Anot renginį vedusio idėjos autoriaus Jovaro Kelpšo, mintis imtis neįprastų skaitymų renginio kilo prieš keletą metų. „Iš pradžių galvojome, kad dalyviai galėtų skaityti senų nežinomų knygų tekstus. Vėliau viskas peraugo į tai, kad dabar turime penkis gyvus autorius, kurie dalijasi savo kūryba“, – kalbėjo J. Kelpšas.

Pirmieji, šių metų sausį įvykę „Akli skaitymai“, anot iniciatoriaus, buvo eksperimentiniai – be jokių nusistatymų ar lūkesčių. Tąkart šešių skaitovų komanda ir bent 30 klausytojų rengėjus patikrino: tokio formato renginys turi prasmę.

„Nuo to karto pamatėme, kad žmonėms tai patinka, juos buria ir kviečia diskutuoti tarpusavyje. Todėl ir nusprendėme tęsti“, – teigė J. Kelpšas.

Renginio metu vyksta šeši turai. Pirmajame kiekvienas autorius skaito tik savo tekstą – kad publika galėtų susipažinti su konkretaus autoriaus pasirenkamu žanru, stiliaus ypatumais, pasak vedėjo, jo paragauti. Antrajame ture dalyviai skaito tik vieni kitų kūrinius, o nuo trečiojo iki šeštojo turo tekstai sumaišomi tarpusavyje.

R. Šakarnytės nuotr.

„Renginio metu kūrėjai dar kartą perskaito savo pačių tekstus, tačiau niekam neaišku, kada. Visa tai – detektyvo dalis“, – pabrėžė J. Kelpšas.

Nors renginyje skamba ir proza, ir eilės, viena jo organizatorių Asta Volungė akcentuoją norą sulaužyti stereotipą, kad poezija skirta tik vyresniems žmonėms. „Tokius įsitikinimus mes šluojame lauk ir rodome, kad poezija gali būti nerimta, tarmiška, temomis apimanti instagramą arba kaip atrodo paauglio kambarys“, – tikino ji.

Klausytojai gali įsijausti į detektyvų vaidmenį, tačiau emocijų netrūksta ir autoriams. Anot vienos renginio dalyvių, skaityti kitų parašytus tekstus yra baisiau nei savuosius.

„Iš tos baimės norisi skaityti taip, kaip žinau, kad pats autorius perskaitytų. Tačiau tada prisimenu, kad viso to esmė, kaip aš tą tekstą perteiksiu klausytojui“, – kalbėjo po Tapkenso slapyvardžiu besislepianti Aistė Senkevičiūtė.

Kitokia patirtimi dalijosi jau antrą kartą „Akluose skaitymuose“ dalyvavęs Benas Baranovskis. „Malonu skaityti kitų autorių tekstus ir bandyti juos interpretuoti savaip, įtraukiant daugiau ekstralingvistinių elementų“, – sakė vaikinas.

Kaip teigė „Aklų skaitymų“ dalyvis Matas Utmanas, šis ir kiti tokio tipo renginiai leidžia pasijausti įvertintam. „Kūrėjai čia gali reikštis ir pamatyti, kad kitiems jų kūryba gali būti įdomi. Tai motyvuoja kurti toliau“, – aiškino jis.

Į renginį palaikyti draugės atvykusiai Aušrai toks netradicinis literatūros renginio formatas patiko. „Turėjau pranašumą, nes žinau visus Tapkinso tekstus. Tačiau, nepaisant to, renginys patiko. Ateičiau čia ir kitą kartą“, – sakė ji.

Nors atrodo, kad poezija turėtų atpalaiduoti, „Akluose skaitymuose“ įtampa ir azartas veržėsi per kraštus. „Renginio formatas verčia įtemptai mąstyti, bet tai žavi ir įtraukia. Nors galvojau, kad bus lengviau, man vis tiek labai patiko“, – kalbėjo į renginį su drauge atvykusi Toma.

– Baigei meno istoriją, kritiką ir medijas, lietuvių filologiją ir leidybą. Kodėl pasirinkai šias studijas?

– Studijas rinkausi pagal tai, kas man labiausiai patiko mokykloje, o tai buvo lietuvių, vokiečių ir anglų kalbų pamokos. Nenorėjau studijuoti kokios nors užsienio kalbos, todėl pasirinkau gimtąją. Meno istorija, kritika ir medijos buvo mano gretutinės studijos, kurias pasirinkau jau pirmame kurse, nes norėjau naudotis VDU suteikta proga studijuoti du dalykus vienu metu. Aišku, meno istorijos paskaitų turėjau daug mažiau nei savo pagrindinių filologijos studijų, bet man to pakako ir studijuojami dalykai mane domino. Manau, studijose svarbiausias dalykas yra paties studento interesai: svarbu, kad jam studijos būtų įdomios.

