Praėjusio mėnesio pabaigoje įvyko pirmieji teismo posėdžiai, kurių metu buvo nagrinėjamos A. Rodnianskio ir I. Vyrypajevo bylos, tačiau apie tai teismas pranešė tik trečiadienį.

Pasak teismo spaudos tarnybos, šiuo metu jie gyvena užsienyje. Rusijos vidaus reikalų ministerija I. Vyrypajevą taip pat įtraukė į federalinių ieškomų asmenų sąrašą.

Ukrainoje gimęs A. Rodnianskis yra vienas iš įtakingiausių pastarųjų dešimtmečių Rusijos kino veikėjų. Jis pasitraukė iš Rusijos po to, kai praėjusių metų vasarį Maskva pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, ir ne kartą atvirai pasisakė apie karą.

2022 metų spalį Rusijos teisingumo ministerija įtraukė jį į „užsienio agentų“ sąrašą.

Platformoje „Telegram“ trečiadienį A. Rodnianskis parašė: „Aš ir vienas geriausių rusų dramaturgų bei režisierių buvome suimti už akių už tai, kad pasakėme tiesą apie karą. Mes ją išsakėme savais žodžiais. Ne melagingais biurokratiniais konstruktais. Karą vadinome karu. Karo nusikaltimus – karo nusikaltimais. Rusijos agresiją – Rusijos agresija. Jokios specialiosios karinės operacijos, jokio „NATO puolimo“, jokio „rusų gelbėjimo“.“

Lenkijos sostinėje jau kelerius metus gyvenantis ir dirbantis populiarus dramaturgas, režisierius ir aktorius I. Vyrypajevas taip pat ne kartą pasisakė prieš Maskvos invaziją į Ukrainą.

Trečiadienį Maskvos teismas taip pat skyrė septynerių metų laisvės atėmimo bausmę opozicijos veikėjui, prieš Maskvos karą Ukrainoje pasisakančiam Michailui Krigeriui.

Jis buvo suimtas praėjusių metų lapkritį dėl kaltinimų terorizmo teisinimu ir neapykantos kurstymu grasinant panaudoti smurtą. Šie kaltinimai taip pat susiję su 2020 metais paskelbtais įrašais socialiniuose tinkluose, kuriuose M. Krigeris teigiamai atsiliepė apie išpuolius prieš Federalinę saugumo tarnybą ir ne kartą užsiminė apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino egzekuciją.

Antradienį prokurorai paprašė jam skirti devynerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Prieš nuosprendžio paskelbimą M. Krigeris pareiškė, kad buvo persekiojimas dėl savo antikarinės ir proukrainietiškos pozicijos.

Nuo 2022-ųjų vasario, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasiuntė Maskvos pajėgas į Ukrainą, šalies vyriausybė ėmėsi įvairiausių represijų prieš opoziciją, nematytų nuo sovietinių laikų.

Nuo puolimo Ukrainoje pradžios Rusija priėmė nemažai įstatymų, kuriais siekiama nutildyti bet kokią kritiką. Pagal vieną šių įstatymų baudžiama už kariuomenės ir jos veiksmų „diskreditavimą“.

Keletas žmonių, tiek politinių oponentų, tiek paprastų piliečių, pagal naujuosius įstatymus buvo nuteisti ir nubausti griežtomis laisvės atėmimo bausmėmis.

Ivano Vyrypajevo (I. V.) ir Aleksandro Špilevojaus (A. Š.) pokalbis.

A. Š. Kas galėjo įsivaizduoti, kad XXI amžiuje teks kalbėtis vykstant karui Europos viduryje – Putino valdomai Rusijai užpuolus Ukrainą... Pjesėje „Jaudulys“ Tavo herojė Ulja teigia, kad menas turi tik vieną prasmę – mėgavimąsi menu. Kaip tau atrodo, ar keičiasi meno prasmė karo metu? Ką menas gali nuveikti sproginėjant bomboms, kai mėgautis išties sunku?

