nuotr.
Renkasi kokybę
Plaukų stiliste Indrė dirba jau devynerius metus. Kuria įvairiausias šukuosenas ir užsiima sudėtingais dažymais. Pačiame miesto centre moteris kartu su mama turi nuosavus grožio namus „Madlein“, kuriuos vadina antraisiais savo namais.
„Subūrėme nuostabią stiprių meistrų komandą, su kuria dirbame ne tik kasdienį darbą, bet ir realizuojame kūrybinius projektus. Jie išlaisvina fantaziją ir suteikia peno sielai, – I.Leščiukaitienė džiaugėsi, kad idėjas paversti kūnu jai visuomet padeda mama. – Mes esame puikus tandemas! Geros draugės ir kolegės. Abi turime neblogą stiliaus supratimą, viena kitą papildome naujomis mintimis ir pasiūlymais.“
Darysiu tol ir tiek kartų, kol pati būsiu patenkinta.
Ilgametės patirties filtras padėjo ne tik renkant komandą, bet ir buriant klientus, dėl meistrės į Kauną važiuojančius net iš kitų miestų. Moterų pasitikėjimą Indrė pelnė auksinėmis rankomis ir, kaip sako ji pati, kiek konservatyviu požiūriu.
„Mano ženklas – Mergelė, todėl ir gyvenime, ir darbe, ir bet kurioje kitoje veikloje, kurios imuosi, esu perfekcionistė iki pačių mažiausių smulkmenų. Darysiu tol ir tiek kartų, kol pati būsiu patenkinta. Nemėgstu imtis darbo, kuris nepateisins mano arba klientės lūkesčių. Norisi miegoti ramiai, todėl jei ateina klientė, kurios silpni plaukai, ir prašo neįtikėtinų dalykų, maloniai jai atsakau nedarysianti to ir bandau ieškoti kompromiso, stengiuosi žiūrėti daug žingsnių į priekį, mėgstu sudaryti dažymo planą ilgesniam laikui, siekiant geriausio rezultato, – I.Leščiukaitienė pabrėžė vertinanti ilgalaikį plaukų grožį. – Noriu puoselėti ir saugoti savo klienčių plaukus. Moterų, kurios pas mane ateina, turiu išties nemažai. Didžioji dalis jų lankosi tiek metų, kiek dirbu šį darbą. Manau viskas dėl to, kad kokybę aš vertinu labiau nei kiekybę.“
Vis dėlto Indrės darbo arkliukas – šukuosenos. Vos tik pamačiusi į grožio namus įžengusią klientę, meistrė dažniausiai turi aiškią viziją, kokia šukuosena tai tiks. Toks gebėjimas – duotybė ir patirtis, sukaupta ne per vienus metus. Beje, savo žiniomis Indrė linkusi dalytis, todėl kartą ar du per mėnesį ji organizuoja seminarus ir mokymus kitiems meistrams.
Deja vu: vaikystėje metusi sportinius šokius, I.Leščiukaitienė džiaugiasi ir vėl į juos grįžusi. I.Leščiukaitienės asmeninio archyvo nuotr.
Patarimai žiemai
„Žmogų sutinkate pagal plaukus?“ – paklaususi Indrės, supratau, jei atsakymas bus teigiamas, su savo surišta arklio uodega įspūdžio nepaliksiu.
Moteris tik nusijuokė. Pirmiausia ji esą žiūri į akis, o plaukus nužvelgia tik vėliau, tačiau iš jų nesprendžia apie žmogų. Ypač žiemą, kai dėl temperatūrų kaitos plaukai elektrinasi ir netenka drėgmės. Kaip jiems padėti? Miegoti susirišus kasą, šampūnu trinkti tik šaknis, bet ne plaukų galus, drėkinti, naudoti kondicionierių ir jokiu būdu neiti į miegoti neišdžiovintais plaukais.
„Žinoma, būtų gerai nešioti kokį nors galvos apdangalą, tačiau kiek mūsų tai daro? Yra kelios elementarios taisyklės, kurias reikia prisiminti ir jomis vadovautis bet kuriuo metų laiku. Viena jų – gerti vandenį, – prie lūpų priglaudusi puodelį aviečių arbatos nusišypsojo I.Leščiukaitienė, praeivių žvilgsnius kaustanti savo įspūdingomis, natūraliomis afroamerikietiškomis garbanomis. – Taip, dėl savo garbanotų plaukų sulaukiu išties nemažai komplimentų, tačiau pati sau jaučiuosi gražiausia juos išsitiesinusi.“
Pertraukose – šokiai
35-erių moters dienotvarkė – gana įtempta. Indrė įsitikinusi – kuo daugiau darbo, tuo daugiau spėji padaryti.
