„Džiaugiuosi galėdamas bent trumpam grįžti į Lietuvą. Ši šalis visada užims ypatingą vietą mano širdyje", – sako šokėjas. Kauno „Aura“ buvo pirmasis jo tikras darbas po šokio mokyklos Honkonge. „Pirmasis kartas, kai reikėjo savarankiškai nuomotis butą, mokėti mokesčius, kasdien repetuoti teatre... Lietuvoje susiformavau kaip suaugęs žmogus, šokėjas. Kaune turėjau daug erdvės lavintis kaip šokio mokytojas dirbdamas tiek su kolegomis profesionalais, tiek su šokio studijos mokiniais, tai man ypač praverčia tęsiant šią veiklą Londone“, – sako J.Narvaezas, negailėdamas pagarbos žodžių „Auros“ vadovei choreografei Birutei Letukaitei.
Sugrįžimo išvakarėse – pokalbis apie sėkmės istoriją ir kūrybinį kelią, kuris po trejų metų, praleistų Kaune, J.Narvaezą atvedė į prestižinę šokio trupę.
– Festivalio scenoje matysime žymiąją trupę „Akram Khan“, kurioje šoki. Kaip, būdamas profesionalus šokėjas ir trupės narys, apibūdintum choreografo stilių?
– Choreografas Akramas Khanas tapo žinomas dėl unikalios hibridinės technikos, jungiančios šiuolaikinį šokį ir klasikinį indų šokio stilių „kathak“. Jis nuo pat pirmųjų darbų buvo unikalus kūrėjas, nuo kitų skyrėsi judesio aštrumu, mudrų naudojimu choreografijoje, išskirtinės muzikos deriniais. A.Khanas gimė ir užaugo Londone, bet jo šaknys Bangladeše, taigi jo darbuose daug identiteto paieškų.
Iš pradžių tai buvo daugiau fizinis teatras, tačiau dabar išryškėjo polinkis remtis pasakojimo struktūra, mitologija, ritualais. Spektaklis „Pergudraujant velnią“ yra įkvėptas vieno ankstyviausių eiliuotų literatūros kūrinių „Gilgamešo epo“. Jame vyksta kova tarp despotiško karaliaus Gilgamešo ir dievų siųsto varžovo Enkidu, kurie vėliau tampa bendražygiais. Visi šokėjai scenoje yra skirtino amžiaus, įtraukiama dviejų šokėjų įkūnyta jaunesnio ir vyresnio pagrindinio veikėjo Gilgamešo versija.
Spektaklyje persvarstoma santykio tarp dievų ir žmonių tema, nemirtingumo siekis, žiūrovai turėtų atpažinti ir viską griaunančią indų deivę Kali. Aš įkūniju herojų Enkidu, kuris yra laukinis žmogus, atvykęs iš gamtos. Šalia tironiško Gilgamešo tampu jo galios įkaitu. Vis dėlto spektaklyje „Pergudraujant velnią“ nereiktų tikėtis kaip ant delno aiškaus ir nuoseklaus siužeto, tai labiau abstraktus kūrinys, patiksiantis kokybiško šiuolaikinio šokio gerbėjams, mėgstantiems įvairovę.
Jaučiausi tarsi šokčiau kažkieno kito odoje. Preciziškos technikos neužtenka personažui perteikti, tam reikia stiprių vidinių intencijų.
– Prie pasaulinio lygio kompanijos prisijungti buvai pakviestas dar dirbdamas „Auros“ šokio teatre. Kokia tavo sėkmės istorija?
– Šokti trupėje „Akram Khan“ buvo mano svajonė. Dar studijuodamas Honkonge, prieš atvykdamas į Lietuvą, dalyvavau šios trupės šokėjų atrankoje. Žinojau kompaniją, jos kryptį, man ji ypač patiko. Dar porą kartų kreipiausi į juos dėl kitų vaidmenų, manęs neatrinko, tačiau apsikeitėme kontaktais.
Pamenu, buvo vasaros atostogos, po jų planavau grįžti ir pradėti trečius metus šokti „Auros“ trupėje. Dar ilsėjausi Filipinuose, kai sulaukiau trupės vadybininkės skambučio iš Avinjono, kad Eikidu vaidmens atlikėjas susižeidė ir nebegali šokti. Visiškai nesitikėjau tokios atomazgos, iškart parašiau choreografei B.Letukaitei ir išdėsčiau situaciją. Ji buvo labai supratinga ir palaikanti, sakė, kad būčiau kvailas, jei atsisakyčiau tokios galimybės. Tad per dvi savaites susidėjau daiktus ir išskridau į Londoną.
– Ar galimybė šokti šioje trupėje pateisino tavo lūkesčius? Kaip pavyko prisijaukinti Eikidu vaidmenį?
– Prijungiau prie spektaklio, kurio šokėjai jau buvo meistriškai atidirbę savo vaidmenis, todėl iš pradžių buvo nelengvas ir intensyvus procesas. Man choreografijos kombinacijos nebuvo sunkioji dalis, tačiau perimti Eikidu vaidmenį tapo iššūkiu. Perskaičiau daug informacijos apie epą, jo kilmę, charakterius ir pirmuosiuose spektakliuose galbūt labiau stengiausi techniškai tobulai atkartoti choreografiją. Tačiau jaučiausi tarsi šokčiau kažkieno kito odoje. Preciziškos technikos neužtenka personažui perteikti, tam reikia stiprių vidinių intencijų. Norėdamas įtaigiai papasakoti istoriją, turi pagrįsti kiekvieną savo judesį.
Šiandien jau galiu sakyti, kad spektaklio Eikidu yra unikali mano versija, mano įsikūnijimas. Indai turi sąvoką „abhinaya“, reiškiančią veido mimikų meną, jas naudoju būdamas scenoje. Nepaprastai intriguoja tai, kaip judinamas kiekvienas veido raumenukas ir net minimalistinės išraiškos virsta įtaigia vaidyba. Tuo man ir artimas choreografo A.Khano stilius, jo gebėjimas sujungti kūno šokį ir jausmingą teatrą.
– Kokią ateities paveikslą pieši jau šokdamas tokio aukšto lygio trupėje?
– Pandemijos laikotarpiu iš Europos net aštuoniems mėnesiams grįžau į Filipinus ir leidau laiką su šeima. Buvo taip keista grįžti į aplinką, kurią jaučiausi išaugęs, pajutau, koks pasikeitęs esu. Iš pradžių buvo daug nežinomybės, kiek galėsiu likti trupėje „Akran Khan“, tačiau dabar esu lygiavertis trupės narys – anksčiau mano vaidmenį šokęs šokėjas grįžo į kompaniją korepetitoriaus amplua, o aš toliau turiu suplanuotus pasirodymus su šiuo ir kitais spektakliais. Įdomu tai, kad šoku spektaklyje „Pergudraujant velnią“, kuris yra vienas naujausių šio choreografo spektaklių, o kitas mano vaidmuo bus viename pirmųjų jo kūrinių. Taip prisiliečiu prie visos trupės istorijos.
Neneigsiu, pasiilgstu saugumo jausmo dirbti garantijas suteikiančiame repertuariniame teatre. Dabar dirbu laisvai samdomu šokėju trupės spektakliuose, vedu šokio pamokas. Man tai yra dar vienas naujas savarankiškumo etapas, kurio ypač žavus elementas yra laisvė. Esu nusprendęs, kad keliausiu ir dirbsiu ten, kur jausiu, kad yra geriausios galimybės. Dabar nekantrauju susitikti su spektaklio publika mano mylimame Kaune.
