Dialogas dirbtuvėse

Pomirtinė autoriaus paroda ištraukė iš laiko akivaro ne tik paties autoriaus gyvenimo fragmentą – tapo dar viena epitafija nueinančiai 10-ojo dešimtmečio Kauno meno epochai.

Ji buvo marga, konvulsyvi, sarkastiška ir optimistinė, maištingai individualistinė, tad kiekviena epitafija tiesiog privalo būti šiek tiek romantizuota. Nebijokime šio žodžio. Romantizmas – nebanalus. Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams nuo brandžiausių autoriaus darbų sukūrimo, taip galėtume pavadinti nuoširdų dailininko inspiracijos tapyti ieškojimą.

Sakytum, visą gyvenimą tapė vieną kūrinį, su kiekviena nauja drobe leisdamas vizijai išsivalyti, kad vėl galėtų ją vytis.

J. Juodzevičius itin retai rengdavo personalines ar dalyvaudavo bendrose menininkų parodose. Neieškojau atsakymo į šį klausimą. J. Juodzevičių būtų galima pavadinti lūžio kartos disidentu. Jis beveik nedalyvavo nei oficialioje, nei neoficialioje parodinėje veikloje. Galbūt autoriui rūpėjo ne epochos, bet asmeninio lūžio paradigma?

Norėčiau šito nesužinoti ir sau pasilikti šiek tiek paslapties, o žiūrovui – mistifikuotą menininko aurą. Šiandien, kai vyksta paroda, žiūrovas, su kuriuo autorius turėjo (esu įsitikinęs – turėjo) bent mintyse megzti dialogą dirbtuvėse, nebėra numanomas. Antraip kam gi pasirašydavo kūrinius?

Nuoseklu: pagavęs jam paklūstantį kompozicinį ritmą, J. Juodzevičius nuosekliai eina visiškos abstrakcijos link. / Organizatorių nuotr.

Tačiau mums, smalsiems stebėtojams ir vertintojams, kūriniuose visada norisi paieškoti kabliuko, išskirtinumo, gal atrasti tam tikrų kanonų, kuriais sekė menininkas, kūrybos etapų tęstinumą, atsispiriant nuo ekspresionistinės tradicijos įvairovės.

Besivejant viziją

Dalyvauti parodose J. Juodzevičius pradėjo 1973 m. ir tapė kamerinės nuotaikos peizažus, natiurmortus, figūrines kompozicijas. Ankstyvieji paveikslai tamsaus kolorito, landšafto formas abstrahuojančio potėpio, pati peizažinė kompozicija turi aiškią trijų horizontalių struktūrą, kartojasi miesto, žvelgiant iš perspektyvos, motyvai. Šio etapo darbų parodoje matome tik vieną.

Parodos rengėjai siekė išvengti retrospektyvinio tipo ekspozicijos, galinčios užgriūti visų kada nors sukurtų darbų svarba ir nepalikti erdvės diskusijoms. Norėta apibrėžti aiškiau stilistiškai išsiskiriančius etapus, parodyti jų tęstinumą. Ekspozicijoje surinkta tik abstrakčioji tapyba.

Greitai akimis perbėgus menininko archyvą, regisi, kad autorius tapė serijomis, šuoliais, kol išsemdavo visą potėpio energiją. Sakytum, visą gyvenimą tapė vieną kūrinį, su kiekviena nauja drobe leisdamas vizijai išsivalyti, kad vėl galėtų ją vytis.

Paskutinio periodo J. Juodzevičiaus kūriniai yra būtent tokie – iš pažiūros nebaigti, tik parašas ženklina ribą tarp laikinumo ir sustabdyto momento, kada liaujasi potėpių lavina.

Tapybiški parašai

Menininko braižas laisvėja praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Atsiranda grafiškumo – dėmių ir įvairaus kalibro potėpių variacijų. Horizontalę keičia plokštuma, dvi trys spalvinės, potėpiais išmargintos plokštumos. Pagavęs jam paklūstantį kompozicinį ritmą ir tapybos seansų dažnį, J. Juodzevičius nuosekliai eina visiškos abstrakcijos link.