I. V. Norėčiau patikslinti žodį „mėgautis“. Man atrodo, kad šitas žodis visus nuveda klystkeliu. Žodis „mėgautis“ reiškia patirti malonumą, pasitenkinimą. Manau, daug kas su manimi sutiks, kad malonumą mums suteikia daugybė dalykų: grožis, saulės patekėjimas, saulėlydis, meilė, kūdikis – visa tai teikia džiaugsmą, aukščiausią malonumą. Malonumą gali sukelti ir žemesni dalykai – narkotikai, porno, dar kas nors. Ir viena, ir kita yra malonumas ir pasitenkinimas. Tai priklauso nuo to, kokiame lygyje tavo vibracijos. Pavyzdžiui, man jokio malonumo nesuteikia prievarta, bet aš mėgaujuosi „Radiohead“ muzika, Luciano Pavarotti vokalu, gerais sudėtingais spektakliais, kurie kalba sudėtingomis, skaudžiomis, nemaloniomis temomis – apie karą ir t.t. Aš noriu pasakyti, kad mes einame žiūrėti meno kūrinio kaip gerai sukurto daikto. Mes žiūrime TV arba skaitome laikraštį, kad gautume informaciją, bet mene mes ieškome ne informacijos. Mene mes ieškome kontakto su jausmine metaforaontakto su jausminiu mitu, kad mokslinę mintį galėtume ne pragmatiškai suprasti, bet pajausti. Jausmas turi kelti malonumą. Taip kuriamas katarsis – toks katarsio principas egzistuoja nuo graikų antikos. Mes žiūrime spektaklį apie Medėją – Medėja nužudo savo vaikus, bet žiūrovas išeina patenkintas, spektaklis jiems patiko. Mes žiūrime serialą apie Černobylį – apie labai nemalonius dalykus, bet serialas mums patinka. Mums nepatinka Černobylio katastrofa, mums nepatinka, kad Medėja nužudė savo vaikus, bet mums patiko, kaip tai sukurta. Tokia mano herojės mintis. Nes tas „kaip“ – tai yra kontaktas. „Kaip“ – tai reiškia, kad mes prisiliečiame prie grožio. Nes menas – tai estetika, tai grožio suteikimas gyvenimui. Pavyzdžiui, šiomis dienomis, kai vyksta karas, Varšuvoje du kartus pilnoje 900 vietų salėje buvo parodytas mano režisuotas spektaklis – A. Čechovo „Dėdė Vania“. Po spektaklio mes išeiname su Ukrainos vėliavomis, pagerbiame Ukrainą, nors spektaklyje nė žodžio apie šią šalį. Bet žmonėms Lenkijoje tai reikalinga, nes visi sėdi tuose telefonuose, tame baisiame pasaulyje, o spektaklio metu jie dvejoms valandoms ištrūksta iš to pragaro. Aš nesiūlau panirti į lengvą, kvailą, pigią pramogą, bet į dvasingą, gilią, sąmoningą būseną. Aš suprantu mėgavimąsi kaip didelį dvasinį malonumą, ir mano pjesės veikėja kalba apie tai.

A.Š. O jeigu Tu pats dabar rašytum naują pjesę, ar joje atsirastų šio baisaus karo motyvai, ar kaip tik stengtumeisi neliesti šios temos, kad žiūrovai tavo spektaklyje atitrūktų nuo juos nuolat atakuojančio naujienų srauto apie įvykius Ukrainoje?

I. V. Dabar nėra galimybės parašyti naujos pjesės, dabar reikia laukti. Dabar vyksta karas. Įvykiai tokie stiprūs, kad mes negalime jų permušti. Esu parašęs daugiau negu 20 pjesių, bet daugiau nei pusė iš jų ką tik neteko visos prasmės, nes jose buvo kalbama apie socialines problemas. Kokia pjesė būtų aktuali šiandien? Pjesė „Girti“, būtų, „Jaudulys“ taip pat, nes joje pasakojama apie mitą, apie gilius amžinus dalykus, apie menininką, apie meistriškumą, apie tai, kas mums visiems reikalinga, ypač karo metu. Taip, „Jaudulys“ lieka prasminga pjese. Dar „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“, gal „Iliuzijos“... Taigi, dabar aš nepradėčiau kurti pjesės.

