Už tokį Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko Tomo Vytauto Raskevičiaus pristatytą dokumentą antradienį balsavo 41 Seimo narys, 18 buvo prieš, 18 – susilaikė. Po svarstymų komitetuose projektas į Seimo salę sugrįš gruodžio 16 d.

Suteikti valstybės pripažinimą senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ siūloma vadovaujantis Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymu, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu ir Konstitucinio Teismo nutarimu.

Seimo darbotvarkėje šis klausimas atsirado jau antrą kartą, nes 2019 m. birželio 27 d. parlamentarai buvo nusprendę valstybės pripažinimo „Romuvai“ nesuteikti.

Nutarimo projekto autorių teigimu, valstybės pripažinimas reikštų, kad valstybė palaiko religinės bendrijos dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą.

„Ši bendrija galėtų sudaryti santuokas, kurios sukelia tokias pat teisines pasekmes, kaip ir santuokos sudarymas civilinės metrikacijos įstaigoje. Suteikus valstybės pripažinimą, ši bendrija įgytų teisę mokyti tikybos ir religinių apeigų valstybės ir savivaldybių mokyklose, tikinčiųjų mokinių ar jų tėvų prašymu, nepažeidžiant pasaulietinės mokyklos sampratos“, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.

Tikimasi, kad valstybės pripažinimas suteiks „Romuvos“ religinei bendrijai platesnes galimybes užsiimti lietuvių senųjų tradicijų puoselėjimu, ugdyti Lietuvos žmonių tapatumo savivoką. Manoma, kad valstybės pripažinimo suteikimas religinei bendrijai gali turėti įtakos ir didesniam pasaulio bendruomenės susidomėjimui mūsų šalies tradicijomis ir kultūriniu paveldu – unikaliu folkloru ir mitologija.

2019 m. rugsėjo mėnesį „Romuva“ Seimo sprendimą nesuteikti jai valstybės pripažinimo apskundė Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT).

2021 m. birželio 8 d. EŽTT byloje „Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ prieš Lietuvą“ nustatė, kad Seimas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas.

„Romuvos“ krivė Inija Trinkūnienė sako, kad per 2001 metų gyventojų surašymą senajam baltų tikėjimui save priskyrė 1,2 tūkst., o 2011 metais – jau 5,1 tūkst. gyventojų.

Pagal galiojančią tvarką dėl valstybės pripažinimo bendruomenės gali kreiptis praėjus 25 metams nuo jų pirminės teisinės registracijos.

„Šiais metais Jonui Trinkūnui, „Romuvos“ kriviui, būtų sukakę 80 metų. Visą savo gyvenimą jis pašventė mūsų protėvių tikėjimo tęstinumui, Lietuvai ir „Romuvai“. Jo dėka pirmąsyk po daug dešimtmečių Kernavėje 1967 metais buvo viešai pagerbti lietuvių dievai ir protėviai, užkurtas aukuras, kurio šviesa subūrė bendraminčius, padėjo jiems ištverti sovietų okupaciją ir atvedė į Lietuvos nepriklausomybę. Jo užkurta šventosios ugnies šviesa nušviečia kelią gausiai „Romuvos“ bendruomenei šiandien“, – sakė „Romuvos“ krivė Inija Trinkūnienė.

J. Trinkūnas 1965 m. Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete baigė filologijos studijas. Universitete su bendraminčiais įkūrė Indijos bičiulių draugiją ir 1967 m. surengė pirmąją Rasos šventę Kernavėje.

1992 m. kartu su pasekėjais J.Trinkūnas įregistravo Vilniaus „Romuvos“ religinę bendruomenę, kuri vėliau aprėpė visos Lietuvos bendruomenes ir tapo Senojo baltų tikėjimo religine bendrija.1998 metais Vilniuje sušauktame Pasaulio etninių religijų kongrese (WCER) J. Trinkūnas buvo išrinktas šios organizacijos pirmininku. Po to jis kaip šio kongreso pirmininkas, ir kaip Lietuvos „Romuvos“ dvasinis vadovas etninių religijų atstovų kvietimu lankėsi Indijoje, Australijoje ir JAV.

1997 m. J. Trinkūnas kartu su bendražygiu Venantu Mačiekumi už „Ramuvos“ kultūrinio sąjūdžio veiklos organizavimą buvo apdovanoti valstybine Jono Basanavičiaus premija.

2013 m. Valstybės dienos proga už aktyvų antitarybinės agitacijos ir kraštotyrinės veiklos organizavimą ir vykdymą bei pogrindinės religinės ir tautinės literatūros platinimą Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė J. Trinkūnui įteikė Gedimino ordino Riterio kryžių.

Konferencijos „Romuvos Ažuolas“ pranešimus skaitys vaidilos Ignas Šatkauskas, Jonas Vaiškūnas, Nijolė Balčiūnienė, religijotyrininkė dr. Milda Ališauskienė, mitologas dr. Dainius Razauskas. Etnotapytojas Virginijus Kašinskas pristatys filmuotos medžiagos archyvą apie J. Trinkūną. Vaidila, rašytojas Vaclovas Mikailionis supažindins su rengiamos knygos apie J. Trinkūną metmenimis. Svečias iš Baltarusijos Alesius Mikus pristatys J. Trinkūno knygos baltarusiškąjį vertimą.

Kaip pirmadienį pranešė bendruomenė, teismo prašoma pripažinti, kad Lietuva pažeidė Europos Žmogaus teisių konvencijos straipsnius dėl minties, sąžinės ir religijos laisvės, diskriminacijos draudimo bei teisės į teisingą bylos nagrinėjimą bei veiksmingą teisinės gynybos priemonę.