Procesas: kuris potėpis tapant buvo paskutinis? / Organizatorių nuotr.

Kitas periodas (1998–2003) dar įdomesnis – jame maišosi radikaliai ekspresyvūs kūriniai, kuriuose tik vienspalvis fonas ir dominuojantis vienasrautis potėpis. Atradus savo stilių pasakoma paprastai, aiškiai ir agresyvokai tiesmukai. Vėliau (juk tai natūralu) ieškoma – kaip. Paskutinės abstrakcijos ramesnės, spalvinės dėmės jose, sakytum, suvertos ant spyruokliuojančių ekspresionistinių linijų. Kompozicijos čia suręstos ritmiškai dėstant potėpius, kurių tankis tampa foniniais plotais. Kūriniai pasižymi drastiška spalvine ir konvulsyvia formos išraiška, disonuojančiais atspalvių sugretinimais – besisukančios degintos umbros, mėtų žalios ir giliai mėlynos, aitriai raudonų ar geltonų potėpių mišinys, pilkšvi fono fragmentai graso išsiveržti už formato ribų.

Paveikslų pavadinimai stebėtinai kuklūs – „Miške“, „Dargana“, „Lapkritis“, „Pieva“ ir pan. emociškai susiję su peizažo sekimu, kai nuo santykinės upės, miško horizonto iki menininko susiformuoja stebėjimo laukas, ir jauti menininką tolstant nuo miesto (tiek motyvų, tiek vertybių, tiek prisirišimo prie to, kas yra miestas per se, atžvilgiu) kultūros – natūros. Būtent tai ir leidžia atsiplėšti nuo motyvo ir tiesiog kurti.

J. Juodzevičiaus paveikslai yra kartotiniai, dažnai apima seriją drobių. Santykinai vadinkime tai dienos, paros, metų laiko, netgi šiuo metu tapomų kūrinių serijos ritmu. Ritmas tapytojui buvo svarbus. Visur dominuoja įžambaus potėpio estetika! Brandžiausiuose kūriniuose akivaizdžiai pastebimas vieno – svaresnio, išraiškingesnio, platesnio potėpio dominavimas visos tapybinės grafikos atžvilgiu. Toks potėpis stebėtinai primena didesnę autoriaus parašo versiją. Jei paveiksle yra ir antras panašus potėpis, pastarasis visada bus mažesnis, blankesnis, labiau primenantis autoriaus pasirengimą lemiamam kirčiui. Vienas du tokie potėpiai, ir kūrinys baigtas, lieka tik fiksuoti dar dažais tekantį paveikslą – tą upę, ta mišką, tą pievą – parašu. Šio periodo darbai turėjo labai aiškią jau minėtą foninę grafiką, iš kurios gelmių ir kildavo minėtas potėpinis akcentas.

Verta atkreipti dėmesį į kūrinius, kuriuose tik vienspalvis fonas ir iki kaligrafinių ženklų išdidinti potėpiai. Tokių kūrinių nedaug. Parodoje jie labiau veikia kaip kontrastas, eksponuojami siekiant parodyti paveikslo kūrimo metodiką.

Patys naujausi, paskutinio dešimtmečio, kūriniai kalba apie jau išbandyto metodo ir struktūros pasirinkimą. Tapydamas autorius drobės paviršių nusėja įvairiakrypčiais potėpiais. Santykiniai „dangus“, „žemė“ čia sumaišomi, išcentrinėse kompozicijose atsiskleidžia menininko impulsyvumas, dinamikos pomėgis. Atviros spalvos tapiniuose paslepiamos po lesiruojančių potėpių lavinomis. Drobės pradeda veikti asociatyviai. Stebint naujausius kūrinius peršasi išvada, kad dailininkas atsikratė vidinės sumaišties.

