„Tiesioginio karinio pavojaus Moldovai šiuo metu nėra, tačiau yra kitokio pobūdžio pavojų, kurie daro įtaką šalies saugumui – hibridinis karas“, – sakė A. Nosatii.

Kurdama „dezinformaciją, įtampą mūsų visuomenėje“, Rusija bando „pakeisti politinę tvarką, destabilizuoti ir nuversti valstybės valdžią“, – sakė 50-metis ministras po savaitgalį šalyje įvykusio dar vieno antivyriausybinio protesto.

Proeuropietiška Moldova ne kartą kaltino Maskvą, kad ji rengia sąmokslą smurtu nuversti jos vyriausybę pasitelkdama diversantus, apsimetusius antivyriausybiniais protestuotojais. Rusija tai neigia.

„Didžiausias iššūkis šiuo metu yra provokacijos, kuriomis Rusijos Federacija bando destabilizuoti padėtį“, – teigė A. Nosatii.

Moldovos policija sekmadienį pranešė, kad prieš antivyriausybinį protestą suėmė Maskvos organizuoto tinklo, siekiančio destabilizuoti padėtį šalyje, narius.

Pareigūnai teigė, kad ėmėsi veiksmų „gavę informacijos apie Rusijos specialiųjų tarnybų organizuojamus destabilizuojančius veiksmus mūsų teritorijoje per demonstracijas“.

Baltieji rūmai penktadienį apkaltino Rusiją, kad ji siekia destabilizuoti padėtį Moldovoje, siekdama įkurti prorusišką vyriausybę.

Jungtinės Valstijos sakė, kad su Moldovos vadovais intensyviau dalijosi informacija, „kad jie galėtų atlikti tolesnį tyrimą“ ir „sužlugdyti Rusijos planus“.

Moldovą, anksčiau priklausiusią Rusijos įtakos sferai, dabar valdo valdžios institucijos, kurios tvirtai siekia europinės integracijos.

Tačiau Kišiniovas turi reikalų su separatistiniu Uždniestrės regionu, kurio valdžia ketvirtadienį paragino Jungtines Tautas ištirti tariamą planą užpulti kelis aukščiausio rango pareigūnus, dėl kurio kaltina Kyjivą.

Ukrainos saugumo tarnyba SBU iš karto pasmerkė šiuos kaltinimus kaip „Kremliaus surengtą provokaciją“.

Tai – ne istorijos egzamino klausimai. Tai yra aktualūs nacionalinio saugumo klausimai, turintys įtakos taikai ir karui Europoje. Jie rodo, kad Kremliaus imperialistinis mąstymas neapsiriboja vien Ukraina. Rusija siekia atkurti savo įtakos sferą remdamasi pusiau mistiniu istoriniu mandatu. Dėl to turėtų nerimauti visos Rusijos kaimynės. Taip pat turėtų nerimauti ir jų sąjungininkės.

Birželio 9 dieną, kai buvo minimos 350-osios Petro Didžiojo gimimo metinės, kalbėdamas studentams Maskvoje Vladimiras Putinas su šypsenėle pasakė, kad jo „likimas“ – „grąžinti“ ir „sutvirtinti“ pirmojo Rusijos imperatoriaus užkariautas teritorijas. Jis konkrečiai paminėjo Narvos (dabar – Estijos) miestą, kurį Petras I 1704 metais atėmė iš švedų. Dėl to Estijos vyriausybė nedelsdama pareiškė diplomatinį protestą.

Jie rodo, kad Kremliaus imperialistinis mąstymas neapsiriboja vien Ukraina. Rusija siekia atkurti savo įtakos sferą remdamasi pusiau mistiniu istoriniu mandatu.

Kitos naujienos: Rusijos Valstybės Dūmai pateiktas pasiūlymas atšaukti Sovietų Sąjungos valstybės tarybos 1991 metais priimtą nutarimą dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės pripažinimo. Akivaizdi grėsmė kyla Lietuvos teisiniam statusui ir valstybės sienoms. Pastaba faktų tikrintojams: Lietuvos prieškario nepriklausomybę Sovietų Rusija iš tiesų pripažino 1920 metų Maskvos sutartimi.

Keitimasis senomis istorinėmis pretenzijomis yra žaidimas be ribų. Vienas Lietuvos parlamento narys, atsakydamas į V. Putino pastabas, citavo (ne visai tiksliai) 1634 metų Polianovkos sutartį, teigdamas, kad Rusijos Smolenskas iš tikrųjų yra lietuviškas miestas.

