Nuo susižavėjimo iki neapykantos

Iki pasirodant "Amerikos purvui" rodėsi, kad romanas neišvengiamai sulauks didžiulės sėkmės. Už teisę publikuoti rašytojos J.Cummins romaną apie meksikiečių migrantų gyvenimą varžėsi devynios leidyklos.

Knygos biudžetas buvo matuojamas septynženkliais skaičiais, o pirmas planuojamas tiražas – pusė milijono egzempliorių. Išankstinėse recenzijose ir apžvalgose negailėta pagyrimų. Apie knygą entuziastingai atsiliepė Stephenas Kingas, Johnas Grishamas ir daugelis kitų iškilių kūrėjų.

Liūdna, kad kūrinys, rašytas su tokiais gerais ketinimais, sukėlė tokią nuožmią pagiežą.

"Aš stengiuosi rašyti įdomias knygas, nes pats tokias mėgstu, ir turiu pasakyti, kad jau seniai verčiau puslapius taip greitai, kaip skaitydamas "Amerikos purvą", – gyrė romaną politikas ir rašytojas J.Grishamas. – Sodrus, sąmojingas ir nenuspėjamas siužetas. Jo žinutė labai svarbi ir pasirodžiusi pačiu laiku, bet ko joje nėra – tai politikavimo."

"Jeigu išvis knyga gali pakeisti širdis ir politiką, tai ši knyga kaip tokia!" – apie "Amerikos purvą" rašė amerikiečių rašytoja, kilusi iš Dominikos, Julia Alvarez – prestižinės Pietų Amerikos premijos "Pura Belpré Award" laureatė.

Tačiau netrukus knyga iš labiausiai giriamų ėmė virsti labiausiai nekenčiama. Galiausiai Niujorko leidykla "Flatiron Books" šių metų pradžioje atšaukė knygos pristatymų turą dėl grasinimų autorei mirtimi ir nusprendė organizuoti seriją viešų diskusijų.

"J.Cummins penkerius metus rašė šią knygą, ji norėjo atkreipti dėmesį į tragedijas, su kuriomis susiduria imigrantai, – sakė Bobas Milleris, "Flatiron Books" prezidentas ir leidėjas. – Liūdna, kad kūrinys, rašytas su tokiais gerais ketinimais, sukėlė tokią nuožmią pagiežą."

Kaltinimų lavina

"Amerikos purve" pasakojama istorija apie knygyno savininkę Lidiją iš Akapulko. Moteris turi sūnų Luką ir sutuoktinį žurnalistą Sebastianą. Įprasta kasdienybė Akapulke dėl narkotikų kartelių veiklos ima keistis. Kartą į Lidijos knygyną įžengia žavus vyriškis. Chavjeras – tikras eruditas, jiedu susibičiuliauja. Lidija nežino, kad jis – naujo narkotikų kartelio, agresyviai plečiančio įtaką mieste, vadeiva. Lidijos vyras tuo metu rengia tiriamąjį straipsnį apie Chavjerą, dėl jo šeimos gyvenimas netrukus virsta košmaru. Priversti bėgti Lidija ir jos aštuonmetis sūnus Luka – vidurinės klasės atstovai – akimoju tampa eiliniais migrantais, keliaujančiais per Meksiką ant traukinių vagonų stogų Jungtinių Amerikos Valstijų link.

Prieš parašydama knygą J.Cummins važiavo į Meksiką, ten kalbino deportuotas šeimas, bendravo su migrantais Tichuanos stovykloje, konsultavosi su žmogaus teisių gynėjais ir teisininkais.

Iš tikrųjų pabrėžtinai humanistinė autorės pozicija ir pavertė ją lengvu taikiniu.

