„Jeigu priimsime nesubalansuotus sprendimus, tokius kaip regresiniai mokesčiai, t. y. PVM, kalbėjome ir apie kuro akcizą, ir tas pats regresinis mokestis, tuomet mes dar labiau didinsime pajamų nelygybę ir sukelsime socialinių neramumų mūsų visuomenėje. Ar tikrai saugiai gyvensime, kai turėsime naujausią techniką, bet bus neramumų visuomenėje? Aš manau, tikrai ne“, – trečiadienį LRT televizijai teigė I. Ruginienė.

LPSK pirmininkė akcentavo, kad šiuo klausimu neišvengiamai reikia eiti progresinių mokesčių keliu.

„Dėl to sprendimai turi būti subalansuoti, kad tiek visuomenė turėtų tam tikras galimybes išgyventi ir prisidėti prie nacionalinio saugumo, tiek ir mūsų gynybos tikslai būtų pasiekti. Dėl to neišvengiamai turime eiti progresinių mokesčių keliu ir čia verslui noriu pasakyti – tikrai nereikėtų bijoti didesnio pelno mokesčio, nes ir šiandien kalbėjome, kad visa tai yra ne tiek mokestis, kiek investicija. Ir tai, kas bus sumokėta, per karo pramonę grįš atgal: per tam tikras paslaugas, infrastruktūrą, grįš į verslą“, – pažymėjo ji.

V. Janulevičius: horizontalūs mokesčiai turėtų būti visiems

Savo ruožtu Lietuvos pramoninkų konfederacijos (LPK) vadovas Vidmantas Janulevičius tikina, kad mokesčiai turi būti horizontalūs, tačiau, anot jo, neapsisprendus PVM didinimo klausimu, išliks nežinomybė dėl papildomų šimtų milijonų eurų.

„Mūsų, Verslo tarybos ir Lietuvos verslo konfederacijos, manymu, visgi tai turėtų būti horizontalūs mokesčiai visiems. Verslininkas, verslo žmogus, akcininkas, investuotojas lygiai taip pat susimoka du kartus. Pirmąkart susimoka, kur mes sutikome su 1 proc. pelno padidinimu, tai jau bus eilutė su 122 mln. eurų“, – tvirtino V. Janulevičius.

„PVM mokesčio didinimas yra 300 mln. eurų, jis lygiai taip pat leisdamas tuos pinigus prisideda. Šiandien diskusija yra dėl PVM. Kaip, kokie papildomi elementai dar bus pridėti, jeigu PVM nebus, jau lieka nežinomybė. Tai, ką me sutarėme, yra 215 mln. eurų, tai šioks toks atspirties taškas yra“, – pridūrė LPK vadovas.

ELTA primena, kad trečiadienį įvyko premjerės Ingridos Šimonytės surengtas politinių partijų bei verslo atstovų susitikimas dėl Lietuvos gynybos finansavimo didinimo. Po jo premjerė pranešė, kad poreikiams, susijusiems su papildomu gynybos finansavimu, siūloma steigti specialų fondą, kuris akumuliuos lėšas.

Taip pat, anot I. Šimonytės, politikai, verslo atstovai bei nevyriausybinės organizacijos linkusios sutarti dėl papildomo gynybos finansavimo pakėlus pelno mokestį 1 proc.

Krašto apsaugos finansavimas Lietuvoje šiemet sudarys 2,75 proc. nuo BVP, tačiau siekiama, kad šis dydis artimiausiais metais pasiektų bent 3 proc.

„Kol kas į darbotvarkę klausimas neįtrauktas, artimiausiame posėdyje svarstomas nebus“, – BNS antradienį sakė šiuo metu tarybai pirmininkaujantis Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos prezidentas Sigitas Gailiūnas.

„Buvo šiaip pasiūlymas, bet ne Trišalės tarybos formate svarstyti klausimą, tik dėl to, kad apskritai tarp šalių turėtų būti kompromisas“, – teigė jis.

Premjerė Ingrida Šimonytė po pasitarimo dėl papildomo tvaraus gynybos finansavimo praėjusią savaitę paprašė, kad pasiūlytus keturis galimus lėšų šaltinius pirmiausia įvertintų iš Vyriausybės, verslo ir darbuotojų atstovų sudaryta Trišalė taryba ir nevyriausybininkai.

Ministrė pirmininkė tuomet sakė, kad Trišalės tarybos ir Nacionalinės nevyriausybinių organizacijų koalicijos vertinimo bus laukiama maždaug porą savaičių ir tuomet jį svarstys politikai.

Trišalei tarybai priklausanti Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos prezidentė Inga Ruginienė teigė, kad į diskusijas įtraukti tarybą nesitarta.

„Premjerė mūsų paprašė susitikti dvišaliuose santykiuose – darbdavių ir profsąjungų. Tą pradėjome daryti nuo vakar (pirmadienio – BNS)“, – BNS sakė I. Ruginienė.

„Antras susitikimas bus penktadienį. Aptarinėjame tuos keturis variantus, aptarinėjame kitas eilutes, jų atsirado daugiau, nei pateikė premjerė. Tą premjerei pažadėtą darbą darome, bet tai yra dvišalis bendravimas. Trišalėje taryboje tikrai ne“, – kalbėjo ji.

„Pirmadienį diskusijose išryškėjo, kad yra tam tikrų taškų, kur turime absoliučiai skirtingą nuomonę ir tokią ganėtinai kategorišką, yra, kur galima diskutuoti. Toliau tęsime šią sunkią diskusiją“, – pabrėžė I. Ruginienė.

S. Gailiūnas neatmetė, kad Trišalė taryba galėtų imtis klausimą svarstyti, tačiau patikino, jog „ne dabar“.

Siekiant didinti fiksuotą krašto apsaugos finansavimą nuo 2,5 proc. iki 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), Finansų ministerija pristatė keturias alternatyvas.

Pagal Finansų ministerijos pristatytą pirmąjį variantą siūloma iš dalies grįžti prie mokesčio reformos paketo, kuriame buvo numatyta progresinių tarifų peržiūra, taip pat individualios veiklos apmokestinimo priartinimas prie darbo santykių ir kai kurių mokesčių lengvatų panaikinimas. Siūloma peržiūrėti progresinius gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifus, 1 proc. punktu iki 16 proc. padidinti pelno mokesčio tarifą.

