Liepos lapai – tarsi širdys
Ukrainiečių bendruomenė, įsikūrusi Klaipėdoje, jau įvertino lietuvių svetingumą.
"Kaip padėką mes nusprendėme jūsų mieste pasodinti šešias liepas. Surinkome pinigų ir nupirkome jas Sąjūdžio parkui", – pasakojo akcijos organizatorė Jelena.
Ukrainiečiai taip nori įamžinti uostamiestyje neeilinius įvykius, kurie įsirėžė ne tik jų, bet ir visų lietuvių širdyse, bei priminti, kad Klaipėda tapo namais tiems, kurie savųjų neteko.
"Tikimės, kad praeis metai ir šios liepos užaugs didelės. Liepos laikomos apsaugos medžiais. Liepa saugo nuo saulės, liepa suteikia jėgų. Žmonės, pasėdėję po liepomis, jausdavo jėgų antplūdį. Liepos lapai primena širdies formą. Tai mūsų širdys, kurios plaka čia. Mums čia gerai, bet juk mūsų širdis traukia į namus", – susijaudinusi kalbėjo J.Švatskaja.
Tai labai baisu, tai tikras košmaras.
Namuose liko su katinu
Moteris pripažino, kad karas pragaru pavertė daugelio ukrainiečių gyvenimus.
"Mes čia gyvename su dukra ir anūku. Tačiau mano vyras su katinu liko namuose. Jis apsigyveno su broliu užmiestyje esančiame name, kiek toliau nuo Kramatorsko. Juk pačiame mieste jau labai pavojinga. Kiekvieną dieną link Kramatorsko vis labiau artėja tie antžmogiai. Ką jie išdarinėja, sunku net apsakyti. Tai labai baisu, tai tikras košmaras", – pasakojo moteris.
Jelena Klaipėdą pasiekė savaitę iki to, kai Kramatorsko traukinių stotyje nugriaudėjo milžiniškas sprogimas.
Nuo karo bėgantys ukrainiečiai patyrė dar vieną Rusijos armijos beširdišką išpuolį – bombos buvo numestos tiesiai į žmonių susikaupimo vietą, kur žuvo 60 ukrainiečių.
Grėsmė: ukrainiečių šeimai į Klaipėdą pavyko pabėgti prieš pat susprogdinant Kramatorsko traukinių stotį. Scanpix nuotr.
Dvikalbystė – ne nuodėmė
J.Švatskaja pati ir yra Donecko srities gyventoja. Moteris kalba rusiškai ir tikino, kad Ukrainoje dėl to nejautė jokio nepatogumo.
"Jei kalbi rusiškai, dar nereiškia, kad nesi ukrainietis. Daug tokių šeimų, kuriose vartojamos dvi kalbos", – patikino moteris.
Jos šeimoje buvo kalbama dviem kalbomis, tiek ukrainiečių, tiek rusų.
"Tačiau jei mūsų prezidentas Volodymyras Zelenskis visiems įsakytų kalbėti tik ukrainietiškai, mes visi taip ir darytume. Ir taip pasielgtų ne tik Donecko žmonės. Šis žmogus tikrai yra ne vien šalies, bet ir tautos lyderis. Jei ne V.Zelenskis, kažin, ar mes būtume atsilaikę pirmąją savaitę. Net tie, kurie prieš karą prijautė Rusijai, dabar jau susivokė. Nutiko priešingai, žmonės susivienijo ir dabar už savo šalį ir prezidentą galvą padėtų", – patikino J.Švatskaja.
Pragaro kelionė
Prasidėjus karui, Jelena su vyru dar kurį laiką delsė ir neskubėjo evakuotis.
"Mano dukra pirmiausia išvežė anūką iš šalies. Kadangi žentas dirbo Lietuvoje, nebuvo kalbų, kur važiuoti. Toje pačioje traukinių stotyje, kurią dabar žino visas pasaulis dėl numesto sprogmens, dukra sėdo į traukinį ir košmariškomis sąlygomis išvažiavo iš šalies", – pasakojo moteris.
Jelenos dukra su sūnumi traukiniu iki sienos keliavo kritinėmis sąlygomis.
Žmonės netilpo į vagonus, dalis lagaminų su daiktais taip ir liko stovėti stotyje.
