Premijos skirtos Kauno valstybinio muzikinio teatro solistui Martynui Beinariui, poetui Edmundui Janušaičiui, kompozitorei Giedrei Pauliukevičiūtei, meno kūrėjai Julijai Pociūtei ir aktoriui Dainiui Svobonui.

M. Beinaris apdovanojamas už Volfgango Mocarto vaidmenį miuzikle „Mozart!“, Romo Kalantos vaidmenį roko operoje „1972“, pasirodymą pernai vasarą vykusiose gastrolėse Vengrijoje.

E. Janušaičiui apdovanojimas teikiamas už eilėraščių knygas „Vėjų gaudyklė“, „Žaliakalnio ložė“, romanus „Su manimi ir be manęs“, „Čia esu aš“.

G. Pauliukevičiūtei premija – už beveik tris dešimtmečius apimančią kūrybą, pedagoginę ir įvairiapusę muzikinę veiklą, ryškų įnašą į Lietuvos ir Kauno muzikinę kultūrą.

J. Pociūtė apdovanojama už pernykštį dalyvavimą tarptautinėje meno mugėje „Art Vilnius“, Dailininkų sąjungos veikloje, atstovavimą Kauno menininkams užsienio projektuose.

D. Svobonas įvertintas už ilgametę, reikšmingą kultūrinę veiklą Kauno mieste. Pernai jis sukūrė Prospero vaidmenį „Audroje“, vaidino spektaklyje „Dorianas“, kurio kūrybinė grupė apdovanota „Fortūnos“ prizu.

Kauno miesto kultūros premija skiriama kultūros ir meno kūrėjams už praėjusių metų sėkmingą kūrybinę ir meninę veiklą, ilgametę ir reikšmingą kultūrinę veiklą Kaune, įsimintiniausią kultūros iniciatyvą, geriausią jaunojo menininko ar kolektyvo debiutą.

Kasmet skiriama iki penkių premijų, vienos premijos dydis – 3 tūkst. eurų.

Visa, kas šiame pasaulyje buvo, palieka savo pėdsaką, primenantį, kad likusi laisva vieta turi istoriją, kurią kažkas žinojo, o galbūt dar ir dabar prisimena. Menininkės Julija Pociūtė (Lietuva) ir Tiina Sarapu (Estija) parodoje „Dulkės“, eksponuojamoje galerijoje „Meno parkas“, su žiūrovu kalbasi apie pasaulio atmintyje esančias istorijas, kurias (pri)dengia užmarštis.

Dvejeto simbolis

Vizualinė švara ir koncepcijos išgryninimas neverčia žiūrovo „šokinėti“ nuo vienos minties, būsenos ar jausmo į kitą.

Karinos Paulus (Estija) kuruojama paroda – projekto, kurio pirmoji dalis pristatyta Tartu menininkų namuose, tęsinys. Tarsi antroji dalis, pasipildžiusi keletu naujų eksponatų. Skaičius du, kurio simbolinė reikšmė siejasi su partneryste ir pusiausvyra, parodos kontekste tampa svarbus: ekspozicijoje susiduria dviejų menininkių, atstovaujančių dviem skirtingoms šalims, kūryba.

Instaliacijose, video kūrinyje J. Pociūtė tyrinėja praeities liekanas, kuriose užfiksuota išnykusios gamtos ar kultūros istorija.

„Ji kuria kerinčias kapsules, kuriose saugo istorijas ir materijas. O galbūt tai ateičiai užkonservuoti artefaktai? Instaliacijose menininkė jungia skirtingas medžiagas, kad pabrėžtų santykį tarp svarbiausių egzistencinių klausimų: būties ir nebūties; platoniškų tiesos ir iliuzijos tyrimų“, – rašoma parodos anotacijoje.

