„Wagner“ buvo labai svarbi Rusijos pajėgų kare Ukrainoje dalis, kol J. Prigožinas ir rusų gynybos ministras Sergejus Šoigu ėmė kritikuoti vienas kitą. Galiausiai birželį J. Prigožinas pabandė surengti maištą Rusijoje ir nors netrukus jį nutraukė, įvykis sudrebino Kremliaus pamatus.

Savo „Teisingumo žygį“ į Maskvą J. Prigožinas staiga nutraukė tuomet, kai tarpininkaujant Baltarusijos autoritariniam lyderiui Aliaksandrui Lukašenkai buvo sutarta, kad „Wagner“ ir jos lyderis persikraustys į šią šalį.

J. Prigožinas ir kiti „Wagner“ vadai rugpjūtį žuvo susprogus jo lėktuvui.

N. Patruševas seniai, dar prieš maištą, laikė J. Prigožiną grėsme, nes nepritarė „Wagner“ boso atvirai kritikai Rusijos kariuomenės vadų atžvilgiu ir nuogąstavo, kad jis įgijo per daug galių, o po maišto nusprendė jį nubausti, rašoma WSJ straipsnyje.

V. Putinas neprieštaravo N. Patruševo sprendimui, teigė WSJ.

V. Putinas yra sakęs, kad J. Prigožinas buvo padaręs klaidų. Po J. Prigožino žūties Rusijos lyderis taip pat spėjo, kad sprogimas galėjo įvykti dėl lėktuve buvusių žmonių neatsargaus elgesio su granatomis. WSJ straipsnyje tai neigiama ir rašoma, kad po J. Prigožino lėktuvo sparnu buvo pritvirtinta nedidelė bomba, kai lėktuvas laukė ant kilimo tako viename Maskvos oro uostų.

Kremlius apkaltino WSJ skelbiant bulvarinį skaitalą.

„Tai yra kelių savaičių senumo dalykas, kuomet buvo visiškai akivaizdu, kad grasinimai perkelti „Wagner“ grupuotę į Baltarusiją jau yra realiai pradėti vykdyti, ir atsiradus informacijai, kad dalis „Wagner“ grupuotės karių atsirado Gožos poligone, tai yra visiškai artimame nuotolyje nuo Lietuvos ir Lenkijos pasienio“, – pirmadienį LRT televizijos laidoje „LRT Forumas“ sakė G. Nausėda.

Rugpjūčio pradžioje Suvalkų krašte su Lenkijos premjeru Mateuszu Morawieckiu (Mateušu Moraveckiu) susitikęs G. Nausėda paragino turėti kriterijus, kokioms grėsmėms esant regiono šalys uždarytų sieną su Baltarusiją.

Niekas nenori uždarinėti sienų vėl dėl sportinio intereso.

Vėliau dėl tokių kriterijų sutarė Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos vidaus reikalų ministrai.

G. Nausėda teigia, kad šių įvykių saugumo situacija netapo blogesnė, o po Jevgenijaus Prigožino žūties jo vadovautoje „Wagner“ matyti sutrikimas.

„Šiandien konkrečios informacijos apie tai, kad „Wagner“ grupuotės nariai yra prie mūsų pasienio ir mėgina destabilizuoti pasienio situaciją, aš neturiu. Lenkijos pusė vargu bau ar galėtų papildomai kažką pasakyti“, – sakė Lietuvos prezidentas.

Pasak jo, regiono šalių veiksmai turi būti adekvatūs situacijai.

„Jeigu situacija komplikuojasi, mes veikiame vienaip. Jeigu situacija lieka tokia pati, kaip dabar, arba netgi stabilizuojasi, mes turime elgtis kitaip. Niekas nenori uždarinėti sienų vėl dėl sportinio intereso“, – teigė G. Nausėda.

„Manau, kad galima taip pasakyti“, – pridūrė jis, paklaustas, ar klausimas dėl sienų uždarymo praranda aktualumą.

Ragina aktyviau domėtis baltarusiais Lietuvoje

Lietuvoje šiuo metu gyvenant apie 60 tūkst. Baltarusijos piliečių, G. Nausėda tvirtino, kad imigrantai iš šios šalies turi būti tikrinami atidžiau.