"Kas stačiomis, kas ant grindų, taip išvykstantieji keliavo daugybę valandų. Traukinys galėjo būti bet kada apšaudytas, buvo liepiama išsijungti mobiliuosius telefonus, užverti traukinio užuolaidas. Buvo girdėti sprogimai. 36 valandas iki Lvovo trukusi kelionė buvo tikras pragaras. Dar tris paras dukra praleido prie sienos, kol jai pavyko ją kirsti", – šiurpo moteris.
Pražudė išdavystė?
Dukra su žentu moterį ilgai įkalbinėjo evakuotis. Kantrybė moters vaikams trūko tada, kai Kramatorske buvo susprogdinta geležinkelio linija.
"Vaikai jau pyko, sakė, kad aš praleidau progą. Į evakuacinį traukinį pataikė raketa, per sprogimą žuvo traukinio palydovė. Ji juk važiavo mūsų gelbėti", – ašaras braukė moteris.
Tačiau geležinkelininkai atstatė bėgius ir traukiniai vėl pajudėjo.
Įtariama, kad situacija buvo specialiai sukurta.
"Gal Dievas padėjo? Tik atsitiktinai nebuvau Kramatorsko stotyje tą dieną, kai vėl nugriaudėjo sprogimas. Dar spėjau išvažiuoti. Bet namus palikau taip, kaip stoviu, su viena rankine. Per sprogimą žuvo savanoris, kuris visiems mums gelbėjo. Be vyro liko žmona su vaikais. Aukojome lėšų šeimai, siunčiau ir aš", – pasakojo ukrainietė.
Moteris turi įtarimų, kad tragedija Kramatorske įvyko dėl išdavystės.
"Dieną prieš tai neatvyko vienas traukinys. Per parą traukinių stotis užsipildė, iš visų apylinkių žmonės buvo suvažiavę ir tikėjosi evakuotis. Dalį nakčiai apgyvendino vaikų darželyje, dalį – mokykloje. O kitą dieną atskriejo raketos. Įtariama, kad situacija buvo specialiai sukurta. Visokių išdavikų yra", – nuomonę išsakė ukrainietė.
Pokyčiai: J.Švatskaja Klaipėdoje jau džiaugiasi besiburiančia ukrainiečių bendruomene. Asmeninio archyvo nuotr.
Okupantai gailesčio nejaučia
J.Švatskaja pripažino, kad palaikančių "Ruskij mir" ideologiją yra.
"Tai propagandos aukos. Viskas parduodama. Gal kam nors pinigų pažadėta buvo? Jie judai, kurie išduos bet ką, ne tik Dievą. Jie parduos savo tėvynainius ir savo šalį", – apgailestavo moteris.
Tačiau, pasak ukrainietės, šalies išdavikų laukia liūdnas likimas.
"Raketa nesirenka, ji skrieja ten, kur nukreipta. Bet kuris, bendradarbiavęs su okupantais, nuo tokios raketos pats gali mirti. Jei kas nors nesupranta, kad okupantai nejaučia gailesčio niekam, tokio pat išdaviko gali laukti filtracijos stovykla ir deportacija į Rusiją. Sugrįžo Gulago laikai", – šiurpo ukrainietė.
Vis dėlto moteris įtaria, kad daugybė rusakalbių Ukrainoje laukia karo pabaigos ir garsiai nedemonstruoja savo prielankumo Rusijai.
"Tai perbėgėliai. Jie laukia, kas laimės. Bet jei jau Maskva jiems taip patinka, kodėl jie nevažiuoja ten gyventi? Tačiau aš viliuosi, kad vis daugiau žmonių supras, kad Rusija nieko gero neatneš niekam", – tikisi moteris.
Mes juk rusų nekvietėme, už ką mums tokios kančios?
Eilėse – dėl duonos
J.Švatskaja turi inžinerinį išsilavinimą, tačiau gyvenimas ją nuvedė į turizmo sritį.
"Teko pagyventi net keturiose šalyse. Esu komunikabilus žmogus, todėl dabar turiu draugų įvairiose šalyse. Kai prasidėjo karas, net bičiuliai iš Rumunijos kvietė, kad evakuočiausi pas juos. Bet turėjau vykti į Lietuvą, reikėjo padėti dukrai prižiūrėti anūką. Ji ką tik susirado darbą. Pas mus juk vyksta karas. Ukrainoje dabar daug kas nedirba, stovi įmonės", – kalbėjo moteris.
Trečią mėnesį be pajamų gyvenantys ukrainiečiai susiduria didžiule humanitarine krize.
