Meras dėkojo Kalėjimų departamento atstovams už partnerystę ir priminė, kad inkilų kėlimo akcijas ypač mėgdavo rengti Obelynėje gyvenęs gamtininkas Tadas Ivanauskas.

Vėliau Pyplių piliakalnio laukymėje pasirodė burundukais, meškiukais ir voveraitėmis pasivertusios jaunosios „Demo“ studijos šokėjos (vadovė Deimantė Ūsienė), prie kurių su armonika prisijungė tautinių šokių kolektyvo „Rasa“ vadovas Gintaras Vilčiauskas.

Miškininkas Viktoras Sonda patarė kabinti inkilus tam tikru atstumu, ne arčiau kaip 20 m vieną nuo kito. „Daugelis mažesnių paukščių nemėgsta daugiabučių“, – aiškino miškininkas.

Atlikę darbą, talkininkai mėgavosi bundančia gamta, įspūdingais Nemuno slėnio vaizdais ir Rasos Melinienės su komanda išvirta koše.

Praėjusį šeštadienį inkilus kėlė ir Kulautuvos bendruomenė, o švarinimosi akcija 25-iose Kauno rajono seniūnijose truks visą savaitę.

Visą dieną siautusi ir net pušį išvertusi žiemiška pūga neišgąsdino Obelynės sode ir dendrologiniame parke kopėčiomis ir suktukais nešinų Tado Ivanausko ornitologų klubo (TIOK) narių, Akademijos seniūno Skirmanto Nominaičio ir kitų entuziastų.

Anot KRM direktoriaus Zigmo Kalesinsko, pirma Inkilų kėlimo šventė prieš 100 metų vyko Kaune. Tai buvo Honoratos Ivanauskienės ir profesoriaus Tado Ivanausko idėja. „Jaučiamės įsipareigoję išlaikyti profesoriaus inicijuotą tradiciją ir kasmet T. Ivanausko Obelynės sode ir dendrologiniame parke su džiaugsmu organizuojame šią vieną pirmųjų pavasario švenčių. Pirmosios šventės sulaukdavo ypatingo gamtos mylėtojų dėmesio – tai buvo simbolinis paukščių pasitikimas ir priminimas, kad kiekvieną pavasarį jie čia labai laukiami. Per šimtmetį pakabinta daugiau nei 100 inkilų, tačiau išlikę gerokai mažiau – dalis keičiami naujais“, – pasakojo Z. Kalesinskas ir džiaugėsi, kad paukščiai noriai renkasi profesionalių ornitologų sukurtus inkilus, jei reikia, patys juos koreguoja.

Organizatorių nuotr.

Šešiolika iškeltų inkilų – įvadas į spalvingą projektą „1 000 paukščių Obelynei“. Kol stipriausi ir drąsiausi per pūgą sode ir dendrologiniame parke, sulipę į medžius, juos kabino, greta esančiame geokupole dūzgė visai šeimai skirtos atvirlaiškių dekoravimo dirbtuvėlės. Dalyviai galėjo nuspalvinti ir palikti medinį paukštuką – taip KRM su šventės partneriais „Kartų dialogas“ ir Akademijos bendruomenės centru pristatė muziejaus iniciatyvą „1 000 paukščių Obelynei“.

Telkiant vietos bendruomenes, kuriama meninė instaliacija „1 000 paukščių Obelynei“, prie kurios gimimo prisidės gretimų seniūnijų darželiai ir mokyklos. „Instaliacija – tarp medžių ore kabantys trys debesys, papuošti vaikų dekoruotais paukščiais. Norima, kad Akademijos, Ringaudų, Kulautuvos, Kačerginės šeimos į Tado Ivanausko Obelynės sodybą-memorialinį muziejų atvyktų ne tik kaip įvairių renginių lankytojai, bet ir dalyvautų įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse, edukacijose, pasijustų galintys tapti kultūrinio veiksmo dalyviais ir kūrėjais“, – atskleidė KRM projektų vadovė Laura Auksutytė.

Meninė instaliacija, kurią puoš 1 000 vaikų rankomis dažytų paukščių, bus pristatyta balandžio 16 d., į šventę kviečiami visi mylintys gamtą ir paukščius

Projekto iniciatorius – KRM, partneriai – Akademijos bendruomenės centras, „Kartų dialogas“, LOKALI, Tado Ivanausko zoologijos muziejus, Ežerėlio kultūros centras.