„Aš manau, kad mes turime gerokai aktyviau domėtis tuo, kokį vaidmenį arba kokių tikslų vedini atvyksta į Lietuvą žmonės iš Baltarusijos“, – sakė prezidentas.

„Aš čia nemetu jokio šešėlio Baltarusijos žmonėms – aš tiesiog kalbu apie tai, kad Baltarusijos režimas turi savų tikslų ir yra pakankamai įgudęs naudoti žmones kaip instrumentus savo rankose“, – pridūrė jis.

Imigracija iš Baltarusijos į Lietuvą išaugo po 2020 metų kaimyninėje šalyje vykusių prezidento rinkimų, kurių laimėtoju režimas paskelbė ilgametį autoritarinį lyderį Aliaksandrą Lukašenką.

Pasak G. Nausėdos, dalis atvykstančiųjų į Lietuvą nebūtinai bendradarbiauja su Baltarusijos žvalgyba, tačiau galbūt bando apeiti sankcijas, toliau vystyti verslą Rytuose.

Jis taip pat sakė, kad Baltarusijoje likę imigrantų giminaičiai gali susidurti su grasinimais ir spaudimu, dėl to Lietuvoje esantys baltarusiai gali būti pažeidžiami.

„Taip kad turime visa tai turėti galvoje ir nesuniveliuoti diskusijos į labai tokį ekonominį lygį, kad mums reikia pigesnės darbo jėgos. (...) Mes visada turime galvoti ne tik apie ekonomiką, bet ir mūsų nacionalinį saugumą“, – teigė G. Nausėda.

Visgi jis pabrėžė, kad humanitarinis koridorius patekti į Lietuvą bėgantiems nuo A. Lukašenkos režimo turi likti atviras.

G. Nausėda yra tarp siūlymo suvienodinti Lietuvos nacionalinius ribojimus Rusijos ir Baltarusijos piliečiams rėmėjų.

Jeigu jie būtų suvienodinti su pavasarį Rusijos piliečiams įvestomis sankcijomis, baltarusiams būtų papildomai apsunkintos galimybės atvykti į Lietuvą, įsigyti nekilnojamojo turto.

Per šį bastymosi laiką jis spėjo išleisti žymiąją brošiūrą „Ką daryti?“ (pavadinimas pasiskolintas iš Nikolajaus Gavrilovičiaus (1828–1889) romano), prisidėti prie Rusijos socialdemokratų darbo partijos įkūrimo ir suskaldymo, susipažinti su Levu Davidovičiumi Bronšteinu (1879–1940) bei nusivilti savo jaunystės dievaičiu Georgijumi Valentinovičiumi (1856–1918), miestui ir pasauliui labiau žinomam Plechanovo pavarde.

Kartu su bičiuliais Vovočka taip pat pradėjo leisti periodinį leidinį „Kibirkštis“ (rus. Iskra), kuris buvo nelegaliai gabenamas į Romanovų valdomą Rusiją.

Vėliau, siekdami paaiškinti bolševikų ir menševikų skirtumus, kažkokie linksmuoliai sukūrė anekdotą. Esą bolševikai ir jų valdymas reiškia, kad bus prasti metai. Derlius bus menkas, todėl teks į duoną dėti daugiau pašarui naudojamų vikių (lot. vicia). Menševikų valdymas reiškia, kad metai bus pakenčiami – vikių dėti teks, bet ne tiek daug.

Tais laikais Vladimiras Iljičius, padedamas Nadeždos Konstantinovos (1869–1939) dirbo gana intensyvų intelektualinį darbą, nemažai pramogavo ir kartu su daugybe kitų Europoje įsikūrusių bei Rusijoje likusių bendraminčių laukė patogios progos, padėsiančios nuversti Romanovų dinastiją.

Silpstant Qing dinastijos (1644–1912) valdomai Kinijos imperijai, įvairių šios valstybės žemių pradėjo gvieštis kitos geopolitinės jėgos. Rusijos valdovai domėjosi Tibetu ir konkuravo su Didžiąja Britanija dėl įtakos šiame regione, tačiau dar labiau juos domino gausus gamtinių išteklių  Mandžiūrijos regionas (Qing dinastijos tėviškė) ir geopolitinę reikšmę turėjęs Korėjos pusiasalis, kurio didžiūnai laikyti Kinijos monarchų vasalais.

