Iš Maskvos CSKA į Kauną atvykęs 32-ejų gynėjas dar labiau priartėjo prie gimtosios Latvijos. Tad su kokiais tikslais ir vyriausiojo trenerio Martino Schillerio lūkesčiais Strelnieks pasitinka sezoną?
„Tikriausiai jis norės to paties, ko ir iš buvusių gynėjų, – pripažino latvis. – Kol kas neatliekame gero darbo ir nors praėjo mažai laiko, tačiau niekam nepatinka pralaimėti. Net ir pasiruošimo etape.“
„Vis dar turime įdėti daug darbo. Iš gynėjų treneris nori taškų, žaidimo kūrimo, nori, kad būtume pagrindiniais žaidėjais aikštelėje. Vis dėlto tikiu, kad jeigu norime kažką sukurti, turime tai daryti kaip vienas kumštis. Nesame individualiai stipri komanda ir nors aš galiu sužaisti vienas prieš vieną, bet man reikia keturių likusių vyrukų pagalbos“, – pridėjo latvis.
Pokalbyje „Urbonus“ latvis taip pat atvirai papasakojo apie NBA pasiūlymus, krepšininkus, į kuriuos jis lygiuojasi, žaidimą su Patricku Beverley bei nelengvą realybę, kuomet užklumpa traumos.
Vienas iš NBA klubų, rodžiusių dėmesį, buvo San Antonijaus „Spurs“, tačiau ši idėja taip ir neišsigrynino.
„Turėtumėte to klausti mano agento, jis apie tai žinotų daugiau detalių. Viskas vyko sezono metu, todėl pernelyg nesvarsčiau, – atskleidė J. Strelnieks. – Žinau, kad mano agentas visada norėjo, jog aš nuvažiuočiau (į NBA) ir bent pabandyčiau, tačiau Europos krepšinis man yra arčiau širdies nei NBA.“
Sulaukęs klausimo apie asmeninius dievukus, latvis įvardijo ir Šarūną Jasikevičių, tačiau, panašu, jog įsimintiniausią patirtį suteikė Tony Parkeris.
P. Beverley perimdavo kamuolį aikštės viduryje ir pelnydavo lengvus taškus iš po krepšio. Kartais po treniruočių pasilikdavome pažaisti vienas prieš vieną, buvo puiki patirtis.
„Dimitris Diamantidis, net ir Jasikevičius yra puikus pavyzdys. Be abejo, Spanoulis, su kuriuo teko žaisti. Buvo puiki patirtis. Taip pat Tony Parkeris. Per man pirmąjį Europos čempionatą 2011 m. mes žaidėme su Prancūzija ir turėjau dengti Parkerį. Buvo neįtikėtina, manau, kad jis pelnė 30 taškų“, – prisiminimais dalijosi žalgirietis.
J. Strelnieks taip pat plačiau pakomentavo ir patirtį su Spanouliu bei patvirtino plačiai žinomą faktą, jog ši legenda turėjo išskirtinį charakterį.
„Jis yra labai stiprus psichologiškai, – prisiminimais dalijosi J. Strelnieks. – Jis gali tragiškai žaisti pirmus tris kėlinius, tačiau svarbiausiu metu jūs žinote patys – turite duoti jam kamuolį į rankas. Spanoulis žino, kaip uždaryti rungtynes ir, be abejo, jis reikalavo daug iš kitų komandos draugų.“
„Visi jį gerbė, tačiau nebuvo taip, kad jis nuolat visiems nurodinėjo ir grūmojo pirštu. Jis visada stengėsi parodyti, kaip laimėti. Net ir paskutiniais metais, kuomet jis nebebuvo toks greitas, jo darbo etika vis tiek buvo nepriekaištinga. Visi iš to gali pasimokyti“, – pridėjo latvis.
J. Strelniekui aikštele teko dalintis ir su dar vienu puikiai pažįstamu krepšininku – Patricku Beverley, kuris NBA lygoje yra pagarsėjęs dėl savo kovingo ir aistros kupino charakterio.
