Ko gera, tai buvo vienintelis penktadienį D. Trumpo pasakytas dalykas, dėl kurio sutaria beveik visi.

Amerikos pilietinių laisvių sąjunga (ACLU) paskelbė ketinanti pateikti ieškinį, nepraėjus nuo valandai po to, kai Baltieji rūmai paskelbė D. Trumpo deklaracijos tekstą. Dokumente teigiama, kad „dabartinė padėtis prie pietinės sienos yra pasienio saugumo ir humanitarinė krizė, kelianti grėsmę mūsų nacionalinio saugumo interesų pamatams ir atitinkanti nacionalinę nepaprastąją padėtį“. Kongreso demokratų lyderiai – Atstovų Rūmų pirmininkė  Nancy Pelosi (Nensi Pelouzi) ir Senato mažumos lyderis Chuckas Shumeras (Šakas Šumeras) – taip pat kelių valstijų generaliniai prokurorai jau anksčiau pranešė, kad gali kreiptis į teismus.

Tikėtina teisinė kova tikriausiai bus sutelkta į du pagrindinius klausimus. Pirmasis iš jų - ar prezidentas gali paskelbti nacionalinę nepaprastąją padėtį, kad galėtų pastatyti pasienio tvorą, net jeigu Kongresas atsisakė skirti visą sumą, prezidento pareikalautą šiam projektui? Taip pat ar pagal federalinį įstatymą, kuriuo remdamasis D. Trumpas paskelbė nepaprastąją padėtį, Gynybos departamentas gali nukreipti sienos statyboms lėšas, anksčiau skirtas kitiems, Kongreso patvirtintiems, kariuomenės statybų projektams?

Pentagonas kol kas neatskleidė, kurie jo projektai gali būti paveikti.

D. Trumpas jau kelias savaites kalbėjo ketinantis paskelbti nepaprastąją padėtį, jeigu Kongresas nepritars sienos statybos projekto finansavimui. Kai jis pagaliau pasirašė šią deklaraciją, šis žingsnis oponentams atvėrė kelią kreiptis į teismus.

Prezidentas remiasi 1979 metų Nacionalinių nepaprastųjų padėčių įstatymu, Kongreso priimtu siekiant apriboti valstybės vadovo įgaliojimus skelbti tokią padėtį. Įstatymas įpareigoja prezidentą viešai informuoti Kongresą apie nacionalinės nepaprastosios padėties paskelbimą ir kas šešis mėnesius teikti ataskaitas apie šį procesą.

Įstatyme taip pat nurodoma, kad praėjus metams nuo nepaprastosios padėties paskelbimo prezidentas gali ją pratęsti tiesiog informuodamas Kongresą. Tačiau Atstovų Rūmai ir Senatas savo ruožtu gali atšaukti šią deklaraciją paprasta balsų dauguma. Jeigu prezidentas Kongreso nutarimą blokuotų, šį veto būtų galima atmesti tik surinkus po du trečdalius balsų Atstovų Rūmuose ir Senate.

Vis dėlto įstatymas neapibrėžia, kokia padėtis gali būti laikoma nepaprastąja, taip pat nenumato jokių kitų suvaržymų prezidentui.

Kadangi prezidentui suteikta teisė priimti tokio pobūdžio sprendimus labai įvairiais atvejais, gali būti sunku įtikinti teismus, kad D. Trumpas savo žingsniu viršijo įgaliojimus. „Sprendimą priima būtent jis. Negalime dėl to abejoti“, – sakė Chapmano (Čapmano) universiteto teisės mokyklos konstitucinės teisės profesorius Johnas Eastmanas (Džonas Istmanas).

Teismai dažnai vengia svarstyti kitus argumentus, neskaitant išdėstytų prezidento deklaracijoje, sakė Ohajo valstijos universiteto teisės profesorius Peteris Shane'as (Piteris Šeinas) per konferencinį pokalbį telefonu, organizuotą liberalios pakraipos Amerikos konstitucijos draugijos.

