Įkvėptas gamtos

Abstrakcionisto, pasižyminčio ekstravagantiška menine kūryba, savo darbais poetiškai kalbinančio žiūrovą ir siekiančio kreipti jo žvilgsnį į pačius mažiausius šioje Žemėje – kas gi jie?, drobėse ryškūs peliukų, paukščių, grybų ar kitų gamtos reiškinių motyvai, tačiau mažutėlių sąvoką ir parodos idėją menininkas palieka žiūrovui atrasti.

J.Maldžiūnas – ryškus tapytojas, grafikas, poetas, pedagogas ir labai gerai žinomas meninių akcijų sumanytojas. Meno pasaulyje labiausiai menininkas atsiskleidžia per savo autorinę abstrakcijų tapybą, kuri nelieka nepastebėta ne tik Lietuvoje bet ir pasaulyje. Tai liudija gauta Jacksono Pollocko žmonos įkurto Pollock-Krasner fondo stipendija ir prieš 20 metų gautas kvietimas atstovauti Lietuvai geriausių 2 tūkst. dailininkų forume Nyderlanduose.

Gyvendamas savo sodyboje, J.Maldžiūnas kuria iš gamtos, čia kūryba ir įkvėpimas prisipildo gamtos vaizdinių ir jos spalvų mozaikos. Todėl nestebina net ir tai, kad abstrakcijai būdingas bedaiktiškumo principas  J.Maldžiūno abstrakcijose mus pasitinka kitokia maniera ir parodo kitokią pusę: čia išvystame grybus, peliukus ar mažus gyvūnėlius, sukurtus ekspresionistine tapyba, su abstrakčiais figūrų elementais, tačiau vis dar gerai atpažįstamus. Mažutėliai – taip juos įvardija menininkas. Jie dažnai gyvena J.Maldžiūno drobėse, atgyja jo kūryboje, o menininko žvilgsnį patraukia labai paprastai – jie sutinkami jo sodyboje. Kartais menininkas juos vadina savo pašnekovais, kartais – ir draugais. Tie, kurių mes nepastebime, tai, kas mums atrodo arba nepatrauklūs, arba dažnai net neatkreipia mūsų žvilgsnio, yra išaukštinami, o jų garbei sukuriama abstrakčių paveikslų paroda kaip "Odė nepastebėtiesiems".

Ryškus braižas

Čia sutinkama J.Maldžiūnui rečiau būdinga ramybe alsuojančių žemės, natūralių ochros spalvų gelmė, kurią kontrastais papildo lokalios spalvos.

Dailininko idėja nenauja, gamtos motyvus, konkrečiai – grybus, svirplių ir pelių siluetus, menininkas kuria nemažai metų, tai neišsemiama ir visada įkvėpimą žadinanti tema. Šią temą galime pastebėti ir ankstesnėse parodose, tokiose kaip "La ma yu ru" (2014 m. "Meno parkas"), "Akmenuotas krantas" (2017 m. "Aukso pjūvis"), "Pašnekesiai" (2018 m., "Parko galerija"). Nors tema ir nėra naujausia dailininko kūryboje, tačiau vis dar žadanti naujų žvilgsnių į gamtą.

Į abstrakcijos rėmus įkomponuoti realūs objektai vis dar domina žiūrovus, o naujas koloritas leidžia naujai pažvelgti į siužeto vingius, pajausti smulkiosios gamtos grožį ir dažnai nepastebimą estetiką. Visus šiuos kūrybos motyvus galime nusakyti paprastai: tai menininko braižas, kurį kartais galime įvardyti kaip per daug pažįstamą ir nebenaują, o kartais – labai vertingą, tik menininkui būdingą stilistiką. Tai žiūrovo sprendimas.