Pasak „Romuvos“ krivės Inijos Trinkūnienės, kreipimusi nesiekiama materialinės naudos ar piniginės kompensacijos už pažeistas mūsų tikinčiųjų teises.

„Geriausias mums padarytos žalos atlyginimas – Strasbūro Teismo pripažinimas, kad mūsų teisės buvo pažeistos. Esame įsitikinę, kad bendrijai palankus EŽTT sprendimas paskatintų politikus keisti teisės aktus ir leistų visas religijas, kokios jos bebūtų, Lietuvoje laikyti lygias prieš įstatymą,“ – pranešime sako ji.

Seimui šį birželį neužteko balsų suteikti „Romuvai“ valstybės pripažinimą. Už tai balsavo 40 Seimo narių, prieš buvo 31 ir susilaikė 15 parlamentarų.

Netenkinus „Romuvos“ prašymo, pakartotinai bendruomenė dėl valstybės pripažinimo galės kreiptis po dešimties metų.

Su valstybės pripažinimu „Romuva“ būtų įgijusi teisę į žemės mokesčio lengvatą, jos kriviai būtų buvę privalomai valstybės draudžiami socialiniu draudimu, sudarytos santuokos būtų pripažintos kaip sudarytos civilinės metrikacijos įstaigoje.

Per 2001 metų gyventojų surašymą senajam baltų tikėjimui save priskyrė 1,2 tūkst. gyventojų, o 2011 metais – 5,1 tūkst. gyventojų.

„Romuvos“ vadovė, vyriausioji krivė Inija Trinkūnienė sako, kad bendruomenė situaciją „vertina prastai, nes nėra jokių įstatyminių kliūčių pripažinti „Romuvą“.

„Mes laukiam, nes manom, kad turime teisę pagal įstatymą būt valstybės pripažinti. Mums jau suėjo 25 metai ir visus kitus kriterijus, kurie įrašyti Religinių bendrijų įstatyme, mes atitinkam“, – BNS sakė „Romuvos“ vadovė.

Parlamentas birželio mėnesį baigdamas pavasario sesiją per paskutinį posėdį turėjo balsuoti dėl „Romuvos“ pripažinimo, tačiau posėdžiui pirmininkavusios Seimo pirmosios vicepirmininkės Rimos Baškienės siūlymu klausimas išimtas iš darbotvarkės.

„Girdėjosi tokių nuomonių, kas čia susiję su popiežiaus vizitu ir kad popiežius bus nepatenkintas, jei „Romuvai“ būtų suteiktas pripažinimas, viešoj erdvėj sklandė tokios nuomonės. Bet popiežius išvažiavo ir viskas tas pats“, – kalbėjo I. Trinkūnienė.

Seimo vicepirmininkė R. Baškienė BNS teigė klausimą pasiūliusi išimti dėl įtemptos paskutinės sesijos dienos darbotvarkės ir tvirtino, jog „jokios politikos čia nėra“.

„Sunku pasakyti. Darbotvarkėje jo nėra, sesiją planuojama pratęsti iki sausio 11 dienos, tai negaliu sakyti, kad ne, jau nebus per šią sesiją“, – į klausimą, kada į plenarinių posėdžių salę galėtų grįžti nutarimo projektas dėl „Romuvos“, sakė R. Baškienė.

Seimo vicepirmininkė teigė, kad projektui vietos darbotvarkėje neatsirado ir dėl įtempto biudžeto svarstymo, bet balsavimas „Romuvos“ klausimu privalės būti rengiamas.

„Įstatymo projektas neišspręstas. Jeigu nėra pabaigtas svarstymas, reikia arba jį atmesti, arba priimti“, – sakė R. Baškienė.

Už tai, kad „Romuva“ būtų pripažinta valstybės, pasisakė abu projektą svarstę Seimo komitetai: Žmogaus teisių bei Nacionalinio saugumo ir gynybos.

Valstybė gali netradicinę religinę bendruomenę pripažinti kaip šalies istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalį, jeigu ją palaiko visuomenė, o mokymas ir apeigos neprieštarauja įstatymams bei dorai.

Valstybės pripažinimą suteikia Seimas, gavęs teigiamą Teisingumo ministerijos išvadą.

Teisingumo ministerija įvertino, kad „Romuva“ kaip etninę kultūrą puoselėjanti religinė bendrija yra reikšminga Lietuvos kultūrinio ir religinio gyvenimo dalis.

Anot išvados, didelę reikšmę senosios lietuvių pagonybės tyrinėjimams, senųjų apeigų atkūrimui teikianti „Romuva“ priskirtina rekonstrukcionistinei pagonybei.

Jeigu „Romuvai“ bus suteiktas valstybės pripažinimas, ji įgytų teisę į žemės mokesčio lengvatą, jos kriviai būtų privalomai valstybės draudžiami socialiniu draudimu, o nacionalinis transliuotojas turėtų suteikti laiką transliuoti apeigas.

Be to, kaip pažymi Teisingumo ministerija, pagal valstybės pripažintų religinių bendrijų kanonus sudarytos santuokos būtų pripažintos kaip sudarytos civilinės metrikacijos įstaigoje.

Teisingumo ministerijos išvadoje nurodoma, kad pastaruoju metu „Romuva“ buvo sparčiausiai auganti religinė bendrija.

Per 2001 metų gyventojų surašymą senajam baltų tikėjimui save priskyrė 1,2 tūkst. gyventojų, o 2011 metais – jau 5,1 tūkst. gyventojų.

Išvadoje pažymima, kad „Romuva“ pagal dydį yra šešta religinė bendrija šalyje, aplenkusi tokias tradicines bendruomenes kaip graikų apeigų katalikai, judėjai, karaimai, musulmonai sunitai.