Pagal antrąjį – 1 proc. punktu iki 22 proc. padidinti PVM tarifą ir 1 punktu iki 16 proc. padidinti pelno mokestį, pagal trečiąjį – pelno mokesčio tarifą siūloma didinti 2 punktais iki 17 proc., lengvatinį pelno mokesčio tarifą mažoms įmonėms – 5 punktais iki 10 proc., tai pat siūloma naikinti šildymo PVM lengvatą centralizuotam šildymui, atsisakyti lengvatų pensijų kaupimui ir investiciniam gyvybės draudimui, taip pat  ir sveikatos sektoriuje bei pakeisti verslo liudijimų apmokestinimą

Ketvirtuoju variantu siūloma bendrą finansavimo poreikių naštą dalintis su savivaldybėmis, sumažinant joms tenkančią GPM dalį. Taip pat siūloma padidinti pelno mokesčio tarifą nuo 15 iki 17 proc.

– Pradėkime nuo nedarbo dienų skaičiaus. Ar daug mes jų turime?

– Mes vieni daugiausiai turime nedarbo dienų visoj Europoj. Tikėtina, kad jų peržiūra būtų tikslinga, nes turime tokias keistas dienas kaip lapkričio 2 d., gegužės 1 d., Joninės. Tai tokios dienos, kurios galėtų gal ir pranykti.

– Su jumis šnekamės kaip tik po trijų poilsio dienų. Buvo galima matyti, kad jau penktadienį Vilnius tuštesnis, antradienį dar taip pat tuščia. Tai tos darbo dienos gal išbalansuoja ir kitas dienas aplink jas?

– Na, nemanau, kad išbalansuoja, bet sukelia tam tikrų nemalonumų tiems žmonėms, kurie organizuoja darbą. Tas masinis išvažiavimas sukelia tam tikrų problemų. Galėtume galbūt diskutuoti apie tam tikras atostogas, kai žmogus pats pasirenka, kada jam patogu atostogauti. Daug žalingiau yra, kai visa Lietuva atostogauja. Tai yra gamyba, yra darbai, nuo kurių negalima atsitraukti, juos įvykdyti darosi labai sudėtinga.

– Atsisakius tų kelių dienų, kurios yra svarstytinos – ar tai būtų svarus indėlis į gynybos biudžetą, kurio tikrai reikia didesnio?

– Reikia nepoliarizuoti labai stipriai. Manau, gynybos biudžetą galima papildyti vieninteliu keliu – peržiūrint mokesčius. Pridedant 1 proc. prie PVM ir pelno mokesčio, kad tiek verslas, tiek visuomenė prisidėtų. Atostogų atsisakymas arba tos vienos dienos atsisakymas duotų žmonėms daugiau pajamų, nes dirbantis žmogus vis tik uždirba, o atostogaujantis žmogus išleidžia.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai atsisakyti tokios minties ar vis tik apsistoti ties ja ir žiūrėti, kurio iš laisvadienių atsisakyti?

– Mano nuomone, galėtume pasvarstyti, ar kokių dviejų dienų nereikia atsisakyti, nes jos yra keistos. Pavyzdžiui, lapkričio 2 d. ar gegužės 1 d. Dauguma lietuvių nenaudoja gegužės 1 d. kaip Darbo dienos šventės ar antrą dieną iš eilės nevažiuoja į kapus.

– Bet jau ne dėl gynybos biudžeto?

– Nereikėtų visko sukarti ant gynybos biudžeto. Mokesčių peržiūra galėtų duoti virš 0,5 mlrd. eurų pajamų į biudžetą, kuris galėtų būt nukreiptas į gynybą.

– Kokius mokesčius reikėtų peržiūrėti?

– PVM, gyventojų pajamų mokestį ir akcizus.

Daugiau apie tai LNK žurnalistė kalbėjosi su Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininke Inga Ruginiene.

– Tas, kas praėjo mokykloje bent keturias klases, gali pasiskaičiuoti, kad šitas pasiūlymas jokios didesnės ekonominės naudos į biudžetą neatneš. Vienintelę naudą iš šito pasiūlymo gaus verslas, kuris išvengs dvigubo apmokėjimo per šventines dienas ir privers darbuotojus dirbti daugiau ir atsisakyti poilsio. Reiškia, darbuotojas praras sveikatą ir nebūtinai tas sveikatos praradimas pasitarnaus mūsų gynybos stiprinimui.

– Ar būtų galima rasti kokį nors kompromisą? Pasilikti dalį laisvų dienų, o dalį paaukoti?

– Man atrodo, kad šiandien mes turim kalbėti apie didesnį poilsio dienų skaičių, nes kasmetinių atostogų mes turim tik minimumą. Mes turim saugot darbuotojų sveikatą, nes senėja visuomenė ir mums reikės vis ilgiau to paties darbuotojo. O verslas su savo ciniškais pasiūlymais turi pasėdėt nusiraminimo kėdutėje ir pagaliau turime grįžti prie normalios diskusijos. Jeigu kalbam apie sustiprintą gynybą ir gynybos mokestį, tai tam yra sumažintas pelno mokestis, kurį galėtume grąžint iš 15 proc. į 20 proc. ir pagaliau kalbėti apie didelių pajamų didesnį apmokestinimą.

– Bet yra kritikos, kad lietuviai yra tie, kurie turi bene daugiausiai laisvų dienų per metus, lyginant su kitomis šalimis.

– Čia yra visiška nesąmonė, verslo manipuliacija, priverčiant darbuotojus dirbti daugiau už mažą atlyginimą. Kaip ir sakiau, tegul nusiramina ir pagaliau kalbam konstruktyviai šiuo klausimu. Nes visi supranta saugumo svarbą, visi supranta, kad šiai dienai geopolitinė padėtis yra labai jautri ir mes turime visi prisidėti. Bet tai neturi būti PVM mokestis, tai turėtų būti sustabdytas kelias lengvų lengvatų verslui dalinimui. Reiškia, mes turime verslui padalinti biudžeto pinigus, bet tuo pačiu metu darbuotojai gali tas lengvatas atidirbti savo poilsio ir savo sveikatos sąskaita. Aš manau, kad tai yra visiška nesąmonė.

Be to, pagreitį įgauna bandymas įstatyti Europą į griežto taupymo vėžes. Europos Komisijos (EK) pasiūlymas dėl valstybių išlaidų fiskalinių taisyklių grąžinimo suvaržo sprendimus priimančių asmenų galimybes imtis veiksmų bendros gerovės labui.

