J. Hendricksas taip pat yra rugsėjo mėnesį Kaune atsidarysiančios menininkės retrospektyvinės kūrybos parodos „Laisvės pažinimo sodas“ kuratorius.

„Fluxus“ judėjimas turėjo milžiniškos įtakos radikaliam meno sampratos pasikeitimui septintajame 20 amžiaus dešimtmetyje Vakarų pasaulyje. Keletas „Fluxus“ manifestų, gausūs kūriniai ir instrukcijos kūriniams sukurti daugybę metų intensyviai cirkuliavo tarp menininkų Jungtinėse Valstijose, Europos šalyse ir Japonijoje, o visą šį tinklą didžia dalimi koordinavo judėjimo įkūrėjas architektas ir dizaineris Jurgis Mačiūnas (George Maciunas), išeivis iš Lietuvos. Niujorke gimęs „Fluxus“ judėjimas buvo nukreiptas prieš sustabarėjusią, elitišką ir pernelyg „susireikšminusią“ meno sistemą, kurioje nelikę erdvės pokštams, spontaniškumui ir žaidimams. Menininkė Yoko Ono pradėjo savo kūrybinį kelią kartu su „Fluxus“ menininkais.

– Savo karjerą pradėjote kaip menininkas. Apie „Fluxus“ sužinojote šio judėjimo pradžioje ir ilgainiui įsitraukėte kaip kuratorius, tyrėjas. Su šiuo judėjimu glaudžiai susijęs esate iki šiol. Kaip viskas prasidėjo ir kuo jus patraukė „Fluxus“?

– Tai buvo radikalus judėjimas ir mane būtent sužavėjo jo radikalumas. Apie „Fluxus“ sužinojau gana anksti. Beje, mano brolis Geoffrey'is Hendricksas buvo vienas iš „Fluxus“ menininkų. Tuo metu jau pažinojau ir kitų judėjimo menininkų. Tačiau rimtesne domėjimosi pradžia galima laikyti 1976 metus, kuomet kartu su Barbara Moore atidarėme knygyną „Backworks“. Tuomet neturėjau darbo ir knygynas pirmiausia buvo atidarytas mano namuose. Jame buvo galima įsigyti šiuolaikinio meno kūrėjų knygų, leidinių ir „Fluxus“ kūrinių.

Valdėme knygyną, bet kaip ir galima numanyti, ši veikla neatnešė daug pelno. Barbara ir jos vyras Peteris Moore'as buvo gerai susipažinę su „Fluxus“. Peteris buvo svarbus fotografas, fiksavęs ir „Fluxus“ performansus. Jie pažinojo Jurgį Mačiūną, kuris sutiko pardavinėti savo „Fluxus“ darbus, o mes jam padėjome. Aš taip pat tapau Jurgio draugu. Kažkada panašiu metu Gilbertas Silvermanas pakvietė mane pradėti kuruoti jo ir jo žmonos „Fluxus“ kolekciją. Manau, kad derinant darbą knygyne ir darbą su privačia kolekcija galėjo kilti tam tikras konfliktas, taigi pasirinkau darbą su kolekcija. Gilbertas buvo labai pažangaus mąstymo ir nuotykius mėgstantis kolekcininkas. Mes kartu surinkome labai didelę „Fluxus“ kolekciją, kuri šiuo metu yra saugoma šiuolaikinio meno muziejuje „MoMa“. Dėl įvairiausių priežasčių ši kolekcija yra laikoma svarbiausia „Fluxus“ kolekcija pasaulyje. Tokia buvo mano įsitraukimo į „Fluxus“ pradžia.

– Iki šiol bendradarbiaujate su Yoko Ono ir kuruojate jos parodas. Papasakokite apie patirtį dirbant su šia menininke.

– Susipažinau su Yoko Ono labai seniai, gal 1965 ar 1966 metais. Dirbdamas Judsono galerijoje, įsikūrusioje tokio paties pavadinimo veikiančioje bažnyčioje, kuravau jos parodą. Vėliau Yoko išvyko į Europą ir gana ilgai jos nemačiau, tačiau grįžus toliau tęsėme draugystę. Dirbti su Yoko yra neapsakomai nuostabi patirtis. Ji yra labai išradinga ir pasižymi ypatingu mąstymu. Naujos idėjos Yoko kildavo žaibiškai. Pavyzdžiui, gavome pakvietimą dalyvauti parodoje Suomijoje, susijusioje su sniegu, ir jai iškart vakarienės metu kilo idėja kūriniui – ledo kalėjimas. Tirpstantis ledas išlaisvina. Jai labai greitai kildavo puikios idėjos.