"Parko galerijoje" veikiančioje parodoje atsiskleidžia menininko kūryba per darnų kolorito žaismą: čia sutinkama J.Maldžiūnui rečiau būdinga ramybe alsuojančių žemės, natūralių ochros spalvų gelmė, kurią kontrastais papildo lokalios spalvos: raudona, mėlyna, geltona. Taip blyški paletė praturtėja ir atskleidžia siužeto mintį. Ekspresyvios formos, kontūrai kartais kuria padūkusio, audringo peizažo elementus, kartais formos nurimsta ir užliūliuoja ramiomis spalvomis.

Parodos koncepcija ir paveikslų tema stebina panašumu. Įžengus į "Parko galerijos" parodų salę, pasitinka J.Maldžiūno tapybos braižas, autoriui būdinga koncepcija: abstrakcijos – skirtingos ir kartu panašios.

Motyvų burtai

Paroda leidžia pajusti menininko tapybą, godžiai gerti meno dvasią, kurią siekia perteikti žinomas menininkas. Vienos temos tęstinumas, o gal "Odės mažutėliams" ilgumas čia matomas aiškiai, su gana ryškiu cikliškumu. Tam pasitarnauja "Parko galerijos" jaukumas, profesionalus kuratorių žvilgsnis ir pagarba menui. Paroda pasižymi estetišku kūrinių eksponavimu, puikiai atskleistomis erdvėmis.

Apibendrinant parodą galime įžvelgti ir senų ir naujų J.Maldžiūno kūrybos bruožų. Tiek parodos vientisumas, kūrinių išraiškos priemonių tęstinumas, pasikartojantis nuo drobės prie drobės, tiek siužeto tematika ir drobėse gyvenantys mažutėliai, jau matyti elementai, tačiau ramesnė spalvų mozaika, naujai atrasti abstraktyvūs ir ekspresyvūs potėpiai vis žadina lankytojų jausmus, kelia susižavėjimą kūryba ir smalsų klausimą – ko laukti toliau?

Nors dėl pandemijos šėlsmo oficialus parodos atidarymas neįvyko, tačiau galerija lankytojus kviečia parodą apžiūrėti gyvai, užtikrinant saugų atstumą, ribojant lankytojų srautus, tačiau išlaikant labai artimą sąlytį ir ryšį su meno pasauliu, kviečia būti greta paslaptingų ir kiekvienam vis kita kalba kalbančių meno kūrinių.

Kas? J.Maldžiūno kūrinių paroda "Odė mažutėliams".

Kur? "Parko galerijoje".

Kada? Veikia iki lapkričio 26 d.

Naujausi kūriniai

Žiemą džiaugėmės, kad buvęs kaunietis (viduje juo ir likęs), jau kurį laiką Vilniuje gyvenantis tapytojas Jonas Maldžiūnas po gana ilgos pertraukos Kaune, "Parko galerijoje", surengė jubiliejinę savo parodą. Ir mažai kas tikėjosi galimybe greitai išvysti naujus dailininko kūrinius, juolab kad sukaktį mininti paroda apėmė įvairius menininko kūrybinius laikotarpius, šviežiausių kūrinių buvo nedaug.

Tačiau J.Maldžiūnas visada mokėjo stebinti (padėti patirti nuostabą) įvairiaplane kūryba ir savo asmenybe (tarkim, garsiąsias "Kartuves" Rotušės aikštėje daugelis puikiai atsimena). Ir ši paroda – savotiškas akibrokštas: gana greitai savo kūrybos gerbėjus (o tokių tikrai yra daug) tapytojas pakvietė į parodą, kurioje tilpo tik pusė per beveik du šios vasaros mėnesius sukurtų paveikslų. Taigi žiūrovui tikra dovana matyti besidriekiantį dailininko kūrybos kelią.

Paklaustas, ar tikra kūryba, gera paroda (ją, beje, žiūrovai visada atpažįsta, pajaučia) jau savaime nėra išpažintis, J.Maldžiūnas nė akimirkos nesuabejojo: "Būtent, visada tai bus išpažintis, kaipgi kitaip."

Saulėtos drobės

Glaustai sukabinta ekspozicija veikia tarsi kinas: darbai vienas su kitu jungiasi vienoda stilistika, tapymo maniera, koloristine palete.