Spalio 7-oji – Tarptautinė oraus darbo diena – Europoje šiemet minima protesto akcijomis prieš griežto taupymo priemones, kurias primeta EK. Pagrindinė ir didžiausia vyks spalio 13 d. Paryžiuje.

„Mūsų visuomenės klesti, kai dirbantys žmonės turi stabilias pajamas ir prieinamas ir kokybiškas viešąsias paslaugas. Dabar žemynas susiduria su pragyvenimo išlaidų krize, kurią dar labiau sunkina įmonių savininkų godumas. Tačiau kolektyviniais veiksmais galime tai pakeisti“, – kviesdama daryti spaudimą savo šalių vyriausybėms teigia Europos profesinių sąjungų konfederacija.

Lietuvoje labai aiškių griežto taupymo ženklų dar nematyti, tačiau ėjimą link to rodo replikos „pinigų yra tiek, kiek yra“, „daugiau padaryti neleidžia valstybės galimybės“ ir ypač sunkios derybos dėl viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų kėlimo.

Tiesa, Finansų ministerijos pristatytas biudžeto projektas atrodo patraukliai, pamatėme gana neblogus skaičius, kaip kils viešojo sektoriaus atlyginimai. Tačiau neskubėkime džiaugtis ir neapsigaukime: teisės aktų projektai, reglamentuojantys biudžetinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokestį, rodo visiškai ką kita. Neseniai startavusi valstybės tarnybos reforma numatė gerokai didesnius atlyginimus vadovams, todėl Finansų ministerijos skaičiukai, parodantys, kiek vidutiniškai kitais metais kils atlyginimai, gali būti sudaryti tik iš lėšų, skirtų vadovų atlyginimų augimui. Tam valstybė iš tikrųjų numatė nemažai, visi kiti dėl savo algų turės kovoti kitais metais keičiant darbo apmokėjimo sistemas.

Labai apmaudu, kad valdantieji atsitraukė nuo ketinimų reformuoti nesąžiningą mokesčių sistemą ir įvesti bent kokius progresinius tarifus kapitalo pajamoms. Vietoj to, prisidengiant efektyvinimu, pradedamos įvairios valstybinio sektoriaus reformos, kurios be įsiklausymo į darbuotojus ir investicijų į juos tik dar labiau padidins darbo krūvius ir mažins paslaugų prieinamumą gyventojams. Gaunantys didžiules pajamas toliau mėgaujasi mažais mokesčiais ir dargi įvairiomis lengvatomis.

Labai apmaudu, kad valdantieji atsitraukė nuo ketinimų reformuoti nesąžiningą mokesčių sistemą ir įvesti bent kokius progresinius tarifus kapitalo pajamoms.

Maža to, verslo atstovai uoliai siūlo kelti vartojimo mokesčius (PVM), įvesti naujus (nekilnojamojo turto, automobilių taršos), kurie, kaip žinoma, labiausiai smogia gaunantiems mažiausias pajamas. Kai kurie nesibodi net pabarti Vyriausybę, kad ši „taip sparčiai“ didina minimalią algą ir socialines išmokas. Tik, šiukštu, nelieskite kapitalo pajamų!

Nepasigaukite tie, kurie dirbate privačiame sektoriuje, neva tai mūsų neliečia. Dėl nepakankamo biudžeto kenčiame visi, negaudami prieinamų švietimo, sveikatos apsaugos, socialinių, komunalinių, susisiekimo paslaugų. Nors ir sąžiningai mokame neproporcingai didelius mokesčius, turime už būtiniausias viešąsias paslaugas mokėti vis daugiau ar prisimesti papildomai.

Tad galiu pasakyti, kad oraus darbo (ir gyvenimo!) neturėsime tol, kol vieningai ir solidariai patys tokio nepareikalausime.

Praėjusį sekmadienį Lietuvos rinktinei pasaulio krepšinio čempionate įveikus JAV Kazlų Rūdos meras Mantas Varaška  leido savivaldybės darbuotojams pirmadienį imti papildomą nedarbo dieną arba dirbti nuotoliu.  

Lietuvos verslo konfederacijos prezidento Andriaus Romanovskio teigimu, tokiu elgesiu valstybinių ir savivaldos įstaigų darbuotojams siunčiama žinutė, kad vadovai įžvelgia tai, kad svarbu žmonėms. 

„Tai tam tikra politinė žinutė, kad reikia žiūrėti valstybės tarnyboje į žmones kaip ir (dirbančius – BNS) privačiame versle – ne tik formaliai, bet ir su atjautimu ir supratimu, kad tai jiems svarbu. Savivaldybė pradeda žiūrėti į savo darbuotojus ne kaip į statistinius vienetus, o sudaro galimybę pasidžiaugti“, – BNS teigė A. Romanovskis.   

Tuo metu Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė tokius veiksmus vertina skeptiškai.  

„Gerai būtų, kad krūvius sumažintų, padidintų darbo užmokestį, o tada pasakytų: daug dirbate, imkite laisvą dieną. Tada paspausčiau like“, – BNS tvirtino I. Ruginienė.

Investuotojų forumo vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė mano, kad jeigu sprendimą dėl tokių momentinių laisvadienių priimtų valdžia, ji tam nepritartų, tačiau kai tai padaro atskiros įstaigos, toks žingsnis sveikintinas.

„Jeigu Seimas priimtų įstatymą, vertinčiau greičiausiai neigiamai – taip jie pasakyti negali, bet atskiros įmonės gali. Tai pavadinčiau žmogiškųjų išteklių valdymu. Pavyzdžiui, kad ir darbdavys duoda dvi valandas laisvas, visi žiūrime (rungtynes – BNS), o to grįžtame į darbą. Įmonės tai gali sau leisti, kad pakeltų darbuotojų dvasią, puoselėti draugiškumą, bendravimą, kolektyvizmą“, – tvirtino R. Skyrienė. 

„Nenorėčiau atmesti, kad tokie krepšinio įkvėpti sprendimai yra neblogi. Žmonių santykiams bendravimai kartais, tokie ekspromtiniai dalykai yra žavūs“, – tvirtino R. Skyrienė.

A. Romanovskis įsitikinęs, kad darbdaviai vertina darbuotojus ne pagal tai, kiek jie išsėdi darbo vietoje, o kiek darbo padaro. 