Neopagonių bendruomenės tiesioginės šaknys siekia 1967 metais prasidėjusį kraštotyros, etnokultūros „Ramuvos“ sąjūdį, kurio dalyviai rinko medžiagą apie etnines tradicijas, propagavo etnines šventes.

Religinės veiklos pradžia laikytina pirmųjų religinių bendruomenių registravimas 1992 metais.

Kreiptis valstybės pripažinimo religinės bendrijos gali praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje. Jeigu prašymas nepatenkinamas, pakartotinai dėl to kreiptis galima po dešimties metų.

Senojoje baltų kultūroje moterys gimdydavo tiek, kiek davė Dievas. Mano mama – iš devynių vaikų šeimos, ji pagimdė tris, aš – penkis vaikus.

Senojo lietuvių tikėjimo bendruomenės "Romuva" vyriausioji krivė 65 metų Inija Trinkūnienė – optimistė. Ji neabejoja, kad smarkiai vakarėjantys lietuviai nepamirš savo papročių ir, kaip senovėje, bus gerbiami seneliai, tėvai bei šeimos vertybės.

– Viskas prasideda nuo šeimos, jos vaidmens suvokimo visuomenėje, – sako I.Trinkūnienė. – Ne tik baltų, bet ir visose senosiose tradicinėse kultūrose šeimos vaidmuo buvo pagrindinis, šeima laikyta didžiausia vertybe. O dabartiniame pasaulyje į pirmą vietą keliamas asmuo, individas, svarbiausi yra jo asmeniniai poreikiai.

– Pavyzdžiui?

– Jam svarbu asmeninė, materiali gerovė, o šeimos vertybės pasislenka į antrą planą. Baltų kultūroje šeima buvo suvokiama labai aiškiai – vyras, žmona, vaikai. Ir net dar plačiau – didžioji šeima – seneliai, tėvai, giminaičiai. Šeimos ryšiai buvo itin glaudūs. Pastarąjį šimtmetį tie ryšiai nutrūko. Žinoma, pasikeitė žmonių gyvenimo sąlygos, anksčiau buvo ribotas judėjimas, visa giminė gyveno kaime, vienoje vietoje. Dabar jauni žmonės palieka šeimos lizdą ir važiuoja studijuoti, dirbti, o naujai susikūrusi šeima negyvena su tėvais.

– Su Vakarų kultūros invazija atėjo ir vartojimas, susvetimėjimas. Šeima mums nėra vertybė?

– Deja, ne tokia kaip anksčiau. Žmogus gauna laisvę, nepriklausomybę nuo šeimos, giminės. Kartu praranda saugumą, susvetimėjame. Gyvenant bendruomenėje, šeima rūpinasi tavimi, visi rūpinasi vieni kitais, būname saugūs. Dabar? Kiek turime vaikų namų? Senoje baltų kultūroje to nebuvo įmanoma įsivaizduoti – jei kažkas nutikdavo tėvams, jų vaikus visada globodavo giminaičiai.

Baltų kultūroje šeima buvo suvokiama labai aiškiai – vyras, žmona, vaikai. Ir net dar plačiau – didžioji šeima – seneliai, tėvai, giminaičiai. Šeimos ryšiai buvo itin glaudūs. Pastarąjį šimtmetį tie ryšiai nutrūko.

– Laisvė, ankstyvas šeimos ryšių nutraukimas – savotiški spąstai?

– Gal ir nėra spąstai. Bet pažvelkime į mūsų demografinę situaciją. Kiek šeimos sulaukia vaikų? Ir tai būdinga ne tik Lietuvai, bet visai Vakarų civilizacijai. Žmonių, moters išsilaisvinimas, be abejonės, yra teigiamas dalykas. Bet tai turi ir neigiamų padarinių – jau kalbame apie tautos išlikimą. Senojoje baltų kultūroje gimdydavo tiek, kiek davė Dievas. Mano mama – iš devynių vaikų šeimos, ji pagimdė tris, aš – penkis vaikus: Ugnei dabar – 40 metų, Indrei – 39, Rimgailei – 32, Vėtrai – 24. Sūnus Vaidevutis išėjo anapilin, kai jam buvo vienuolika metų. Gimdyti buvo mano sąmoningas apsisprendimas, susijęs ir su mūsų folklorine bendruomene, judėjimais, kuriuose kartu dalyvavome su vyru. Šeima mums – didelė vertybė. Ir savo aplinkoje turime daug šeimų, kurie sąmoningai augina daug vaikų.

– Neabejoju, kad daugelis, ypač jaunos kartos, žmonių, mes kozirį – ekonominė situacija neleidžia auginti daug vaikų, o kai kurios moterys, besirūpindamos savo figūromis, nenori daug gimdyti.

– Kiekvienas turi savų argumentų. Tai daugiausia priklauso nuo vertybių. Sovietiniais laikais neturėjome laisvės, buvo sunkios sąlygos išlaikyti vaikus, bet toks buvo mūsų apsisprendimas.

– Kai kurie tikina, kad vartojimo skatinimas specialiai iškreipia šeimos vertybes, nes mažiau žmonių, juolab su iškreiptomis vertybėmis, lengviau valdyti.

– Man nėra priimtinos sąmokslo teorijos. Dabar – globalios visuomenės raida, bet turime galimybę pasirinkti, o tai formuoja šeima, mokykla, visuomenė ir net – kompiuteris. Dabartinė Lietuvos politinė situacija suteikia vilties, kad galbūt kažkas pasikeis, nes valdžioje – partija, kuriai tos vertybės ir po nepriklausomybės atgavimo nepakankamai puoselėjama etnokultūra yra svarbios.