Viena iš pagrindinių pretenzijų jos kūriniui – neva jis neįtikinamas. Anot kritikų, romano veikėjai paviršutiniški ir labiau primena turistų pastebėjimus. Dėl to romano herojė atrodo juokinga, stebisi tuo, kas įprasta meksikiečiams. Daugelis skaitytojų ėmė badyti į netikslumus, netaisyklingai vartojamą žargoną, klišes ir stereotipus. Kai kuriuos papiktino šiuolaikinės Meksikos paveikslas. Šalis knygoje vaizduojama kaip laukinė, valdoma banditų ir kartelių. Pati autorė kadaise turėjo dvejonių, kad jai, kaip baltajai rašytojai, vargu ar pavyks perprasti kitaspalvių žmonių patirtį.

"Beveik visa mano šeima – baltieji. Niekada nesuprasiu to bejėgiško įniršio dėl stereotipų arba sisteminių kliūčių į sėkmę dėl odos, plaukų arba vardo", – rašė ji viename iš savo straipsnių "The New York Times". Tačiau ši išpažintis neišgelbėjo autorės nuo kaltinimų kultūrine apropriacija.

Rezonansas: daugiausia kontroversijų sukėlęs ir žaibiškai tapęs tarptautiniu bestseleriu romanas tituluojamas naująja Amerikos klasika.

Paplito kaip virusas

"Trauminė pornografija, pridengta socialinio teisingumo figos lapu, – taip knygą apibūdino amerikiečių rašytoja, kilusi iš Meksikos, Myriam Gurba. Ji viena pirmųjų parašė triuškinamą knygos recenziją. – Nors Lidija – moteris, dirbanti protinį darbą, ir reporterio, kuris rašo narkotikų prekybos tema, žmona, ji ištisai patiria šoką susidurdama su Meksikos realijomis, kurios anaiptol nešokiruotų tikro meksikiečio."

Šis M.Gurbos tinklaraščio įrašas išėjus knygai pasklido socialiniuose tinkluose kaip virusas. Dėl jo M.Gurba ėmė gauti įžeidžiančio turinio žinutes ir grasinimus. Bet rašytojos recenziją palaikė kiti rašytojai, nors buvo ir mėgta atkreipti recenzentės dėmesį, kad romano veikėja Lidija – vidurinės klasės atstovė, ir tai, kad ji nežino tam tikrų realijų, visiškai įtikinama.

"Kalba ne apie tai, kad mes manome, jog tik Pietų Amerikos rašytojai gali rašyti knygas šia tema. Ne, kalba ne apie cenzūrą. Talentingas rašytojas, kuris stropiai dirba, gali sukurti įtikinamus, galingus literatūros kūrinius apie kitas kultūras. Tai vadinama menu. "Amerikos purvas" – ne menas", – "The Guardian" rašė devynių knygų autorius Danielis Olivas.

Prisikabinta ir prie nuotraukų iš romano pristatymo renginių, kuriuos suorganizavo leidykla. Juose svečiams paruoštų romanų pakuotės buvo apvyniotos spygliuota viela – kaip nuoroda į romano viršelį. Daugeliui toks dekoravimas pasirodė nepriimtinas. Be to, reklamos kampanijos metu daug kartų buvo sakoma, kad J.Cummins vyras irgi buvo nelegalus migrantas, bet leidykla pamiršo patikslinti, kad jis atvyko iš Airijos. Vėliau leidykla paskelbė oficialų atsiprašymą už savo klaidas.

Kultūra atšaukiama?

Tačiau atsirado daugybė iškilių kultūros, meno atstovų ir visuomenės veikėjų, kuriems J.Cummins puolimas atrodė mažų mažiausiai keistas, ypač diskusijos apie grožinę literatūrą fone.

"Iš tikrųjų pabrėžtinai humanistinė autorės pozicija ir pavertė ją lengvu taikiniu, – rašo "The New York Times" skiltininkė Karol Markovicz. – Ji (autorė) norėjo socialinio teisingumo. Bet žinutė iš jos bendražygių – kovotojų už lygias teises – buvo tokia: mesk šį reikalą, tu sieki socialinio teisingumo neteisingai, todėl esi atšaukiama."

Minia nori diktuoti, kam ir kaip pasakoti istorijas.

