Pagal romaną „Storas sąsiuvinis“

Likus vos kelioms dienoms iki jos, spektaklio kūrėjai įsileido į repeticiją ir pasidalijo vis dar vykstančio kūrybinio proceso realybe – kruopščiai ir tiksliai dėliojamu spektaklio pasakojimu, apimančiu viską – nuo aktorių darbo iki techninių sprendimų.

XX a. literatūros klasikos gretose esantis vengrų kilmės šveicarų rašytojos A. Kristof romanas „Storas sąsiuvinis“, kaip ne kartą minėjo jo autorė, rašytas remiantis autobiografiniais faktais. Tie faktai – karo ir pokario metų patirtys.

Romane pasakojama, kaip norėdama apsaugoti savo vaikus, brolius dvynius (aktoriai Saulius Ambrozaitis ir Džiugas Grinys), mama (akt. Toma Gailiutė) juos išveža iš miesto pas močiutę (akt. Alina Mikitavičiūtė). Mamos palikti jiems svetimoje ir atšiaurioje aplinkoje broliai dvyniai susigalvoja griežtą treniruočių sistemą, turinčią išugdyti sielos ir kūno atsparumą. Siekdami išgyventi nužmogėjusioje aplinkoje, jie turi prisitaikyti. Broliai treniruoja net savo kalbą – storame sąsiuvinyje aprašydami savo gyvenimą, susitikimus su aplinkiniais, jie stengiasi įvardyti tik faktus, neužrašyti emocijų.

Pastatymo metamorfozės

Po atviros repeticijos režisierius J. Brazys prisiminė spektaklio atsiradimo istoriją ir jo metamorfozes. Pasirinkęs spektaklio pamatu A. Kristof knygą „Storas sąsiuvinis“, iš pradžių aktoriams sakė, kad jo nedomina romane kertinę vietą užimanti karo tema, bet jau kitą dieną prasidėjo Rusijos inicijuotas karas Ukrainoje, tad karo tema tapo net labai svarbi. Spektaklis buvo pradėtas kurti 2022 m., bet dėl vieno iš pagrindinių veikėjų traumos buvo nukeltas į 2023 m., beveik metus trukusi pauzė vėl modifikavo požiūrį į medžiagą.

„Per metus įpratome prie naujienų, prie visko, kas vyksta. Metų pertrauka patraukė šoko būseną į šoną. Tapome kaip tie vaikai „Storame sąsiuvinyje“ – jiems karas tiesiog egzistuoja, tai jų realybė, jie prie jo absoliučiai įpratę“, – sakė J. Brazys. Suvokimas, kad atsiranda pripratimas prie siaubo, skatina išlikti sąmoningiems, neprarasti jautrumo, nenusukti žvilgsnio ir dėmesio į šoną nuo kančios.

Įkvėpimo sėmėsi iš realybės

Vieną iš svarbiausių spektaklio personažų – brolius ne itin noriai globoti apsiimančią senelę – kurti atiteko aktorei A. Mikitavičiūtei. Ji pasakojo, kad šiurkščios moters vaidmuo jai pasirodė įdomus, daugiaplanis. Vos sužinojusi, kad bus kuriamas spektaklis pagal A. Kristof knygą, A. Mikitavičiūtė „Storą sąsiuvinį“ susirado ir perskaitė. „Ši knyga mane pritrenkė, ją skaitant apėmė įvairūs jausmai – ir baisu, ir šiurpu, kai kurių vietų net nesinorėjo skaityti, – pasakojo aktorė. – Negaliu sakyti, kad ji mane sužavėjo, bet džiaugiuosi, kad ją perskaičiau. Mažai esu skaičiusi tokių šiurpių dalykų. Kita vertus, kai vyksta karas ir kai žiniasklaidoje matome pačius įvairiausius vaizdus iš jo, ta knyga nebėra tokia šiurpi.“