Visi sėdi tuose telefonuose, tame baisiame pasaulyje, o spektaklio metu jie dvejoms valandoms ištrūksta iš to pragaro.

A. Š. Kai rugpjūtį po Baltarusijos prezidento rinkimų prasidėjo protestai ir masiniai sulaikymai, staiga atsirado pjesių, kuriose buvo karštai reaguojama į tas aktualijas. Tenka pripažinti, kad jų autoriai aštriai ir greitai parodė, kas vyksta šiandien jų šalyje, bet meno požiūriu tai nebuvo išbaigti, subrandinti kūriniai – tam paprasčiausiai nepakako laiko. Būtent todėl ir pats atsisakiau pasiūlymo režisuoti vieną tokių pjesių. Kad ir kaip palaikiau Baltarusijos žmonių kovą už laisvę, nenorėjau tapti vien tik naujienų ir politinių žinučių transliuotoju teatro scenoje. Todėl atskyriau savo paramą ir akcijas nuo teatrinės kūrybos. O kaip tu manai, gal vis dėlto reikia, kad teatras reaguotų greitai – rėktų, kviestų žmones susirinkti ir veikti?

I. V. Puikus klausimas, nes būtent dabar man tai ir rūpi. Prieš mėnesį mes išleidome spektaklį apie protestus Baltarusijoje. Aš jį pastačiau Warlikowskio vadovaujamame teatre „Teatr Nowy“. Ten vaidina baltarusių aktoriai, kurie pabėgo nuo Baltarusijos režimo. Spektaklis sukurtas pagal tikrus dokumentinius tekstus, apie kankinimus, apie tą terorą, kurį Lukašenka surengė savo šalies žmonėms. Ir šio spektaklio tikslas – atkreipti Europos gyventojų dėmesį į tą košmarą ir siaubą kuris vyksta. Dabar mes suprantame, kad nebegalime vaidinti šio spektaklio, todėl kad... Taip, žinoma, niekas nenutraukė baltarusių kančių, bet pagrindinė žinutė Europos visuomenei šiandien jau kita, retorika turi būti kita. Pagrindinis klausimas dabar yra ne tas, kurį mes kėlėme žiūrovams tuomet. Tai mano pirmas toks spektaklis gyvenime, ir aš pasidariau sau tokią išvadą – šiame spektaklyje nėra jokios dvasinės vertikalės. Nėra fabulos, yra tik dokumentai apie protestą. Blogis taip greitai keičia šį pasaulį, kad mes kiekvieną kartą susiduriame tai su žemės drebėjimais, tai su karu, tai dar su kažkuo, ir teatras nespėja vytis. Net ir žinios keičiasi tokiu tempu, kad mes kiekvieną dieną kas penkias minutes gauname atnaujintą informaciją. Todėl aš nusprendžiau daugiau nebekurti dokumentinio teatro – nors labai gerbiu žmones, kurie tai daro, aš juk ir pats buvau prie „Teatr.doc“ kūrimo ištakų. Nes jei šiandien kurčiau spektaklį, apie Kyjivo ar Charkivo bombardavimą, rytoj, neduok Dieve, atsitiktų dar kas nors, ir aš niekaip nespėčiau reaguoti į naujienas. Bet spektaklis apie tai, kodėl kyla karas – ne tik

Ukrainoje, bet apskritai pasaulyje – yra ir bus reikalingas visada. Šiuo metu aš išgyvenau du nuostabius vakarus – „Dėdės Vanios“ spektaklius. Aš išgirdau A. Čechovo tekstą, kuris buvo parašytas XIX a. pabaigoje, ir tas tekstas šiandien įgijo neįtikėtiną aktualumą, nors ten nebuvo nė žodžio apie karą Ukrainoje. Bet viskas, apie ką jis kalba – tai žmogaus dvasios antropologija. Tai yra apie tai, kas yra žmogus, kur jis nusirito ir kodėl. Prasmės nebuvimas, žmogaus sielos tuštuma ir humanistinės vertybės – tai yra aktualu. Ir aš nusprendžiau, kad dokumentinio teatro patirtis man netinka, aš norėčiau kalbėti apie tai, kas amžina.