Renginį vainikavo charizmatiško gamtininko ir gamtos fotografo Mariaus Čepulio paskaita „41 paukštis“. Renovuojamos Obelynės sodybos kluonas, tapęs im

Visuose 26 įmonės regioniniuose padaliniuose bus keliami inkilai, skirti pasitikti grįžtančius paukščius. Kokius inkilus, kada ir kokiems paukščiams kelti – pataria Valstybinių miškų urėdijos Ignalinos regioninio padalinio gamtotvarkos specialistas Mindaugas Ilčiukas.

Pasak jo, tinkamai pagamintuose ir iškeltuose inkiluose gali saugiai perėti daug rūšių uoksinių paukščių, tačiau tam, kad inkilas netaptų spąstais jame perintiems paukščiams, būtina žinoti keletą pagrindinių taisyklių.

Gaminant inkilą iš lentų, reiktų rinktis sausas ir neobliuotas, viršuje pritvirtinti vielos kablį, kad inkilą galima būtų pakabinti ant šakos, ir, prireikus, patogiai nukelti.

Pagaminto inkilo nerekomenduojama nei lakuoti, nei dažyti, nes natūralių medžiagų inkilus geriausiai pasirenka paukščiai. Kai ateina laikas ir paukščių jaunikliai jau yra pasirengę palikti inkilą, obliuotos lentos paukšteliams neleidžia įsikibti į inkilo sienelę, todėl silpnesniems paukštukams palikti inkilą yra sunkiau.

Neretai žmonės prie inkilo landos pritvirtina ir laktą, galvodami, kad paukščiams bus patogiau ant jos pritūpti, tačiau atvirkščiai, lakta padeda plėšrūnams – kiaunėms ar katėms – pasiekti inkilą. Paukščiams ši kartelė nereikalinga, todėl gaminant inkilą pagaliukų prie landos kalti nebūtina.

Miškininkas patarė inkilus kabinti gerai matomoje vietoje ant tvirtos šakos, kad paukščiams būtų geras priskridimas į inkilą. Eglėse iškelti inkilai yra mažiau veikiami saulės spindulių, dėl tankios lajos mažiau šlampa ir ilgiau išsilaiko, tačiau reikia labai tinkamai parinkti vietą, kad inkilo nedengtų šakos ir jis būtų aiškiai matomas. Tačiau netgi ir pakabinus inkilą, reikia nepamiršti ir jo priežiūros – kiekvienais metais rudenį ar žiemą inkiliuką reikia iš naujo išvalyti, kad jame nesikauptų lizdinė medžiaga, kurioje kaupiasi drėgmė ar parazitai.

Neretai žmonės prie inkilo landos pritvirtina ir laktą, galvodami, kad paukščiams bus patogiau ant jos pritūpti, tačiau atvirkščiai, lakta padeda plėšrūnams – kiaunėms ar katėms – pasiekti inkilą.

„Saugumą inkilo gyventojams gali užtikrinti ir tinkamai parinkta inkilo kabinimo vieta. Inkilą reikia pritvirtinti taip, kad jis būtų stabilus, nesiūbuotų vėjyje, būtų atviresnėje, medžių šakomis neužgožtoje vietoje, maždaug 3-4 metrų aukštyje. Plėšrūnams sunkiau pasiekti inkilą, pakabintą ant pavienio medžio ar stulpo“, – sakė M. Ilčiukas.

Įvairioms paukščių rūšims (pelėdoms, dančiasnapiams, žalvarniams ir kt.) gali būti keliami specialūs inkilai, iškabinant juos įvairiame aukštyje pagal specifinius rūšies poreikius.

„Sukurdami vietą paukščiams perėti, mes pageriname sąlygas jiems įsikurti ir gyventi miškuose. Todėl labai svarbu inkilus iškelti ir nebrandžiuose miškuose, kur natūralių perėjimo vietų paukščiams nėra daug“, – sakė M. Ilčiukas.

Jeigu paukšteliai iškeltame inkile neapsigyveno, priežasčių reikėtų ieškoti kaimynystėje – ar šalia nėra kitų inkilų su tos pačios rūšies paukščiais, kurie didina konkurenciją ieškant maisto. Todėl miške inkilus rekomenduojama kelti mažiausiai 40-50 metrų atstumu vienas nuo kito. Be to, inkilai geriau užimami, jei landa atsukama į rytų, pietryčių ar pietų pusę. Taip inkilas būna pakankamai apšviestas saulės, jame laikosi optimali temperatūra ir nesikaupia drėgmė, o dažniausiai vyraujantys vakarų vėjai nesiskverbia į inkilo vidų.