– Lietuvoje apsilankę aukštą pragyvenimą turinčių Vakarų šalių gyventojai pastebi, kad lietuviai saugoja šeimos vertybes, myli senelius, tėvus, tačiau Centrinės Azijos ir Tolimųjų Rytų gyventojams atrodo priešingai – kad mes jau negerbiame senelių, tėvų.

– (Juokiasi.) Taip, taip, taip. Ir taip – daugelyje sričių, ypač dėl moters vaidmens visuomenėje. Esame kaip tarpinė stotelė tarp Vakarų ir Rytų. Ar tai – aukso vidurys? Priklauso nuo vertintojo, kas jam yra vertybė. Tendencijos rodo, kad mes žvelgiame į vakarietiškųjų vertybių pusę. Manyti, kad viskas, kas ateina iš Vakarų, yra blogai, o iš Rytų – gerai, neteisinga. Mūsų tikslas, esant laisviems, sugebėti atsirinkti ir pasirinkti sąmoningai.

– Kokias senąsias šeimos tradicijas, vertybes ir papročius mes, deja, jau praradome?

– Reikėtų skaityti paskaitą. Ir kalbėti apie gyvybę. Viena iš baltų judėjimo nuostatų, paremta mūsų tradicija, sako, kad pasaulis yra gyvas. Ir ta gyvybė suprantama plačiau nei biologinė gyvybė. Gyvas ir medis, ir vanduo. Gyvybę reikia gerbti ir mylėti. Kalbant šiuolaikiškais žodžiais, senoji lietuvių religija ir kultūra – ekologinės. Vienas pavyzdžių – skleidžiantis gamtai buvo draudžiama kirsti medžius, nes tai – besikuriančios gyvybės išraiška. Net nekalbu apie užsimezgusią gyvybę motinos įsčiose – ji buvo itin tausojama, saugojama, o gimdoma, kiek duos Dievas.

Vienas pavyzdžių – skleidžiantis gamtai buvo draudžiama kirsti medžius, nes tai – besikuriančios gyvybės išraiška. Net nekalbu apie užsimezgusią gyvybę motinos įsčiose – ji buvo itin tausojama, saugojama, o gimdoma, kiek duos Dievas.

Beje, vakariečiai pastebi, kad lietuviams vis dar būdingas noras pabūti arčiau gamtos. Kaip ir daugelyje senųjų kultūrų labiau laukdavome sūnaus, nes jis – giminės tęsėjas, kovotojas, saugotojas, maisto nešėjas. Beje, ir dabar pastebima, kad didesnės šeimos tos, kur pirmiausiai gimsta viena ar kelios mergaitės, nes dar tikimasi sulaukti sūnaus. Gimus sūnui ar dukrai papročiai nesiskyrė, tačiau jų gausa stebina. Vardynos, dar kitaip vadinamos krikštynomis, arba palaiminimo apeigos, rengimasis gimtuvėms, augant, tam tikrais gyvenimo etapais, vykdavo gyvybinių galių sustiprinimo apeigos.

Labai įdomus ir mūsų tikėjimo filosofiją bei kultūrą atskleidžiantis paprotys – vaiko pakirpimas, arba apgėlėjimas, – itin senas žodis, kuriam net kalbininkai neranda tikslaus atitikmens. Mažam vaikui nukerpamas kuokštelis plaukų, suvyniojamas į drobelę ir pakasamas po šio įvykio proga pasodinamu ąžuolu – berniukui ir liepai – mergaitei. Tai tarsi gyvybinis žmogaus ir gamtos galių susiliejimas, žmogaus gyvybinės energijos sustiprinimas. Medžių ir žmonių lyginimas labai būdingas baltams.

Dar vienas įdomus paprotys – vardo viešinimas, kurio dar dabar laikosi jaunos romuvių šeimos. Tėvai žino vardą, tačiau viešai paskelbia tik praėjus mėnesiui. Kodėl? Nauja gyvybė turi būti apsaugota tol, kol sustiprės. Ir tik po mėnesio, susirinkus artimiausiems žmonėms, bendruomenei, giminei, atliekamos palaiminimo apeigos ir paskelbiamas vardas.

Vaikas apliejamas vandeniu arba išmaudomas, apiberiamas grūdais – sustiprinamas deivės Žemynos (Žemė) galiomis, su tėvų žvake atliekami apsauginiai ženklai – suteikiamos ugnies deivės Gabijos galios. Ir tų apeigų turim labai daug.

– Koks baltų šeimyninis paprotys likęs iki šių dienų?

– Medelio sodinimas gyvuoja iki dabar. Iki šių dienų dar išsaugojome giesmes, dainas – tai stiprina, sujungia šeimą, ugdo tautinę savimonę. Ši graži tradicija sujungia ir mano šeimą.

Su vyru susipažinome giedodami giesmes, jas giedodavome kartu su vaikais ir sovietiniais laikais. Vaikai užaugo su giesmėmis ir motinos pienu. Ir sovietiniais laikais, nors buvo draudžiama, laikėmės daugelio papročių, pagal senuosius papročius rengdavome ir Kūčias. Dabar gyvenimas pasikeitė ir viena stipriausių šeimos vertybių – pagarba tėvams, senoliams – sunyko. Kadaise ji buvo itin ryški ir matoma net sėdint prie stalo: pirmiausia  patiekalas būdavo patiekiamas seneliui, po to – tėvui, po to – jau kitiems. Nesakau, kad seniau buvo geriau, bet būdami sąmoningi, galime įvertinti ir turime branginti savo kultūrą.

– Medžių sodinimas, plaukų kirpimas kai kuriems sukels ironiją, aliuziją į viduramžius.