1900 m. vasarą Rusijos pajėgos įsiveržė į Mandžiūriją iš dalies tam, kad padėtų Didžiajai Britanijai, Prancūzijai ir kitoms valstybėms numalšinti vadinamąjį Boksininkų maištą (1899–1901).

Beveik tuo pat metu Mandžiūrijoje ir Korėjoje savo įtaką siekė įtvirtinti ir kita, smulkesnė už Rusiją, bet ne mažiau ambicinga valstybė – Japonija. 1904 m. vasarį Japonijos valdžia nutraukė su Rusija diplomatinius santykius, o po poros dienų (vasario 8 d.) Tekančios Saulės imperijos pajėgos netikėtai (nepaskelbus karo) užpuolė Rusijos Ramiojo vandenyno eskadrą Port Artūre (dabartinio Daliano miesto Liaoningo provincijoje dalis).

Tų pačių metų rugpjūčio 10 d. Rusijos pajėgos bandė prasiveržti iš apsiausties ir pabėgti į Vladivostoką. Nors kautynėse nė viena pusė neprarado nė vieno laivo, tuo metu beprecedentis atstumas, per kurį vyko kautynės (maždaug 8–9 tūkst. m), sulaukė pasaulinio susidomėjimo. Per kelis mėnesius japonai Port Artūre paskandino keturis eskadrinius šarvuočius ir du kreiserius, tad 1905 m. sausį bazė pasidavė (prieš tai rusai nuskandino savo penktąjį eskadrinį šarvuotį tam, kad jo neužgrobtų priešai).

Siekdama padėti Ramiojo vandenyno pajėgoms, caro valdžia nusprendė atsiųsti Baltijos jūros laivyną. 1904 m. spalio 15–16 d. Zinovijaus Petrovičiaus (1848–1909), plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose labiau žinomo Roždestvenskio pavarde, vadovaujama eskadra patraukė per pasaulinius vandenis Tolimųjų Rytų link.

Šiose Zinovijaus vedamų laivų gretose, turėjusiose nutraukti japonų apsiaustį, buvo ir žymusis kreiseris „Aurora“. Populiari homo sovietus atstovų legenda teigia, kad būtent „Aurora“ 1917 m. spalį savo šūviais paskelbė žmonijai apie prasidedantį Žiemos rūmų šturmą ir artėjančią šviesaus socialistinio rytojaus aušrą.

Praėjus vos kelioms dienoms nuo kelionės pradžios (spalio 21–22 d.), Zinovijaus Petrovičiaus vedami žmonės Dodžerio Banko seklumoje (Šiaurės jūra) sutiktus britų Šiaurės jūros žvejybos laivus palaikė japonų minininkais. Pasakojama, kad vėliau dėl vieno nuskandinto laivo (ir dar penkių apgadintų) kilo diplomatinis skandalas, kurį pavyko numalšinti tik atkakliomis Prancūzijos politikų pastangomis.

Ties Ispanijos krantais admirolas laivyną padalijo – vieni laivai turėjo plaukti per Viduržemio jūrą ir Sueco kanalą į Indijos vandenyną, o kiti – aplink Gerosios Vilties kyšulį. Po kelių mėnesių laivai vėl susijungė į vieną darinį ties Madagaskaru. Rusų kolonai artėjant prie karo zonos, japonų vadas Togo Heihachiro (1848–1934) nusprendė suduoti lemiamą smūgį jiems plaukiant pro Cušimos salą (Korėjos sąsiauris).

1905 m. gegužės 27 d. 13.40 val. japonai stojo į mūšį, maždaug 40 km į rytus nuo Cušimos pradėdami lenkti rusų T formos rikiuotę.

Po 15 min. japonų laivyno vadas kreipėsi į savo žmones.

„Nuo šio mūšio priklauso imperijos likimas; tegu kiekvienas vyras daro, kas įmanoma“, – skelbė admirolo pasiųstas signalas.