D. Stankevičiaus nuotr.

A. Š. O jeigu jaudulys – tai Kūrėjo nerimas, kurį jaučiame kiekvienas savyje ir kurį Kūrėjas jaučia dėl kiekvieno iš mūsų. Tu manai jis dabar jaudinasi?

I. V. Ką turi galvoje?

A. Š. Visos Visatos autorių.

I.V. Visos Visatos autorius tai ne asmuo. Aš nemanau, kad Dievas yra asmenybė. Mes darome vieną klaidą – Dievui priskiriame asmens bruožus, ir tada jo klausiame – bičiuli, tu ką, antro Aušvico nori? Nori karo Ukrainoje? Bet dievas tai ne „čiuvakas“. Jis ne Putinas. Ir ne Hitleris. Dievas – ne asmuo. Dievas – tai viskas kartu. Tai energija, kuri srūva, tai vibracija. Mes visi esame tos vibracijos vaikai – ir Putinas, ir Hitleris. Visi esame šios visatos dalis. Bet kaip kūnai, mes priimame sprendimus ir atliekame veiksmus, kuriuose galime kontaktuoti su šviesa ar meilės vibracija. Nes dievas – tai meilė. Meilė beasmenė. Mes – asmenys. Mes galime turėti kontaktą su šviesa ir vystyti jį, arba pastebėti, kad jį pametėme. Vakar Patriarchas Kirilas, stačiatikių bažnyčios vadovas, kurios doktrina yra Jėzaus Kristaus mokymas, (kuriame kalbama, kad reikia atsukti užpuolikui antrą skruostą, kad meilė nugali prievartą), pateisino Putino valdžios veiksmus kare. Ar tai reiškia, kad kaltas Dievas? Ne. Tai reiškia tik vieną – Patriarchas Kirilas turi labai mažą kontaktą su Dievu.

Mes darome vieną klaidą – Dievui priskiriame asmens bruožus, ir tada jo klausiame – bičiuli, tu ką, antro Aušvico nori? Nori karo Ukrainoje? Bet dievas tai ne „čiuvakas“.

A.Š. Pagrindinė herojė Ulja – žymi rašytoja. Ji daug kalba apie meną, kūrybos procesą, apie kontaktą tarp žiūrovo-skaitytojo ir menininko, apie tai, kas vyksta su žmogumi to kontakto metu. Tu taip pat nuolat kuri kontaktą su savo skaitytojais ir žiūrovais. Ar galima sakyti, kad šioje pjesėje kalbama ir apie tave? Turiu galvoje ne tavo gyvenimo faktus, bet tavo savijautą šiame pasaulyje – kaip kūrėjo, kaip žmogaus.

I. V. Žinoma. Kiekvienas dramaturgas rašydamas pjesę sudeda ten savo energiją, savo intelektualinį, jausminį, psichologinį lauką, aš esu kiekvienoje savo pjesėje. Tiksliau kiekviena pjesė – tai aš. Jeigu aš sugalvosiu parašyti pjesę apie prievartautojus, tai nereiškia, kad aš prievartautojas. Bet problemos, kurias aš nagrinėju, kyla iš manęs, iš mano smegenų, iš mano jausmų, iš mano pasaulėžiūros, iš mano energijos. Bet ar Šekspyras pritaria Makbeto tironijai? Ar Šekspyras yra Makbetas? Kur yra autorius? Autorius yra temoje. Pjesės tema, žinutė – tai ir yra autorius. Tai, ką jis norėjo ta pjese pasakyti. Šekspyras nenorėjo pasakyti, kad reikia kaip Makbetui žudyti ir užgrobti valdžią. Jis norėjo pasakyti, kad visi mūsų veiksmai visatoje nulemti. Ir kad pasaulis – tai teatras, o žmonės jame – aktoriai. Štai jo žinutė.