Tad, koks jausmas yra žaisti prieš P. Beverley treniruotėse?
„Jeigu neklystu, pirmoje treniruotėje padariau keturias klaidas per pirmas penkias minutes, – prisiminė J. Strelnieks. – Vis bandžiau atlikti vieną judesį, bet man nepavykdavo, tačiau taip buvo, nes jo nepažinojau.“
„Abu buvome jauni ir jo rankos buvo labai greitos. Jeigu jis norėdavo, jis žinodavo, kaip reikia dirbti gynyboje. Laimėjome begalę įtemptų rungtynių vien todėl, nes lemiamu momentu P. Beverley perimdavo kamuolį aikštės viduryje ir pelnydavo lengvus taškus iš po krepšio. Kartais po treniruočių pasilikdavome pažaisti vienas prieš vieną, buvo puiki patirtis. Su Patricku taip pat buvome kambariokai“, – pratęsė žalgirietis.
Latvis taip pat išrikiavo savo komandos draugų penketuką, į kurį pateko ir Darjušas Lavrinovičius.
„Su Darjušu žaisti buvo labai lengva, nes jis žinojo, kada popinti, kada leistis po krepšiu. Per rungtynes susirinkdavau 5–6 rezultatyvius perdavimus vien iš jo“, – teigė J. Strelnieks.
Latvis taip pat paminėjo Bradą Wanamakerį, Dariusą Millerį bei Vassilį Spanoulį, tačiau pabrėžė, kad turi tokį didelį pasirinkimą, jog be vargo galėtų surinkti ir penkioliktuką.
Ne paslaptis, jog prieš prasidedant sezonui didžiausią nerimą kėlė Strelnieko sveikatos būklė. Gynėjo ir „Žalgirio“ kontraktas įsigaliojo tik tuomet, kai jam buvo atliktas nuodugnus medicininis patikrinimas.
Pats krepšininkas pripažino, kad tvarkytis su visa tuo nėra nei lengvas, nei malonus procesas.
„Lengva nėra. Ypač, kai šalia esantys žmonės pradeda klausinėti, ar esi linkęs į traumas ir panašiai. Apie traumas pradedi galvoti per daug. Prieš tai traumos man tebuvo darbo dalis, nes taip jau nutinka. Bet kai jos pradėjo dažnėti, padaugėjo ir kreivų žvilgsnių. Ir tuomet, jeigu pradedi galvoti, kad tai tau yra problema, tuomet visa tai tampa problema. Prieš tai nesukau dėl to galvos, tačiau dabar meldžiuosi, jog nieko nebūtų per treniruotę ar rungtynes. Tai šiek tiek trukdo, bet stengiuosi išlikti stiprus. Turime puikų medicinos personalą, treneriai man labai padeda su traumų prevencija ir išlikimu sveikam. Mano problema nėra rimtos traumos, bet smulkios, kurių gijimas trunka dvi tris savaites, bet visa tai, manau, yra dar blogiau. Kai gauni rimtą traumą, nežaidi ilgiau. Mano atveju, tu nežaidi dvi savaites, tada pažaidi dvi tris savaites ir vėl iškrenti porai savaičių. Šiemet darysime viską siekiant sustiprinti mano kūną“, – atvirai situaciją nupasakojo latvis.
Paklaustas, kas padeda sunkiais momentais susitvarkyti su psichologine našta, latvis akimirksniu įvardijo savo šeimą.
„Šeima, be abejo. Būdamas su šeima apie krepšinį pernelyg negalvoji ir jie padeda nuvyti mintis į šalį. Be krepšinio yra ir kitas gyvenimas. Jeigu galvosi per daug, išprotėsi. Tiesiog bandau atsipalaiduoti, tad mėgstu vedžioti šunį šviežiame ore“, – pasakojo „Žalgirio“ naujokas.