Tą pačią dieną 14.08 val. rusai iš 7 tūkst. m atstumo paleido pirmuosius pabūklų šūvius į japonų flagmaną, tačiau po valandos ir dviejų minučių japonai nuskandino pirmąjį rusų laivą „Osliabia“. Iš viso šiose kautynėse rusai neteko šešių eskadrinių šarvuočių, vieno šarvuotojo kreiserio, vieno pagalbinio kreiserio ir šešiolikos mažesnių laivų (užgrobti arba nuskandinti).

Japonai taip pat užgrobė keturis eskadrinius šarvuočius ir paėmė į nelaisvę sunkiai sužeistą Zinovijų Petrovičių.

Vieną eskadrinį šarvuotį, du šarvuotuosius kreiserius ir vieną pagalbinį kreiserį nuskandino patys rusai, o dar trys pagalbiniai kreiseriai nusigavo į amerikiečių valdytą Manilą (Filipinuose), kur buvo JAV valdžios internuoti.

Kaip ir jo verslo imperija, J. Prigožinas buvo V. Putino kūrinys. Buvusio „Putino virėjo“ darbas buvo tarnauti savo bosui, o ne mesti jam iššūkius. Po didžiulio apsiskaičiavimo, birželį surengto maišto, jo galas – mirtis ar įkalinimas – turėjo ateiti greitai ir švariai, o ne neryžtingai ir netvarkingai. Du mėnesiai iki lėktuvo katastrofos rodytų, kad Rusijos lyderis apsiskaičiavo, apsigalvojo ir metėsi prie teatrališkų triukų savo prestižui atkurti.

Ši nerimastis neapsiriboja vien J. Prigožinu. Generolo Sergejaus Surovikino atleidimas iš oro pajėgų vado pareigų yra dalis platesnio masto valymo kariuomenėje, taikantis į žmones, kurie galėjo simpatizuoti nepavykusiam perversmui ar su juo bendradarbiauti. V. Putino taikiklyje taip pat yra maištininkų rėmėjai, ultrapatriotai, manantys, kad Kremlius kariauja per silpnai. Praėjusį mėnesį buvo sulaikytas ir ekstremizmu apkaltintas rėksnys buvęs FSB karininkas Igoris „Strelkovas“ Girkinas. Šis susidorojimas sukuria puikią aplinką sąskaitų suvedinėjimui ir kaltės permetimui. Tai labai atitraukia dėmesį nuo karo Ukrainoje. Ir tai ardo V. Putino valdžios šaknis.

Didžiausias Rusijos vadovo pasiekimas – kuklių asmeninių laisvių ir nuspėjamumo derinys. Rusams gali nepatikti taisyklės, bet jie žino, kokios jos yra. Žaiskite pagal jas, ir ši diena bus panaši į vakarykštę, rytojus – toks pat, ir galėsite gyventi toliau. Pagal kitų šalių standartus tai gali atrodyti įprasta. Tačiau Rusijoje, turinčioje absoliutizmo ir savivalės istoriją, šis įprastumas yra retas ir branginamas. Iš tiesų pastarieji 25 metai buvo ilgiausias „normalumo“ laikotarpis šalies istorijoje – pabrėžiu, remiantis niūriais Rusijos standartais. Smurtiniai sukrėtimai griauna šį palikimą.

Jie taip pat kenkia visažinystės ir visagalybės suvokimui, kuriuo grindžiamas V. Putino autoritetas. Kai šios iliuzijos žlunga, valdžią Rusijoje gali pačiupti bet kas. Dabar V. Putinas atrodo nepastovus ir praradęs ryšį su tikrove.

Svarbūs bus 2024 metų prezidento rinkimai, kai V. Putinui reikės surinkti mažai tikėtinus 80 proc. balsų, kad prilygtų savo ankstesniems triumfams. Tai turėtų būti formalumas. Tačiau dabar atrodo, kad jam paspęsta daug spąstų. Be to, dėl šio termino padidėja politinių manevrų iki tol rizika. Jei manote, kad viršininkas vis labiau klimpsta, laukti tampa pavojinga. Niekas nemėgsta pralaimėtojų, todėl statykite už kitus, labiau tikėtinus laimėtojus. Tai reiškia daugiau paranojos, daugiau sąmokslų, daugiau privačių armijų.

