„Šią pjesę pasirinkome neatsitiktinai – norėjome sukurti spektaklį teatro išsiilgusiems žiūrovams. Nesame numatę tikslo juokinti, tačiau esame tikri – liūdna nebus, juk juokas, kaip ir gyvenimas – čia balta, čia juoda. „Veneros įkaitai“ – tai žmogiškas, paprastas, šiltas, kupinas kuriozinių situacijų, skirtingų žmonių likimų bei siekių spektaklis“, – mintimis apie premjerą dalijosi spektaklio režisierius R. Banionis.

Jei manote, kad niekada nebuvote Veneros įkaitais arba atvirkščiai, manote, jog tai jau praeitas etapas – diagnozė – žiūrėti. Spektaklis sukurtas pagal amerikiečių dramaturgo Čarlzo Mori pjesę „Trečiame danguje“, kuris savo kūriniuose šmaikščiai, subtiliai ir intelektualiai kalba apie meilę, kūrybą, ištikimybę, egzistenciją, žmogaus savigarbą bei orumą. Spektaklis pasakoja apie rašytoją, kuris gedi savo trečiosios žmonos, irgi rašytojos. Jis yra paskendęs vienumoje, liūdesy ir alkoholyje. Jo sūnus, režisierius, Holivude filmuojantis pirmąjį savo filmą, pakviečia Džordžo antrąją žmoną – visų pamirštą ir vaidmenų negaunančią aktorę – jo prižiūrėti. Prie šios šeimos prisijungia ir namų tvarkytoja, o galiausiai į svetimus namus nelauktai įsiveržia jauna mergina, turinti netikėtą pasiūlymą...

Režisierius atskleidė, kad spektaklis kalba „apie žmones, jų santykius. Apie ryšius tarp kartų. Ir apie žmogišką, šviesią meilę savo artimui. Meilę ir palaikymą – tai, kas padeda mums išsilaikyti šiame sudėtingame ir prieštaringame pasaulyje.“

R. Banionis tikisi, kad spektaklis privers susimąstyti apie tai, kaip svarbu visur ir visada stengtis daryti gera, pamiršti pagiežą bei pavydą ir padėti artimui, nes už tai bus atlyginta.

Mintimis apie spektaklį sutiko pasidalinti ir aktoriai Albinas Keleris bei Inga Maškarina.

– Apie ką yra šis spektaklis?

I. Maškarina: Dabar yra toks laikas, kai visi mes labai intensyviai gyvenam. Visi sėdi prie kompiuterių, prie telefonų ir pamiršta apie svarbiausius dalykus gyvenime – ką reiškia apsikabinti, ką reiškia pasibučiuoti, ką reiškia pasakyti gerą žodį. Ką reiškia mamai, tėčiui, seseriai, broliui ar bet kam kitam pasakyti žodį „myliu“. Pamiršome apie tą kasdienį rūpestį. O tas rūpestis yra svarbiausias dalykas. Mūsų spektaklis ir yra apie tai – meilę, šilumą, žmogišką santykį.

– Ką stengiasi pasakyti jūsų vaidmuo – namų tvarkytoja Luiza?

I. Maškarina: Kiekvienas žmogus turi savo dramą. Mano Luiza irgi turi savo dramą. Taip pat turi ir kaukę – kad ji laisva, ir viskas gerai, viskas su šypsena, su daina. Bet, man atrodo, kad po šia kauke ji transliuoja tai, kad reikia gyventi, eiti pirmyn. Reikia bendrauti, nes vienam yra labai sunku. Reikia turėti žmogišką kontaktą.

A. Keleris: Luiza yra tikras žmogus – grynuolis, hipis – išminčius. Pagrindiniai herojai pasislepia po kokiomis nors kaukėm. O šis personažas pasako, kad gyvenimas yra labai sudėtingas, bet tuo pačiu, labai paprastai galima išspręsti sunkiausias problemas. Gyventi reikia natūraliai, paprastai, žmogiškai.

I. Maškarina: Ji pasako, kad su šiluma, su meile, su dėmesiu vienas kitam reikia gyventi. Ir jei mes būsim dėmesingi vienas kitam, tai bus mažiau vienišų žmonių.

A. Keleris: Luiza yra natūralus produktas. Be jokių priemaišų.

– Ką pasakoja rašytojas Džordžas (A. Kelerio vaidmuo)?

A. Keleris: Šio spektaklio pavadinimas – „Veneros įkaitai“. Kas yra Venera? Meilės deivė. Taigi, mes visi, daugiau ar mažiau, esam meilės įkaitai. Dėl to gyvenam ir dėl to mirštam. Bet kuris žmogus yra sudėtingas. Jame pilna visko: gerumo, piktumo, atjautos, sarkazmo, niekšystės, pavydo. Mano personažas išgyvena visą šitą skalę. Netgi žmonai, kuri numirė, jis jaučia tam tikrą pavydą, nes ji, ko gero, yra talentingesnė rašytoja, negu jis.

