Kūrėjai pavadinimą nusprendė keisti dėl keleto priežasčių: pirmiausia, kai kurie laidos herojai užsienyje gyvena tik laikinai, be to, vis daugėja grįžtančių emigrantų, kurių istorijos jau du sezonus rodomos rubrikoje „Sveiki sugrįžę“.

„Pati laida liks nepasikeitusi. Kalbinsime lietuvius, gyvenančius užsienyje, taip pat – tuos, kurie sugrįžo ir laimę iš naujo rado Tėvynėje. Jungtinė Karalystė ir Skandinavija – vietos, kur lietuvių daugiausia, taigi kaip ir anksčiau ten keliausime. Taip pat rodysime reportažus iš kraštų, kuriuose dar nesilankėme. Pavyzdžiui, dar nesame filmavę Maltoje. Nustebome, kiek daug ten lietuvių. Istorijas iš šios Viduržemio jūros salos matysite beveik visą rugsėjį. Pirmoji bus apie Mindaugą Statkų, kuris Maltoje pradėjo gyvenimą nuo nulio. Mindaugas dirbo spaustuvėje ir taupė dėl savo svajonės. Dabar jis – nuosavo laivelio savininkas ir kapitonas, ištisas dienas praleidžiantis jūroje. Jo kasdienybė – kaip iš filmo,“ – sako laidą kurianti žurnalistė Akvilė Kavaliauskaitė.

Antrasis „(Ne)emigrantų“ pasakojimas – iš Anglijos. Jono Zimnicko gyvenimo istorija prieš keletą metų nuskambėjo ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir visame pasaulyje. Lietuvis su amputuota dešine koja išgarsėjo po to, kai laimėjo lengvojo kultūrizmo čempionatą „Miami Pro UK“. Tą kartą visų akys krypo į amputuotą Jono koją, žmonės negalėjo patikėti, kad sunkią fizinę negalią turintis vyras turi tiek jėgų ir ryžto. „Į mane kreipėsi labai daug gerbėjų, dėkojo, kad suteikiau motyvacijos sportuoti ir niekada nepasiduoti. Taip pat atsirado norinčių kartu treniruotis, tapau vienu populiariausių fitneso trenerių Kembridžo mieste. Treniruoju ne tik neįgaliuosius, bet ir visiškai sveikus žmones,“ – laidoje pasakos Jonas.

Pasaulio žiniasklaida neaprašė kitos Jono gyvenimo pusės: „Buvau alkoholikas, gerdavau kiekvieną dieną, negalvojau apie pasekmes. Tapau visišku degradu, nemačiau gyvenimo prasmės“, –  apie juodžiausius savo išgyvenimus kalbės Jonas Zimnickas. Jis nori, kad šį pasakojimą išgirstų tie, kurie nepasitiki savo jėgomis, turi problemų su alkoholiu ir narkotikais. „Žinau, kad daug žmonių jaučiasi niekam nereikalingi, jiems sunku, nes jų niekas neišklauso. Aš irgi buvau toje situacijoje, todėl ir noriu kalbėti viešai, subrendau tai atskleisti ir pasakyti, kas man padėjo“, – „(Ne)emigrantuose“ atviraus pašnekovas.

„Devyniolikos metų Jonas pats, savo noru kreipėsi į gydytoją su prašymu amputuoti koją. Kai įvyko lemtinga operacija – vaikino gyvenimas tarsi sugriuvo, viskas pasikeitė. Jis niekur nerado paguodos, todėl ėmė gerti. Jonas buvo save nurašęs, galvojo, kad daugiau nebus šviesių dienų. Tačiau reikėjo pasiekti visišką dugną, kad galėtų nuo jo atsispirti ir kilti aukštyn“, – sako Anglijoje Jono šeimos namus aplankęs žurnalistas Orijus Gasanovas.

Rubrikoje „Sveiki sugrįžę“ – reportažas apie Kinijoje gyvenusią ir dirbusią Ievą Kakariekaitę. Anglų kalbos mokytoja ten buvo persekiojama policijos ir nuolat apgaudinėjama nesąžiningų taksistų. „Kiekvieną dieną kildavo konfliktai, problemos vis kaupėsi, kol galiausiai nusprendžiau, kad daugiau neištversiu. Grįžau į Lietuvą ir per porą savaičių čia radau net du darbus.“

Kai Albano arenoje Londono priemiestyje kultūrizmo varžybų žiūrovai suprato, jog pirato kostiumą pasirinkęs Jonas Zimnickas į sceną išėjo su kojos protezu, prapliupo plojimais. 9-erius metus Jungtinėje Karalystėje gyvenantis vyras iškovojo pergalę kostiumo rungtyje ir užėmė 4 vietą svorio kategorijoje iki 75 kilogramų.

Kembridže gyvenantis J. Zimnickas sako, kad konkurse maždaug prieš pusę metų jam pasiūlė dalyvauti vienas pažįstamas. Asmeniniu treneriu dirbantis lietuvis mažiau nei per 6 mėnesius pasiruošė pasirodymui.

„Atėjus konkurso dienai, galvojau, kad nesu gerai pasiruošęs, tačiau pavyko laimėti 4 vietą. Tai buvo pirmas kartas, kai dalyvavau konkurse. Sulaukiau labai geros žmonių reakcijos, todėl norėčiau pamėginti laimėti dar kartą“, – apie planus kitais metais dalyvauti Europos čempionate LRT.lt pasakoja J. Zimnickas.