Trumpai tariant, J. Prigožino nužudymas V. Putinui buvo taktinė sėkmė, bet strateginis pralaimėjimas. Rusijos lyderis parodė, kad vis dar gali negailestingai savo gniaužtuose laikyti valdžią. Tačiau jis tai padarė taip, kad pakenkė taisyklių, bausmių ir santykių sistemai, palaikančiai jo valdymą. Kadaise smurtas buvo politinė valiuta Rusijos valdžios pakraščiuose, o dabar jis atsidūrė centre.

Taigi, sveiki atvykę į kitą ir galbūt paskutinį putinizmo etapą. Jis prasidėjo stabilumo ir modernizacijos pažadais, o vėliau virto atviru antivakarietiškumu, militarizmu ir neosovietiniu imperializmu. Meduolių buvo daug, o botagų – mažiau. Grasinimas smurtu buvo veiksmingesnis nei jo panaudojimas. Šiame naujame etape kalbos yra tuščios, ekonomika sustojusi, pergalės nematyti, o draugai (ypač Kinija) nekantrūs ir skeptiški. Jėga yra paskutinė ir galbūt vienintelė silpstančio lyderio priemonė.

– Kodėl vakarykštės J. Prigožino laidotuvės buvo tokios įslaptintos?

– Komentatoriai iš principo sutinka, kaip ir įvairūs kiti korespondentai – siekiant išvengti viešų pasisakymų ir kaltinimų, adresuotų Kremliui ir V. Putinui. Nes skirtingai nei Rusijos propaganda, būtent J. Prigožino sekėjai ir įvairūs kanalai vienareikšmiškai tvirtina, kad lėktuvas buvo numuštas Rusijos raketomis, dvejomis raketomis – čia jų tokia versija, „prigožininkų“. Ir, kad, žinoma, įsakė, veikiausiai Putinas, todėl, kad pats vienas Sergejus Šoigu nebūtų išdrįsęs to padaryti. Ir kadangi šita akcija buvo suplanuota V. Putino t. y. nužudymas, buvo bijomasi, kad „prigožininkai“ prišnekės, ko nereikia, tada korespondentai išplatins, ką nereikia ir tai galėtų sukelti nepasitenkinimą būtent tokių fašistinių ultra dešiniųjų grupuočių, kurios bandytų susivienyti ir padaryti kažkokius veiksmus. Siekiant išvengti viso to, buvo padaryta taip, kad visi trys svarbiausi „Wagner“ vadai būtų palaidoti skirtingose kapinėse mėtant pėdas, nepranešant kur ir kada vyks laidotuvės, darant jas uždaras ir ypatingai slepiant Prigožino laidotuves.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar galima sakyti, kad V. Putino valdžia su J. Prigožino nugalabijimu, galbūt, ir tokiomis slaptomis laidotuvėmis, tik dar kartą įrodo, kad jie dabar savo valdžią įtvirtino kaip dar niekada nebuvo?