Tokios pat pozicijos laikosi leidinys "The Hill": "2020-aisiais tam, kad degintume knygas, nebereikia ugnies. Pakanka siautėjančios kovotojų už socialinį teisingumą minios, kurią kaitina autoriai, nepageidaujantieji kovoti su cenzūra."

Politkorektiškumo kritikai vadina šūkius boikotuoti tą ar kitą kūrinį kultūros atšaukimu ir neigiamai atsiliepia apie menininkus bei visuomenės veikėjus, kurie iš visų jėgų stengiasi atitikti priimtas normas. "Minia nori diktuoti, kam ir kaip pasakoti istorijas", – rašo "The Hill" skiltininkas Christianas Toto.

Pati J.Cummins gan santūriai atsakinėjo į kritiką. "Aš tikiu, kad kalba apie kultūrinę apropriaciją nepaprastai svarbi, bet taip pat manau, kad pavojinga nueiti per toli, stengiantis nutildyti kitaip manančius žmones", – pareiškė ji.

Situacija, susiklosčiusi dėl "Amerikos purvo", sukėlė rimtą diskusiją apie tai, kas apskritai turi rašyti knygas apie migrantus. Ar gali autorius, kuris esą nepatikimai perpasakoja tragiškas kitų žmonių istorijas, gauti tokius stambius leidyklų honorarus ir žiniasklaidos dėmesį.

Kai kas, iš pradžių negailėjęs romanui pagyrimų, vėliau pakeitė nuomonę. Garsioji TV laidų vedėja Oprah Winfrey, įtraukusi "Amerikos purvą" į savo knygų klubą, vėliau pareiškė, kad paskubėjo vertinti ir kad romaną būtina detaliau aptarti (vėliau ji surengė keletą viešų diskusijų su J.Cummins). Už nuotraukos su knyga publikavimą instagrame teko atsiprašinėti ir Holivudo aktorei Salmai Hayek.

Pavasarį "The Hollywood Reporter" paskelbė, kad "Amerikos purvą" ketina ekranizuoti kompanija "Imperative Entertainment", prie filmo siužeto dirba Charlesas Leavittas, filmo "Kruvinas deimantas" scenarijaus autorius.

Tačiau kūrinys sulaukė ne vien pagyrų. Būrys rašytojų ir kritikų jį nuožmiai užsipuolė kaltindami autorę, esą ji rašanti apie tai, ko neišmano. Šį rudenį begalę kontroversijų sukėlęs romanas pasirodo ir lietuviškai! Romaną iš anglų kalbos vertė Marija Bogušytė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Šis romanas, žaibiškai tapęs tarptautiniu bestseleriu, – ryškus pavyzdys, kaip sunku literatūrai, kai ji siekia parodyti išvirkščiąją šiuolaikinio pasaulio pusę, nagrinėti opias visuomenės problemas ir, kita vertus, išlikti pašėlusios konkurencijos ir interesų konfliktų sąlygomis.

Dedu galvą, kad bet kas, perskaitęs pirmus septynis knygos puslapius, ją baigs skaityti iki galo.

„Amerikos purvas“ – ketvirtoji J. Cummins knyga. Joje pasakojama istorija apie motiną ir jos aštuonmetį sūnų, kurie bėga iš Meksikos į JAV nuo narkotikų kartelio persekiojimo. Ramus ir patogus šeimos gyvenimas Akapulke akimirksniu virsta košmaru, kai Lidijos vyras, žurnalistas, pradeda spaudai rengti tiriamąjį straipsnį apie narkotikų kartelio vadeivą.

Garsioji televizijos laidų vedėja Oprah Winfrey, pasirinkdama „Amerikos purvą“ savo knygų klubui, sakė: „Jeanine Cummins atliko žygdarbį, priversdama mus pasijusti migrantais, patirti jų kančias ir neviltį, jų siekį ištrūkti ir gyventi laisvėje.“

„Neeilinė knyga, tobulos pusiausvyros kūrinys – vienoje pusėje siaubas, kitoje – meilė. Dedu galvą, kad bet kas, perskaitęs pirmus septynis knygos puslapius, ją baigs skaityti iki galo“, – apie J. Cummins romaną atsiliepė rašytojas S. Kingas.