Idėją pirato kostiumui kilo prisiminus filmus, kuriuose jūrų plėšikai dažnai vaizduojami su medine koja. Tuomet vienas iš J. Zimnicko klientų pasisiūlė tokią koją pagaminti: „Jis pats susirado informaciją, kad piratai naudodavo nupjautą stalo koją ir pasistengė, kad ji taip ir atrodytų.“

Gimė su trumpesne koja

J. Zimnickas gimė ir užaugo Lenkijoje, 7 kilometrus nuo Punsko nutolusiame kaimelyje pavadinimu Burokai. Tačiau kalbėdamas apie viešnages namuose, kur nuo pat vaikystės dirbdavo tėvų ūkyje, sako, kad važiuoja į Lietuvą.

„Gimiau su trumpesne, neišsivysčiusia dešine koja. Nežinau kodėl – namie niekas per daug apie tai nekalbėjo. Augant turėjau problemų dėl protezų – tai per sunkus, tai per mažas – dažnai reikėdavo keisti“, – situaciją prieš kojos amputaciją prisimena pašnekovas.

Sulaukęs 19 metų, vaikinas apsilankė pas gydytojus ir sulaukė pasiūlymo trumpesnę koją amputuoti, nes ji ateityje galėtų sužaloti visą kūną.

„Iš pradžių išsigandau. Galvojau: juk iki šiol aš vaikščiojau, dirbau. Paskui maždaug už mėnesio paskambinau gydytojui, pasakiau, kad sutinku, ir po pusės metų man buvo atlikta operacija“, – prieš beveik 12 metų nutikusius įvykius prisimena J. Zimnickas.

Sunki pradžia ir savas verslas

Kai 2004-aisiais atsivėrė Europos Sąjungos sienos, 22-ejų metų J. Zimnickas su 40 svarų kišenėje atvyko pas savo pusbrolį į Jungtinę Karalystę. Pradėjęs nuo valytojo darbo, šiandien vyras veda asmenines treniruotes.

„Gyvenau kempinge, mazgojau indus restorane, valiau tualetus ir biurus. Po metų pradėjau mokytis anglų kalbos – kasdien lankiau pamokas“, – apie pirmuosius metus Jungtinėje Karalystėje pasakoja J. Zimnickas.

Tuo pat metu vyras nuolat sportavo – su britų atletų komanda bėgiodavo sprintus, kilnodavo svarmenis, žaisdavo krepšinį neįgaliojo vežimėlyje.

Šiuo metu vyras nuomojasi patalpas ir dirba asmeniniu treneriu. Tai pat su gyvenimo drauge augina vienerių metų dukrą Oliviją.

Skiriasi net žvilgsniai

Lygindamas kraštiečių ir britų požiūrį į neįgaliuosius, pašnekovas pripažįsta, kad jaučia didelį skirtumą – atrodo, kad gimtajame krašte trūktų žmogiškojo kontakto. Jis sako, kad gimtinėje visi žinojo apie sveikatos būklę, tačiau atrodydavo lyg jaunas vaikinas būtų nematomas.

„Jie labai žiūri. Grįžtu į Lietuvą, pavyzdžiui, su šortais – aš įpratęs, man su jais patogu – ir sulaukiu žvilgsnių. Turiu draugą iš Punsko, kuris po avarijos nebegalėjo vaikščioti. Pamenu, kaip mes jį stumdavome miestelyje ir sulaukdavome tų tokių žvilgsnių“, – apie žmonių reakciją pasakoja J. Zimnickas.

Anot jo, aplinkiniai turėtų elgtis taip, kaip norėtų, kad būtų elgiamasi su jais pačiais. Vyras tikina, kad nereikia bijoti užkalbinti, padėti, jei reikia ir, jei įdomu, paklausti, kodėl žmogus tapo neįgalus.

„Nereikia jų traktuoti kaip visiškai neįgalių – juk jie moka ir duris atsidaryti, įvažiuoti, pasikelti. Tiesiog reikia elgtis natūraliai, atvirai ir tiesiog klausti“, – pataria J. Zimnickas.

Jis sako, kad Jungtinėje Karalystėje žmonės atviresni, domisi, kas nutiko – nesigėdija klausti.

Jei nesistengsi, net ir gera koja nepadės

Lygindamas gimtojo krašto ir dabartines sąlygas treniruotis, J. Zimnickas teigė nematąs didelių skirtumų, nes, anot jo, svarbiausia turėti motyvacijos bei ryžto kažką veikti ir pasiekti rezultatų.

„Jei stengiesi – gali keliauti tolyn. Niekas savaime nepasidaro. Buvau nusprendęs, kad būsiu sprinteris – užsidėsiu gerą koją ir galėsiu greitai bėgti. Treniravausi, stengiausi, bet labai gerų rezultatų nepasiekiau. Taigi gera koja – ne viskas. Taip atrodo, kad jei jau kažką gero turi, tai jau nereikia stengtis“, – tikina sportininkas.

J. Zimnickas pripažįsta, kad norint užsiimti profesionaliu sportu, geresni protezai yra reikalingi. Paprasti, skirti vaikščiojimui nebetinka. Neseniai viena protezus gamintanti įmonė jam padovanojo aukštos klasės gaminį.

Tačiau norint užsidėti kokybišką ir brangią dirbtinę koją, reikia turėti stiprius išlavintus raumenis, nes kitu atveju nebus įmanoma pilnai jos išnaudoti.