A.Š. Tai reiškia, kad visa pjesė yra ne tik apie pagrindinę tos pjesės veikėją Ulja Richtė, bet ir apie tave?

I. V. Taip. Aš tikrai ne visada sutinku su jos požiūriu, ir, tikiuosi, mano charakteris ne toks, kaip jos.

A. Š. Paskutiniame savo monologe ji atsiprašo ne tik už tai, kam ji savo gyvenimu suteikė skausmo, bet ir tų, kuriuos sužeidė savo knygomis. Kaip tu manai, knygos ir kiti meno kūriniai gali skaudinti?

I. V. Žinoma. Autorius atsakingas už tai, ką jis rašo ir tai, ką jis kalba. Tarkim, teatre autorius paima dvi valandas iš žmogaus gyvenimo ir kažką už tai jam siūlo. Ne tik temą, siužetą, bet ir energiją, vibraciją. Ir žinoma, tu esi atsakingas už tai ką jiems siūlai. Jie netgi pirko bilietą, vadinasi tu jiems tai pardavei. Ir mano herojė sako, kad gali būti, jog jos kūriniai, jos mintys, kai kurie paradoksai suteikė žmonėms skausmo, o gal net įžeidė. Taip būna, mes visi klystame. Mes žmonės. Ir aš žmogus. Aš nesakau, kad esu sukūręs daugiau nei dvidešimt pjesių. Yra kai kurios mintys jose, kurios šiandien man atrodo nereikalingos. Ir man labai gaila. Taip nutinka kiekvienam. Mes klystame. Bet mes einame pirmyn. Einame toliau.

A. Š. O kas toliau?

I. V. Toliau – rašyti. Toliau – kalbėti. Toliau – gyventi. Mes turime teisę klysti. Klaidos, padarytos nuoširdžiai tikint, kad darai teisingą dalyką, yra atleistinos. Klaida – tai netikslumas. Jeigu tu suklydai ne dėl pinigų, ne dėl tuštybės, ne dėl to, kad sukiršintum kitus, o dėl to, kad nuoširdžiai taip galvojai, visata tave pataiso, parodo tavo klaidą (kartais nemalonumais, kurie tau nutinka, kaip kaina už klaidą) – tu supranti tai ir eini toliau.

A. Š. Taip... Todėl tai ir yra klaida, nes tikslas buvo kitas...

I.V. Kaip gyventi rusui šiandien? Štai klausimas...

A.Š. Kaip gyventi menininkui šiandien? Kaip kurti šiandien?

I. V. Kurti paprastą pasaulietišką meną, kurio tikslas – teikti malonumą, pasigėrėjimą, pasitenkinimą žmonėmis, kurie atėjo jo pažiūrėti.

Aleksandro Špilevojaus premjera „Jaudulys“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyks kovo 18, 19, 20 dienomis.

Šį skaitymą su lietuvių aktoriais Migle Polikevičiūte, Emilija Latėnaite-Beliauskiene, Dariumi Gumausku ir Martynu Nedzinsku jis pristatys birželio 22 dieną Lietuvos nacionalinio dramos teatro rengiamuose „Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymuose ’16“. Nemokamas renginys vyks LNDT studijoje.