Su tokiu vertinimu sutiko toli gražu ne visi. Romaną užsipuolė daugiausia Pietų Amerikos rašytojai. Jie apkaltino Ispanijoje gimusią amerikietę J. Cummins tuo, kad ji netiksliai – ir neteisėtai – pavaizdavo Meksiką bei jos gyventojus, pavadindami kūrinį ne tik savo pačių, bet ir visos jų civilizacijos įžeidimu. Tačiau Pietų Amerikos literatūrinė bendruomenė pabrėžė anaiptol neketinanti J. Cummins drausti rašyti apie jų pasaulio problemas. Tiesiog ši knyga – ne tiesa ir ne menas, pareiškė jie.

Vien kritika nebuvo apsiribota. Grupė Pietų Amerikos rašytojų įkūrė judėjimą #DignidadLiteraria („Literatūrinis orumas“) ir 2020-ųjų pradžioje susisiekė su amerikiečių leidyklos „Flatiron Books“, išleidusios „Amerikos purvą“, savininkais. Judėjimas pareikalavo didesnio jų atstovavimo šioje leidykloje. Leidėjai neprieštaravo. Tačiau tai dar ne viskas: #DignidadLiteraria pareikalavo „ištirti diskriminacinę praktiką visame leidybos versle“.

Mes labai nuliūdome, kad kūrinys, parašytas turint tokį humanistinį tikslą, sukėlė tiek nuožmaus pykčio.

Beje, leidykla buvo priversta atšaukti J. Cummins knygos reklaminį turą, nes rašytojai imta grasinti mirtimi.

„Jeanine Cummins penkerius metus rašė knygą, norėdama atkreipti visuotinį dėmesį į tragedijas, su kuriomis susiduria imigrantai, – pareiškė leidėjas Bobas Milleris, „Flatiron Books“ prezidentas. – Mes labai nuliūdome, kad kūrinys, parašytas turint tokį humanistinį tikslą, sukėlė tiek nuožmaus pykčio.“

JAV irgi netilo ginčai, reikštos nuomonės apie tai, koks išties kūrinys yra „Amerikos purvas“. Pasigirdo balsų, kad, nors ši knyga pristatoma kaip didis sociopolitinis mūsų laikų romanas, iš tikrųjų ji – oportunistinė, o personažai – tik įkūnytos traumos. Apie pusantro šimto rašytojų atviru laišku reikalavo, kad Oprah Winfrey peržiūrėtų savo vertinimą. Ji surengė keletą televizinių susitikimų su romano autore, mėgindama išsiaiškinti šios netikėtos kontroversijos priežastis.

Kad ir kaip būtų, „Amerikos purvas“ nesitraukia iš skaitomiausiųjų knygų sąrašų, žavėdamas, įtraukdamas ir vis dar keldamas aistras.

Talentingos, aktualios, stiprios, neeilinės knygos autorė J. Cummins gimė Ispanijoje, gyvena Niujorke. Dešimt metų ji dirbo leidybos srityje. Kalėjimuose rašytoja skaito paskaitas apie viktimologiją. Ji aktyviai pasisako prieš mirties bausmę. J. Cummins vyras, kilęs iš Airijos, dešimtmetį pragyveno JAV kaip imigrantas be dokumentų.

Ann Patchett: „Niekada nepaliausiu galvojusi apie šią knygą“.

Johnas Grishamas: „Jau seniai verčiau knygos puslapius taip paskubomis, kaip skaitydamas „Amerikos purvą““.

Sandra Cisneros: „Ši knyga – ne vien puikus amerikietiškas romanas, tai puikus Los Americas romanas. Tai puikus pasaulinis romanas! Tai tarptautinio lygio mūsų laikų istorija. Meistriška“.