Jeigu žmonėms yra sudaroma galimybė atsitraukti nuo darbo, tai yra tam tikras bonusas, jeigu jie susitvarko su darbu, paslaugos nenukenčia, nieko nematau revoliucingo.

 

„Tai ne tas dalykas, kam reikėtų priešintis. Pats principas, kad labiau reikia orientuotis į rezultatą, o ne į procesą, yra teisingas. Ir jeigu žmonėms yra sudaroma galimybė atsitraukti nuo darbo, tai yra tam tikras bonusas, jeigu jie susitvarko su darbu, paslaugos nenukenčia, nieko nematau revoliucingo“, – kalbėjo A. Romanovskis. 

„Nemanau, kad Kazlų Rūdos meras nuo darbo atitraukė greitosios pagalbos automobilių vairuotojus“, – pridūrė jis.

A. Romanovskio teigimu, daug privačių darbdavių reaguoja panašiai: „Darbuotojams tai svarbu. O jų emocinė būklė svarbi darbdaviui. Pats, kaip darbdavys, atšaukiau nemažai susitikimų“.

Tuo metu I. Ruginienė mano, kad laisvos dienos darbuotojams turi būti suteikiamos už tai, kad jie daug ir gerai dirba. 

„Kad jie atgautų sveikatą ir pailsėtų. Bet tie spontaniniai davimai... Nežinau... Jautriai vertinu. Kodėl analogiškas dėmesys darbuotojams neskiriamas po lietuvių pasiekimų kitų sporto šakų varžybose, pavyzdžiui, plaukimo, kur sergame už Rūtą Meilutytę, po disko metimų, kur turėjome du Lietuvos atstovus finale“, – kalbėjo I. Ruginienė. 

Jos teigimu, per derybas tarp darbdavių bei darbuotojų reikėtų susitarti dėl geresnių darbo sąlygų.

„Jeigu dirbi viršvalandžius, – kad už juos būtų tinkamai sumokama, darbo krūviai neviršytų darbuotojų galimybių, o ne taip kad dirbi už du ar tris, o paskui krepšinio proga gauni laisvą dieną“,  – svarstė Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė.

Baltas pavydas

JAV verslo žiniasklaidoje daugėja istorijų apie tokių gigantų kaip „Apple“ ar „Amazon“ darbuotojų atleidimus. Tačiau kai kurių istorijų centre – ne ekonominės aplinkybės, o darbuotojų noras jungtis į profesines sąjungas ar panašius susivienijimus. Už darbuotojų teises kovojantys asmenys teigia jaučiantys kylančią įtampa tarp pavaldinių ir didžiojo verslo viršūnių.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė sako, kad Lietuvoje verslas neretai taip pat kaišioja pagalius į panašių susivienijimų savo darbovietėse siekiančių darbuotojų ratus, o norinčių prisijungti prie profsąjungų šalyje daugėja.

I. Ruginienė. Ž. Gedvilos / BNS nuotr. 

LPSK kaip centrinė tokių darbuotojų susivienijimų organizacija yra didžiausia Lietuvoje, jungia daugiau kaip 50 tūkst. žmonių, atstovaujančių daugiau kaip 25 profesinėms šakoms. „Matome pagal savanorystę, kad narystė aktyviai auga. Aišku, norėtųsi geresnių skaičių ir mes tikrai negalime lygintis su skandinavais, bet gyvename su viltimi, kad žmonės nelauks, kada kas nors išspręs jų problemas, ir patys aktyviai jungsis į tokias bendruomenes“, – viliasi I. Ruginienė.

Mūsų profesinė sąjunga yra ir Migracijos departamente, ir „Sodroje“. Darbuotojų krūviai yra milžiniški, nes trūksta darbuotojų, pusė konkursų neįvyksta, nes atlyginimai nekonkurencingi, ir dar nori įšaldyti užmokesčio fondą. Sistema tiesiog lūš.

 

Ji neseniai tapo Europos profesinių sąjungų konfederacijos viceprezidente, todėl į įvairių sričių atstovų streikus Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje žiūri su baltu pavydu – tikisi, kad ir Lietuvoje kada nors pamatys tokios apimties solidarumo ir kovos už darbuotojų teises išraišką. Ji nesureikšmina kritikos dėl geležinkelininkų ar aviacijos sektoriaus atstovų streikų stringančio visuomeninio gyvenimo.

„Ten streiko skelbimo taisyklės yra žymiai liberalesnės, pas mus labai dideli suvaržymai norint organizuoti streiką. Ten nėra taip, kad jeigu kaimynui yra blogai, aš sėdžiu užsidaręs namuose. Jei kaimynui blogai, ten išeina visi kaimynai, nes jie žino, kad šiandien gelbstint draugą, rytoj tas draugas gelbės juos“, – pabrėžia LPSK pirmininkė.

Pereidama nuo Europos darbuotojų prie Lietuvos darbdavių, I. Ruginienė pastaruosius skirsto į dvi kategorijas: tuos, kurie nori tvaraus ir ilgalaikio darbo, ir tuos, kurie orientuoti į kuo greitesnį ir didesnį pelną. „Dažniausiai tai vyksta darbuotojų sąskaita, – tikina ji. – Vadinasi, siekdami didelio pelno tokie darbdaviai sąnaudas bando sumažinti maksimaliai. Tvaraus verslo taip sukurti negali, tada reikia spausti ir sunkti darbuotojus kiek įmanoma labiau. Tokiam darbdaviui bet koks laiko gaišimas, kaip jie įvardija, pasitarimas su darbuotojais, įvairių sprendimų ir kompromisų ieškojimas nėra tikslas.“

Darbuotojo apsauga

Apie 20 tūkst. narių vienijančios profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininko pavaduotojas Ričardas Garuolis taip pat tikina, kad spaudimą jaučia ir jo organizacijos nariai. Pasak jo, net ir savivaldybės įmonėse pasitaiko atvejų, kai, darbuotojams pareiškus norą jungtis prie profesinės sąjungos, prasideda persekiojimas arba pasiūloma išeitinės ir palikti savo darbo vietą.