Garsaus šiuolaikinio Rusijos dramaturgo I.Vyrypajevo kūrinyje, kurį į lietuvių kalbą išvertė LNDT dramaturgas Rolandas Rastauskas, pasakojama keturių veikėjų istorija. Trys jų ieškoti laimės ir nuotykių į Niujorką atvyksta iš Rytų ir Vidurio Europos, ketvirtasis – didmiesčio senbuvis, čia gimęs ir užaugęs. Kūrinys nestokoja mistikos. Depresyvi veikėjų savigrauža ir saviieška ilgainiui virsta košmaru, tačiau staiga kiekvieno jų egzistavimą pakeičia įsakmi kosminė sąmonė, apie kurią iki tol nė vienas nieko nenutuokė. Poetiškas, be galo savitas pasakojamasis kūrinio stilius suteikia teatrui ir žiūrovams galimybę susipažinti su asfaltuotos megapolio kasdienybės apsuptyje kylančiomis „pasakiškomis“ pajautomis.

Po šios pjesės skaitymo LNDT fojė (I a.) vyks aptarimas, kuriame dalyvaus režisierius C.Liske ir specialiai į Vilnių atvyksiantis pjesės autorius I.Vyrypajevas. Aptarimą ves dr. Jonas Dagys. Artėjant skaitymui Amerikoje užaugęs ir vienuolika metų Rusijoje gyvenęs C.Liske sutiko papasakoti apie savo pažintį su I.Vyrypajevu, kūrybą Rusijoje ir Niujorke bei pjesės „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ aktualumą šiuolaikiniam žmogui.

– Kaip susipažinote su I. Vyrypajevu, kodėl renkatės jo pjeses?

– Kai pirmą kartą atvykau į Maskvą 2004 metais, rusiškai nekalbėjau. Vienas pirmųjų Maskvoje mano matytų spektaklių buvo I. Vyrypajevo „Deguonis“: du aktoriai (Ivanas buvo vienas jų) „juodos dėžės“ teatro salėje bėrė tekstą (rusišką!) pašėlusiu tempu, veiksmas vyko daugiau nei valandą, jį stebėjo devyniasdešimt žiūrovų. Nieko nesupratau ir maniau, kad tai siaubinga, klausiau: „O kurgi teatras? Kostiumai?“. Mano galvoje teatrališkumas buvo neatsiejamas nuo fizinės transformacijos scenoje. Vėliau po daugelio metų man paskambino Ivanas. Jau buvau baigęs vaidybos studijas, tuo metu jis statė spektaklį pagal savo pjesę ir pakvietė mane vaidinti. Tą pačią dieną prisistačiau į repeticiją ir nuo tada nuolat bendradarbiaujame.

Mūsų patirtys labai skirtingos. Jis iš Irkutsko, Rusijos miesto prie Baikalo ežero, o aš iš JAV, iš Denverio. Kai susitikome, Ivanas jau buvo labai garsus kūrėjas, o aš buvau ką tik baigęs studijas. Negalėjau patikėti, kad iš visų žmonių jis pasirinko mane, bet manau, kad mūsų ryšį visuomet palaiko kažkokia keista intuicija, energija, kuris mus abu traukia.

Ivanas rašo sunkiomis temomis, kurios aktualios kiekvienam šios planetos gyventojui, bet rašo jis visiems suprantama kalba, kuri nesusijusi su socialinėmis problemomis ar politika. Mano galva, jo kūryba yra tiek pat gili ir nuostabi, kiek ir lengvai suprantama. Neprivalai daug žinoti apie Rusijos kultūrą, kad suprastum jo pjeses. Jis neskiria savo kūrybos tam tikros žmonių grupės problemoms, tačiau sykiu neįmanoma paneigti, kad jis tikrai yra rusų rašytojas, kuriantis savo tautiečiams.

Manau, kad gyvename tokiu metu, kai mums svarbiau nei bet kada rasti bendrus taškus, užtvirtinti tai, kas mus sieja, ir būti kartu. Neseniai skaičiau interviu su kosmonautu, kuris pasakė nuostabų dalyką: „Aš suprantu, kodėl visi pasisako už tai, kad būtų mažinamas finansavimas kosmoso tyrinėjimui – reikia spręsti problemas čia, Žemėje! Bet jei kiekvienas mūsų turėtų galimybę nuskristi į kosmosą ir pamatyti mūsų planetą iš ten, žmonės vieni su kitais imtų elgtis visiškai kitaip, ir neliktų tų problemų, apie kurias kalbame dabar.“ Manau, Ivanas bando mums suteikti tą galimybę – pamatyti savo planetą iš kosmoso, tik kiek pigesniu būdu.