A. Mikitavičiūtė atskleidė, kad įkvėpimą savo nestereotipinės senelės personažui rado realiose moteryse: „Buvau Portugalijoje, lankiausi nedideliame miestelyje prie Atlanto vandenyno ir ten mačiau daug tokių moterų – jos našlės, jų vyrai žuvo išplaukę į jūrą. Jos liko vienišos, niekada nebeištekėjo, net rengiasi specifiškai – tik pamatai ir žinai, kad čia našlė, kurios vyras žuvo jūroje.“

Anot aktorės, šios moterys puikiai geba savimi pasirūpinti, iš išorės jos atšiaurios, jų veidų išraiškos ne itin draugiškos, bet išorinis šiurkštumas nebūtinai reiškia, kad širdis tokia pat sugrubusi, „išorė yra viena, o žmogaus vidaus niekas nemato“. Dėl to kurdama savo vaidmenį A. Mikitavičiūtė siekia ne tik perteikti senelės charakterio kietumą, bet ir ieško joje šviesos bei vilties.

Skaudi, bet šviesi žinutė

Iš pirmo žvilgsnio A. Kristof kūrinys neatrodo labai šviesus, bet paviršinis personažų šiurkštumas dažnai yra tik priedanga jautrumui. Atžariai besielgiantys broliai nedvejodami padeda kiekvienam, kam reikia jų pagalbos. Šiurkšti jų močiutė, vietos gyventojų vadinama ragana, rūpinasi savo anūkais, o už atšiauraus jos fasado slypi aiškios moralinės vertybės.

Brolius dvynius pas močiutę paliekanti mama taip pat yra skaudi, bet šviesos žinutė spektaklyje. „Mama, visur, kur pasirodo, pasirodo per verksmą ir nelaimę, karo metu nėra motinų, kurios neverkia, – kalbėjo šį personažą kurianti aktorė T. Gailiutė. – Bet mamos ašarose ir skausme slypi besąlygiška meilė, palaikanti ir stumianti pirmyn viltis. Baisiausias mamai sprendimas yra priimamas iš meilės, noro apsaugoti vaikus. Įprastai visais būdais stengtumeisi išvengti atsiskyrimo nuo vaikų, bet čia tai yra neišvengiama, kad juos išgelbėtum, kad turėtum vilties, jog jie išgyvens, turi juos palikti.“

Žaurioje tikrovėje ieško gėrio

Digna Kulionytė spektaklyje kuria Kiškio Lūpos, brolių dvynių senelės kaimynės dukros vaidmenį. Jos likimas „Storame sąsiuvinyje“ itin tragiškas, ji miršta po grupinio išprievartavimo.

„Skaudina personažo paradoksalumas, atsiskleidžiantis tiek vaidmens linijoje, tiek mirtyje – ji taip troško meilės. Paskutiniame sakinyje apie ją rašoma, kad Kiškio Lūpa guli sudžiūvusio kraujo ir spermos baloje, o jos veide – šypsena. To tiesiog neįmanoma suprasti. Šių dienų aktualijos mano personažo tragiškumą dar labiau išryškina, juk kai skaitai knygą, net jei žinai, kad ji paremta tikrove, vis tiek žiūri, kaip į romano veiksmą, bet kai sužinai apie Bučą, apie tai, ką patiria moterys ir mergaitės Ukrainoje, Kiškio Lūpa įgauna visai kitą svorį. Kiekvienas žodis yra tiesa“, – kalbėjo aktorė.

Ji taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad, nors romano realybė brutali, personažai savo žiaurioje tikrovėje ieško gėrio: „Kiškio Lūpa nuolat visiems kartoja „mylėkit mane“, ji nuoširdi, ji šaukiasi meilės, bet gaila, nes ji, vaikas, nežino, kas yra meilė. Ji įpratusi prie pliaukštelėjimo per užpakalį, bet nežino, ką reiškia apglėbimas ar paglostymas, jos meilės kalba ne tokia.“

Susitelkę, be panikos

Geresnius laikus seniai mačiusios daugiabučio laiptinės fone (scenografija Mariaus Nekrošiaus) susitelkiantis „Storo sąsiuvinio“ pasaulis žiūrovams atsivers jau vasario 10, 11, 12 ir 15 d. Klaipėdos dramos teatre. Intensyviai repetuojantys aktoriai pasakojo, kad, nors grįžę po pertraukos neturėjo daug laiko, repeticijų laikotarpį lydi susitelkimas ir ramybė.