– Na, aš tuo ne visai tikras. Jie norėtų, kad taip būtų, kad įtvirtintų taip stipriai savo valdžią. Problema yra ta, kad V. Putino, Kremliaus valdžia apskritai dominavo prieš bet kurią demokratinę opoziciją, ar ji būtų liberalioji, ar kokia nors kita. Nes ji buvo užspausta, išvyta, susodinta į kalėjimus, išnuodyta ar sulaužyta, nukankinta. Ir tam ilgą laiką pritarė ultra dešinieji, įvairios pro-fašistinės grupuotės, kurių dauguma palaikė V. Putiną. Bet konfliktas šiais metais atsitiko ne su demokratinėmis jėgomis, o būtent su ultra dešiniosiomis: nacionalistais, patriotais, Z patriotais. Tai būtent tie, kurie yra pasiryžę ne taikiai išeiti į gatves, o kautis, šaudyti, atakuoti, sprogdinti. Ir todėl pasikeitė visiškai situacija. Tai, kad V. Putinas nori apsimesti, kad jis jau nugalėjo ir sutriuškino visus šituos Z patriotus – tai yra iliuzija. Kadangi tie visi Z patriotai šiandien galvoja truputį kitaip. Jie galvoja, žiūrėkit, dar viena ataka prieš mus, dar vienas įžeidimas mums, mes turime eiti į pogrindį ir dar aktyviau, ryžtingiau, negailestingiau kovoti su mafijiniu – taip jie ir vadina – V. Putino režimo, vadinasi, su ta grupuote, kuri užgrobė Rusiją. Tiesa, šis konfliktas tarp ultra dešiniųjų anaiptol nieko gero nežada Baltijos šalims, jeigu kuri nors pusė laimėtų. Tol kol jie pešasi tarpusavyje, tai yra tokia ne visai bloga naujiena, nes dėmesys yra nukreipiamas kol kas nuo užsienio šalių į savo vidinį konfliktą, vidinę kovą dėl valdžios Kremliuje.

– Ar tai reiškia, kad iš „prigožininkų“ dar tikrai galime tikėtis kažkokių siurprizų? Tiksliau, ar Kremlius pats jų turėtų bijoti?

– Aš manau, kad tiesiogiai iš tokios organizacijos, kurios jau beveik nebėra, tikėtis grėsmės Kremliui netenka. Bet šita grupuotė buvo labai giliai, pabrėžiu, labai giliai susijusi su įvairiu organizuotu nusikalstamumu ir Rusijoje, ir pasaulyje, ir ypač Afrikos šalyse. Ir šitas organizuotas nusikaltėlių pasaulis paprastai nepriima tokių ultimatumų, kuriuos diktuoja, šiuo atveju, Kremlius. Ir minėtas konfliktas turėtų kristalizuotis, subręsti ties kitais lyderiais. Kokie tai galėtų būti lyderiai ir kokie jų būtų veiksmai kol kas sunku spręsti. Veikiausiai, artimiausiu metu galime pamatyti tam tikrų V. Putino žmonių žudymą, kurį organizuos ultra dešinieji kaip teroristinį atsaką į Kremliaus puolimą.

Veikiausiai, artimiausiu metu galime pamatyti tam tikrų V. Putino žmonių žudymą, kurį organizuos ultra dešinieji kaip teroristinį atsaką į Kremliaus puolimą.

– Na, jūs sekate ne tik pačių rusų skelbiamas žinias, bet ir jų socialinius tinklus. Kaip ten keičiasi eilinių rusų nuotaikos nuo to laiko, kai buvo paskelbta apie mįslingą J. Prigožino žūtį?

– Na, reikia pasakyti, kuo aš remiuosi. Išties, yra visa aibė nepriklausomų sociologų, psichologų ir užsienyje, ir kurie turi savo atstovus Rusijoje. Jie daro tokius, sakyčiau, gal ne reprezentacinius, bet giluminius tyrimus, klausinėjant įvairių regionų žmones ir iš to mes galim matyti tokią bendrą situaciją. Tai aš visada juokauju taip, kada padaromos tokios apklausos – vis dar priešas numeris vienas yra Amerika, numeris du – Ukraina, o numeris trys, ir čia labai įdomu, – Kremlius arba Maskva. Kitaip tariant, ta neapykanta, kuri susikaupia Rusijoje, yra nepaprastai didelė, tiktai dar šiandien neranda savo sprogimo t. y. krypties, kas kaltas. Kaltinti vien tiktai Ukrainą jiems nebepakanka. Ir yra suprantama, kad tai yra nepagrįsta arba nepakankama, ukrainiečiai ir taip yra priešai, o neapykantos yra žymiai daugiau. Ir tada bandoma surasti, kas gi dar galėtų būti tarp savųjų. Ir, žinoma, išdavikų klausimas, išdavikų tema yra numeris vienas. Kadangi demokratai, kaip jau minėjau, yra išvyti, nukankinti, susodinti į kalėjimus, tai jie ir nelaikomi išdavikais. Išdavikų ieškoma savam tarpe, savoje aplinkoje. Ir ta grėsmė, tokia įtampa stipriai kaupiasi ir kiekvieną dieną yra fiksuojamos dešimtys ar šimtai agresijos išpuolių vienų politiškai nusiteikusių rusų prieš kitus. Muštynės troleibusuose, gatvėse, automobilių gadinimas, kitaip tariant, tokia vidinė įkaitusi neapykanta, kuri vis dar negauna krypties. Ir, kaip minėjau, būtent dėl to, kad nėra organizuotos lyderystės, mes nematome, kad šitas įkaitęs balionas kažkur sprogtų ar prasiveržtų.