– Kuo I. Vyrypajevo pjesė „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“, kurios skaitymą pristatysite Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, gali būti aktuali šiandieniniam žiūrovui?

– Šią pjesę pirmą kartą perskaičiau prieš kelerius metus. Iš tiesų man ją perskaitė Ivanas viešbučio kambaryje dar tuomet, kai ji nebuvo baigta. Kai jis nutilo, abu sėdėjome ilgai, netardami nė žodžio. Tai buvo tokia tyla, kurios metu kažkas įvyksta – nė vienas nekalbėjome, bet mūsų viduje jau vyko pokyčiai. Sėdėdamas tyloje aš dar kartą išgirdau pjesę, tik šįkart savo viduje, ir ji mane ramino: „Matai? Viskas gerai. Net jei nesupranti visko, net jei abejoji savimi ir tave supančiu pasauliu, viskas yra gerai. Net ir tada, kai tavęs nebebus, viskas vis tiek bus gerai. Viskas ir toliau bus gerai mūsų visatoje.“

Mane aplankė tas retas jausmas, kuris būna, kai staiga užsimanai, kad kas nors prisipažintų meilėje, pagelbėtų ar duotų gerą patarimą, ir nei iš šio nei iš to kas nors prieina ir duoda būtent tai, ko troškai. Ivanas parodė mums, kaip esame susiję, ir kad mūsų patirtis čia, Žemėje, yra tik maža tos sąsajos dalis.

Mes gyvename sudėtingu metu – mus dažnai supa agresija, apgaulė, nemalonūs garsai ir dūmai. Kai kurie žmonės jaučiasi taip, tarsi darytų ką nors prieš savo valią ar priimtų sprendimus, kuriems patys nepritaria. Galbūt yra tokių žmonių kaip aš, kuriems būtų lengviau, jei jie žinotų, kad viskas yra gerai. Statau šią pjesę dėl jų.

– Ko gero, pjesėje nagrinėjamos temos ir problemos jums taip pat puikiai suprantamos? Jūs gyvenate Niujorke, bet jūsų šaknys – Rytų Europoje. Kokių dar sąlyčio taškų esama?

– Tiesą sakant, nemanau, kad pjesės temos yra ypač susijusios su Niujorku ar, tarkime, Berlynu, ar bet kuriuo kitu miestu, kuriame vyksta pjesės veiksmas. Man neteko lankytis Berlyne, o ir I.Vyrypajevas, ko gero, nesitikėjo, kad jo gerbėjai nukeliaus į šias vietas tam, kad suprastų pjesę. Pjesės temos nurodo į problemas, su kuriomis susiduria žmonės bet kurioje pasaulio šalyje, nors Ivanas savo kūryboje pateikia labiau vakarietišką požiūrį, kurį sąlygoja mirties baimė, didžiulis egoizmas ir, ko gero, visų svarbiausia – šiuolaikinio žmogaus baimė, kad visata (ar bent jau Žemė) yra pasmerkta pražūčiai. Man, kaip amerikiečiui, šios problemos artimos, aš jas matau savyje ir savo kultūroje, skaitau apie jas naujienose. Amerikiečiai pernelyg priprato gyventi su baime, jie priima sprendimus vedami baimės. Tikiu, kad tą patį galime pasakyti ir apie Rusiją, nes pats ten gyvenau daugiau nei 11 metų. Tačiau manau, kad taip vyksta visur. Baimė – tai vienintelis nesuvokimo produktas, ji atsiranda tada, kai nesuvokiame pasaulio, savęs, vienas kito.

– Teko girdėti, kad jūsų vardas ir pavardė turi lietuvišką kilmę. Ar tai tiesa?