– Tai simboliniai veiksmai. Jei nesuvoki prasmės, bet koks veiksmas atrodys juokingai. Tačiau esu optimistė, matau, kaip reaguoja jaunos šeimos į senovines lietuviškas apeigas – jungtuves, palaiminimą, laidotuvių apeigas. Matydami ir suvokdami tai, žmonės labiau brangina šeimą, gyvybę. Mūsų senoji kultūra – it didelė skrynia, kurioje visko labai daug. Tereikia atsirinkti ir nepamiršti, kad šeima, vaikai – itin didelė vertybė.

Netrukus iš Solt Leik Sičio (JAV) grįš senojo baltų tikėjimo religinės bendruomenės "Romuva" krivė Inija Trinkūnienė, dalyvavusi Pasaulio religijų parlamente, į kurį susirenka dauguma pasaulio religijų ( krikščionybės, islamo, budizmo, senojo baltiškojo tikėjimo ir kt.) atstovai. Anot I.Trinkūnienės, šiame parlamente įvairių religijų atstovai aptarė pasaulį kamuojančius karus, terorizmą, neapykantą, klimato pokyčius, didėjantį atotrūkį tarp turtingųjų ir skurdžių, religijų ir tautų bendradarbiavimą siekiant gėrio ir žmogiškumo.

Pirmą kartą šio pasaulio religijų parlamento plenariniame posėdyje kalbą pasakė ir senojo baltų tikėjimo atstovė – Lietuvos "Romuvos" krivė Inija Trinkūnienė.

"Labai svarbu, kad buvau pakviesta atstovauti prigimtinio (pagoniškojo) tikėjimo religinei bendruomenei "Romuvai", tęsiančiai nepertraukiamą dvasinę baltų tradiciją, kurios pasaulėjauta pasiekė mus per kaimo žmones, papročius, dainas, pasakas ir sakmes. Mums, lietuviams, iki šiol yra brangi motina Žemė, mūsų itin stiprios jungtys su gamta ir senaisiais papročiais.  Mūsų alkuose auga ąžuolai, išdygę iš gilių tų ąžuolų, kuriuos iškirto piktavaliai misionieriai, užgesinę mūsų Šventąją Ugnį. Ąžuolai užaugo, o mes sugrįžome į alkus, ir vėl juose dega mūsų Amžinoji Ugnis" – dalijosi savo mintimis JAV viešinti Lietuvos "Romuvos" krivė Inija.

Priminsime, kad šiame parlamente buvo 10 tūkst. dalyvių iš 70 šalių, kurie atstovavo 50-čiai religijų. Pirmasis šio parlamento posėdis įvyko 1893 m. Čikagoje (JAV). Tik po 100 metų prasidėjo nuosekli jo veikla. Parlamento posėdžiai buvo rengti Čikagoje (JAV), Keiptaune (PAR), Barselonoje (Ispanija) ir Melburne (Australija).

Baltų religinė bendruomenė Teisingumo ministerijoje buvo įregistruota 1992 m. ir pavadinta trumpai – "Romuva". Tačiau jos ištakos glūdi 1967 m, kai jaunų humanitarų būrys nusprendė atkurti senąsias lietuvių tradicijas vasaros saulėgrįžos šventėje, kuri, anuomet vadinta Joninėmis,  jau buvo tapusi alaus gėrimo švente. Deja, "Romuva" visą sovietmetį galėjo reikštis tik pogrindyje.

Ji meldžiasi ne vienam, bet keliems dievams. Krikščionybės atėjimas jai primena kalaviją ir kraują. Tačiau religijų nepriešinanti ir už laisvą pasirinkimą esanti 63-ejų naujoji Lietuvos Romuvos krivė Inija Trinkūnienė įsitikinusi, kad lietuviai išsaugos senąsias tradicijas.

– Neseniai tapote Lietuvos Romuvos krive. Įdomu, ar senojoje baltų kultūroje, kurią puoselėjate, krive gali tapti moteris? To girdėti dar neteko.

– Istoriškai tokių faktų nežinoma. Kalbama apie vaidilutes, kunigaikštienė Birutė kurstė amžinąją ugnį.

– Tačiau vaidilutės supdavo žynį – krivį, kuris buvo lyderis.

– Mūsų istorijoje buvo įvairių laikotarpių. Galbūt ne viskas yra aprašyta ir dokumentuota. Tačiau negalime teigti, kad istoriškai Lietuva – matriarchalinis kraštas. Valdžioje vyrų būta daug, kaip ir daugelyje Europos šalių. Bet moters vaidmuo ryškus mūsų folklore, dainose, sutartinėse. Dvasinio, religinio giedojimo tradicija – išimtinai moteriška. Archeologės ir antropologės Marijos Gimbutienės nuomone, lietuviškojoje kultūroje apie moteriškumą kalbėta kaip apie malonumą, švelnumą, bet ne karingumą. Lietuviai beveik neturi karinių dainų. Karas mūsų folklore suvokiamas iš moteriškų, bet ne vyriškų tradicijų. Kovos vaizdus galima suskaičiuoti ant pirštų: dominuoja dainos, kur į karą motina išlydi sūnų, mergelė – brolį ar mylimąjį.

– Tačiau krivis visą laiką buvo tik vyras. Tai, kad tapote krive, – dabartinės pasaulėžiūros, moters lygybės ar feminizmo rezultatas?