„Atsisveikinimas su Jevgenijumi Viktorovičiumi vyko uždaru formatu. Norintys atsisveikinti gali apsilankyti Porochovskojės kapinėse“ Sankt Peterburge, sakoma spaudos tarnybos pranešime socialiniame tinkle „Telegram“, nenurodant, ar jis buvo palaidotas.

Kremlius anksčiau antradienį sakė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nedalyvaus J. Prigožino laidotuvėse.

„Prezidento dalyvavimas [J. Prigožino laidotuvėse] nenumatomas“, – sakė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas.

„Konkrečiai apie laidotuves informacijos neturime. Vis dėlto sprendimą dėl to priima giminės ir artimieji. Čia nieko be jų negalime kalbėti“, – pridūrė jis.

Oficialios informacijos apie „Wagner“ įkūrėjo J. Prigožino laidotuves nebuvo, tačiau net keliose Sankt Peterburgo kapinėse antradienį vyko pasirengimas laidotuvėms.

Praėjus lygiai dviem mėnesiams po „Wagner“ samdinių maišto Rusijoje, trečiadienį prie Tverės sudužo su šia grupe susijęs privatus lėktuvas ir žuvo 10 lėktuve buvusių žmonių, įskaitant grupuotės vadovą J. Prigožiną, pranešė pareigūnai.

Rusijos tyrimų komitetas sekmadienį patvirtino „Wagner“ vado mirtį.

Praėjusią savaitę V. Putinas J. Prigožiną apibūdino kaip žmogų, kuris „savo gyvenime padarė rimtų klaidų, bet pasiekė teisingų rezultatų“.

Kremlius penktadienį taip pat griežtai atmetė gandus, kad užsakė nužudyti J. Prigožiną.

Rusijos pareigūnai pranešė pradėję tyrimą dėl oro eismo taisyklių pažeidimų, tačiau apie galimas incidento priežastis nekalba.

Apie tai antradienį pranešė rusų žiniasklaida, įskaitant nepriklausomą portalą „Meduza“.

„Prezidento dalyvavimas [J. Prigožino laidotuvėse] nenumatomas“, – sakė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas.

„Konkrečiai apie laidotuves informacijos neturime. Vis dėlto sprendimą dėl to priima giminės ir artimieji. Čia nieko be jų negalime kalbėti“, – pridūrė jis.

Kaip pažymi britų transliuotojo BBC rusų redakcija, antradienį Šv. Serafimo kapinėse Sankt Peterburge atsirado policijos užtvarų. Anksčiau žiniasklaida skelbė, kad ten gali būti palaidoti žmonės, žuvę per „vagneriečių“ lėktuvo, kuriuo, kaip pranešama, skrido ir J. Prigožinas, katastrofą.

Oficialios informacijos apie „Wagner“ įkūrėjo J. Prigožino laidotuves nebuvo, tačiau net keliose Sankt Peterburgo kapinėse šiuo metu vyksta pasirengimas laidotuvėms.

Praėjus lygiai dviem mėnesiams po „Wagner“ samdinių maišto Rusijoje, trečiadienį prie Tverės sudužo su šia grupe susijęs privatus lėktuvas ir žuvo 10 lėktuve buvusių žmonių, įskaitant, kaip manoma, grupuotės vadovą J. Prigožiną.

Kol kas informacija apie J. Prigožino žūtį nėra galutinai patvirtinta.

Rusijos tyrimų komitetas sekmadienį patvirtino „Wagner“ vado mirtį.