Tačiau kiti teisės ekspertai sakė, kad esama svarių faktų, bylojančių prezidento nenaudai. Tarp jų – vyriausybės statistika, rodanti, kad sienos neteisėto kirtimo atvejų daugelį pastarųjų metų mažėjo, taip pat faktas, kad D. Trumpas praeitais metais atmetė susitarimą, galėjusį suteikti jam beveik 1,4 mlrd. dolerių sienos apsaugos priemonėms pagal biudžeto projektą, kurį jis ketvirtadienį galiausiai pasirašė. Nepaprastosios padėties oponentai taip pat įsitikinę, kad paties D. Trumpo pasisakymas penktadienį Baltųjų rūmų Rožyne surengtoje spaudos konferencijoje patvirtina, kad jokios nepaprastosios padėties pasienyje nėra.

„Galėčiau įrengti sieną per ilgesnį laikotarpį, – sakė D. Trumpas. – Neprivalau to daryti, bet mieliau atlikčiau tai daug greičiau.“

Atstovų Rūmų narys respublikonas Justinas Amashas (Džastinas Amašas) pareiškė, kad Kongresas sąmoningai apsisprendė neduoti D. Trumpui, ko jis nori. „Būtina sąlyga paskelbti nepaprastąją padėtis – kad būtų padėtis, reikalaujanti nedelsiamų veiksmų, o Kongresas neturėtų galimybės veikti“, – sakoma J. Amasho „Twitter“ žinutėje.

Pasak ACLU vykdomojo direktoriaus Anthony Romero (Entonio Romero), D. Trumpo žodžiai atskleidžia, kad jokios nacionalinės nepaprastosios padėties nėra.

„Jis tiesiog prarado kantrybę ir nusivylė Kongresu“, – sakoma A. Romero pranešime. Jis pridūrė, kad ACLU ieškinį dėl šio sprendimo teismui pateiks ateinančią savaitę.

Mėginimas įrodyti, kad paties prezidento pasisakymai prieštarauja jo sprendimui, sužlugdė ankstesnį iššūkį D. Trumpo sprendimui uždrausti atvykti į Jungtines Valstijas kelių musulmoniškų valstybių piliečiams. Draudimo oponentai argumentavo, kad D. Trumpas per savo rinkimų kampaniją ir jau tapęs prezidentu buvo motyvuotas prieš musulmonus nukreipto šališkumo, o ne susirūpinimo nacionaliniu saugumu. Žemesnės instancijos teismai šį draudimą buvo atmetę, bet Aukščiausiasis Teismas pernai penkiais balsais prieš keturis jį palaikė.

D. Trumpas prognozavo, kad žemesnės instancijos teismų sprendimai nebus jam palankūs, ir tvirtino, kad šios institucijos jo atžvilgiu veikia nesąžiningai, ypač jeigu ieškiniai pateikiami Kalifornijoje. „Tikėkimės, kad sulauksim sąžiningo perkratymo ir laimėsim Aukščiausiajame Teisme – kaip ir dėl draudimo (atvykti musulmoniškų šalių piliečiams)", – sakė jis.

Tikėtina, kad bus ne vien užginčyta D. Trumpo teisė šiuo atveju skelbti nepaprastąją padėtį, bet ir bus sutelktas dėmesys į karinių statybų projektų įstatymą, leidžiantys nepaprastosios padėties atveju nukreipti lėšas kitoms reikmėms.

J. Eastmanas sakė abejojantis, ar Aukščiausiasis Teismas mėgintų kištis į prezidento sprendimą pasiųsti kariuomenę budėti pasienyje, taip pat įgaliojimą nukreipti kitų Gynybos departamento kuruojamų statybų projektų lėšas ilgos pasienio sienos statyboms. „Šiuos sprendimus įgaliotas priimti prezidentas, o ne koks nors San Fransisko teisėjas“, – pažymėjo teisės ekspertas.

Tačiau ACLU ieškinyje bus atkreipiamas dėmesys, kad Kongresas leidžia lanksčiai naudoti lėšas, jo paskirtas projektams, iškilus būtinybei turintiems paremti karines pajėgas – pavyzdžiui, kilus kariniam konfliktui statyti karinius aerodromus užsienyje.

Keli teisės ekspertai sakė, jog pareiškimai, kad sienos statyba nėra kariuomenės statybų įstatymo nuostatas atitinkantis projektas, gali būti sunkiau atmetami, nes JAV sienos apsauga yra veikiau teisėsaugos tarnybų, o ne kariuomenės kuruojama sritis.

Tačiau P. Shane'as pastebėjo: „Sunku tiksliai žinoti, kaip visa tai klostysis politiškai arba teisiškai.“