Liepos 13 d. Lietuvos liaudies buities muziejaus Aristavėlės dvare vyko antrasis muziejaus drauge su Rumšiškių kultūros centru, Kauno marių regioninio parko direkcija ir Kaišiadorių muziejaus įgyvendinamo projekto renginių ciklo „Laikinoj atminty...“ renginys. Šis renginių ciklas – tiltas tarp nūdienos ir praeities vietovių bei asmenų, kurių jau nebeliko, bet jų atmintis dar gyva.

Antrasis renginys – Jono Aisčio poezijos skaitymai po ąžuolu. Muzikinė-literatūrinė popietė yra skirta J. Aisčio 115-osioms gimimo metinėms.

Renginys buvo pradėtas garso įrašu, kuriame pats J. Aistis skaito savo poeziją, taip sukuriant skaitomos bei dainuojamos J. Aisčio poezijos magiją Arisatvėlės dvaro menėje.

Rumšiškių kultūros centro direktorė Gražina Kazanavičienė susirinkusiems pristatė Rumšiškių bendruomenės narius – Rumšiškių seniūnę Eugeniją Genevičienę, Rumšiškių kleboną Gintą Rumševičių, Lietuvos liaudies buities muziejaus direktorę Gitą Šapranauskaitę ir Lietuvos liaudies buities muziejaus direktoriaus pavaduotoją informacijai ir muziejininkystei dr. Eligijų Juvencijų Morkūną, kuris buvo vienas iš J. Aisčio muziejaus įkūrimo iniciatorių ir pagrindinių pagalbininkų.

Susirinkusiuosius dainuojamąja poezija pradžiugino dainuojamosios poezijos kūrėja ir atlikėja Ilona Papečkytė, kuri pirmoji pradėjo dainuoti J. Aisčio poeziją. Renginio metu skambėjo J. Aiščio eilėraščiai „O kai tave visi atstums“, „Katarsis“, „Kryžkelė“, „Ak, kaip nuostabiai tos žvaigždės žėri“ bei menininko Jono Meko „Žeme, žeme“.

2015 m. Kaišiadorių rajono savivaldybės J. Aisčio literatūros premijos laureatas Vladas Vaitkevičius susirinkusiems perskaitė keletą eilėraščių iš savo poezijos knygos.

Juknėnų Antano ir Motiejaus Miškinių literatūrinės-etnografinės sodybos muziejininkė Rimanta Gaidienė pristatė Utenos kultūros centro Sudeikių skyriaus vokalinį ansamblį „Sudeikiečių gaida“ (vad. Audronė Misiukaitė), kuris atliko poetų J. Aisčio, A. Miškinio bei Utenos klebono Povilo Klezio eilėraščius virtusius dainomis.

2018 m. Kaišiadorių rajono savivaldybės J. Aisčio premijos laureatas Edmundas Janušaitis sukūrė J. Aisčio ir savo kūrybos kompiliaciją. Perskaitė J. Aisčio eilėraščius „Draugams“, „Vėlinės“, „Spalvingas ruduo “ bei skambant gitara atliekamai muzikai sudainavo savo dainas „Stikliniam laše“, „Juodos valtys krante?“ bei dainą-palinkėjimą „Eilėraščio dangus“ iš Edmundo Janušaičio knygos „Skylėti akmenys“.

Rumšiškių kultūros centro direktorė G. Kazanavičienė pasidalino prisiminimu apie J. Aisčio seseris vienuoles Mikaliną ir Eleonorą Aleksandravičiūtes, kurios visuomet atsiveždavo sausainių į J. Aisčio minėjimus bei pakvietė susirinkusiuosius pasidalinti prisiminimais bei įspūdžiais prie puodelio kavos.

„Manome, kad šiemet Lietuvai švenčiant valstybės šimtmetį, Jonas Aistis, visoje Lietuvoje žinomas poetas, kilęs iš Kaišiadorių krašto, yra tinkama kandidatūra“, – BNS sakė Kaišiadorių savivaldybės meras Vytenis Tomkus.

Anot jo, toks sprendimas jau seniai turėjo būti padarytas.

Sprendimą dėl garbės piliečio vardo suteikimo Kaišiadorių savivaldybės taryba planuoja priimti vasario 15-ąją.

Mero teigimu, ne pirmą kartą šis titulas suteikiamas mirusiam asmeniui. Po mirties garbės piliečiais paskelbti kardinolas Vincentas Sladkevičius, palaimintasis Teofilius Matulionis, partizanas Jonas Misiūnas - Žalias Velnias.

J. Aleksandravičius gimė 1904 metais Kampiškėse, Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje, gyveno Rumšiškėse, Išlauže. 1927 metais jis baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją, VDU studijavo lituanistiką, Grenoblio universitete – prancūzų kalbą ir literatūrą. 1944 –1945 metais jis dirbo Nicos archyve ir Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje. 1946 metais poetas persikėlė į JAV, Marianapolio kolegijoje dėstė lietuvių kalbą, dirbo „Laisvosios Europos“ radijuje, rengė okupuotos Lietuvos laikraščių ir knygų analitines apžvalgas, dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. J. Aistis mirė 1973 metais Vašingtone, 2000-aisiais perlaidotas Rumšiškių kapinėse.

Jis buvo XX amžiaus trečiajame–ketvirtajame dešimtmetyje iškilusios neoromantikų kartos poetas, dėl lyrinės tonacijos ir jautraus, asmeniško santykio su aplinka vadintas lietuviškuoju „Liūdnojo Veido riteriu“. Tai vienas žymiausių lietuvių lyrikų, intymų lyrinį kalbėjimą derinęs su poetiniu programiškumu, reiškęs neoromantikų kartos idealus, vėlyvojoje kūryboje itin angažavęsis Lietuvai ir lietuviškumui. Eleginio, melodingo eilėraščio kūrėjas.