Irena buvo vos 14-os, kai ji pagimdė pirmąją dukrą.  Pasmerkta, išjuokta, nesuprasta. Pasmerkta ir mokytojų, ir medikų. „Nepažįstantys nesuprasdavo, kiek man metų. O artimieji? Na, kur kiši, į žemę nesukiši, yra  tas kūdikėlis... Kuklios vestuvės, nedaug svečių“, – tokią savo šeimyninio gyvenimo pradžią dabar prisimena Irena, kurios vyrui tuo metu buvo 19-a.

14-metės mamos kasdienybė buvo skurdi. Skausmą didino tai, kad mergaitė gimė neįgali. „Iš karto neįgalumas pasimatė ir iš karto man pasakė, kad ji negyvens. Per anksti gimusi ji atrodė lyg pernešiota. Bet aš, 14-metė, dukroje nemačiau nieko neįgalaus. Tik praėjus keliems mėnesiams ėmiau suvokti, kad tas vaikas skiriasi nuo mano draugės pagimdyto vaiko, kad kažko nekelia, kažko nedaro...“, – šį vakarą, 19.30 val., LNK laidoje „KK2 penktadienis“ pasakos moteris. 

Irena neslepia, kad auginti neįgalią dukrą buvo labai sunku: „Šiuo metu mes turim sunkią protinę negalią su bendru kalbos neišsivystymu.“

Antrąją dukryte Irena pagimdė būdama 16-os.  Šis nėštumas buvo kupinas įtampos, baimių, bet Irena į aplinkinių kalbas nebekreipė dėmesio: „Aš labai laukiau, labai norėjau turėti sveiką vaiką. Norėjau, kad man šypsotųsi, norėjau išgirsti žodį „mama.“