„Kova vyksta ir mums tai nesuprantama, nes profesinės sąjungos labai pagerina įmonių darbą, kadangi profesinė sąjunga suinteresuota, kad įmonė gerai veiktų. Didelėms įmonėms tai praktiškai yra nemokamas personalo skyrius: darbdaviui net nereikia skirti lėšų, bet jis gauna visą informaciją, kaip darbuotojai jaučiasi, kas yra blogai, nes profesinės sąjungos surenka visą informaciją ir perduoda vadovams. Vadovas gauna informacijos apie vidurinės grandies darbą, kur dažniausiai ir kyla daugiausia problemų“, – teigia R. Garuolis.

Anot jo, Lietuvoje iš tiesų auga profesinių sąjungų narių skaičius, ypač valstybiniame sektoriuje, nes pagal įvairias sutartis prisijungus prie profsąjungų gaunama įvairios naudos, pavyzdžiui, papildomų atostogų dienų. „Kiekvienoje kolektyvinėje sutartyje yra įvairių niuansų, profesinių sąjungų atstovai netgi turi teisę daugiau įsitraukti į vadovų darbo vertinimą“, – priduria R. Garuolis.

Tačiau privačiame sektoriuje padėtis sudėtingesnė, darbdaviai esą vis dar dažnai nenori bendradarbiauti su profesinėmis sąjungomis. „Pavyzdžiui, dėl karo sumažėjo vairuotojų iš Ukrainos, jų neišleidžia iš šalies, yra apribojimų Baltarusijos vairuotojams, dar daugiau apribojimų vairuotojams iš Rusijos – Lietuvos įmonės turi vilkikų, bet nėra darbuotojų. Tačiau ten, kur veikia mūsų profesinė sąjunga, visi vilkikai dirba ir netgi ateina daugiau vairuotojų, nes darbuotojai žino, kad yra profesinė sąjunga, kad jų neapgaus. Dažniausiai vilkikų vairuotojai yra užsieniečiai, nežino vietinių įstatymų, kalbos, o jų vadybininkai savo klaidas nurašo darbuotojams, sako, kad jie kalti, nors iš tikrųjų – atvirkščiai“, – pasakoja R. Garuolis.

Jo įsitikinimu, Lietuvoje daug darbo santykių įstatymų yra geri, bet jie ne visada vykdomi, nes direktoriaus arba darbdavio žodis yra lemiamas.

Naujoji vizija

„Profesinės sąjungos atsiduoda komunizmu“, – vis dar girdėti tokių nuomonių. Pasak R. Garuolio, taip manantys tebegyvena XIX a. dvasia, marksizmo idėjomis apie klasių kovą, kad darbuotojai ir darbdaviai yra klasiniai priešai. Tačiau dabar ES politika yra visiškai priešinga: akcentuojamas socialinis dialogas tarp darbdavių ir darbuotojų, kaip būdas spręsti visus nesutarimus.

„Europos Komisija (EK) ir kitos institucijos šių metų pradžioje priėmė priemonių planą, skirtą socialiniam dialogui skatinti. Neseniai priimta direktyva dėl minimalios algos, kuri įsigalios 2024 m., taip pat ir Lietuvoje. Numatyti planai, kad tos šalys, kuriose kolektyvinės sutartys neaprėpia 80 proc. visų darbuotojų, turi pateikti programas, kaip padaryti, kad kolektyvinių sutarčių daugėtų. Ne tik mano, bet ir EK, kitų institucijų nuomone, kolektyvinės sutartys sustiprina įmones, nes jos tampa atsparesnės krizėms, yra lankstesnės. Darbo kodeksas negali visko numatyti, o kolektyvinės sutartys yra lankstesnis variantas – juk kiekvienoje šakoje, įmonėje gali būti skirtinga situacija“, – aiškina R. Garuolis.

Pasak jo, Lietuvoje dar trūksta europietiško požiūrio. I. Ruginienė taip pat pastebi, kad šalyje iš tiesų vis dar formuojama nuomonė, kad reikėtų atmesti visas senas struktūras ir metodikas, kad profsąjungos yra sovietinio stiliaus palikimas, dabar vyrauja neoliberali politika, o laisva rinka turi būti atvira – nėra ko kištis į darbuotojo ir darbdavio tarpusavio santykius, netikslinga jungtis į kokias nors panašias bendruomenes.

„Šita nuomonė formuojama ganėtinai agresyviai ir tai rodo, kad tai silpnina pačius darbuotojus ir jų derybines galias. Praktiškai matome, kad darbuotojai, kurie yra susiskaldę po vieną, negali nieko padaryti, tik nulenkti galvas, sutikti su viskuo, ką darbdaviai jiems numeta“, – sako I. Ruginienė.

Yra daug darbo ginčų posėdžių, apgautų žmonių, kai duodama pasirašyti įvairius dokumentus ir niekas pernelyg nesigilina, neklausia nuomonės.

 

„Yra daug darbo ginčų posėdžių, apgautų žmonių, kai duodama pasirašyti įvairius dokumentus ir niekas pernelyg nesigilina, neklausia nuomonės. Profesinė sąjunga yra tie patys darbuotojai, ta pati bendruomenė, kuri užtikrina gerovę pačiame kolektyve ir darbovietėje. Ji rūpinasi, kad darbas būtų adekvačiai įvertinamas, darbuotojas neliktų apgautas, kad būtų psichologiškai komfortiška dirbti darbovietėje“, – dalijasi ji.

Nuo MMA iki valstybės tarnybos

Darbuotojų atstovų balsas reikšmingas ir Nacionalinėje Trišalėje taryboje, kurią sudaro centrinių profesinių sąjungų, darbdavių organizacijų ir Vyriausybės atstovai. „Nacionalinė Trišalė taryba yra politikos formavimo organas, daugiau diskutuojama tais klausimais, kurie aktualūs visai darbo rinkai – tiek darbuotojams, tiek darbdaviams. Čia dalyvauja jau centrinės organizacijos tiek iš darbdavių pusės, tiek iš profsąjungų. Trišalės tarybos svarba ta, kad joje priimami sprendimai dažniausiai nugula į teisės aktus, kurie pasiekia įmonės pradinį lygmenį, yra taikomi ir darbuotojams, ir darbdaviams. Dėl to diskusijos ir sutarimai yra labai svarbūs, kaip, pavyzdžiui, minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) klausimais. Dabar mums svarbiausias Seime svarstomas klausimas yra mokesčių pertvarka. Esame labai sunerimę dėl politinės suirutės“, – sako I. Ruginienė.

