Nuo virtuvės iki Kongreso

Lapkričio viduryje vykusiame plenariniame posėdyje N. Pelosi pranešė paliksianti ne tik Atstovų rūmų pirmininkės postą, bet ir nebedalyvausianti Demokratų frakcijos lyderio rinkimuose. Anonsuodama jos pavarde pažymėtos eros pabaigą, politikos veteranė sakė liksianti eiline parlamento deputate ir ne be jaudulio prisiminė, kaip būdama šešerių pirmą kartą pamatė Kapitolijų. Jos tėvas italų kilmės amerikietis iš Baltimorės Thomas D’Alesandro 1938 m. buvo išrinktas į Atstovų rūmus, vėliau buvo gimtojo miesto meras.

Sakydama atsisveikinimo kalbą, sakė negalėjusi įsivaizduoti, kad vieną dieną iš namų šeimininkės virs Atstovų rūmų pirmininke. Nors ir gimė demokratiškų pažiūrų amerikiečių šeimoje, nuo mažų dienų buvo supama politikų, minčių apie politikės karjerą ji neturėjo.

Panašiai N. Pelosi kalbėjo ir 2007-aisiais, kai tapo pirmąja JAV Atstovų rūmams vadovavusia moterimi, pirmąja aukščiausią valdžios postą pasiekusia amerikiete. Formaliai vertinant, N. Pelosi buvo trečiasis pagal rangą žmogus Jungtinių Valstijų politikoje po prezidento ir viceprezidento. Tąkart ji dėkojo savo vyrui Paului ir šeimai „už jų įkvėptą pasitikėjimą, kuris padėjo man nueiti kelią nuo namų virtuvės iki Kongreso“.

Nepaisant šios vaizdingos metaforos, XX a. viduryje moterims nesvetingos JAV politinės kultūros, N. Pelosi valstybės valdymo procesai rūpėjo nuo jaunystės. 1962 m., būdama 22 metų, ji baigė Vašingtono katalikišką moterų Trejybės koledžą – įgijo politikos mokslų bakalauro laipsnį. Po metų ištekėjo už Paulo Pelosi, verslininko, kuris vėliau susikrovė turtus iš nekilnojamojo turto ir investicijų. Pora susilaukė penkių vaikų, San Fransiske nusipirko namą su vaizdu į vandenyną. Likti tik namais ir vaikais besirūpinančia moterimi kaip dauguma jos amžiaus amerikiečių N. Pelosi nenorėjo, tad aktyviai įsitraukė į vietos demokratų veiklą.

1976 m. N. Pelosi buvo išrinkta į Kalifornijos demokratų nacionalinį komitetą, šias pareigas ėjo 20 metų, siekė aukštesnių postų Demokratų partijoje.

Kai jai buvo pasiūlyta atstovauti San Fransisko rinkimų apygardai N. Pelosi jau buvo žinoma politinė figūra Šiaurės Kalifornijoje. Šiandien jos biografijoje – septyniolika pergalių rinkimuose (ji surinkdavo vidutiniškai 80 proc. balsų) ir įtakingiausio tarp San Fransisko politikų vardas. Neatsitiktinai San Fransisko miesto Auksinių vartų parke yra ir jos garbei pavadinta gatvė.

Išsiskiria principingumu

Per 2010 m. kadencijos vidurio rinkimus demokratai prarado daugumą, tačiau N. Pelosi tęsė karjerą Atstovų rūmuose. Nors ir neteko galimybės pretenduoti į pirmininkes, ji liko demokratų lyderė, grįžo į mažumos frakcijos vadovės postą. Per 35 metus, kai dirba Atstovų rūmuose, demokratų frakcijai ji vadovavo net du dešimtmečius.

Pietų Kalifornijos universiteto politikos mokslų profesorius Christianas Grose’as N. Pelosi yra pavadinęs Kongreso liūtu. Įtakingiausia JAV politikė ji išliko net ir tada, kai prieš dvejus metus valdžios hierarchijoje ją aplenkė kita moteris, viceprezidentė Kamala Harris.

Apie jos įtaką byloja ir gebėjimas dešimtmečiais užsitikrinti partijos paramą, būti nominuotai į aukštus postus net tuomet, kai atsirado reikalaujančių užleisti vietą jaunesniems kolegoms, principingumas kai kuriais aštriais tarptautiniais klausimais. Be kitų veiklų, N. Pelosi yra ir Atstovų rūmų Baltijos šalių grupės narė, aktyvi Pekino kritikė, o šią vasarą, nepaisant Kinijos grasinimų, apsilankė Taivane – tapo čia atvykusiu aukščiausias pareigas užimančiu JAV pareigūnu.

N. Pelosi principingumą iliustruoja ir, pvz., jos parama karinės jėgos naudojimui reaguojant į 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinius išpuolius, tačiau ne karui Irake. Nors yra praktikuojanti katalikė, ji pasisako už lygias teises homoseksualams, teisę į abortus.

Apie jos įtaką byloja ir gebėjimas dešimtmečiais užsitikrinti partijos paramą, būti nominuotai į aukštus postus.

Iš pradžių Demokratų frakcijoje ji priklausė kairiajam sparnui, tačiau ilgainiui vis labiau krypo centro link, todėl tapo kairiųjų aktyvistų kritikos objektu.