– Tai atspindi šiuolaikinės visuomenės būseną ir poreikius. Moteris yra lygi vyrui įvairiose gyvenimo srityse. Bet tai – ne mada, o realybė. Gyvename moderniame pasaulyje, esame šiuolaikiniai žmonės. Kartu stengiamės išsaugoti tradicijas, bet siekiame iš jų paimti tai, kas svarbiausia ir vertingiausia. Tai tarsi maistas, kai atsirenkame, kas sveika, tinka mūsų organizmui. O etnografijoje ir tradicijose rasime visko. Be to, dar prieš keliolika metų mūsų priimtuose įstatuose įrašyta ir "krivis", ir krivė".

– Krivį supdavo jaunos, žavios, skaisčios vaidilutės. O jus – jauni, skaistūs, žavūs vaidilos?

– (Juokiasi) Amžius – įvairus. Krivūlę sudaro vaidilų ratas. Lapkričio 23 d. į krivūlę susirinko romuvų vaidilos ir vaidilės. Beje, moterų yra tik šiek tiek mažiau nei vyrų. Jie mane išrinko krive.

– Kodėl vaidilutės turėjo būti skaisčios?

– Skaistumas – tai dora, pasišventimas. Vaidilučių veikla, gyvenimas susijęs su vertybėmis, kurias propaguoja ir skelbia. Skaistumas – vertybė. Be to, skaistumas, vertinant senovę, mūsų kultūroje nebūtinai reiškia krikščionišką interpretaciją, fizinį nekaltumą. Skaistumas susijęs su gyvybės galiomis, sveikata, bet ne krikščioniška nekaltybe, kuri yra arba ne. Dainose kalbama tai, kad mergelė yra skaisti, raudona, ir tai suprantama kaip graži, sveika.

– Jūs vardas Inija, atrodo, reiškia rusų kankinės vardą, senovės graikų kalba – "stiprus vanduo". Kankinės jūs neprimenate.

– Tėveliai nežinojo vardo reikšmės. Jiems patiko vardas ir tokį man davė. Aš tam didelės reikšmės nesuteikiu. Tikrai nesu kankinė. Vanduo? Galbūt? Esu moteris, kuriai būdingas gyvenimo džiaugsmas, o ne kankinės aureolė.

– Krivė Inija turi baltišką vardą?

– Ne. To nėra mūsų tradicijoje. Gal reikėtų turėti? Nors tam nejaučiu poreikio. Nebent kas nors suteiktų man tokį vardą, kaip kriviui Jauniui (sausio 20 d. mirusiam kriviui, Inijos vyrui Jonui Trinkūnui). Viena moteris Jonui pasakė: "Jonai, jūs – Jaunius." Ir jam akimirksniu prilipo tas vardas.

– Dabar įprasta, kai savo šalies nacionalinius kostiumus, netgi kokioje Kenijoje, Egipte ar Meksikoje, vietiniai velkasi tik dirbdami su turistais. Ir tai – tik komercijos ar mados reikalas. Kiek baltiškųjų šaknų jūsų širdyje net ir nusivilkus tradicinius lietuvių liaudies drabužius?

– Gyvename moderniais laikais, šiuolaikiniame pasaulyje. Mūsų senosios kultūros pėdsakai išnykę arba sunkiai pastebimi. Todėl senosios kultūros koncentraciją galime pamatyti per šventes, kai vilkime senoviniais drabužiais, puošiamės senoviniais papuošalais, giedame giesmes. Kaip per Kūčias valgome ypatingą maistą. Tos dienos – tarsi salelės, kai ir stiprėja tos šaknys. Turime kalendorinių švenčių, pagal senas tradicijas laiminame, krikštijame vaikus, rengiame vestuves, laidotuves.

– Kokia jūsų sielos šventė? Jorės, Rasos, Užgavėnės, meilės deivės Mildos šventė?

– Labai graži Jorės – vilties, prabudusios gyvybės, pavasario šventė, kai viskas sužaliuoja, atgimsta gamta, skleidžiasi lapai, žiedai.

– Neseniai atgaivinta Mildos šventė. Ar tiesa, kad senais laikais baltai ją švęsdavo audringai, miškuose, o kai kurie papročiai buvo pikantiški, meilės šventė primindavo bakchanalijas?

– Hm... Apie Mildos šventę yra mažai liudyta, mažai aprašymų. Tačiau didelis darbas yra šios šventės minėjimas (gegužės 13 d.). Ir tai atsvara Valentino dienai, kuri nėra lietuviška šventė. Stengiamės švęsti su liaudies dainomis, užkurti aukurą. Tai viena iš pavasario švenčių. Bet nesinaudojame aprašymais, kurie galbūt mini į bakchanalijas panašius dalykus. Tai mums svetima.

– Laimė, Gabija, Perkūnas, Austėja, Medeinė... Baltai tiki gamtos galiomis, turi daug dievų. Kas jums yra dievas? Kuo tiki Inija?

– Mūsų dievų panteonas yra gan didelis. Oficialiai šiuolaikinės Romuvos istorijai – 67 metai: 1967 m. oficialiai Vilniaus universiteto studentai Kernavėje užkūrė aukuro ugnį. Nuo to laiko galime kalbėti apie šiuolaikę tradiciją, kuri remiasi istoriniu ir etnografiniu paveldu. Taip pamažu išryškėja dievai ir apeigos, kurias atliekame šiandien.

Pagrindiniai dievai – Perkūnas, Laima – gimimo ir likimo deivė, Gabija – ugnies, židinio sergėtoja. Beje, moterų deivių yra daugiau nei vyrų dievų.

– Sakote "mes". O kas jums yra dievas? Kam meldžiatės jūs?

– Pagerbiu Žemyną, Laimą, Perkūną. Negaliu išskirti vieno dievo.

– Krikščioniškasis dievas jums svetimas?

– Taip.

– Kodėl? Asocijuojasi su prievarta, krauju, kryžiumi ir kalaviju atnešta religija?