"Taip, išgyventi, kai neturi pajamų, yra labai sunku. Mano vyras jau pensininkas, gauna pensiją. Tačiau jis dar dirbo ir, nors kompanija per karą nevykdo veiklos, tačiau savo darbuotojams moka bent minimalius pinigus, kad žmonės turėtų duonai", – pasakojo ukrainietė.
Kai kuriems žmonėms jau baigėsi santaupos ir jiems tenka maitintis tik tuo, ką gauna humanitarinės pagalbos skirstymo punktuose.
"Šiuo metu Ukrainoje 30 laipsnių karščio. Žmonės valandų valandas laukia eilėje, kad gautų maisto paketą. Tai yra tokia bėda. Mes juk rusų nekvietėme, už ką mums tokios kančios? Mes be jų gerai gyvenome, vaikai mokėsi, mes visko turėjome, patys užsidirbome, nieko neprašėme", – vos tramdydama ašaras pasakojo moteris.
Tiki Ukraina
J.Švatskaja kiekvieną dieną palaiko ryšį su artimaisiais, skambina vyrui.
"Aš kiekvieną kartą su juo atsisveikinu taip, lyg tai būtų paskutinis mano gyvenime pokalbis su juo. Lyg amžiams išsiskirtume. Dar kol kas Kramatorsko rusų armija nepasiekė, bet mūsų miestai apšaudomi", – pasakojo moteris.
Moters vyras su broliu glaudžiasi sodyboje, 20 minučių kelio nuo Kramatorsko.
"Gerai, kad jie bent sirenų negirdi, nes jos veda iš proto. Paskutinėmis dienomis Kramatorske sirenos jau nebetilo", – pasakojo ukrainietė.
Tikslių žinių apie savo artimųjų buvimo vietą moteris nenori atskleisti, nes bijo susidorojimo.
"Jie juk tyčiojasi, žudo. Ieško, kas yra nusiteikęs prieš, ir nužudo. Buvo rasta kūnų su peršautomis kojomis, jie ne tik kankina, bet ir tyčiojasi. Ukrainoje liko mano sesuo su dukra, kuri laukiasi kūdikio. Šiuo metu Ukrainoje labai pavojinga. Nėra tokios vietos, kur būtų saugu", – kalbėjo moteris.
Kodėl didžioji dalis ukrainiečių nenori evakuotis, moteris supranta.
"Mirtis ne tik savo mieste gali ištikti, bet kur kitur taip pat. O nuosavos sienos padeda, palaiko. Todėl žmonės nenori bėgti", – paaiškino moteris.
Viltį Jelenos artimiesiems palaiko tai, kad netoli jų namų stovi Ukrainos karinių pajėgų dalinys.
"Mes tikime pergale, mes tikime savo kariais ir Ukraina", – pabrėžė moteris.
Sulaukė ir paramos, ir įžeidimų
Atvykusi į Klaipėdą ukrainietė buvo nustebusi, kiek žmonių tiesė pagalbos ranką karo pabėgėliams.
"Lietuviai – nuostabūs žmonės. Mums visur dega žalia šviesa. Nuo kortelių maisto produktams iki humanitarinės pagalbos. Kur tik kreipiamės, mus sutinka su šypsena ir atvira širdimi. Visi mus palaiko", – pasakojo moteris.
J.Švatskają Klaipėdoje nustebino tik vienas dalykas – kai kurių čia gyvenančių rusakalbių reakcija.
"Po Klaipėdoje vykusios medžių sodinimo akcijos pasipylė komentarai, kuriuose buvome užgauliojami. Mane ištiko šokas, buvo rašoma, kad mes varytume namo. Aš į tai atsakiau, kad šį komentatorių kviečiu važiuoti kartu. Tegul pamato, kas ten vyksta, kaip mus, ukrainiečius, šaudo rusų armija", – teigė moteris.
J.Švatskaja pripažino, kad, kita vertus, supranta tai, kodėl liejasi įsiūtis.
"Labai norėčiau, kad jie atvertų akis ir pamatytų, kokius žiaurumus Ukrainoje daro rusų armija. Tai yra protu nesuvokiama. Visi gyvena baimėje. Mūsų kariai visomis jėgomis gina savo tėvynę, tiek jų jau žuvo. Jie paaukojo savo gyvybes už laisvę. Kaip galima to nesuprasti?" – apgailestavo moteris.
