– Kantrybė – dorybė, vertybė, galybė. Deja, skubančiame XXI a. ja didžiuotis gali nedaugelis.

– Tokia mūsų laikmečio specifika: skubame gyventi greičiau ir greičiau, laikas – pinigai... Jau pamiršome, ką reiškia stovėti ilgoje eilėje norint kažką įsigyti – elektroniniai laiškai akimirksniu nulekia į kitą pasaulio kraštą, vienu kompiuterio pelės paspaudimu sužinome naujienas, kelionių pasiūlymus, nusiperkame bilietus, buities prietaisai per trumpą laiką atlieka darbus, kuriems anksčiau tekdavo sugaišti pusdienį, į namus pristatomas maistas, pirkiniai... Net nagų lakas šiandien išdžiūsta akimirksniu. Visą laiką koncentruojamės į tai, ko norime, ir visai pamirštame džiaugtis tuo, ką turime. Malonumo siekis žmogui yra įgimtas, todėl natūralu, kad mes jį stengiamės kaip įmanoma greičiau, efektyviau patenkinti. O situacijos, kai reikia laukti ilgiau, nei tikimės ar esame suplanavę siekti, mus trikdo, erzina – sunku nustygti vietoje, susikaupti, pradedame daryti klaidas. Susitvardyti padeda kantrybė, ji – kaip raumuo: jei netreniruoji – silpsta.

– Nuo seno sakoma: "Auksinė kantrybė", "Kantrus žmogus – šventas žmogus" ir pan. Kodėl kantrybė tokia svarbi?

– Moksliniais tyrimais nustatyta, kad kantrybė turi tiesioginės įtakos žmogaus sveikatai, jo santykiams su aplinkiniais. Galima sakyti, kad kantrus žmogus – visapusiškai harmoninga asmenybė, jis gyvenime yra labiau lydimas sėkmės, laimingesnis: kur kas ramesnis, lengviau priima stresą, nepasiduoda įtampai, panikai, realiai žvelgia į nesklandumus ir nemalonumus, moka valdyti savo emocijas ir priima apgalvotus sprendimus, planuoja, jei reikia, gali net kuriam laikui atsitraukti – išlaukti tinkamo momento. Toks žmogus emociškai laisvas, t.y. moka atpažinti savo emocijas ir jas valdo. Su tokia asmenybe malonu bendrauti ir būti, ji nestokoja geros nuotaikos, dažnai lengviau ir paprasčiau nei kiti įgyvendina savo planus, pasiekia užsibrėžtų tikslų. Tiesiog – gyvena kokybiškai, geriau.

Neturintis kantrybės žmogus situaciją visada vertina neracionaliai – pasiduoda neigiamoms emocijoms, reaguoja karštakošiškai ir savo veiksmais tik dar labiau pablogina padėtį. Gyvenimas nuolatinėje įtampoje traumuoja: natūralūs kasdienybės rūpesčiai tampa nepakeliama našta, sunku apsispręsti, vilkinami nemalonūs susitikimai, darbai. Nerimo būsena alina sveikatą. Poveikis gali pasireikšti dvejopai: vieniems išsilieja per jausmus, kiti jaučia fizinį diskomfortą, pavyzdžiui, intensyviau plaka širdis, sutrinka virškinimo veikla, atsiranda raumenų skausmas, svaigsta galva.

– Kaip išmokti kantrybės?

– Kantrybė – emocijų valdymas ir savikontrolė. Tuo metu, kai atrodo, kad dėmesys nukreiptas į aplinką, kantrybė skatina pažvelgti į savo vidų, atpažinti jausmus ir sąmoningai valdyti impulsus.

Tuo metu, kai atrodo, kad dėmesys nukreiptas į aplinką, kantrybė skatina pažvelgti į savo vidų, atpažinti jausmus ir sąmoningai valdyti impulsus.

Tiesa, kantrybė gali būti ne tik tolerancijos, pagarbos, stiprybės, ryžto, atkaklumo simbolis. Nusižeminimas, ryžto stoka, negebėjimas pasipriešinti ir apginti savęs, beprasmė kančia nežinia dėl ko – tai nepateisinama kantrybė, būdinga silpno charakterio žmonėms. Sveika kantrybė visuomet turi aiškų ir pateisinamą tikslą.