Žemėlapyje žiojėja ir naujesnės istorijos skylė. Praėjusį mėnesį Latvijos valdžia nusprendė nugriauti paminklą sovietų „išvaduotojams“ viename Rygos parke. Šis paminklas su 79 metrų aukščio obelisku ir didžiulėmis bronzinėmis skulptūromis vargu ar yra istorinė vertybė – jis pastatytas tik 1985 metais.

Tačiau jo pašalinimas gali sukelti nesutarimų ir priminti apie sovietmečio laikų Bronzinio kareivio paminklą Taline. Estijos valdžios institucijos, motyvuodamos viešosios tvarkos problemomis, 2007 metais jį perkėlė, ir tai išprovokavo nacionalinio saugumo krizę: riaušes, ambasados Maskvoje blokadą ir kibernetinę ataką.

Ką tik grįžau iš Rygos. Latviai kol kas ramiai vertina paminklo nugriovimo riziką. Kremlius „neturi galimybių“ išnaudoti šį klausimą, sako vienas pareigūnas. Vietos rusai nenori būti laikomi Kremliaus parankiniais. Valdžios institucijos akylai stebi piktavalius. Atsitraukti būtų politiškai neįmanoma: artėja rinkimai, o fizinių sovietų okupacijos ženklų ištrynimas yra apčiuopiamas būdas išreikšti pasibjaurėjimą V. Putino karu Ukrainoje ir smūgiu, kurį jis sudavė pragyvenimo lygiui dėl padidėjusių degalų ir maisto kainų.

Daugeliu atvejų pavėluotai ir skausmingai išmokome į finansus, ekonomiką, energetinį saugumą, teisinę sistemą, socialinę sanglaudą, žiniasklaidos aplinką ir kitas šiuolaikinės visuomenės sritis žvelgti per nacionalinio saugumo prizmę. Užuot rinkęsi pagal kainą ir patogumą, dabar galvojame apie atsparumą ir riziką.

Tai turėtų apimti ir istoriją: Vakarų Europos žemėse daugelis mano, kad senos datos ir seniai pasibaigę mūšiai – ne jų reikalas. Bet jei mūsų priešininkai naudojasi istorija, kad pateisintų teritorines pretenzijas ir karą, tai yra mūsų reikalas. Mums reikia naujos nacionalinio saugumo istorijos disciplinos: turime suprasti praeitį geriau nei mūsų priešininkai. Žinodami, kas, kada ir kodėl kam ką padarė, padėsime sprendimų priėmėjams suprasti tendencingų, selektyvių praeities interpretacijų reikšmę. Tai taip pat padės šiuos klausimus iškelti rinkėjams ir parengti atsakomąsias priemones,

Kuo daugiau žinome apie praėjusius amžius, tuo daugiau galimybių turime formuoti šį šimtmetį.

„Riboto Europos suvereniteto laikai jau seniai praėjo. „Įtakos sferų“ sąvokoms XXI amžiuje nėra vietos. Valstybės turi laisvę pasirinkti arba keisti savo saugumo priemones. Jokia trečioji šalis neturi veto teisės nepriklausomų ir demokratinių valstybių suverenių pasirinkimų atžvilgiu“, − bendrame Estijos, Latvijos ir Lietuvos pareiškime pirmadienį teigė diplomatas.

Jis pakartojo Baltijos valstybių paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei ir teritoriniam vientisumui, pasmerkė nuo 2014 metų besitęsiančią Rusijos agresiją prieš Ukrainą, neteisėtą Krymo aneksiją bei tolesnį situacijos eskalavimą dislokuojant karines pajėgas.

Pareiškime pabrėžta, kad Kremlius toliau skleidžia klaidingą naratyvą, teigdamas, kad Rusija yra priversta gintis nuo grėsmės, kai tuo tarpu būtent Rusija yra agresorė, stiprinanti savo saugumą kitų sąskaita ir grasindama Ukrainai bei kaimyninėms šalims.

Lietuvos nuolatinis atstovas JT dar kartą patvirtino Baltijos valstybių įsipareigojimą laikytis pagrindinių tarptautinio saugumo principų, kurie įtvirtina valstybių suverenią lygybę ir teritorinį vientisumą, sienų neliečiamumą, susilaikymą nuo jėgos naudojimo.

Jis paragino Rusiją gerbti JT Chartijos principus, deeskaluoti situaciją ir pradėti tikrą dialogą.

Pareiškime taip pat pakartota Estijos, Latvijos ir Lietuvos parama pastangoms siekti taikaus ir tvaraus konflikto sprendimo, įskaitant Normandijos formatą, Trišalę kontaktinę grupę ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją (ESBO).