„Pasiūlymas sujungti visas pajamas, darbo santykius, individualią veiklą ir kapitalą – kalbu apie dideles pajamas, daugiau nei 60 vidutinių darbo užmokesčių (VDU), o tai yra 100 tūkst. eurų ir daugiau per metus – ir bendrai skaičiuoti pajamų mokestį, kad būtų įvestas socialinis teisingumas mokant mokesčius, turtinguosius išmušė iš vėžių. Labai tikimės, kad politinė valia bus, nesvarbu, kokia yra partija. Ypač tikimės, kad šita dalis mokestinėje pertvarkoje sulauks partijų, kurios deklaruoja kairiosios politikos viziją, palaikymo“, – sako I. Ruginienė.

Kitas LPSK nerimą keliantis klausimas – antra pensijų pakopa. LPSK siekia nutraukti automatinį įtraukimą į antrą pakopą. I. Ruginienė tikina, kad šis klausimas iš dalies nuo pavasario tarsi apmiręs, bet LPKS nežada nuo jo atsitraukti.

R. Garuolis. Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Profesinė sąjunga „Solidarumas“ akcentuoja valstybės tarnybos įstatymo projektą – prašo Prezidento jį vetuoti. R. Garuolio vertinimu, šiuo įstatymo projektu sudaromos sąlygos įšaldyti darbo užmokesčio fondą, o tai gali turėti rimtų padarinių. „Pavyzdžiui, minimali alga kiekvienais metais peržiūrima, atlyginimai kasmet kyla, pajamos irgi kyla, o valstybės tarnyboje kažkodėl nuspręsta įšaldyti darbo užmokesčio fondą. Iš pradžių buvo siūlymas trejiems metams, dabar parašė, kad ne rečiau kaip kas dvejus metus jį peržiūrės. Tačiau tai irgi priklauso nuo to, ar yra stipri profsąjunga, kuri gali paspausti, o jei jos nėra, praktiškai vadovui suteikiamos labai didelės galimybės“, – įsitikinęs R. Garuolis.

Jis prognozuoja, kad pasirinkus tokį kelią gali įsigalėti vadovų savivalė. „Jei vadovui leidžia pasikelti atlyginimą, kiek jis nori, darbo užmokesčio fondui nedidėjant, jis turi teisę savo pavaldiniams mokėti tokius atlyginimus, kokius nori. Aišku, gali atsitikti taip, kad išeis specialistai ir ateis giminaičiai, bendrapartiečiai ar draugai“, – tokį scenarijų numato R. Garuolis.

„Mūsų profesinė sąjunga yra ir Migracijos departamente, ir „Sodroje“. Darbuotojų krūviai yra milžiniški, nes trūksta darbuotojų, pusė konkursų neįvyksta, nes atlyginimai nekonkurencingi, ir dar nori įšaldyti užmokesčio fondą. Sistema tiesiog lūš“, – piktinasi jis.

R. Garuolis primena ir migrantų srautų iš Baltarusijos piko dienas – anot jo, daug pagalbos situacijai suvaldyti prireikė, prisijungė ir savanoriai, ir šauliai. „Jei dar sumažės darbuotojų, tokiais atvejais tiesiog nebus įvykdomos valstybės tarnautojų užduotys“, – konstatuoja jis.

Lietuvos atstovas tokį postą Europos profesinių sąjungų judėjime užimą pirmą kartą, pranešė Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija.

„Tai simbolizuoja naują kokybinį profesinių sąjungų etapą Lietuvoje – mūsų balsas tarptautinėje erdvėje bus dar labiau girdimas ir, tikėkimės, prives prie daugiau teigiamų pokyčių. ETUC yra stipri organizacija su dideliu įdirbiu socialinėje ir ekonominėje srityse, tad man yra garbė priklausyti jos vadovybės komandai“, – pranešime sakė I. Ruginienė.

Europos profesinių sąjungų konfederacija atstovauja 45 mln. narių iš 93 profesinių sąjungų organizacijų 41 šalyje bei 10 šakinių Europos profesinių sąjungų federacijų.

Nuomonėmis apie privačių pensijų fondų ir nuolatinių pensijų reformų ydas bei privalumus dalijosi Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė ir Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, konservatorius Mindaugas Lingė.

Dalis privačiuose pensijos fonduose kaupiančių žmonių jaučiasi sutrikę, mat pernykščiai metai atnešė didžiulius nuostolius visiems kaupiantiems. O skaudžiausia turėtų būti tiems, kurie netrukus išeis į pensiją, mat jų kaupiami pinigai per 3 metus paaugo vos 1 proc.

Kaip laidoje tikino I. Ruginienė, privatūs pensijų fondai savaime nėra blogis. Anot jos, visas pasaulis tuo naudojasi, o apie savo gerovę senatvėje taip pat būtina galvoti. Profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkę neramina kitos priežastys.

Aš, suaugęs žmogus, suprantu, kad mano išmokos dėl to bus mažesnės.

„Mes kritikuojame būtent automatinį žmonių įrašymą ar net parinkimą į pensijų fondą, kuomet tavęs niekas neklausia, į kokį tu nori. Automatiškai įrašius, jūs niekur nededate savo parašo. Su savo pinigais, jei juos uždirbu pakankamai sudėtingai ir noriu juos kažkam atiduoti – investavimui ar kaupimui – aš ateinu pas paslaugos tiekėją, mes susėdame, susitariame dėl sąlygų, abi pusės prisiima rizikas, ir aš, žinodama, kas bus toliau, dedu parašą ant popieriaus ir atiduodu pinigus. Jei paslauga man nepatinka, aš turiu turėti teisę pasirinkti kitą paslaugos tiekėją, sudaryti su tais pinigais naują sutartį ir eiti toliau. Dabar šis procesas yra eliminuojamas“, – pastebėjimas dalijosi ji.

Savo ruožtu M. Lingė nepraleido progos sureaguoti į skambų I. Ruginienės pasisakymą apie tai, jog II-ąją pensijų kaupimo pakopą būtų galima prilyginti 100-mečio aferai.

TV3 nuotr.

„Jei tai būtų grynoji afera, tai, matyt, jau reikėtų dėti atrankius Vilijai Blinkevičiūtei, kuri 2003 metais atnešė tokį modelį į Seimą, taip pat Sauliui Skverneliui ir Linui Kukuraičiui, kurie praėjusioje kadencijoje numatė automatinį mechanizmą“, – ironizavo jis.