Būti kantriam galima išmokti, yra daug patarimų, pratimų ir praktikų. Vienas paprasčiausių – malonumo ar pamėgtos veiklos atidėjimas kažkuriam laikui. Pavyzdžiui, valdomi emocinio pirkimo žmonės turėtų daikto įsigijimą atidėti kelioms valandoms ar net  dienai. Kai kas kantrybę sėkmingai ugdo praktikuodami dėkingumą: vakare padėkokite už viską – būtina išvardyti konkrečiai, kas nutiko per dieną, padėkokite sau ir kitiems žmonėms, net ir tiems, kurie jums nemalonūs, kažkuo įskaudino. Atrodo, kad ši praktika neturi jokio ryšio su kantrybės ugdymu, bet mano patirtis rodo priešingai.

Pastaruoju metu pasaulyje populiarus dėmesingo įsisąmoninimo (angl. "mindfulness") metodas. Tai iš budistų religinių praktikų kilęs mokymas, moksliškai pagrįstas ir šiuo metu labai plačiai taikomas psichologijoje. Dėmesingas įsisąmoninimas – valingas dėmesio nukreipimas į dabarties momentą, suvokiant realybę tokią, kokia ji yra iš tiesų: ką šiuo metu matome, galvojame, jaučiame, uodžiame, kas vyksta mūsų kūne. Tai puiki galimybė geriau suprasti save, kitus ir pasaulį. Praktika moko lengviau priimti gyvenimo sunkumus ir neigiamas situacijas, įveikti stresą, gerina bendravimo efektyvumą ir nuotaiką, dažniau jaučiamas pasitenkinimas. Šie įgūdžiai padeda gyventi visavertiškai.

– Labiausiai kantrybės stinga mažiems vaikams: jie greitai puola į ašaras, ko nors negavę rėkia, trypia... Kaip juos išmokyti kantrybės?

– Mažyliai nesupranta savo jausmų, nemoka atpažinti emocijų: verkdami, rėkdami, trypdami kojomis jie išreiškia savo nepasitenkinimą, susierzinimą. Dėmesingi tėvai turėtų pasidomėti, kas nutiko, išsiaiškinti, ko vaikas nori, ką jaučia. Suvokti jausmus mažiems vaikams labai padeda specialios knygelės, kuriose vaizduojami veidai su skirtingomis išraiškomis-mimikomis, įvairios situacijos. Tėvai turėtų paaiškinti, kad pyktį, dėmesio stoką ir kitas emocijas galima išsakyti žodžiai, o ne mėtant žaislus, triukšmaujant ar mušantis. Mokydami vaikus atpažinti ir valdyti neigiamus jausmus, mokome juos būti kantrius.

Tai ne vienintelis būdas lavinti mažamečio kantrybę: mokykite vaiką išlaukti konkretų laiką ir tada patirti malonumą – gauti saldainį, pažiūrėti filmą arba pirma atlikti darbą nuo pradžios iki pabaigos ir tik paskui pramogauti. Nepamirškite, kad vaikas labai pastabus, todėl tėvai turėtų įkvėpti jį savo pavyzdžiu, dar geriau – įtraukti jį į bendrą darbą, o paskui visiems kartu pasidžiaugti.

– Dar viena sudėtinga kategorija – paaugliai. Jiems vyksta hormonų audros, fiziologiniai, socialiniai išgyvenimai – tėvams nelengva...

– Nenorėdami prarasti ryšio su vaiku, jie turėtų nestokoti ramybės, tolerancijos ir savitvardos, t.y. – kantrybės ir besąlygiškos meilės. Šiuo komplikuotu periodu vertėtų pamiršti įsakmų toną, ne reikalauti, griežtai teigti, o ramiai, draugiškai kalbėtis apie paaugliui svarbias situacijas, klausti jo nuomonės, patarti – "kaip manai", "kaip tu jaustumeisi", "ko tikiesi". Tokio amžiaus vaikai dar nemoka atpažinti veiksmų pasekmių, todėl tėvams vertėtų paaiškinti, ko galima tikėtis pasielgus vienaip ir kitaip. Tokia bendravimo su paaugliais taktika, be abejo, reikalauja itin daug kantrybės, tačiau padės jiems neprarasti savireguliacijos – skatins vaikus labiau valdyti savo emocijas ir impulsus, prieš imdamiesi ką nors daryti, jie pagalvos, o gal net ateis pasitarti.

– Ar kantrybė turi ribas?