– Lietuviai jau susipažinę su pasaulyje gerai žinomu slemu – sakytinio žodžio poezija – ir pamėgę jį. Kas tave paskatino tapti slemeriu?

– Vis dar užlipu ant scenos kaip slemeris, nors galvojau, kad mikrofoną kabinsiu ant vinies, kai tapau Kauno menininkų namų slemo vedėju. Man per daug linksma dalyvauti slemuose, todėl, jeigu nevedu slemo, tai bent jame dalyvauju. Neleidžiu sau būti žiūrovu, nes jaučiu pareigą slemuose kurti arba padėti kurti gerą atmosferą, kadangi esu slemo fanatikas. Viskas prasidėjo 2018-ųjų spalį, kai pirmą kartą lipau ant slemo scenos Kaune. Užlipęs supratau, kad man čia viskas patinka: publika, kitų slemerių pasirodymai, slemo taisyklės, visiška laisvė išsidirbinėti scenoje, tekstų tobulėjimas ir nuolatinis rašymo ir skaitymo procesas. Dalyvauti mane paskatino noras nelaikyti savo kūrybos stalčiuje.

– Iš kur semiesi idėjų poezijai?

– Dažniausiai idėjų paraunu iš kasdienybės: netikėta mintis, pokalbyje išgirstas pareiškimas arba įvykis gatvėje. Taip pat mūza gali būti ir konkretus įvykis arba mano politinė / identitetinė / absurdiška pozicija ir koks nors žmogus, pavyzdžiui, mano mylimoji, arba koks nors navatnesnis buvęs kambariokas.

– Ar lipdamas ant scenos jauti įtampą?

Slemas yra kaip šventė: čia vienu metu vyksta išleistuvės, laidotuvės, jubiliejus ir vestuvės, todėl labai natūraliai susiformuoja draugystės ir meilės ryšiai.

– Įtampa visuomet yra, tačiau mane ji veikia labai teigiamai – aš toks bizgy nuo jos priklausomas (bizgy – biškį – truputėlį, – aut. past.).

– Kaip sutari su kitais kūrėjais?

– Slemo bendruomenė yra šeima, nes pats slemas yra kaip šventė: čia vienu metu vyksta išleistuvės, laidotuvės, jubiliejus ir vestuvės, todėl labai natūraliai susiformuoja draugystės ir meilės ryšiai. Na, o jeigu kalbame ne apie slemą, tai džiaugiuosi ir kitomis progomis bendrauti su kūrėjais: skaitymai, konkursai, Europos kultūros sostinės atidarymas. Visos pažintys brangios, nes žmonės, kuriuos sutinku, yra tikri bendražygiai, todėl džiaugiuosi progomis kartu paskaityti, pasiklausyti ar palaikyti vienas kitą.

– Mokai žmones rašyti. Tai sunkus darbas, reikalaujantis daug kantrybės, o gal gana lengvas?

– Kūrybinio rašymo dirbtuvės yra puikus reiškinys tiems, kurie nori pramankštinti savo fantaziją ir gebėjimą rašyti spontaniškai. Savo dirbtuvėse nemokau žmonių rašyti tam tikru žanru, ir nėra kažkokių mokymų, kaip konkrečiai rašyti. Visi mano dirbtuvių dalyviai ateina norėdami rašyti ir tai yra didžiausia dovana. Esu vedęs dirbtuves moksleivių grupei, kuri buvo suinteresuota labiausiai todėl, kad juos išleido iš pamokų, tad vesti tas dirbtuves buvo sudėtingiau. Jie neatėjo savo noru, o aš nenoriu žmonių versti rašyti. Dirbtuvėms parenku tam tikrą temą: pavyzdžiui, absurdo kūrimas, identiteto paieškos ar tabu naikinimas, ir per šias temas leidžiu pasireikšti dalyvių vaizduotei. Jie atlieka mano sukonstruotus pratimus tam, kad dirbtuvių pabaigoje būtų parašytas vienas ar keli tekstai, kuriuos dalyviai galėtų naudoti arba tobulinti ir džiaugtis savo rašymo pažanga.

– Ilgai ruošiesi kūrybinio rašymo dirbtuvėms?

– Pasiruošti nesunku, kadangi viskas, ko reikia, tėra aiškus kūrybinių dirbtuvių pratimų planas, o visa kita tėra mezgamas ryšis tarp manęs ir dalyvių. Užtenka kelių dienų pasiruošti.