Šiuo metu "Parko galerijoje" eksponuojamose J.Maldžiūno "Išpažintyse" visais įmanomais atspalviais ir deriniais mainosi saulė. O geltoniu nulietų drobių pirmajame paveikslo plane gyvena poetiškos, grakščios figūros, primenančios žmones, žvėris, personažus (pavyzdžiui, Don Kichotą paveiksle "Žvejai"), taip pat akivaizdžiai dominuoja klaupto stilistinė detalė, klausyklos langelis.

Glaustai sukabinta ekspozicija veikia tarsi kinas: darbai vienas su kitu jungiasi vienoda stilistika, tapymo maniera, koloristine palete.

Galerijos vadovė Jolanta Gutauskienė du darbus netgi sujungė kaip diptiką ("Kvietimas šokiui", "Žvejai") taip dar labiau suteikdama parodai kinematografinį žvilgsnį. Beje, ne viename paveiksle yra ir užuomina į kino juostelę ("Žvėries išpažintis" , "Viešnia"), taigi parodą tikrai galima žiūrėti tarsi kiną, lyg saulėtus vaizdus pro vasaros važiuojantį traukinį.

Išpažinties siekiamybė

Be jokios abejonės, visa J.Maldžiūno kūryba – išpažintys, tačiau konkrečiai šias inspiravo piešiniai, kurių keletą, tapusių monotipijų ciklu "Figūra sename mieste", taip pat galima pamatyti "Parko galerijos" pirmoje (ne parodų) salėje. Tai išties įdomu vertinant menininko kūrybinį procesą: pradinę mintį, jos kismą bei interpretacijas.

Taigi piešinių fragmentai, išaugę, o greičiau – įaugę į tapybinį plotą, paturtinti spalvomis, drobės faktūra, tapybine kompozicija bei plastika, perteikia visai kitą energiją nei kamerinė piešinio struktūra, nors pastaroji yra nė kiek ne silpnesnė, tiesiog – kitokia.

Na, o išsakyta išpažintis, atvirumas praktiškai visada pažadina kito (šiuo atveju – žiūrovo) atvirumą, nuoširdų pokalbį (beje, prieš tai buvusi J.Maldžiūno paroda "Parko galerijoje" buvo pavadinta "Pašnekesiais"), pagaliau – sujudina galbūt gana giliai slepiamą išpažinties troškimą, nes ji apvalo ir nuramina.

J.Maldžiūnas įtikina, kad išpažinties atlikimo formos gali būti labai įvairios, šiuokart jis ją atlieka per kūrybą, kuri pajėgi būti ir išpažinties atlikėja ir jos priėmėja, (iš)klausytoja, taip pat ją metafizine kalba gali atlikti žiūrovas drauge su kūrėju, nes kūrybos jungiamoji grandis ir galios (kūrėjas ir suvokėjas yra toje pačioje pozicijoje) santykių eliminavimas – bene didžiausia jos jėga ir esminis dėmuo.

Ties pokalbio esme

Dailės pasauliu besidomintieji gerai žino gana ekscentrišką kaunietį dailininką J.Maldžiūną – tapytoją, grafiką, keramiką, atsidavusį pedagogą, ryškių akcijų kūrėją. 1996 m. apie jo skandalingą akciją "Kartuvės" Rotušės aikštėje kalbėjo bene visas Kaunas ir ne tik jis. Visoje Lietuvoje įsimintina buvo ne tik ši akcija, daugelis gerai prisimena ir, pavyzdžiui, 2013 m. sukurtą "Elektros kėdę", kuria menininkas pasisakė prieš baimę ir blogį.

Gerą dešimtmetį gyvenęs, kūręs ir mokytojavęs Šakių rajone, Kriūkų kaime, dabar jau kurį laiką dailininkas yra apsistojęs Vilniuje, tačiau prisipažįsta, kad nors sostinė jo ir nebebaugina, savas vis dėlto jis jaučiasi Kaune. Taigi paroda "Pašnekesiai" buvo labai laukta ir kolegų, ir meno mylėtojų, juolab kad tai autentiško, gilius jausmus ir originalias įžvalgas talentingai gebančio perduoti menininko "Pašnekesiai", kai linija ir spalva šnekama išjautus, turint ką pasakyti.