Tai žmogiška, psichologinė pjesė, kurioje yra lyrizmo, komizmo ir tragizmo. Kas yra šlovė, ką reiškia jos netekti, ką reiškia gyventi šeimoje dviems menininkams. Kaip atskirti Džordžo „altruizmą“ nuo egoizmo. Gyventi su artimaisiais, mylimiausias žmonėmis, ir tuo pačiu nuolat rengti „autorinius vakarus“. Veneros įkaitai, tai – meilės įkaitai. Spektaklio eigoje meilė nugali.

– Jūsų nuomone, kas turėtų labiausiai patikti žiūrovams?

I. Maškarina: Mūsų spektaklis yra apie žmogų.

A. Keleris: Taip, apie žmogų. Visi spektakliai turi kalbėti apie žmogų ir linksmai, ir liūnai, nes kitaip, kokia prasmė?

– Kas buvo sunkiausia kuriant vaidmenį šiame spektaklyje?

I. Maškarina: Viskas yra sunku, lengva tikrai nėra.

A. Keleris: Bet kokiu atveju, vaidmens kūrimas yra aktorinis džiaugsmas. Galėjau dirbti su puikia komanda ir su puikiu režisieriumi! Buvo puikus repeticijų periodas. Labai geras, kūrybiškas, nuoširdus laikas. Dabar išėjome į finišo tiesiąją. Noriu padėkoti Kameriniam teatrui ir režisieriui Raimundui Banioniui už pakvietimą.

I. Maškarina: Labai noriu padėkoti režisieriui R. Banioniui, kad jis pakvietė mane vaidinti šiame spektaklyje, nepaisant mano akcento. Esu labai laiminga, kad galiu vis daugiau ir geriau kalbėti lietuviškai. Esu dėkinga ir Albinui, jis yra nuostabus, profesionalus partneris. Visas Kamerinio teatro kolektyvas yra labai rūpestingas. Kiekvieną repeticiją jaučiau rūpestį. Mes su komanda tapome viena didele, šilta šeima.

Jeigu domitės kultūra, teatru, žinote talentingo režisieriaus R. Banionio braižą ir stilių – šis spektaklis taps tikra atgaiva. Na, o jei kultūra ir teatras jūsų gyvenime retas svečias – spektaklis taps ne tik puikiu laiko praleidimu, bet ir atradimu.

„Ji buvo kosmetikos verslo imperatorienė, atrado daugybę šiandien tokių madingų naujovių, kaip grožio dieta, SPA salonai, veido kremas įvairių tipų odai, kvepalai, aksesuarai ir t.t. Daug skaičiau apie pagrindinę pjesės veikėją Heleną Rubinštein ir jos kosmetikos salonus – tai buvo daugiaaukščiai pastatai, kurie mums ir nesisapnavo. O vaikystėje ji patyrė daug vargo, alkio, neteisybės, bet vėliau buvo labai užgrūdinta ir stipri, žinanti pinigo vertę“, – apie australų dramaturgą Johną Misto įkvėpusią legendinę madam Rubinštein sako viena iš ryškiausių LRDT aktorių Inga Maškarina.

Režisieriaus Raimundo Banionio pirmą kartą LRDT statomas spektaklis „Madam Rubinštein“ į premjerą žiūrovus pakvies lapkričio 30 ir gruodžio 1 d., o 2019 m. sausį – 18 ir 19 d. Prieš repeticijas Didžiojoje teatro scenoje pakalbinome pagrindinio vaidmens kūrėją Ingą Maškariną.

– Gerbiama Inga, gal atskleistumėte, kokia bus Jūsų kuriama Helena Rubinštein ir kaip gimsta jos personažas?

– Šis vaidmuo, tikiuosi, man bus naujas kūrybinis laiptelis. Helenos  Rubinštein personažas pjesėje ir spektaklyje yra apibendrintas, nes pjesė ne biografinė. Šis charakteris švyti daugybe psichologinių briaunų ir suteikia aktoriui neribotų kūrybinių galimybių. Prieš imdamasi šio vaidmens perskaičiau prisiminimus apie Heleną Rubinštein, kuriais dalijasi dvi jos padėjėjos–sekretorės bei asistentas ir geriausias Helenos draugas senatvėje – airis Patrikas. Kurdama vaidmenį, ieškojau daugiau informacijos, rėmiausi įvairiais patikimais šaltiniais. Helena Rubinštein iš esmės buvo šeimos žmogus, daug kam yra padėjusi, Antrojo pasaulinio karo metais iš Krokuvos geto išgelbėjo daug savo tautiečių ir vėliau juos rėmė, rūpinosi jų išsilavinimu.

Helena Rubinštein iš esmės buvo šeimos žmogus, daug kam yra padėjusi, Antrojo pasaulinio karo metais iš Krokuvos geto išgelbėjo daug savo tautiečių ir vėliau juos rėmė, rūpinosi jų išsilavinimu.

Madam Rubinštein vaizdas jau pradeda manyje gyventi, bandysiu įvairialypį jos personažą perteikti, kaip pati suprantu. Man šis personažas labai įdomus, jame tiek spalvų, toks daugiabriaunis charakteris, o koks subtilus humoras! Čia aktoriui svarbu neperlenkti, būtina išlaikyti tam tikras ribas.

