Pasibaigus rugiapjūtei, rugpjūčio 2-ąją, buvo priimta pirmuoju derliumi pavaišinti vargšus. To nepadaryti buvo didelė negarbė. Elgetos anksčiau atliko svarbų vaidmenį: darbuose užsisukę žmonės neturėjo laiko dvasiniams dalykams, maldai. Duodavo pinigėlį elgetai, pasakydavo, už ką pasimelsti, ir keliavo sau palengvinę sielą. Tikėta: ubagui duodi – Dievui duodi, padedi mažesniam už save – Dievas tau nusišypso.
Tačiau laikai pasikeitė. Šiandieną išmaldos prašantys žmonės yra mūsų tolerancijos testas ir šašas, kurį norėtume kuo greičiau nusidraskyti nuo puoselėjamų miestų veido. Tik televiziniame projekte, kuriame garsūs žmonės išbandė elgetų dalią, rodėme kilniaširdiškumą ir toleranciją šiai paribio žmonių grupei. Šiaipgi elgetos mus erzina. Kovojame su jais visais įmanomais būdais. Ir draudimais.
Šiandieną išmaldos prašantys žmonės yra mūsų tolerancijos testas ir šašas, kurį norėtume kuo greičiau nusidraskyti nuo puoselėjamų miestų veido.
Pirmoji, 2009-aisiais, elgetavimą uždraudė Ukmergė, tačiau didžiausias rezonansas kilo 2011 m., tuomečio Vilniaus mero Artūro Zuoko vadovaujamai savivaldybės tarybai uždraudus elgetauti sostinėje. Tuomet visuomenė, gindama prigimtinę žmogaus teisę prašyti išmaldos ir duoti ją, pakvietė į masinio elgetavimo akciją "Nebijok duoti išmaldos!". Šiaulių rajono savivaldybė išvaikė elgetas nuo Kryžių kalno prieigų – gadina įvaizdį turistų akyse. Ką tik atšvęsta jubiliejinė Jūros šventė irgi supykdė klaipėdiečius bei miesto svečius – liejosi pasipiktinimas elgetų gausa ir įžūlumu. Taip, ir anais, ir šiais laikais tarp jų esti apsimetėlių. Tačiau daugumai tai – gyvenimo būdas, kurio jie nenori mainyti į socialinę šalpą.
O ir pasaulis nebeskuba mosuoti įstatymų vėzdu. Ne tik Norvegijos vyriausybė atsisakė planų uždrausti elgetavimą. Vis daugiau kur ir vis dažniau prabylama, kad analogiški įstatymai prieštarauja tolerancijos tradicijoms. Išlaikėme žmogiškumo testą?