Tiesa, neretai J.Maldžiūno tapybinis pokalbis apsistoja ties pokalbiu apskritai, pačia jo esme, poetiniu pokalbio interpretavimu. Tuomet, kai kalbama nesistengiant perteikti kokią nors informaciją ar norint kažką teigti, bet palaikant pokalbį dėl paties proceso, jausmo arba kalbos, išsivystančios už pasakomų žodžių. Juk kalba dažnai mus riboja žodžių reikšmėmis, jų konotacijomis, o pokalbyje atsiradęs jausmas neretai perduoda daugiau informacijos. Pagaliau ne ji svarbiausia, o nuoširdus, atviras pašnekesys, kurį savo darbais mėgina užmegzti (ne tik su žiūrovu, bet ir su peliuku, šermuonėliu, papūga, varna ar akmeniu) J.Maldžiūnas.

Retrospektyvus žvilgsnis

Pašnekesio daugiausia dailininko autorine technika sukurtuose darbuose. Juose viena ant kitos klijuotos deginto popieriaus skiautės virsta plačiais tapybiniais plotais, faktūra. Juoda linija tampa kaligrafiniu ženklu. Tiesa, įdėmiai įsižiūrėjus galima nesunkiai atrasti paveiksluose besikartojančias figūras-simbolius (taurę, grybą, kaukolę) arba pašnekesių dalyvius, kurie – neatpažinti – sukuria abstrakcinę kompoziciją.

Per tris galerijos sales eksponuojama J.Maldžiūno darbų paroda turi retrospektyvinį pobūdį: nors tai toli gražu nėra dailininko kūrybos išklotinė, vis dėlto joje rodomas ir dar dailės mokykloje, apie 15–16 gyvenimo metus, sukurtas darbas, ankstyvosios tapybos paveikslai, taip pat ankstyvojo periodo monotipijos disidentui, mąstytojui Justinui Mikučiui atminti.

"Kartą, kai buvo didžiulė kūrybinė krizė, – prisimena J.Maldžiūnas, – mane aplankė Mikutis. Aš tepu ir man niekas nepavyksta, apskritai nežinau ko griebtis, kuriuo keliu eiti. Tuomet Mikutis mane nuramino pasakydamas: "Nesistenk savęs atrasti per anksti, kad nerastum savęs per mažo." Šiuos žodžius gerai įsidėmėjau, tai man buvo didžiulė pamoka ir labai laiku."

Beje, J.Maldžiūnas yra iš tų nerimstančių, nuolat ieškančių menininkų, nemažai jo kolegų apgailestauja, kad jis užmetė grynąją tapybą, nes joje buvo stiprus. Vis dėlto J.Maldžiūnas yra iš tų, kuriam neužtenka vieno braižo ar stiliaus, todėl nenuostabu, kad jis ieškojo ir, regis, rado savąją pašnekesio formą, nors kas žino, nes vis besirengiantis gyvas surengti savo pomirtinę parodą J.Maldžiūnas gali imti ir pasukti ten, kur niekas nesitiki ar netgi baidosi eiti.

Simboliai ir ženklai

Pasak menotyrininko Antano Andrijausko, J.Maldžiūno paveikslai balansuoja tarpinėje erdvėje tarp Rytų Azijos tapybos ir kaligrafijos tradicijų, abstraktaus ekspresionizmo ir postmoderniosios dailės stilistikos.

Dauguma geriausių dailininko nutapytų paveikslų išsiskiria ypatingu linijos ekspresyvumu ir muzikalumu, spontaniška ekspresionistine maniera, lankstaus riešo įvaldyti potėpiai yra staigūs, emocionalūs, skleidžiantys paveikslo erdvėje nuotaikingą energiją.