– Kiek laiko užtrunka parašyti eilėraštį?

– Patys eilėraščiai parašomi gana greitai – per kelias minutes, tačiau idėjos tekstams ateina skirtingais intervalais. Būna, vieną mėnesį rašau gana dažnai, paskui kelis mėnesius išvis nerašau. Kai nuolat dalyvaudavau slemuose, situacija būdavo kitokia, nes tekdavo kiekvieną mėnesį parašyti bent po tris tekstus, ir tai man labai patiko. Dažnu atveju noras lipti ant scenos yra pati geriausia motyvacija rašyti tekstus.

Rašyti kažkuo remiantis, cituojant ir dar pagal struktūrą man buvo kančia: lyg glostyčiau lentos gabalą tam, kad rakščių prisivaryčiau.

– Esi iš Šiaulių ir rašyti pasirinkai šia tarme, kodėl?

– Ne visi mano darbai yra šiaulietiška tarme, bet net jei ir būtų, tai kažko labai nepakeistų, nes kalbėdamas vis tiek kirčiuoju pagal įpročius. Būtų buvę malonu bakalauro darbą parašyti šiaulietiškai, nes esu labai neformalus žmogus, rašyti kažkuo remiantis, cituojant ir dar pagal struktūrą man buvo kančia: lyg glostyčiau lentos gabalą tam, kad rakščių prisivaryčiau. Naudojuosi savo tarme, nes man svarbus kūrėjo identitetas, tai pagyvina tiek mano tekstus, tiek jų skaitymą. Taip savaime kuriamas ir įvaizdis – daugelis mane asocijuoja su Šiauliais ir su antimis, tad, galima sakyti, populiarinu gimtąjį miestą ir vandens paukščius.

– Ar pasitaiko parašyti eilėraščių, kurie nepatiktų pačiam? Kuris yra mėgstamiausias?

– Būtų be galo keista, jeigu mano kūryba man nepatiktų, nes tuomet nenorėčiau ja dalytis. Jeigu man nepatinka tai, ką parašau, tuomet nei skaitysiu šitą tekstą, nei dalysiuosi juo, po kurio laiko tiesiog pasmaugsiu jį, kai niekas nemato, ir pakasiu lavoną kompiuterio ar telefono šiukšlinėje. Na, o mėgstamiausias kūrinys yra totalus mano identiteto atvaizdas – „Antys yr“.

– Prieš porą metų duotame interviu esi minėjęs, kad nori išleisti romaną. Kaip sekasi išpildyti svajonę?

– Per tiek laiko apsigalvojau, dabar jau labiau noriu išleisti poezijos knygą. Man neduota tiek kantrybės, kad galėčiau rašyti didelės apimties prozos darbus. Žaviuosi prozininkais ir jų antgamtiškomis savybėmis netingėti.

Apie slemo varžytuves

* Poezijos slemas – tai poezijos varžytuvės, kurių metu poetai atlieka savo parašytus kūrinius prieš gyvą auditoriją ir teisėjus. Atliekamų kūrinių formatas gali būti itin įvairus.

* Pasirodymai poezijos slemuose vertinami pagal atlikėjo entuziazmą ar įsitraukimą, stilių ir turinį, poetai gali dalyvauti individualiai arba komandomis. Iš auditorijos dažniausia išrenkami penki teisėjai, kurie vertina dalyvių pasirodymus. Kartais poetai vertinami pagal auditorijos įsitraukimą ir triukšmingumą.

* Poezijos slemai prasidėti Čikagoje 1984-aisiais. Pirmosios varžytuvės buvo skirtos poezijos rečitaliams iš akademinės aplinkos į plačiąją visuomenę perkelti.

* Pirmuoju poezijos slemu Lietuvoje laikomi 2008 m. „Trubadūro Bacevyčios“ (Kęstučio Bacevičiaus) iniciatyva surengti skaitymai kartu su vaikais ir anarchistais gimtojo Šakių rajono sodyboje. Tais pačiais metais įvyko ir pirmasis oficialus slemas Mokytojų namų kiemelyje Vilniuje, kuris buvo renginio „Su knyga per kultūrinę Europą. Lietuva“ dalis.

* 2009 m. du Lietuvos atstovai – Darius Jurevičius-Zaizras ir Žygimantas Kudirka-Mesijus – dalyvavo Europos slemo čempionate Berlyne.

* 2012 m. išleista knyga „Slemas Lietuvoje!“ (sud. Darius Jurevičius, „Kitos knygos“).