Pasak M. Ilčiuko, skirtingoms paukščių rūšims keliami ir skirtingo dydžio inkilai, kurie gali būti pagaminti aš lentų arba išskobti iš medžių rąsto – vadinamieji uoksiniai, kurie atrodo natūraliau ir mažiau išsiskiria iš gamtos.

„Paukščiai patys pasirenka inkilą, kuriame perės: zylė tikrai neįsikurs varnėnui skirtame inkile, o pastarasis irgi neužsuks į skirtą zylutei. Gaminant inkilą reiktų vadovautis trimis rodikliais: dugno vidaus plotas, vidaus gylis ir landos skersmuo“, – pasakojo M. Ilčiukas, pabrėždamas, kad zylėms ir musinukėms skirto inkilo landos skersmuo 3,0 – 3,5 cm, varnėnams – 4,5-5,0 cm, naminėms pelėdoms – 13 cm, o didiesiems dančiasnapiams - net 18 cm. Įdomu tai, kad šikšnosparniams skirtų inkilų landa – siauras plyšys inkilo apačioje. Darant inkilą rekomenduojama įleisti dugną, o ne prikalti iš apačios – taip jis tarnaus ilgiau ir neiškris.

„Nepamirškime ir mūsų gudriųjų genių, kurie, nusižiūrėję inkilą, praplatina angą, todėl kitiems paukščiams ten tampa nebesaugu, nes pro didesnę landą į inkilą gali patekti ir plėšrūnų. Patarčiau ant pažeistų inkilų užkalti papildomą lentelę su pragręžta landa, arba dėti skardines landos apsaugas“, - sakė M. Ilčiukas.

Tie, kas nespėja pasitikti paukščių ir pasiruošti inkilų pavasarį, gali kabinti juos ištisus metus, nes tuo metu kai neperi, paukščiai ar žinduoliai inkiluose kaupia maisto atsargas ar tiesiog nakvoja. Tuščiuose inkilėliuose įsikuria ir miegapelės, šikšnosparniai, geltonkaklės pelės, skruzdės, kamanės, vapsvos – todėl iškelti inkilai yra naudingi visai miško ekosistemai.

Lietuvoje inkilų kėlimo pradininku laikomas gamtininkas prof. Tadas Ivanauskas, kuris organizuotai pradėjo kelti inkilus jau 1922 metais. Visoje Lietuvoje vykstančioje tradicinėje inkilų kėlimo šventėje Valstybinių miškų urėdijos miškininkai papasakos apie inkilų kėlimą, juose perinčius paukščius, inkilų rūšis, pademonstruos inkilų kabinimo būdus.

„Inkilų kėlimas gali padėti išsaugoti tam tikras paukščių rūšis, nes jiems būtina atrasti saugią vietą, kur galėtų perėti. Tai uralinės pelėdos, kukučiai, žalvarniai ir kiti reti paukščiai, kurių populiacijos didėjimui ir rūšių išlikimui inkilai daro didelę įtaką – jie tampa ne tik namais, bet ir prieglobsčiu nuo pavojų“, – pranešime spaudai sako Valstybinių miškų urėdijos direktorius Marius Pulkauninkas.

Daugiausiai inkilai keliami zylėms, musinukėms, varnėnams ir kitiems smulkiems paukščiams, kadangi jų išsaugojimas yra tiesiogiai susijęs su miško apsauga.

Pranešime pabrėžiama, kad svarbu inkilus kelti ne tik soduose, parkuose ar gyvenamųjų namų kiemuose, bet ir miškuose.

„Vabzdžialesiai paukščiai efektyviai saugo miškus nuo kenksmingų vabzdžių ir jų lervų, todėl kuo daugiau bus šių paukščių Lietuvos miškuose, tuo mažiau reikės cheminių apsaugos priemonių. Inkilų gaminimas ir kabinimas yra puiki biologinė miško apsaugos priemonė“, – teigė M. Pulkauninkas.

Inkilų kėlimo šventė Lietuvos miškuose organizuojama dešimtmetį. Jos metu kasmet iškeliama apie 3–4 tūkst. inkilų.