„Turėjome šiokių tokių baimių, nes buvo tik dvi savaitės repeticijų, aišku, tai jau antras jų etapas, bet grįžome po ilgos pauzės, kažkas primiršta, dėmesį atitraukė ir kiti darbai. Bijojome, kad nespėsime, juk spektaklio medžiaga labai stipri, daug visko vyksta, daug personažų, bet visi susikaupėme, režisierius dirba labai taktiškai, pripažindamas, kad nėra daug laiko, bet nekeldamas panikos. Jis labai mus visus užkrėtė savo ramybe“, – pasakojo T. Gailiutė.

Režisieriui J. Braziui spektaklį padeda kurti scenografas Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė Karolina Fiodorovaitė, šviesų dailininkas Julius Kuršis, kompozitorius Mantas Mockus, vaizdo projekcijų autorius Albertas Vaitiekus. Spektaklyje vaidina S. Ambrozaitis, D. Grinys, Linas Lukošius, Vaidas Jočys, A. Mikitavičiūtė, D. Kulionytė, Justina Vanžodytė, Rimantas Pelakauskas, Liudas Vyšniauskas, T. Gailiutė, Jonas Baranauskas, Artūras Lepiochinas, Jonas Viršilas, Karolis Maiskis.

Stato pagal romaną

Išmyluotus, išbučiuotus, rūpestingai prižiūrėtus dvynius sūnelius mama, gelbėdama nuo karo, iš didelio miesto atveža pas močiutę į provinciją. Senelė juos vadina kalės vaikais, o pasaulis už mamos glėbio ribų žiaurus ir negailestingas. 1986 m. išleistas A.Kristof romanas „Storas sąsiuvinis“ tapo sensacija – jame lakoniškai aprašomos dvynių susikurtos išgyvenimo treniruotės: jie imasi kasdienių kūno ir sielos grūdinimo pratimų. Pratinasi nejausti skausmo. Nuslėpti užuojautą. Pamiršti meilę. Nereaguoti nei į malonius žodžius, nei į prakeiksmus. Išsiugdyti nejautrą ir išmokti apsiginti – maišeliais su smėliu ir gerai išgaląstu skustuvu. Kartu jie storame sąsiuvinyje rašo savo dienoraštį. Kadangi žodžiai apgauna, dvyniai aprašinėja tik tai, kas iš tiesų nutinka, be jokių subjektyvių vertinimų.

Vos atsivertęs įspūdingą A.Kristof kūrinį, režisierius J.Brazys suprato, kad šis tekstas jį kviečia – „Storas sąsiuvinis“ turi persikelti į sceną.

– A.Kristof „Storas sąsiuvinis“ kultinė, XX a. literatūros aukso fondo knyga. Kaip ji pakliuvo jums į rankas?

– Netikėtai aptikau, nuo pirmųjų puslapių supratau, kad reikia kurti spektaklį. Medžiaga pati ateina – knyga renkasi skaitytojus.

Veda atpirkimo link

– Kuo patraukė „Storas sąsiuvinis“? Kodėl nutarėte jį perkelti į sceną?

– Visų pirma, patraukė unikali rašymo forma. A.Kristof – vengrė, po karo pabėgusi į Šveicariją, priversta rašyti prancūziškai, suformulavo savo prancūziško rašymo stilių. Naują kalbą – savo.