Tapiniams būdingas aiškiai išreikštas vaizdinių sistemų psichologizavimo dėmuo, čia skleidžiasi įvairios sunkiai žodžiais aprašomos dvasios būsenos, netikėtai atsiranda ir taip pat greitai išnyksta efemeriškos nuotaikos, kurios išgaunamos efektingai panaudojant mįslingų, kupinų didžios simbolinės prasmės įvaizdžių, metaforų, subtilių estetinių užuominų, neišsakymų kalbą: jo vaizduotės kuriamame pasaulyje taurės, kaukolės, grybai, įvairių formų augalai susipina su iš įvairių civilizacinių pasaulių pasisemtais simboliais ir ženklais.

Mišria autorine tapybos technika sukurti J.Maldžiūno kūriniai sulaukė pripažinimo užsienyje. Tai liudija Jacksono Pollocko žmonos įkurto Pollock-Krasner fondo stipendija ir 2000 m. gautas kvietimas atstovauti Lietuvai geriausių 2 tūkst. dailininkų forume Olandijoje.

Kas? J.Maldžiūno paroda "Pašnekesiai".

Kur? "Parko galerijoje".

Kada? veikia iki vasario 7 d.

Kauno politikai nesutiko, kad Laisvės al. pusantros savaitės stovėtų elektros kėdę vaizduojanti skulptūra, tad ji "aukų" laukia prie Paveikslų galerijos K.Donelaičio g.
Dailininkas Jonas Maldžiūnas, kurio iniciatyva prieš 17 metų Kauno Rotušės a. stovėjo stilizuotos kartuvės, dabar sumanė pastatyti mieste tariamą elektros kėdę.

Menininko sumanymu "Elektros kėdę" sukūrė ir pagamino skulptorius Šarūnas Juknys. Tačiau šis objektas – nepageidaujamas.

J.Maldžiūnas buvo užtikrintas, kad niekas neprieštaraus, jog metalinė skulptūra, vaizduojanti elektros kėdę, apie dešimt dienų stovės prie Laisvės al. fontano. Kodėl jam neleista kūrinio statyti šioje vietoje, akcijos autorius argumentų teigė neišgirdęs.

"Man tik pasakė, kad miesto kolegijos posėdyje 4 balsavo už, 6 – prieš. Man atrodo, kad jie kažko išsigando. Kai kas sako: "Vagie, kepurė dega", – komentavo J.Maldžiūnas.

Negavęs savivaldybės leidimo, menininkas nenuleido rankų – pasiprašė vietos Paveikslų galerijos prieigose ir meno įstaiga sutiko. Kėdė čia jau stovi ir bus čia dar bent pusantros savaitės. Akcijos sumanytojas žada, kad jei niekas neprieštaraus, kūrinys galės likti ten ilgesniam laikui.

Kartkartėm prie šios kėdės dailininkas žada būti pats ir bendrauti su žmonėmis. Visų išbandžiusiųjų kėdę jis prašo ant popieriaus parašyti savo atsiliepimą ir įmesti į šalia stovinčią laiškų dėžę.

"Norėčiau, kad žmonės parašytų, ką jie jautė sėdėdami šioje kėdėje, ką jie galvoja apie baimes, mirties bausmę", – sufleravo J.Maldžiūnas.

Su šia viešai eksponuojama ir pasimatuojama skulptūra dailininkas teigė norįs išprovokuoti diskusiją, akcija skirta kovai su baime ir blogiu.

"Žmonės turi labai daug baimių: bijo savo ateities, bijo, kad neišgyvens, bijo Tos dienos. Bijo, bijo, bijo... Na, o blogis yra amžinas, vyksta net ne kova, o pasikalbėjimas su blogiu", – savo požiūrį yra išsakęs J.Maldžiūnas. 1996 m. Kauno rotušės aikštėje pastatęs stilizuotas kartuves menininkas norėjo atkreipti dėmesį į smurtą Kauno gatvėse.