– Viskas turi ribas, taip pat ir kantrybė. Tiesa, kiekvieno kantrybės ištekliai skirtingi. Save pažįstantis, jausmus valdantis žmogus visada žino, kokios jo asmeninės kantrybės ribos. Vienai moteriai iš darželio grįžusių vaikų siautimas ir klyksmai, iš darbo grįžusio vyro bambėjimas, virtuvėje ruošiant vakarienę aplink kojas zujantis šuo – susierzinimo nekelianti kasdienė rutina, o kitai, kad išlaikytų savitvardą – kantrybę, reikės nemenkų pastangų. Kuo žmogus labiau išvargęs, nepailsėjęs, persidirbęs, tuo jo kantrybės resursai mažesni, vadinasi, ribos – trapesnės.

Kaip ugdyti kantrybę?

• Pripažinkite, kad yra dalykų, kurių jūs negalite kontroliuoti: kažkas vėluoja, kažkas serga, kažkas sulūžo, kažkas užėmė jūsų vietą... Kartais nemalonūs dalykai tiesiog ima ir nutinka – šiuo atveju labai praverčia filosofinis požiūris į gyvenimą. Kai taip nutinka, ramiai įvertinkite situaciją ir spręskite, ką toliau darysite.

• Truputį palaukite. Šią techniką verta prisiminti nutikus bet kokiai nemaloniai situacijai. Per 20–30 sekundžių pamėginkite atsipalaiduoti, nusiraminkite ir pagalvokite, ką galėtumėte padaryti. Tai padės išvengti neigiamos ir neapgalvotos reakcijos. Banke ilga eilė – turite laiko atsakyti į žinutes, jų nėra – panaršykite internete. Prireikus laukti ar nutikus kokiai neplanuotai, nemaloniai situacijai žmonės iš karto sunerimsta. Pakeiskite elgesio šabloną: prieš išliedami emocijas pabandykite pagalvoti.

• Išmokite įsivaizduoti. Jei žinote, kad laukia nemaloni situacija, jai pasiruoškite – parepetuokite: įsivaizduokite, kaip jausitės, kas jus erzins, bandys išvesti iš kantrybės, kaip jums sekasi save suvaldyti, ką darote, kad situacija išsispręstų teigiamai arba bent jau nekiltų dar didesnis konfliktas.

• Išsiaiškinkite priežastis, dėl kurių dažniausia prarandate kantrybę. Darbas, šeima, vaikai, kiti iš pusiausvyros dažniausia išmušantys trikdžiai – iš anksto atpažinę nemalonią situaciją galėsite lengviau suvaldyti savo emocijas, kontroliuoti veiksmus.

• Pripažinkite priklausomybę nuo pykčio. Bet kokios neigiamos emocijos labai greitai gali tapti įpročiu. Sudarykite teigiamų emocijų sąrašą ir pabandykite kiekvieną jų sąmoningai pajausti. Jei jums pasisekė dabar, turi pasisekti bet kuriuo kitu metu. Pasitikėkite savimi.

• Raskite pačią ilgiausią eilę – banke, poliklinikoje, kasoje prie bilietų į krepšinio varžybas. Užduotis paprasta: kai tik jus perpildys streso hormonai, giliai įkvėpkite. Pasakykite sau: "Aš būsiu ramus (-i) ir mėgausiuosi pauze." Pamėginkite pajusti užuojautą nuvargusiam kasininkui ar banko tarnautojui. Nusišypsokite ir pasakykite ką nors malonaus kartu su jumis eilėje stovintiems žmonėms, pasvajokite. Atkreipkite dėmesį, kaip mažėja stresas ir atsipalaiduoja kūnas.

• Mokykitės gaminti. Visai natūralu laukti valandą, kol iškeps pyragas, o štai restorane ne visada liekame patenkinti, kai kavą padavėjas atneša po 10 minučių. Kulinarija – ne tik malonus užsiėmimas, ji ugdo kantrybę. Tai kažkas panašaus į meditaciją, kaip nervai nurimsta, žmogus atsipalaiduoja – jam egzistuoja tik "čia ir dabar".

• Sodinkite ir auginkite augalus, gėles. Viskas, kas siejasi su gamta, mažina įtampa ir lavina kantrybę. Stebėdami, kiek laiko reikia, kol iš sėklos ar mažo daigelio išauga tvirtas augalas, kaip užsimezga ir subręsta vaisiai, ne tik įgysite daugiau kantrybės – suvoksite, kad siekiams, planams, sėkmei reikia laiko, bet kantriai stengiantis rezultatas nenuvils.