Pjesėje daug kalbama apie kosmetikos reikšmę ir jos pramonės suklestėjimą. Kosmetika ir grimas yra svarbi Jūsų aktorinio gyvenimo dalis. Turbūt esate pagalvojusi apie kosmetikos reikšmę kiekvienos moters gyvenime? Ar pritariate savo personažo idėjai, kad kosmetika išlaisvino moteris, suteikė joms daugiau pasitikėjimo savimi, nors tam ir prieštaravo feministės?

Gyvenime aš beveik nenaudoju kosmetikos ir nesidažau, man viso to pakanka teatre, o už jo sienų norisi pailsėti nuo šukuosenų ir grimo. Be abejo, kiekvienai moteriai būtina pasirūpinti savo oda, bent minimaliai. O už savo išvaizdą ir kad galiu apsieiti be dažų esu dėkinga prigimčiai, savo tėvams. Kai dėl moters išlaisvinimo, tai palyginus su laikais, kai moterims nebuvo galima dažytis, dėvėti kelnes, rūkyti ir dar daugelio dalykų daryti, tai žinoma, kad dabar mes daug laisvesnės. Kita vertus, mes, moterys, savyje juk matome tik trūkumus, labai retai moteris savimi žavisi ir vaikšto pakelta galva. Taigi ji pasidažo ir paslepia savo „trūkumėlius“, kuriuos aš vadinu privalumais ir kuriuos reikia paryškinti bei pateikti taip, kad kiti žavėtųsi... Žinoma, reiktų mokėti tai daryti. Nė viena grožio injekcija ar grožio chirurgija tavęs neatjaunins, jei viduje nesutarsi pati su savimi ir tavo akys bus liūdnos. Madam Rubinštein pjesėje sako: „Mano svarbiausias produktas – pasitikėjimas savimi! Prieš gražią ir drąsią moterį atsiveria visos durys.“

– Su kokiais sunkumais susiduriate repeticijose, dėl ko tenka pasiginčyti su režisieriumi?

– Didžiausias iššūkis – milžiniški darbo tempai, nes laiko repeticijoms nebeliko. O režisieriui aš labai dėkinga, nes jis būtent manyje pamatė tas charakterio spalvas, kylančias galbūt iš mano  prigimties, ir matė, kad aš galėsiu šį vaidmenį sukurti. Man labai svarbu, kai režisierius manimi pasitiki – tuomet man nekliudo jokios aplinkybės nei sunkumai. Raimundas Banionis – puikus menininkas ir žmogus: taktiškas, inteligentiškas, didelės vidinės kultūros. Mes repeticijose dėl nieko nesiginčijame, tik diskutuojame, tariamės, siūlome.

– Jūs scenoje vaidinsite trise – su Aleksandra Metalnikova ir Valentinu Krulikovskiu.

– Jie abu – mano bendrakursiai, mes visi Dalios Tamulevičiūtės auklėtiniai, pusę gyvenimo kartu praleidome, taigi suprantam vienas kitą iš žvilgsnio. Man taip retai tenka dirbti kartu su savo kurso draugais, o aš juos taip myliu... Jie nuostabūs aktoriai ir scenoje beprotiškai jautrūs, todėl tikiuosi, kad scenoje mūsų trio paliks įspūdį žiūrovams.

Režisierius yra sakęs, kad madam Rubinštein kalbės su Odesos žydų akcentu.

Kadangi mano personažas apibendrintas (nes tai ne autobiografinė pjesė), tai atitinkamai ir Helenos tarmė bus apibendrinta. Bet tai nereiškia, kad akcentas bus bet koks. Ne, į tai aš labai rimtai žiūriu. Stengiuosi pamažu priprasti, bendraudama įdėmiai klausausi žydų kalbėsenos, intonacijos, melodikos, ir namuose jau kartais pakalbu šia maniera, kad ji apsigyventų manyje. Pasistengsiu, kad tai skambėtų natūraliai. Spektaklyje stengiuosi išgyventi savo vaidmenį, o ne suvaidinti, antraip jis nepalies žiūrovo sielos stygų.

– Ko palinkėtumėte sau ir teatro publikai prieš „Madam Rubinštein“ premjerą?

– Žiūrovams linkiu truputį pasidomėti, kokio kalibro žmogus buvo toji Helena Rubinštein (Helene Rubinstein), kad neateitų tik pasilinksminti. Žinoma, linkiu jiems gero spektaklio ir malonumo jį žiūrint, bet norėčiau, kad nuo pat pirmos minutės įsiklausytų į spektaklį, nes ten bus ir įdomios informacijos, be kurios tolesnė veiksmo eiga gali būti neaiški. Spektaklyje bus įvairių temų –  tėvų ir vaikų santykiai, vyro ir moters ryšiai, karjeros moters požiūris į gyvenimą ir šeima... Bet palikime daugiau intrigos. Sau palinkėčiau po premjeros sulaukti daugiau atsiliepimų, kurie man padėtų toliau dirbti su šiuo personažu. Žiūrovai šia prasme aktoriams labai padeda, net kai salėje – mirtina tyla.