Dalis ekspertų ragino pasirodžiusią informaciją vertinti atsargiai ir atkreipė dėmesį, kad tokia Rusijos pareigūnų informacija nėra laikytina „Wagner“ įkūrėjo mirties patvirtinimu.

Kremlius penktadienį taip pat griežtai atmetė gandus, kad užsakė nužudyti privačios karinės bendrovės „Wagner“ bosą J. Prigožiną.

Rusijos pareigūnai pranešė pradėję tyrimą dėl oro eismo taisyklių pažeidimų, tačiau apie galimas incidento priežastis nekalba.

„Atliekant tyrimą dėl lėktuvo katastrofos Tverės srityje baigti molekuliniai genetiniai tyrimai“, – sakė Tyrimų komiteto atstovė Svetlana Petrenko.

„Remiantis jų rezultatais, buvo nustatyta visų 10 aukų tapatybė, ji atitinka skrydžio sąraše nurodytą sąrašą“, – pridūrė ji.

Praėjus lygiai dviem mėnesiams po „Wagner“ samdinių maišto Rusijoje, trečiadienį prie Tverės sudužo su šia grupe susijęs privatus lėktuvas, ir buvo pranešta apie 10 lėktuve buvusių žmonių, įskaitant J. Prigožiną, žūtį.

Dalis ekspertų ragino pasirodžiusią informaciją vertinti atsargiai ir pastebėjo, kad tokia Rusijos pareigūnų informacija nėra laikytina „Wagner“ įkūrėjo mirties patvirtinimu.

Po beveik 24 valandų tylos V. Putinas ketvirtadienį pareiškė užuojautą aukų šeimoms ir pavadino įvykį tragedija.

Tarp kitų devynių privačiu lėktuvu „Embraer“ skridusių asmenų buvo Dmitrijus Utkinas – šešėlinė figūra, vadovavusi „Wagner“ operacijoms ir, kaip įtariama, tarnavusi Rusijos karinėje žvalgyboje.

Spėliojama, kad Kremlius galėjo būti susijęs su trečiadienio katastrofa, nes incidentas įvyko praėjus lygiai dviem mėnesiams po to, kai „Wagner“ surengė maištą prieš Maskvos karinę vadovybę.

Penktadienį Kremlius griežtai atmetė gandus, kad užsakė nužudyti privačios karinės bendrovės „Wagner“ bosą.

Rusijos pareigūnai po katastrofos pradėjo tyrimą dėl oro eismo taisyklių pažeidimų, bet neatskleidė detalių apie galimas priežastis.

„Tokios „Wagner“ grupės, kokia ji buvo prieš metus, o tai buvo rimta kovinė jėga, faktiškai nebėra,“ pareiškė Oleksijus Reznikovas interviu vokiečių savaitraščiui „Welt am Sonntag“.

„Jie yra palaužti“, – pažymėjo jis.

Ministras taip pat sakė manantis, kad numanoma J. Prigožino žūtis susilpnino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.

„Nes tai parodė pasauliui: jeigu Putinas su kuo nors sudaro susitarimą ir jį sulaužo, tai reiškia, kad juo negalima pasitikėti“, – sakė O. Reznikovas interviu ištraukose, kurias leidinys paviešino prieš viso interviu paskelbimą sekmadienį.

Nuo trečiadienio, kai tarp Maskvos ir Sankt Peterburgo sudužo privatus lėktuvas, kuriuo esą skrido „Wagner“ vadovas, Vakaruose sklando kalbos, kad su J. Prigožino mirtimi gali būti susijęs Kremlius.

Po to, kai „Wagner“ birželį surengė maištą, kuris buvo laikomas didžiausiu iššūkiu Rusijos prezidento valdymui nuo pat jo atėjimo į valdžią, V. Putinas J. Prigožiną pavadino išdaviku.

Po to trumpai gyvavusio maišto skelbta, kad J. Prigožinas su dalimi savo kovotojų persikėlė į Baltarusiją. Minskas tvirtina, kad „Wagner“ nariai apmoko baltarusių karius.

Kremlius penktadienį griežtai atmetė gandus, kad užsakė nužudyti privačios karinės bendrovės „Wagner“ bosą J. Prigožiną, ir juos pavadino absoliučiu melu.