T. Sarapu instaliacijoje „Kupetos“ konstruoja uždengtas veidrodžių struktūras, kurios primena archajiškus medinius šieno kupetų stovus. Jie pastaraisiais dešimtmečiais iš tradicinio Estijos kraštovaizdžio sparčiai nyksta. „Dabar tai labiau primena saulės baterijas, kurios šiuo metu laukuose pakeitė šieno kupetas. Menininkės instaliacija „Darbo vietos“, su išgraviruotu stiklu, primena ekranus, padengtus pėdsakais ir pirštų atspaudais, kuriuos visada paliekame, norime to ar ne“, – sakoma anotacijoje.

Galerijos „Meno parkas“ nuotr.

Paroda tarsi turėtų suskilti į dvi dalis, nes J. Pociūtė idėjas išreiškia panaudodama elementus iš natūralios aplinkos, nenutolsta nuo gamtos, bet jos detales instaliuoja jai nesavoje galerijos erdvėje taip, kad atsiradęs neatitikimas tarp kūrinio ir erdvės kurtų savitą estetiką. J. Pociūtės instaliacijos vizualiai tarsi „atplyšta“ nuo galerijos erdvės ir skirtingų formų atplaišos išsibarsto sukurdamos scenografiją žiūrovo (minčių) pasivaikščiojimui.

T. Sarapu kūrinių estetika yra visiškai kitokia. Menininkės instaliacijos primena griežtos, tvarkingos, architektūriškos formos objektus ar konstrukcijas, kurios harmoningai rezonuoja su balto kubo galerijos erdve. Lakoniškos formos ir tvarkingas jų ritmas, monotoniškos monochromatinės spalvos, iš kasdienės aplinkos pasiskolinti daiktai ir formos paskatina žiūrovą nenuklysti į abstrakčius pamąstymus. Instaliacijose svarbus elementas yra veidrodžiai, kuriuose atsispindi ne kita (kitokia) tikrovė, o dabartis – žiūrovo žvilgsnis, mintys, pojūčiai – kuri, paradoksalu, čia pat virsta praeitimi žiūrovui žengiant nuo vieno kūrinio prie kito.

Galerijos „Meno parkas“ nuotr.

Tačiau vizualūs skirtumai, kurie tarsi turėtų ekspoziciją padalyti į dvi dalis, pasitraukia į tolimą planą, užleisdami vietą kūrinius vienus prie kitų priartinančiam menininkių mąstymo būdui.

Nei J. Pociūtės, nei T. Sarapu ekspozicijoje nėra ne vietoje atsiradusio, abejones keliančio ar nereikalingo elemento. Jokios netvarkos. Vizualinė švara ir koncepcijos išgryninimas neverčia žiūrovo „šokinėti“ iš vienos minties, būsenos ar jausmo į kitą. Jis turi erdvės būti ir (at)rasti, kokias istorijas, esančias jo atmintyje, atgaivina eksponuojamos instaliacijos, kurios iš jų apsitraukusios dulkėmis, kurios – fragmentiškos, nes sueižėjo paveiktos užmaršties.

Iš dulkės į dulkę

Žiūrovas, abiejų menininkių kūriniuose, yra, viena vertus, stebėtojas, kita vertus – dalyvis, nes erdvėje vaikštanti jo figūra tiesiogiai atsispindi darbų paviršiuose ar praslenka jais. Todėl žvelgdamas į kūrinius jis pastebi ir save. Galbūt kitokį – atsiskyrusį nuo kasdienybės, buities, šiek tiek vienišesnį, pasilikusį su savo mintimis. Nenoromis tai skatina susimąstyti apie savo paties laikinumą.

Galerijos „Meno parkas“ nuotr.

Šalia vykstantis karas, kuris, atrodė, XXI a. yra neįmanomas, primena skaudžiai suskambančius Biblijos žodžius: „Iš dulkės kilai, dulke pavirsi.“ Šis suvokimas sugrąžina ant žemės ir suteikia prasmės ir svorio kiekvienam žingsniui ja. Yra tik dabartis. Bet ji, kaip ir atspindys menininkių kūriniuose, sava ir artima vieną akimirką, kitą – jau tapusi istorija, gaubiama užmaršties dulkių.