– Būtent. Ypač tokių asociacijų kyla, kai sutinku po namus vaikštančius ir švento Jėzaus žodžius skelbiančiuosius. Jiems sakau: tai, ką nešate, nešė prieš šimtus metų krauju ir kalaviju. Ir atnešė tikėjimą. Tačiau žmonės yra laisvi, pripažįstame teisę pasirinkti religiją, tikėjimą. Nesame tie, kurie bando atversti krikščionis į senąją, prigimtinę, jų religiją ir tikėjimą. Gyvename Lietuvoje, šventoje mūsų protėvių žemėje, kur daug šventų akmenų, medžių,  šaltinių, upelių, alkakalnių, piliakalnių, kuriuos žmonės atsimena iki šių dienų. Gyvename savo žemėje ir tai mums labai svarbu. Bet kartu nejaučiame priešpriešos iš krikščionimis  savęs laikančių lietuvių, nes sieloje jie jaučia savo šaknis.

– Pas mus daug skausmo, liūdesio, kančios. Baltų kultūroje to nebuvo – ten daugiau šviesos ir džiaugsmo. Tai – krikščionybės įtaka?

– Taip, jūs teisus dėl tradicijų. Nors dabar turbūt net psichologas nepasakys, kodėl lietuviai dabar tokie pavargę, nepatenkinti, niūrūs. Yra įvairių interpretacijų ir sunku pasakyti, kas tai lėmė – krikščionybė, šaltas klimatas, socialiniai, istoriniai dalykai.

– Pasaulyje didėja globalizacija, vartojimas, galingieji savo kultūra, tradicijomis pasiglemžia mažuosius. Esame pusiaukelėje tarp Rytų ir Vakarų. Ar baltų kultūra nėra pasmerkta?

– Esu optimistė. Žmonės, kurie remiasi tradicijomis, jaučia Lietuvos žemės šventumą, labai turtingą paveldą, pasitiki savimi ir tiki lietuvių kuriama dvasine jėga. Ir stengiasi išlaikyti, pratęsti tą gyvybingumą. Senoji, kaip sakome, prigimtinė mūsų religija yra pamatas, kuris neleidžia panirti į pesimizmo liūną.

– Optimizmą skatina ir pastaraisiais metais gausėjantis baltų kultūros gerbėjų būrys?

– Neturime narystės, bet surašymo duomenys rodo, kad per pastaruosius dešimt metų jų padaugėjo penkis kartus.

– Tai – mada ar žmonės pavargo nuo globalizacijos, tamsos?

– Atpažinimas. Jie savo aplinkoje, savyje atpažįsta esminius, mūsų kultūrai būdingus reiškinius.

– Kas tai prabudina?

– Vienas iš prabudimo šaltinių ir yra jūsų minima globalizacija. Tai, kas mus pasiekia iš svetur. Ir kelionės po pasaulį. Pabuvę svetur žmonės atpažįsta savo kultūros vertybes ir jas labiau tausoja.

– Jūs minėjote, kad emigrantai labiau vertina lietuvybę ir baltiškąsias šaknis. Bet kodėl nemažai emigrantų su panieka ir gėda kalba apie Lietuvą? Tai – jų kaukė?

– Labai sunku viską apibendrinti. Žvelgdama iš romuvos matau teigiamus procesus. Žmonės, kurie išvyksta, atranda Lietuvą. Pamenu Rasą, kuri Londone įkūrė romuvą, dažnai važinėdavo į mūsų stovyklas. Ji iš tų emigrantų, kuri nusivylė Lietuva, nerado darbo. Mokėsi svetur, bet per istorijos, religijos pamokas universitete jos klausė, ką ji žino iš savo šalies istorijos, religijos? Pradėjusi domėtis, ir atrado romuvą, pradėjo lankyti stovyklas. Ir prisipažino, kad iš naujo atrado Lietuvą. Ne tą, kurią paliko, bet kitą – su vertybėmis, turtingu paveldu, nuostabiomis liaudies dainomis.

Gaila, kad tik tokiu būdu arba tik išvykę žmonės atranda šventą ir gimtą žemę. Bet žinios apie senąją kultūrą ir prasmingus dalykus sunkiai pasiekia žmones. Reikia ypatingai domėtis, ieškoti ar pajusti pašaukimą.

– Ko ieškote jūs?

– Laiko ir jėgų savyje dar labiau sutelkti romuvos žmonės bendriems tikslams ir eiti toliau protėvių keliu. Ko ieškau asmeniškai aš? Labai sunkus klausimas. Gyvenu ir tuo džiaugiuosi.

– Džiaugsmą žmonės supranta labai skirtingai.

– Man laimė turėti šeimą, bendraminčių, veiklos, kuriai gali skirti visą savo laiką ir sveikatos, jėgų tai įgyvendinti.

– Senojoje mūsų kultūroje buvo užuominų į totemizmą. Kalbama apie lazdas su briedžių, paukščių galvomis, amuletus. Jūs tai turite?

– Turiu Kuršiuose rastą žalvarinę segę su keturiais aplink apsivijusiais žalčiais. Tai ir mano amuletas. Visada jį turiu išeidama iš namų.

– Tikite senaisiais prietarais?

– (Juokiasi) Prietarai skamba kaip atgyvena, kažkas neigiamo. Todėl nemanau, kad turiu kažkokių prietarų. Man svarbu, ką darau. Labai svarbus giedojimas, sutartinių mokykla, kur renkamės kiekvieną savaitę, – tai religinis, meditacinis (nors vengiu nelietuviškų savokų) giedojimas. Bet giedojimas labai praturtina dvasią, sustiprina.

– Senovėje kriviai galėjo gydyti žmones, turėjo netradicinių galių.