Skaitant „Storą sąsiuvinį“, labai sudomino aprašomų brolių dvynių filosofija. Jie – vaikai, turintys nepalaužiamą moralinį kodeksą, filtrą. Jų vaikystė tampa auka, kuri atgręžia į renesansinę humanizmo sampratą. Nesivadovaudami įprastomis gėrio ar blogio kategorijomis, pasitelkę santūrų susilaikymą nuo smerkimo, jie primena žmonėms, kad jie – žmonės. Jie tarsi pranašai, karo sujauktuose išoriniuose ir vidiniuose pasauliuose vedantys atpirkimo link.

„Storas sąsiuvinis“ yra apie žmogų, apie tai, kiek jis savyje talpina – apie palaimos ir nuodėmės svorį. Kas pasakys, kas gerai, o kas blogai? „Gerai“ ir „blogai“ yra kultūrinės normos, jos kinta. Šioje vaikiškoje pažinimo kelionėje atsiveria siaubingi patyrimai, bet šių vaikų akyse kažkaip kitaip lūžta šviesa, kuri atspindi grožį. Be to, jie rašo. Jie labai rimtai žiūri į kūrybą. Rašymas jiems teikia jėgų. Jie atrado savo meninę formą, kuria sugeba priimti juos supančio negailestingo pasaulio reiškinius.

Svarbu užrašyti, įamžinti

– Knygoje nepaaiškinama, dėl ko broliai imasi rašyti savo dienoraštį – kokia jūsų interpretacija?

– Visi turi savo priežasčių rašyti dienoraštį. Bet jie rašo knygą. Ši tema svarbi ir spektaklyje – ką reiškia kūryba karo metu. Broliams ji labai reikalinga – svarbu rašyti, užrašyti, įamžinti.

– Spektaklį kūrėte ir repetavote tiesiai iš knygos. Kodėl dirbate be dramaturgo ir kokie tokios prieigos iššūkiai? Beje, kaip aktoriams sekėsi priimti tokią darbo realybę?

– Romanas labai arti pjesės. Tiesa, A.Kristof rašė ir pjeses. Man atrodė, jei imuosi statyti spektaklį pagal A.Kristof romaną, tuomet reikia visiškai panirti į jos kūrinį, jo kalbą. Repeticijų metu kai ką siaurinome, kai ką atmetėme – viskas vyko natūraliai. Aktoriai ir aš priėmėme naują realybę – A.Kristof realybę. Pjesės formavimasis repeticijų metu aktoriams neatrodė kažkas labai neįprasta.

– A.Kristof, klausiama apie vieną ar kitą šiurpesnę ar neįprastesnę romano vietą, tiesiog atsakydavo, kad ji tai matė arba pažinojo tokius žmones, t. y. ji nuolat pabrėžė teksto autobiografiškumą. Ar jums buvo svarbu išlaikyti jos kalbėjimo stilių?

– Taip, tekstas reikalauja savitos formos, kad sceninis veiksmas prilygtų A.Kristof tekstui.

Dienoraštį rašo vaikai, tai yra raktas, kuriuo atrakiname formą. Broliai įsileidžia žiūrovus į savo režisuojamą „vaikišką“ spektaklį.

– Ką apibrėžiate kaip vaikiškumą?

– Galimybę patikėti.

Karas nurodė kryptį

– Vienaip „Storas sąsiuvinis“ skamba taikos metu – tolimų įvykių literatūrinė dokumentacija. Visai kitaip jis suskamba šalia vykstant karui. Kaip karo Ukrainoje realybė paveikė jūsų darbą?

– Teatras neturėtų būti galimybė pabėgti, užsimiršti. Kurdami spektaklį, privalome drąsiai žengti į realybės šerdį. Kurdami priimame ir suvokiame realybę.