– Su socialiniu ir politiniu aktyvizmu susijusi Yoko Ono kūryba paliečia laisvės, lygybės, moterų teisių ir kitas temas, kuriomis buvo skatinamas visuomenės sąmoningumas. Kaip jūs matote menininkės kūrybos pristatymą visuomenei šiandien? Kodėl šiandien svarbu susipažinti su Yoko Ono kūryba?

– Labai gaila, tačiau niekas nepasikeitė nuo tada, kai kūriniai buvo sukurti ir pristatyti pirmą kartą. Žinoma, yra tam tikras postūmis moterų teisių prasme, įvyko kažkiek progreso galvojant apie karus pasaulyje. Tačiau mes dar esame labai ilgame kelyje. Ir tai galime jausti netgi kasdien eidami gatvėje, kad ir girdint vyrų švilpimus moterims, net nekalbant apie kasdieninę moterų patiriamą prievartą. Pavyzdžiui, Yoko Ono Venecijoje pristatė darbą „Rising“ (liet. „Kylantis“), kurio centre buvo vėliau uždegtas sukrautas laužas iš moterų kūnų muliažų, eksponuojamas kartu su surinktais tikrais moterų patirtais smurto ir prievartos liudijimais. Manau, kad šis darbas yra labai paveikus, jį rodėme daug kartų, toliau tęsėme liudijimų rinkimą. Šis darbas ne mažiau aktualus ir šiandien.

– Kaune atidarytoje menininkės instaliacijoje „Ex It“ eksponuojami 100 skirtingų dydžių karstų su iš jais augančiais medžiais. Kodėl menininkės kūrybos pristatymą pradedate būtent šiuo kūriniu?

– Instaliacija „Ex It“ vaizduoja įvykusią didžiulę nelaimę, tačiau čia egzistuoja ir viltis. Galbūt dar ne šiame gyvenime, bet viltis yra. Visi miršta, tik nežinome, kada mirsiu aš, ar kada mirsite jūs. Kai kurios mirtys neišvengiamos, kaip kad neseniai ištikusios dėl ugnikalnio išsiveržimo iššaukto cunamio. Tačiau kitų galima išvengti. Pavyzdžiui, mirčių, įvykstančių dėl karų. Ši instaliacija dar ilgai bus svarbi. Galbūt pamatę instaliaciją žmonės asocijuos ją su mano minėtu cunamiu, galbūt su kitomis stichinėmis nelaimėmis, galbūt su dabartine pasaulio padėtimi, galbūt su karais ar istoriniais šalies įvykiais. Yoko nenori aiškiai nurodyti ir padiktuoti, ką žmogus turi pamatyti šioje instaliacijoje, kokią katastrofą. Kaip ir kituose jos kūriniuose ir visoje kūryboje, čia daug erdvės skiriama žiūrovo vaizduotei.

– Kaip nusprendėte šią instaliaciją eksponuoti būtent veikiančio banko patalpose? Veikiantis bankas ir toje pačioje erdvėje kaip ir instaliacija atliekamos bankinės operacijos sukuria stiprų papildomą asociacijų ir prasmių lauką instaliacijai.

– Šią erdvę pasiūlė ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas, nors pirminė idėja buvo ją įkurdinti kitur. Dažniausiai ji eksponuojama galerinėse erdvėse, bet esame ją rodę ir bažnyčioje, ir lauke šalia kapinių. Banko erdvė prideda dar daugiau prasmių. Manau, kad ši erdvė instaliacijai labai tinka. Ne mažiau svarbi ir nuostabi pastato architektūra. Bet tuo pačiu manau, kad šiai instaliacijai tinkama gali būti bet kokia erdvė. Ir visos erdvės atsineštų ir savas prasmes, nes visos erdvės yra smarkiai jomis įkrautos. Instaliacija dar kiek pasikeis jau greitu metu, kai medžiai išskleis lapus. O po instaliacijos uždarymo ji toliau gyvuos, nes medžiai pasklis po miestą. Juos pasodinsime arba pakviesime žmones sodinti juos savo soduose.

Apie Yoko Ono instaliaciją „Ex It“