– Yra žmonių, kurie gydo įvairiais būdais. Bet šiais laikais krivio pareigas įsivaizduoju kitaip. Krivis arba krivė – žmogus, kuris atstovauja baltų tikėjimo žmonėms. Tai žmogus, turintis patirties, dvasinių savybių, galintis sujungti žmones, vadovauti bendrijai, bet apie gydymą ir panašius dalykus nekalbama. Seniau vienas žmogus turėjo daugiau savybių ir funkcijų. Jis pats statėsi namus, augino, gamino maistą. Dabar mes pasidaliję darbais.

– Vadinasi, žynė Inija stebuklingų galių neturi?

– (Juokiasi) Ne. Nors gal kažkas mano kitaip.

– Baltai neturi nebūties sąvokos. Siela persikelia kitur – į paukštį, gyvūną, medį, kvapą, garą.

– Taip. Vienas gražus, išraiškingas vaizdinys. Laidojant žmogų eina į mišką, nukerta medį, padaro kankles, o jos skamba to mirusiojo balsu. Baltų tradicijoje gyvieji ir mirusieji sudaro bendrą giminę. Tas suvokimas, būdingas visiems lietuviams. Nuo senų laikų išlikę Vėlinių papročiai, mirusiųjų pagerbimas. Krikščioniškoji dalis yra minimali. Labai gražus senas baltų paprotys per Vėlines pagerbti mirusiuosius, uždegti žvakutes ant jų kapų. Kaip ir per Kūčias ant stalo padedama dar viena lėkštelė mirusiajam pagerbti. Tai rodo mūsų senosios tradicijos išlikimą.

– Mirusieji ir gyvieji yra greta, baltai neturi nebūties, tad paklausiu, kuo norėtumėte atgimti? Nors linkiu, kad tai būtų labai negreitai.

– Paukšteliu. Gegute. Ir kalbant poetiškai – čiulbėti apie gražų gyvenimą. Su išėjusiu vyru Jauniumi kalbuosi mintimis. Nors nenoriu to suprimityvinti. Tik jaučiu didelį įsipareigojimą tęsti jo darbus.

– Nebūties nebuvimas, mirusiojo sudeginimas, ugnies kultas, aukuras. Turime labai daug bendro su budizmu, induizmu?

– Mus sieja indoeuropiečių šaknys. Ir yra daug bendrų baltų ir induizmo tradicijų. Bendrumą rodo ir sanskrito kalba, indoeuropiečių kalbų grupė.

– Ir turbūt sunku būtų pasakyti, kas iš ko kilo – mes iš indų ar jie iš mūsų, nors jų šaknys gilesnės?

– Ir jie, ir mes, ir kiti kilome ne vieni iš kitų, bet iš bendros šaknies.

– Kažkas nematomas mus įkėlė į Žemę?

– Arba Žemėje išaugino.

Psichologijos magistrė

I.Trinkūnienė gimė 1951 m. Kelmėje, 1974 m. Vilniaus universitete įgijo psichologijos magistro laipsnį. Nuo 1974 m. iki šiol dirba sociologe Mokslų Akademijos Filosofijos ir sociologijos, nuo 2001 m. – Socialinių tyrimų institute, dabar vadinamame Lietuvos socialinių tyrimų centru.

I.Trinkūnienės mokslinių tyrimų kryptis – etninės kultūros sklaidos ir raiškos tyrimai. Ta tema yra paskelbta per 60 straipsnių mokslinėje spaudoje, dalyvavo konferencijose ir skaitė pranešimus Lietuvoje ir užsienyje.

Nuo 2004 m. iki 2013 m. I.Trinkūnienė buvo Etninės kultūros globos tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo ekspertė.
I.Trinkūnienė yra Vilniaus romuvos vaidilė, Lietuvos Romuvos apeiginės folkloro grupės "Kūlgrinda" vadovė.
Senovės baltų religinė bendrija oficialiai įregistruota 1992 m.

Naująja Baltų religinės bendrijos Lietuvoje vadove, Krive tapo Inija Trinkūnienė.

Jos kandidatūrai pritarta sekmadienį, Vilniuje vykusios Baltų religinės bendrijos Lietuvos Romuvos Didžiojoje Krivulėje.

Į Lietuvos Romuvos vadovo pareigas buvo iškelti du kandidatai – Vilniaus romuvos vaidilė Inija Trinkūnienė ir Kelmės romuvos vaidila Valdas Rutkūnas, kuris iš rinkimų prieš slaptą balsavimą nusprendė pasitraukti.

I.Trinkūnienė yra šiemet mirusio buvusio Krivio Jono Trinkūno našlė.

Psichologinį išsilavinimą turinti I.Trinkūnienė dirba sociologe Mokslų akademijoje, Lietuvos Socialinių tyrimų institute. Jos mokslinių tyrimų kryptis - etninės kultūros sklaidos ir raiškos tyrimai. Ji taip pat yra apeiginės folkloro grupės „Kūlgrinda“ vadovė.

Pirmadienį greitosios pagalbos automobilyje vežamas į ligoninę mirė Lietuvos Romuvos krivis, etnologas Jonas Trinkūnas, skelbia Delfi.lt.

Tai patvirtino sutuoktinė Inija Trinkūnienė.

„Šiandien numirė. Viską parodys skrodimas. Jis turėjo daug tų ligų. Mirė greitojoje, vežamas į ligoninę“, - velionio žmoną cituoja portalas.

Moters teigimu, laidotuvės planuojamos ketvirtadienį, trečiadienį bus organizuojamas atsisveikinimas su velioniu.

Šiemet vasario mėn. J. Trinkūnas būtų sulaukęs 76-erių metų.