Vienos jų autorės Ulrikos Eller-Rüter (Vokietija) multimedijos instaliacijoje „Jūros lygis“ – 40 vandens istorijų audioįrašų, per kuriuos menininkė pristato individualias patirtis ir atminties lobius iš 15 skirtingų kalbinių zonų. Parodos žiūrovai gali išgirsti polifoninius garso koliažus kartu su autentiškais vandens garsais.

Jaunosios Latvijos tapytojos Sandros Strėlės parengta ekspozicija pavadinta „Parodos, kurios neįvyko“. Tai – serija darbų parodai ar projekto idėjai, kuri nebuvo ir nebus įgyvendinta. „Žaidžiu su skirtingomis žinomomis ir nežinomomis ekspozicijų erdvėmis, galerijų ir muziejų salėmis, – tapau savo personalinių parodų vaizdus jose“, – teigia kūrėja.

Trečioje parodoje, pavadintoje „Apstulbusi akis prarado amą“, menininkė Julija Pociūtė, pasitelkdama reflektuojančius paviršius, tyrinėja laiko iliuziją, realybės ir fikcijos, objekto bei jo atspindžio santykį, skelbiama galerijos pranešime. Kūrėja domisi asmeninės ir kolektyvinės atminties sąveikomis, o atspindžiui savo kūryboje priskiria laikiškumo matmenį, slypintį plonoje gijoje, jungiančioje reflektuojantį paviršių ir tai, kas – anapus jo.

Pokalbyje su J.Pociūte aptariame realybės ir iliuzijos santykį, tobulumo siekį kasdienoje, kurio pasekmės – intensyvėjanti įvairių gyvenimo sričių skaitmenizacija ir ekspoziciją jungiantį elementą – garsą.

– Šios parodos atidarymas buvo planuotas balandį, tačiau dėl pandemijos planus teko atidėti. Koks jums buvo šis, neseniai pasibaigęs, karantino laikotarpis?

– Bendras bėgimo, triukšmo fonas karantino metu nutilo, apgaubė ramybė. Tokia, kokią jaučiau būdama Tibete, Indijoje, kai nebeliko proto triukšmo.

– Ar šis laikotarpis turėjo įtakos personalinei parodai, jos koncepcijai?

– Karantino metu pasikeitus įprastam gyvenimo ritmui, parodos idėja įgavo naują kontekstą. Jos pavadinimas, kuris yra pasiskolintas iš kompozitoriaus Ryčio Mažulio 1985-aisiais sukurto kūrinio – "Apstulbusi akis prarado amą" – susisiejo su karantino laikotarpiu, kai visi apstulbo, nes nesitikėjo, negalvojo, kad mus supantis pasaulis staiga gali sustoti. Vis dėlto praėjęs laikotarpis yra labiau susijęs su asmeniniais virsmais, suvokimu, kad nebėra ko laukti, gyventi reikia dabar ir gražiausiai, kaip tik tai galima daryti.

Jei tarp sutartines atliekančių yra geras susigiedojimas, galima pajausti besisukantį garso vibracijos ratą. Būtent šis principas man yra įdomus ir vizualiuosiuose menuose.

– Paminėjusi R.Mažulio kūrinį, pateikiate užuominą, kad parodoje bus galima atrasti garsinių motyvų.

– R.Mažulio kūrinys "Apstulbusi akis prarado amą" yra mano vaizdo darbo dalis. Jis jungia parodos, kuri yra apie realybių persidengimą, sluoksniškumą, elementus. Kanono principu R.Mažulio muzikinėje kompozicijoje persidengiantys balsai sukuria naują realybę. Tai man įdomu, nes jau ilgus metus dainuoju sutartines. Jose persidengiantys, vienas šalia kito esantys balsai sukuria vibraciją – jei tarp sutartines atliekančių yra geras susigiedojimas, galima pajausti besisukantį garso vibracijos ratą. Būtent šis principas man yra įdomus ir vizualiuosiuose menuose, kai kelių sluoksnių persidengimais yra sukuriama nauja realybė.