„Nuo A iki Ž suruošiu vaikus, o tada pradedu ruoštis ir pati. Darbe dažniausiai būnu nuo 8.30 val. iki vėlaus vakaro. Vasaros metu, kai prasideda vestuvių sezonas, tenka dirbti ir nuo 6 val. Šeštadieniais dirbu kiek trumpiau“, – I.Leščiukaitienė pasakojo savo darbus dėliojanti taip, kad laisvo laiko atsirastų sportiniams šokiams. Aistrai, kuriai vaikystėje atidavė bemaž septynerius metus, o paauglystėje neapgalvotai metė.
„Vaikystėje šokau sportinius šokius. Ilgai juos lankiau, kol galiausiai nusprendžiau mesti. Mama pasakė: jei pati išdrįsi tai pasakyti vadovui – prašau“, – sukaupusi jėgas ir pranešusi apie savo sprendimą trauktis, I.Leščiukaitienė vėliau to pasigailėjo, o klaidą ištaisė prieš kelerius metus.
Viskas įvyko per lemtingą atsitiktinumą, tiksliau, bičiulės dėka. Supažindinusi Indrę su savo šokių partneriu, ji pasiūlė pašokti drauge. Pakursčius žarijas – užsiliepsnojo ugnis ir Indrė vėl ėmė šokti sportinių šokių "Pro/Am" kategorijoje. Televizinius projektus primenantis šokių būdas, kai ant parketo sukasi profesionalas ir mėgėjas, anot Indrės, populiarus visame pasaulyje, o ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose.
„Esu anksčiau šokusi, todėl pradžia man buvo gana lengva. Aiškiai supratau, ko iš manęs nori treneris ir mano partneris“, – nepaisant greitai atgaivintų įgūdžių, darbo, anot I.Leščiukaitienės, reikėjo įdėti nemažai. – Žmonės galvoja, kad šokiai – nieko sudėtingo. Anaiptol. Tai žvėriškas sportas, reikalaujantis fizinės ištvermės ir pasiruošimo. Šokio metu atliekamos sudėtingos figūros, greitis besisukant ant parketo – didžiulis. Po pusantros valandos treniruočių mūsų drabužius galima tiesiog gręžti.“
Indrė į treniruotes eina keturis kartus per savaitę. Prieš varžybas – kone dvigubai daugiau. Todėl, išvydusios Indrę su krepšiu, grožio salono moterys žino, kad ji keliauja ne lėtų pietų vienoje iš centro kavinių, o sunkiam darbui.
Nemiega ant laurų
Per pastaruosius metus Indrė su savo partneriu Tautvydu dalyvavo keturiose varžybose. Dvejos jų vyko Lenkijoje, Varšuvoje. Iš ten Indrė parsivežė pirmųjų vietų taures. Prieš kelias savaites lietuvaičiai dalyvavo čempionate Suomijoje, Helsinkyje, kur pelnė sidabrą.
„Buvo gražus renginys ir labai daug porų. Visos jos sunkiai tilpo. Per pandeminius metus žmonės pasiilgo tokių renginių. Kaip sekėsi? Puikiai. Užėmėme antrą vietą! – nepaisant šlovės, kurią pelnė savo sunkiu darbu, I.Leščiukaitienė nebuvo linkusi puikuotis. – Viskas juk taip trapu. Vieną akimirką tu čempionas, o kitą ant pakylos lipa kažkas kitas.“
Todėl Indrė stengiasi neapsikrauti atsakomybe ir namo kaskart parsivežti po prizinę taurę. Labiau nei įvertinimu ir apdovanojimais ji mėgaujasi šokiu ir jausmu, kuris užlieja jos kūną skambant muzikai. Tada, anot šokėjos, dingsta ir laiko suvokimas, ir iki tol buvęs jaudulys.