Taip pat M. Lingė primins, kad automatinis įtraukimas į pensijų fondus jau yra vertintas ir praeityje – klausimas netgi buvo pasiekęs Konstitucinį Teismą: „2020 metų vasarį Konstitucinis Teismas pasakė, kad jie mato tai kaip sistemą. Tai nėra vien privatus reikalas, kadangi yra įdedami ir valstybės pinigai, naudojamos valstybės biudžeto lėšos. Ir kuriamas tikslas – pasirūpinti papildomomis pajamomis senatvei.“

Anot M. Lingės, iš viso 12-os Europos valstybių dalyvavimas pensijų kaupimo sistemoje yra privalomas. Tačiau Lietuvos tarp jų nėra, mat to galima atsisakyti.

M. Lingės teigimu, sausio mėnesį „Sodra“ kasmet išsiunčia gyventojams apie tai primenančius laiškus, o jei pastarieji jų nepasiekia – bandoma juos įspėti registruotais laiškais. Ir net tais atvejais, jei žmogus per klaidą yra įtraukiamas į pensijos kaupimą be savo žinios, jam lieka galimybė tai apskųsti.

„Praėjusiais metais „Sodra“ gavo virš 2000 skundų, kad žmonės automatiškai, nieko nežinodami, buvo įtraukti. Apie trečdalis – virš 700 – buvo pripažinti kaip pagrįsti. Ir tie žmonės išsisprendė tuos klausimus“, – sakė jis.

I. Ruginienė M. Lingei prieštaravo.

„Į mus kreipėsi daugybė žmonių, mes išgirdome daugybę istorijų. Niekas nekalba apie registruotus laiškus – visi sako tik tai, kad jų niekas neinformavo. Kita vertus, minite, kad daug šalių turi privalomą sistemą. Klausykite, Lietuvoje jau yra privalomas kaupimas. Analogo, kad automatiniu būdu žmogus būtų įtraukiamas taip, kaip dabar yra Lietuvoje, Europoje nėra. Todėl gudrauti nereikėtų“, – pastebėjo ji.

Anot jos, norint išspręsti pasikartojančias problemas, šioje vietoje automatinio kaupimo būtų geriausia atsisakyti išvis.

„Automatinis įtraukimas – problema, apie kurią jums visi sako atviru tekstu. Antras dalykas – kai automatiniu būdu žmogų įtraukiate, kai jis jau nebepasitraukia ir visam gyvenimui ten lieka, tai kas čia per 12-os mėnesių įmokos sustabdymas? Kodėl aš jos negaliu sustabdyti tiek, kiek noriu? Jei mano sudėtinga finansinė situacija? Aš, suaugęs žmogus, suprantu, kad mano išmokos dėl to bus mažesnės. Bet šiandien mano situacija yra tokia. Tas reguliavimas… Tai kaip su viena ranka duoti saldainį, o kita – botagą“, – tvirtino ji.

Laida „Karštai su tv3.lt“ – pirmadieniais, 20 val., per TV3.

Į II pakopos pensijų kaupimą vėl automatiškai įtraukiami nauji dalyviai: ne tik tie, kurie iki šiol niekada nekaupė pensijai, bet ir tie, kurie anksčiau atsisakė dalyvauti pensijų kaupimo procese. Ir jeigu nebūsite atidus, nespėsite iš šio proceso pasitraukti, – jūs nuo liepos būsite „Sodros“ priskirto pensijų fondo klientas be jokios galimybės pasitraukti. Tiesa, galite sustabdyti įmokas, bet tik metams per visą kaupimo laikotarpį. Dar turite laisvę pakeisti fondą, bet už tai reiks susimokėti.

Tuo tarpu negalutiniais duomenimis, II pakopos fondų nuostoliai 2022 m. sudarė beveik 840 mln. eurų. „Išskirtinė, neeilinė situacija“, „karas“, „infliacija“, „ekonominė krizė“ – privačių pensijų fondų atstovų vardijamos priežastys ir patikinimai, kad reikia tik pakentėti, palaukti ir viskas susitvarkys.

Vykdomoji valdžia guodžia, ramina, bet nieko keisti nežada, nors gyventojų pyktis tik auga. „Pasirašiau iš kvailumo, nieko nesupratau, dabar nė už ką nepasirašyčiau“; „Maniau, kad „Sodroje“, kai tam buvo laikas, atsisakiau kaupimo, bet, pasirodo, nepadariau to teisingai, todėl įkliuvau“, – tokie ir gerokai piktesni komentarai plaukia iš žmonių. Jų dar daugės, nes šiemet iki 3 proc. didėja įmokos į privačius fondus dydis. Jeigu gaunate vidutinę algą, privatus pensijų fondas kas mėnesį pasiims beveik 54 eurus. Dar virš 28 eurų už jus fondui perves valstybė.

Jeigu gaunate vidutinę algą, privatus pensijų fondas kas mėnesį pasiims beveik 54 eurus.

Vien per 2021 metus pensijų fondams į gyventojų kaupiamąsias sąskaitas „Sodra“ iš viso pervedė virš 0,5 milijardo (517 mln.) eurų, iš kurių 158 mln. eurų – valstybės paskatų dalis, t.y. visų mokesčių mokėtojų pinigai. Jais subsidijuojamas privatus verslas ir remiami tie, kurie kaupia privačiai, o šios lėšos galėtų būti skiriamos dabartiniams pensininkams ar „Sodros” stabilumui užtikrinti. Čia derėtų priminti, kad Lietuvoje senatvės pensijoms skiriama tik 5,5 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), tuo tarpu ES vidurkis yra 8-9 proc.

Maža to, gyventojai yra klaidinami, jog praktiškai privalomu tapusiu kaupimu sprendžiama demografinė problema ir kaupiant privačiai esą pensininkai nebebus priklausomi nuo dirbančiųjų skaičiaus. Tiesa yra ta, kad nepriklausomai, kaip kaupsite pensijai, jeigu dirbančiųjų bus mažai, kentės ekonomika. Tad ką jūs su savo 30 ar daugiau eurų galėsite nuveikti, priklausys nuo darbingų žmonių.