Mano darbuose šiuos sluoksnius sudaro vaizdai ir atspindžiai. Žiūrėdamas į kūrinį žiūrovas mato vaizdą ir tuo pačiu metu regi jame savo atspindį. Ši patirtis – tarsi viena iš meditacijos formų, nes vienu metu žiūrovas yra ir jį supančioje išorinėje realybėje, ir savo kūne. Matydamas ir realybę, ir tai, kas vyksta jo viduje, žiūrovas gali perkelti savo žvilgsnį nuo vaizdo prie atspindžio, ir atvirkščiai.

– Ar kūriniuose siekiate žiūrovui suteikti daugiau galimybių jį supančią realybę pamatyti iš skirtingų perspektyvų, atrasti gilesnius jos sluoksnius ir jų refleksijas savyje?

– Nors man įdomios tokios instaliacijos, kai žiūrovas tampa jų dalimi, tačiau mano kūrybos principas yra kitoks, subtilesnis. Noriu žiūrovui parodyti, paskatinti jį pastebėti kelias regimajame lauke esančias plotmes. Ne tik tą, kuri yra akivaizdi.

Ju­li­ja Po­ciū­tė. Iš cik­lo „Aps­tul­bu­si akis pra­ra­do amą“

– Parodoje akcentuojate šiuolaikybei labai aktualų aspektą – įvairių gyvenimo sričių skaitmenizaciją, vizualinę, parodoje eksponuojamų, kūrinių raišką papildydama skaitmeniniais vaizdais.

– Viename iš darbų yra naudojama 3D moters galvos vizualizacija, simbolizuojanti idealumą, tobulą portretą, kuris atspindi ir mūsų realybę, kurioje netrūksta perfekcionizmo. Su kolegomis diskutuojame, kas yra dirbtinis intelektas ir sutinkame su teorija, kad ateityje ne robotai mus užkariaus ar pakeis, o mes patys jais tapsime. Vizualizacija, matoma kūrinyje, ir perteikia šį naratyvą, nes žiūrovas vienu metu mato ir savo atspindį, ir skaitmeninį, idealių bruožų moters portretą. Kuo toliau žengia neuromokslai, galintys nustatyti žmogaus emocijas, jutimus, reakcijas, troškimus, tuo aktualiau tampa ieškoti būdų, kaip šią informaciją nuo kiekvieno iš mūsų būtų galima nuskaityti, o kai tai taps įmanoma – pakeisti žmogų kažkuo kitu bus labai paprasta. Tai tik parodo, kad, iš vienos pusės, esame unikalūs, tačiau iš kitos – labai primityvūs.

– Kaip jums atrodo, jei mus pakeistų, pavyzdžiui, robotai, kas atsitiktų su menu? Ar jis būtų reikalingas?

– Žinoma. Jau dabar parodose galime matyti vis daugiau meno darbų, kuriuos kuria ne vienas autorius, o daugybė žmonių, į tokius darbus investuojamos didelės lėšos. Menas, kuris tarnauja tam, kad žiūrovas patirtų intensyvių emocijų, nes jam reikia vis stipresnių dirgiklių, pakyla į dar vieną paveikumo lygį, kuriame žiūrovas yra veikiamas regimos realybės. Žmonėms sunku susikaupti, nusiraminti, todėl jie trokšta efektų, o menas gali juos sukurti.

Įdomu tą pačią idėją vystyti skirtingose materijose, nes rezultatai labai skiriasi, nustebina.

– Ar stiklo meną jungdama su kitomis, ne tik vizualiojo, meno rūšimis, susikuriate laisvę išreikšti supančios realybės sluoksniškumą ir žiūrovui atverti naujas jos suvokimo plotmes? Kokios stiklo meno savybės jums yra įdomiausios, skatinančios dirbti su šia medžiaga?

– Naudoju veidrodį, fotoatspaudą ant jo, šviesą. Neįvardiju savęs kaip stiklo menininkės, nes su šia medžiaga nuolatos nedirbu. Stiklas įdomus atspindinčius paviršius jungiant su šviesa, fotospauda. Stiklas man – tai peršviečiamumas, šviesos sklaida, atspindys. Šiuos elementus ir naudoju savo kūryboje.