– Mano visas vardas yra Kentas Cazimiras Liske, bent jau toks vardas yra įrašytas mano pase. Bijau, kad mažai žinau apie Lietuvą ir apie savo šaknis, be to, nekalbu lietuviškai. Neneigsiu – galimybė apsilankyti Lietuvoje man labai patraukli, iš čia kilo mano protėviai. Mano prosenelis, kiek žinau, buvo Kazimieras Latvėnas, iš čia ir mano vardo kilmė. Jis, mano mamos senelis, atvyko į JAV XX a. pradžioje. Mano tėvo šeima buvo iš Lenkijos. Mano žmona, aktorė Polina Grishina, yra lenkė, o mūsų sūnus Oliveris gimė JAV. Tad, kaip tikri amerikiečiai, mudu su sūnumi esame imigrantai – ir iš niekur, ir iš visur. Sykį sapnavau (turbūt tai buvo košmaras), kad esu Lietuvoje, o visi mane supantys žmonės atrodė lyg mano dvyniai.

– Vis dėlto Lietuvoje jūsų vardas nėra plačiai žinomas. Pasakokite Lietuvos auditorijai daugiau, ką šiuo metu veikiate. Esate labiau muzikantas, aktorius ar režisierius?

– Man visada nejauku, kai žmonės klausia, ką veikiu. Amerikoje, kai kas nors tave pristato kaip „aktorių/ prodiuserį/ režisierių/ laisvai samdomą žurnalistą“, žmonėms tai skamba tarsi būtum bedarbis. Man gyvenime pasisekė, nes galėjau veikti ką noriu. Penkerius metus Maskvos teatre „Praktika“ dirbau režisieriumi ir aktoriumi. Daug vaidinau televizijoje ir kine Rusijoje, dėsčiau Maskvos teatro meno mokykloje ir Nacionaliniame teatro institute JAV. Rašau muziką. Groju keliose muzikos grupėse. Vieną jų, „Sugar“, įkūrėme su Ivanu. Su koncertais apvažiavome Rusiją ir Rytų Europą. Taip pat dainuoju su džiazo grupe ir rašau muziką teatro kūriniams Rusijoje, Lenkijoje, JAV. Šiuo metu dirbu prie itin įdomaus Dante „Dieviškosios komedijos“ pastatymo. Tai opera, poemos „Rojus“ adaptacija. Mano spektaklio versijoje bus galima sutikti šių laikų didžiuosius protus – Stepheną Hawkingą, Valentiną Tereškovą, Dalai Lamą... Dar daug ką turime nuveikti, bet ši idėja mane labai jaudina. Manau, kad jei kas manęs paklaustų, kokioje srityje aš dirbu, sakyčiau – komunikacijos. Menas, kuris mane domina, mažiau susijęs su tam tikros estetikos ar stiliaus raiška. Mane domina, kaip rasti kontaktą su tam tikra bendruomene ar socialine energija. Tad ne pats menas yra svarbiausia, o jo komunikacinis potencialas. Mane domina supratimas ir supratimą maksimaliai didinančių meninės komunikacijos stilių ir metodų paieška. Man svarbu, kad jei turiu klausytoją ar žiūrovą, jis supranta tą impulsą, kurio vedamas aš dalinuosi šiuo kūriniu su juo. Muzika ir teatras sukuria ypač palankią atmosferą tokiems impulsams. O čia, Rytų Europoje, jaučiu tai kur kas stipriau nei Amerikoje – ko gero, to priežasčių esama įvairių. Būtent tai ir laikė mane Maskvoje taip ilgai.

C. Liske parengto I. Vyrypajevo pjesės „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ skaitymas. Birželio 22 d. 19 val. Lietuvos nacionalinio dramos teatro studija. Renginys nemokamas. Po skaitymo susitikimas su kūrybine skaitymo komanda, dalyvaujant ir pjesės autoriui I. Vyrypajevui. LNDT fojė prie Didžiosios salės.