Dvikova su D. Trumpu

N. Pelosi, pačios žodžiais, teko malonumas dirbti su trimis JAV prezidentais: su George’u W. Bushu, nors buvo viena aršiausių jo kritikių ir vadino jį nekompetentingu vadovu; su Baracku Obama, kurio kadencijos metu rūpinosi sveikatos priežiūros reforma, ir Joe Bidenu, kuris ją yra pavadinęs ryžtinga demokratijos gynėja.

Savoje atsisveikinimo kalboje Donaldo Trumpo N. Pelosi neminėjo. Neatsitiktinai. Prieš ketverius metus pradėjusi antrąją Parlamento pirmininkės kadenciją, ji tapo pagrindine D. Trumpo oponente. N. Pelosi teko vadovauti susiskaldžiusiai parlamentinei grupei, laviruoti tarp plačiam politiniam spektrui atstovaujančių demokratų raginimų atvirai priešintis prezidentui, ir politinės išminties patarimų būti atsargiems.

Apie gebėjimą likti ištikimai ir savo vertybėms, ir paisyti valstybės interesų, bene ryškiausiai byloja dvi scenos. 2019-ųjų žiemą, kai N. Pelosi pradėjo eiti Parlamento pirmininkės pareigas, ji parodė komplimento ženklų D. Trumpui, per kasmetę kalbą kvietusiam atsispirti keršto pagundai, sutelkti dėmesį į kompromisą ir bendradarbiavimą. Tąkart N. Pelosi pakilo iš savo vietos ir demonstratyviai plojo, sulaukdama atsakomosios D. Trumpo padėkos.

Tačiau jau po metų amerikiečiai išvydo kitokią sceną. Kai D. Trumpas su patosu baigė savą metinę kalbą, sakydamas, kad geriausia Amerikai dar prieš akis, N. Pelosi, puikiai žinodama, kad pateks į operatorių objektyvus, atsistojo, griebė kalbos stenogramą ir suplėšė ją.

2020-ųjų spalį „The Hill“ skelbė, kad abu politikai akis į akį nesikalba jau metus. Esą jų paskutinis ilgas pokalbis per susitikimą Baltuosiuose rūmuose 2019 m. spalio 16-ąją baigėsi tuo, kad politikai nesugebėjo išsiaiškinti, ar D. Trumpas JAV Atstovų rūmų pirmininkę pavadino „trečiosios rūšies“, ar „trečiosios klasės“ politike.

Minios taikinys

Praėjus kelioms savaitėms po garsiojo stenogramos suplėšymo, JAV politinį gyvenimą pakoregavo koronavirusas, George’o Floydo nužudymas išprovokavo judėjimo „Black Lives Matter“ protestus, atsakydamas į kairiųjų radikalų riaušes D. Trumpas grasino pasitelkti kariuomenę, o galiausiai 2021 m. sausio 6 d. pabandė įvykdyti perversmą.

Toji sausio 6-oji jai buvo išskirtinė diena. Juk ji kartu su viceprezidentu Mike’u Pence’u buvo pagrindinis minios taikinys. „Kur esi, Nancy?“ – šaukė minia. Vienas iš jų prie jos kabineto durų reikalavo pasiduoti – antraip, sakė, išsivesią patys.

Vėliau paaiškėjo, kad tuo metu ji kartu su kitais Kongreso vadovais buvo išvežta į netoli esančią karinę bazę ir bandė suvaldyti situaciją. Akcentuodama, kad negalima leisti sąmokslininkams iškovoti net ir simbolinės pergalės, N. Pelosi kvietė rasti būdą, kaip suteikti žmonėms pasitikėjimo ir parodyti, kad valstybė toliau funkcionuoja, o J. Bidenas yra išrinktasis prezidentas.

Ji paragino generalinį prokurorą ir gynybos sekretorių pasitelkti papildomų saugumo pajėgų. Kai Kongresas buvo išvalytas nuo maištininkų, jų paliktų šiukšlių ir oficialiai buvo patvirtinta J. Bideno pergalė rinkimuose, N. Pelosi lengviau atsikvėpė. Atstovų rūmų pirmininkė pasirūpino, kad D. Trumpas, dar dvi savaites ėjęs prezidento pareigas, nepriimtų jokių pavojingų sprendimų. Su Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininku generolu Marku Milley tąkart ji aptarė atsargumo priemones, kurios neleistų nestabiliam prezidentui inicijuoti karinių veiksmų arba prieiti prie branduolinių ginklų paleidimo kodų ir įsakyti surengti branduolinį smūgį.

„Iš tiesų Amerikos demokratija yra didinga, bet ji yra trapi, – vėliau sakė N. Pelosi. – Demokratija turi būti amžinai ginama nuo jėgų, kurios nori jai pakenkti.“

Tą sausį per bene didžiausią jos politinėje karjeroje išbandymą N. Pelosi išliko tvirta, tačiau šį rudenį pasirodė esanti pažeidžiama ir jautri moteris. Spalį įsiveržęs į Pelosi namus San Fransiske radikalas užpuolė jos sutuoktinį, ir, kaip vėliau paaiškėjo, ketino ją pačią paimti įkaite ir žiauriai sužaloti. Politikė neslėpė esanti sukrėsta šio įvykio ir iš dalies juo aiškino norą sumažinti savo politinius įsipareigojimus.