Aukso kasyklos pensijų fondams

Tokią sistemą jau seniau sukritikavo mokslininkai, tarp jų – ir Nobelio premijos laureatai, todėl išsivysčiusios šalys tokios sistemos niekada netaikė. Jos buvo primestos Centrinės ir Rytų Europos šalims. Tačiau to jau atsisakė Vengrija (visai panaikino II pakopos pensijų fondus), Čekija ir Lenkija (čia pensijų fonduose sukauptos santaupos buvo nacionalizuotos ir toliau investuojamos). Nuo 2021 m. sausio 1 d. panašioje pensijų sistemoje korekcijų įnešė ir Estija. Čia prisijungimas prie antrosios pakopos pensijų sistemos ar išstojimas iš jos tapo visiems laisvas, be to, leidžiama pasiimti visus pinigus vienu kartu.

Niekas neabejoja dėl to, jog reikia ruoštis senatvei, kad ši būtų kuo oresnė. Labai gerai, kad valstybė prie to prisideda, bet kam reikia mūsų visų pinigais šerti privačias įmones, kurios neprisiima jokios rizikos? Ši priemonė, liaudyje dažnai vadinam finansine vergove, yra neadekvati ir net, sakyčiau, nusikalstama. Mes tiesiog atidarėme aukso kasyklas pensijų fondams, kurių pusė priklauso bankams (beje, per 9 praeitų metų mėnesius Lietuvoje veikiančių bankų grynasis pelnas buvo 343 mln. eurų). Geresnio biznio ir nesugalvosi: garantuoti, vis augantys pinigų srautai, jokio įdirbio ieškant klientų, jokios baimės juos prarasti ir nulis rizikos! Veikla yra pelninga netgi tada, kai veiklos rezultatai yra prasti, nes pasiimamas vadinamasis administravimo mokestis.

Tuo tarpu ši į neva orią pensiją orientuota sistema, ekonomistų teigimu, net nepasimoka tiems, kas uždirba iki vidutinio šalies darbo užmokesčio. O tokių yra maždaug pusė visų dirbančių žmonių. Dar reikia priminti, kad žmonių sveikata prasta, žmonės, kuriems per 50–55 metų, labai dažnai Lietuvoje tampa neįgaliais, dažniau negu kitose šalyse. Praradę sveikatą ir darbus iki pensijos, jie net neturi galimybės atsiimti tai, ką sukaupė.

Lyginti reikia ne su infliacija, o su atlyginimų augimu

„Žmonės neracionalūs, nesupranta, savanoriškai patys nieko nedarys“, – sako šios ydingos sistemos šalininkai. Žinoma, kai negali sudurtu galo su galu šiandien, apie ateitį labai sunku galvoti. Bet vargu ar supratimo ir racionalumo priduos toks „automatinis“ būdas, kai net nėra visiems aiški tvarka. Ar daug kas žino, kad atsisakius kaupti vėl automatiškai būsite įtraukiami į sistemą kas trejus metus, kol sukaks 40 metų. Maža to, atsipalaiduoti negali ir vyresni darbuotojai, nes žmonės, kurie jau yra kaupimo dalyviai, tačiau 2019 metais neterminuotai sustabdė savo įmokų pervedimą, automatiškai į sistemą įtraukiami kas trejus metus iki 2028 m. Taigi, nuolat turite būti budrus ir sekti informaciją, kad spėtumėte dar kartą atsisakyti to, ko jau esate atsisakę.

Bankų, fondų lobistai (net vadinamoji Pensijų fondų dalyvių asociacija) kasmet suaktyvėja pasigirdus kalboms apie sistemos ydingumą ir populizmu vadina siūlymus ją keisti, kartu diskredituodami „Sodrą“ kaip demografinės krizės atveju esą neįgalią instituciją.

Tačiau populizmu reiktų kaltinti pačius fondų lobistus, kurie savo veiklai  vertinti pasitelkia infliacijos rodiklį parodydami, kad jų veiklos rezultatai ją lenkia. Kaip taikliai pastebėjo profesorius Romas Lazutka, infliacijos rodiklis būtų svarbus, jeigu pensijų fonduose kaupiamas lėšas naudotume nusipirkti šaldytuvui, automobiliui ar pasidaryti remontui. Tuo tarpu kaupiant pensijai rezultatus reikia lyginti su atlyginimų augimu. Ir čia pensijų fondai, anot profesoriaus, beviltiškai pralaimi „Sodrai“. Vidutinis metinis pensijų fondų augimas lyginant su atlyginimų augimu per 19 m. (nuo tada, kai atsirado galimybė kaupti papildomai pensijai) yra 4,7 proc., tuo tarpu „Sodros“ pensijų augimas – 6,5 proc. Be to, „Sodros” pensijos kasmet didinamos, o privati pensijų dalis nebus didinama.

Pasiūlymai

Visų pirma reikia atsisakyti bet kokio prievartos mechanizmo (nuolatinio automatinio įtraukimo į kaupimą kitaip ir nepavadinsi) pensijų kaupimui papildomai. Jau turime prievolę mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, tad papildomas kaupimas turi būti savanoriškas. Tam reikia arba laipsniškai koreguoti sistemą (kaip Estija) arba ją tiesiog naikinti. Išeitis gali būti profesiniai pensijų fondai, kuriems nustatyto dydžio įmokas moka darbdaviai bei darbuotojai (įmonės arba šakos lygmeniu) ir kurie nėra orientuoti į pelno siekimą. Juolab kad jau yra priimtas Profesinių pensijų kaupimo įstatymas, kuris, deja, neveikia. Valstybės kontrolė apskaičiavo, kad 2021 m. tik vos 1,2 proc. visų Lietuvos darbdavių prisidėjo prie darbuotojų kaupimo pensijai.

Tad valstybė užuot skyrusi savo paskatų dalį į pelną orientuotiems privatiems fondams galėtų ją pervesti būtent tokioms profesinių pensijų asociacijoms, taip skatindama sveikesnę ir patikimesnę sistemą, kuri jau yra išbandyta Skandinavijos šalyse.

O dar ką valdžia galėtų ir turėtų tikrai padaryti, tai pagaliau sutvarkyti tą „gyvulių ūkį“ (Lietuvoje egzistuoja net 72 mokesčių klasės), kurį sukritikavo ir Pasaulio bankas, bei įvesti realią progresinę mokesčių sistemą visoms gaunamoms pajamoms. Reikia atsisakyti ydingos ilgametės mūsų šalies praktikos, kai mažas ir vidutines pajamas uždirbantieji moka per daug mokesčių, o dideles pajamas gaunantieji – mažai arba ir iš viso išvengia mokestinių prievolių.