Jei aktorė, neįleista į Nacionalinių kultūros ir meno premijų teikimo ceremoniją atsiimti jai skirtos premijos, būtų nepasidalijusi akibrokštu, o feisbuko bendruomenė akimirksniu nebūtų sureagavusi ir sukėlusi visuomeninį rezonansą, šiandien sakytume, kad esame ten, kur buvome iki 1990-ųjų, – baimėje.

Jei Prezidentas Gitanas Nausėda ceremonijoje, užuot skaitęs iš anksto parengtą kalbą apie "brangius laureatus, kuriuos drąsiai galima vadinti naujaisiais Lietuvos kultūros signatarais, patvirtinančiais jos brandą unikaliais parašais – savo kūryba", būtų tiesiog paprastai ir nuoširdžiai paaiškinęs, kodėl viena iš kultūros signatarių liko už S.Daukanto aikštės rūmų durų, gal išties būtume patikėję, kad tai "administracinė" klaida. Tačiau, kai pačioje Nacionalinės premijos laureatų pagerbimo ceremonijoje laureatė nebuvo nė paminėta (!), tai jau ne klaida, o požiūris. Ir svetimos gėdos jausmas palieka išdagą.

Kultūros žmonės visa tai, kas nutiko aktorei Viktorijai Kuodytei prezidentūroje, lygina su Kafkos "Procesu", simbolizuojančiu absurdišką biurokratijos labirintą.

Jei užglaistyti nesusipratimo į teatrą drauge su kultūros ministru būtų atvykusi ir pirmoji pora (argi ne puiki proga dar kartą prisiliesti prie kultūros vertybių?), patikėtume, kad Gerovės valstybėje svarbus ne sąrašas, ne taisyklės, ne instrukcija, bet žmogus. Tačiau Prezidento darbotvarkėje nėra vietos netikėtumui. Ir išvis – kas čia per svajonės?! Jau ir pažadas asmeniškai įteikti premiją yra didis.

Ir išvis – jei būtų neliję… Nei apsaugininkai, nei kiti išvis teatre nesilankantys žmonės nebūtų sužinoję, kad yra tokia aktorė. Ir nebūtų sukurtas pats prasmingiausias monospektaklis – nei komedija, nei drama, tiesiog mūsų gyvenimo atspindys.