Kai vyko pirmasis romano skaitymas, sakiau aktoriams, kad manęs nejaudina karo tema ir noriu ją eliminuoti, kad jaučiu didelę distanciją, tad būtų melaginga ją laikyti pagrindine spektaklio aplinkybe. Kitą dieną prasidėjo karas. Visi išankstiniai nusistatymai išnyko. Šis šiurpus atsitiktinumas nurodė kryptį. A.Kristof dvyniai tapo mūsų vedliais. Tęsiame jų mokslus – kūryba mums yra galimybė priimti. Šis spektaklis mus sustato į vietas, padeda išsaugoti mūsų žmogiškumą. Mums jis svarbus. Man jis svarbus. Svarbu duoti žmogui tai, ko jam būtinai reikia.

Įdomu, kad knygoje karas lyg ir yra pagrindinė aplinkybė, bet broliams karas – tai faktas, jie netransliuoja to kaip gero ar blogo reiškinio, tai yra ir tiek. Jie priima mirties alsavimą. Jiems skauda širdį, kad išėjo mama. Jie lieka vaikais. Vaikas – naujo gyvenimo simbolis, kuriame telpa viltis ir meilė.

Susipynė fikcija ir tiesa

– „Storo sąsiuvinio“ pagrindiniai veikėjai išsiskiria šaltakraujiška reakcija į aplink juos ir su jais vykstančius kraupius įvykius, jų išgyvenimo būdas – atsikratyti jausmų. Iš kokios pozicijos į juos žvelgiate jūs?

– Skaitant kūrinį, gali atrodyti, kad jie atbukę ir šaltakraujiški padarai, bet tai tik jų rašymo formos padarinys. Broliai yra perdėtai jautrūs. Jie užsiima įvairiomis pratybomis, siekdami atbukti – sustiprėti, nebūti vedami emocijų, jausmų. Jų tikslas – pakilti nuo žmogiškųjų silpnybių. Dienoraštis yra perfiltruota realybė, iškristalizuota tiesa. Jie rašo faktus, o ne tai, kaip tie faktai buvo išjausti.

Man atrodo, kad jie labai jautrūs. Ir visas kūrinys yra bandymas išgyti nuo fundamentalių, visą gyvenimą mus persekiojančių traumų. Kai broliai buvo maži, juos paliko mama. Ar jie sugeba paleisti ją? Ji grįžta pasiruošusi juos išsivežti, tačiau kalbantis su vaikais ant jos nukrenta bomba. Romanas yra susipynusi fikcija ir tiesa. Žiūrovų tikslas – dekoduoti šių vaikų fantaziją. Pas vaikus grįžta juos taip pat palikęs tėvas, jis iškasa iš po žemių mamą, jos kaulus ir parodo vaikams, kad žaizda vis dar čia. Ką daro broliai? Jie nušveičia tuos kaulus ir iš jų daro paveikslą. Yra toks posakis – ištraukti iš spintos griaučius. Jie tai ir daro – išdidžiai ir drąsiai demonstruoja nublizgintą savo didžiausią skausmą, priima jį. „Storas sąsiuvinis“ yra apie drąsą gyventi.

Tampa asmenine istorija

– Knygos veiksmas vystosi mažame pasienio kaimelyje, o spektaklyje jis rutuliosis daugiabučio laiptinėje. Kodėl tokia erdvė ir kokias jos galimybes įžvelgiate?

– Kaimas manęs nejaudino, norėjosi kažko savo, pažįstamo. Laiptinė tobulai sunaikino bet kokią distanciją. Laiptinė yra mūsų realybė. Tokiu būdu A.Kristof istorija tampa mūsų istorija, asmenine istorija – žiūrime jau ne į veikėjų vidines spintas, bet dairomės po saviškes, žiūrime į jų tamsiausiose kertelėse ir stalčiukuose paslėptus griaučius.

– Spektaklį kuriate pagal knygą. Ar rekomenduojate būsimiems žiūrovams prieš einant į spektaklį ją perskaityti?

– Gerą literatūrą yra verta skaityti. O mūsų spektaklio veikėjai yra geri vedliai. Gal ir ne visada norėsis versti puslapį ir eiti tolyn, kaip eina spektaklio veikėjai, kurie turi papasakoti savo istoriją. O visa ši istorija – kaulų ir kauliukų gludinimas.