„Kai įžengiu į šokių aikštelę, stengiuosi negalvoti nei apie teisėjus, nei apie kitas poras. Tiesiog mėgaujuosi ta akimirka. Toks požiūris man padeda ir darbe, kur šalia tiesioginio darbo neretai tenka būti ir psichologe. Ne veltui kolegės sako, kad nėra mačiusios ramiau nei aš dirbančios meistrės“, – paklausta, ar visuomet pasikliauja savo vidiniu balsu, o ne prietarais ir talismanais, I.Leščiukaitienė prasitarė turinti vieną gražią tradiciją. Ją sugalvojo pusšeštų metų dukrelė. Prieš pirmąsias varžybas į mamos lagaminą įdėjusi lėlytę su mažu laiškeliu, dabar Sofija kaskart kartoja šį ritualą.
„Padeda...“ – šypsojosi laiminga dviejų vaikų mama.
Kažkas perka naują rankinę ar papuošalus, o aš pinigus skiriu veiklai, kuri man teikia ypatingą malonumą.
Pasirodymams dažosi pati
Šokėjų įvaizdis – viena svarbesnių sportinių šokių detalių, kuriai galima priskirti nemažą dalį sėkmės aikštelėje. Sutikite, žiūrėti į pasitempusią, įspūdingais sceniniais kostiumais apsirengusią porą – vienas malonumas. Estetika – suprantamas dalykas, o tai, kad ant parketo pasirodančios poros gerai atrodo, atkreipia dėmesį ir reprezentuoja šokėjų pagarbą sau ir šiai sporto šakai. Preciziška išvaizda, anot Indrės, reikalauja nemažai pastangų ir laiko. Tarkim, šukuoseną meistrai daro mažiausiai keliolika minučių. Dvigubai tiek laiko trunka paruošti kūną prieš kiekvieną pasirodymą – išsitepę tamsiu kremu, paskutinius potėpius šokėjai atlieka specialia pudra, suteikiančia blizgesio. Makiažas? Po vieno nesėkmingo vizažo specialisčių bandymo Indrė dabar prieš kiekvieną pasirodymą dažosi pati. Moteris žino, kad šokiams skirta suknelė turi gerai atrodyti ant parketo, o ne tik nuotraukoje. Ta pati taisyklė esą galioja ir makiažui, todėl kaskart, prieš eidama šokti, ji nepagaili spalvų, pabrėžiančių jos išskirtinius bruožus.
„Patikėkite, kiek vėliau reikia pastangų norint viską nuvalyti... Su plaukais – dar daugiau reikalų. Juos pritepa pačiomis įvairiausiomis priemonėmis, kad šukuosena ir gerai laikytųsi, ir blizgėtų, todėl viską išplauti pavyksta gal tik iš kokio trečio karto“, – ne vienos procedūros, anot pašnekovės, prireikia ir savaiminiam įdegiui pašalinti nuo odos.
Asmeninio archyvo nuotr.
Suknelę paliks dukrai
Tie, kurie bent kiek domisi sportiniais šokiais, žino, kad tai viena brangiausių sporto šakų. Vis dėlto savo laimės Indrė nelinkusi matuoti pinigais.
„Kažkas perka naują rankinę ar papuošalus, o aš pinigus skiriu veiklai, kuri man teikia ypatingą malonumą“, – apie konkrečias sumas I.Leščiukaitienė nekalbėjo, tačiau užsiminė, kam daugiausiai tenka išlaidų.
Sportininkai patys apmoka keliones ir visas su tuo susijusias išlaidas, rūpinasi treniruočių apranga ir sceniniu įvaizdžiu. Brangiausiai atsieina suknelės. Moteris skaičiavo šiuo metu jų turinti tris. Arčiausiai širdies – žydros spalvos, žėrinčiais akmenėliais puošta trumpa suknelė, su kuria ji šoko paskutiniame čempionate Suomijoje, o štai oranžinės spalvos su kutais suknelę Indrė paliks dukrai.
„Kol kas Sofija nenori šokti, sako, kad per sunku. Ji norėtų tik dalyvauti konkursuose ir vilkėti suknelę. Vadinasi, dar ne laikas, todėl ir suknelė palauks“, – moteris patikino oranžinę gražuolę, užkariavusią dukros širdį, saugosianti, o mintyse jau piešianti eskizą, kaip atrodys jos ketvirtoji suknelė, su kuria galbūt ir vėl pavyks užkariauti naują šokių aikštelę.