Mes, stebėtojai, žiūrovai, vertintojai, apie tai sužinome tai daug vėliau, nes visada regime tik kūrybos fasadą – katalogus, vernisažus, publikacijas ir pan. Kiekvienas autoriaus kūrybos etapas apima labai daug intensyvaus darbo, analizės, kažko svarbaus atsisakymo, nesąmoningo pasiaukojimo, kas dažniausiai būdinga kūrybinio kelio viduryje. Tik tuomet įmanoma tikslingai sugerti įtakas, jas adaptuoti, nieko nelyginti ir su niekuo nesilyginti, negalvoti, kiek iš tavęs pareikalaus eksperimentas.

J. Juodzevičiaus tapyba originaliausiai atsikleidė 1993–1998 m. Jaučiama branda, stiliaus formavimasis ir mėgavimasis įvairove – įvairių dydžių teptukų šuorais, gesto vingiu, tada galutinai atsiplėšta nuo suabstraktinto peizažo ir pasinerta į abstrakciją.

Išlikęs laisvas

J. Juodzevičius nuėjo dėsningą XX a. 9-ojo dešimtmečio Lietuvos ekspresionisto kelią. Būtų galima paminėti dar ne vieno autoriaus pavardę, bet visa tai sąlygiška – kiekvienas tos epochos ekspresionistas ieškojo individualaus recepto. Kalbėti apie įtakas, lėmusias vienokį ar kitokį J. Juodzevičiaus braižą, galima tik vėlgi labai sąlygiškai, kalbant apie bendrą to laikotarpio kontekstą. Tad atsiribokime nuo pavardžių, svarstykime apie procesą, Lietuvos tapyboje apimantį 1988–2008 m.

1988 m. sykiu su Lietuvos nepriklausomybės vizija dailininkų gyvenime prasidėjo spalvinis, laisvės nuo formos saitų sąjūdis. 2008 m. išgaravo Lietuvos ekonominio augimo, plėtros iliuzija.

Maždaug tuo metu į tapybos olimpą ėmė kopti jaunieji – eurostandartiniai menininkai, pagimdyti Jaunojo tapytojo prizo. Jų kūryboje nebebuvo mums pažįstamos sulietuvintos ekspresionistinės mokyklos traktuotės ar mokytojo ir mokinio kartų perimamumo tendencijos. Jų kūrybą paveikė pasaulinės tapybos mados, menininkai – prekės ženklai, konceptualiojo meno tendencijos.

Gerbtinas pasirinkimas nebūti eksponuojamam J. Juodzevičiui leido tapti laisvam nuo būtinų parodų, plojimų ir kritikos, oficialaus bendravimo. J. Juodzevičiaus kūrybą siūlau pažinti be didesnių galvosūkių. Lokalinių meno procesų kontekste ji traktuotina kaip autentiškų menininko būsenų paieškos, abstrakčiojo ekspresionizmo variacijos, neieškant autorinės technikos ar nesiverčiant per galvą dėl specifinės kalbos.

J. Juodzevičiaus archyvo paslaptis atsiskleidžia su kiekviena nauja drobe. Galerijos erdvėje mes fiziškai neapčiuopsime laiko, dirbtuvių dulkėmis ir krosnelės suodžiais nusėdusio ant drobių kraštų, standartiškai apšviestoje ekspozicijoje nepamatysime pilkai balkšvų specifinės Žemųjų Šančių dirbtuvių šviesos blikų drobių paviršiuose. Tenka skaityti kiekvieną darbą atskirai. Svarstyti, kuris potėpis tapant buvo paskutinis? Ar parašas yra potėpis, kada parašas tampa potėpiu, ar galima kaligrafiškai perskaityti kūrinį – rasti pradžią, pabaigą ir tęstinumą, pajusti, kada menininką veda intuicija, o kada inercijos banga? O gal visi potėpiai parodoje – nepriklausomi?

Kas? Paroda „Nepriklausomi potėpiai“.

Kur? „Meno parko“ galerijoje (Rotušės a. 27)

Kada? Veikia iki vasario 2 d.