JT Saugumo Tarybos posėdis surengtas Jungtinių Amerikos Valstijų iniciatyva, nepaisant Rusijos siekio užblokuoti klausimo įtraukimą į Saugumo Tarybos darbotvarkę.

Kremlius Ukrainos pasienyje yra sutelkęs daugiau kaip 100 tūkst. karių ir karinės technikos. Vakarai nerimauja, kad Europoje gali kilti didelis karinis konfliktas.

„Rusija visuomet būdavo ir nežinomasis, ir kiekvieno JAV prezidento galimybė perkrauti santykius. Tačiau šį kartą nežinomasis yra ir  šioje barikadų pusėje. Donaldas Trumpas ir jo politika, elgesys, nenuspėjamumas kampanijos metu ir po jos, jo komandos struktūra kelia nerimo, kad šį kartą galbūt susitarimas įmanomas. Tad šiuo atveju labai svarbu, kiek Kongresas ir kiti svertai bus pajėgūs daryti įtaką užsienio politikai“, – teigia V. Keršanskas.

Įmanomas, bet trumpalaikis susitarimas

Kaip pažymi laidos dalyviai, JAV politikos veikėjas ir politikos teoretikas Henry Kissingeris ne kartą yra suvaidinęs svarbų vaidmenį JAV politikoje, jo mintys gali būti įtakingos ir D. Trumpui tapus prezidentu.

Seimo narys Laurynas Kasčiūnas pastebi, kad H. Kissingeris sakė, kad veiksmingiausias būdas spręsti Ukrainos konfliktą būtų susitarti dėl jos, nes Ukraina yra tarp Rusijos ir Europos, tad nepavyks jos ištraukti į Europą.

„Šis žmogus jau prieš dvejus metus siūlė nebijoti kalbėti apie tai, kad Ukraina turi būti federacinė, o iš principo tai reiškia pripažinti Rusijos interesų sferą toje valstybėje. Šį matymą mums reikia pasiimti į šiandieną ir turbūt matyti ir dėlioti, ką jis galėtų pasiūlyti.

Dar vienas labai svarbus dalykas – jo 1969 m. Nixono doktrina. JAV tada buvo įklimpusi į Vietnamo karą, reikėjo perkrovimo ir santykiams su Sovietų Sąjunga, atsirado santykių atlydys. H. Kissingeris suformulavo doktriną, kurioje buvo nubrėžtos tokios gairės: įsipareigojimus NATO sąjungininkams išlaikome, garantuojame jiems ir branduolinį „stogą“, bet visi kiti mūsų partneriai pirmiausia patys turi ginti savo valstybingumą“, – primena L. Kasčiūnas.

Pašnekovas sako bijantis, kad ši logika galėtų imti veikti šiandieną ir tos šalys, kurios yra Amerikos partnerės, kaip Ukraina ar Gruzija, gali būti remiamos diplomatiškai, kažkiek politiškai ar ekonomiškai, bet joms nebus garantuojamas saugumas. Pasak L. Kasčiūno, tai leidžia manyti, kad tai galėtų reikšti tam tikrą įtakų sferų persidalijimą tarp didžiųjų veikėjų.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas Laurynas Jonavičius sako, kad, kalbant apie įtakos sferų pasidalijimą, nieko nėra neįmanomo.

„Tai yra idėjos, kurios sklando ore, o kaip jos bus įgyvendintos praktiškai, kol kas sunku pasakyti. Bijoti galima, kad Ukraina, visa erdvė tarp Rusijos ir ES, liks pilkąja zona. L. Kasčiūnas sako, kad ji bus atiduota Rusijos įtakos sferai, ir tam tikra prasme jis yra teisus. Taigi, jei mes to bijome, tuomet – taip, yra ko bijoti, antra vertus, patys ukrainiečiai nepripažins savo priklausomybės Rusijai“, – kalba L. Jonavičius.

Tiesa, pažymi L. Kasčiūnas, nors susitarimo tikimybė yra išaugusi, ne mažiau tikėtina, kad susitarimas galėtų būti labai laikinas.

„Supratę, kad reikalą turi su režimu, kuris, tarkime, bendradarbiavimą kovoje su terorizmu bando išnaudoti geopolitinių sferų persidalijimo tikslais, amerikiečiai atsitraukia. Taip gali būti ir šį kartą.

Negalvokime, kad jie ims ir susitars, o jei ir susitars, susitarimas po kelių mėnesių gali žlugti, kaip ir daugybė kitų susitarimų“, – svarsto L. Kasčiūnas.