– Tarpdiscipliniškumą, būdingą jūsų kūrybai, renkatės, nes jis suteikia didesnes galimybes kūrybinėms koncepcijoms vystyti ar vertinate jį kaip priemonę plėsti raiškos būdus, ieškoti naujų estetikos formų?

– Pirmiausia, žinoma, koncepcijai praplėsti. Įdomu tą pačią idėją vystyti skirtingose materijose, nes rezultatai labai skiriasi, nustebina.

Gilu: karantino metu J. Pociūtės parodos pavadinimas įgijo naujų prasmių, tačiau projekto koncepcija neapsiriboja tik šia aktualija, kelia realybės dualumo klausimą.

– Be realybės sluoksniškumo, kokie dar regimąją ir jutiminę patirtis lemiantys elementai jums yra svarbūs šioje parodoje?

– Svarbus yra laikas, kurį suvokiu kaip atmintį. Tačiau šioje parodoje atminties naratyvas neryškus, akcentuotas. Atmintis yra laiko materializacija, nes tai, kad kažkas buvo praeityje, galima suvokti tik dėl atminties. Šios parodos naratyvas yra apie realybės dualumą. Apie jos ir iliuzijos santykį, keliant klausimą: kur yra tikroji realybė – regimame vaizde ar atspindyje?

Iš parodos anotacijos

"Menininkė Julija Pociūtė, pasitelkdama reflektuojančius paviršius, tyrinėja laiko iliuziją, realybės ir fikcijos, objekto ir jo atspindžio santykį. Domisi asmeninės ir kolektyvinės atminties sąveikomis, o atspindžiui savo kūryboje priskiria laikiškumo matmenį, slypintį plonytėje gijoje, jungiančioje reflektuojantį paviršių ir tai, kas anapus jo. Dėl fizikinių savybių ir simbolinės atspindžio įkrovos autorė aktyvuoja individualią suvokėjo atmintį ir, manipuliuodama jo žvilgsniu, sukelia perviršinį realybės patyrimą. Jos kūryba išsiskleidžia tarsi fragmentiškos atminties ir patirčių sekos, kurių procesualume juntamas nykimo naratyvas, svarstomas žiūrovo patiriamas būties laikinumas.

Naujausioje parodoje autorė kuria sutirštintą daugiasluoksnę tikrovę. Pasitelkdama ne tik atspindžių ir šviesos, bet ir kanoninio garsų komponavimo sintezę, pristato šviečiančius bei skulptūrinius objektus ir vaizdo kūrinį, kurie daugina, (per)konstruoja realybės koordinates ir papildo bei sustiprina juslinį patyrimą. Tarp tyrimo objektų atsiradęs tonalinės vibracijos naratyvas dėl autorės įsisikverbimo į jo (ne)materialumą tampa ne tik audialinio, bet vizualaus registro medija, pasižyminčia organiška ir visą ekspozicinę erdvę apimančia derme. Vaizdus paversdama skaitmenizuotos tikrovės reprodukcija, menininkė konstruoja iliuzinę atmintį, kuri jos kūryboje veikia kaip laikmena garsų ir vaizdų blyksniais pripildytoms vis praeinančios dabarties patirtims (ne)fiksuoti.

Parodos pavadinime užšifruojamas spontaniškas įspūdis, žvilgsnio aktyvavimo zona ir garsą transliuojančio balso stoka. Visi šie sandai, sąveikaudami su asmeninėmis žiūrovo patirtimis, atmintimis ir vaizduote, tveria neapčiuopiamą, vietos ir laiko patyrimo plotmę. Minimalistinė muzika, persidengiančių garsų vibracijos, nykstantys atspindžiai, efemeriška šviesa ir laikinas žiūrovo patyrimas – "apstulbusi akis prarado amą" – tampa katalizuojančia iliuzinės atminties pernaša ir kaskart vis kitaip ištinkančia vaizdų kūrėjo ir suvokėjo komunikacija.

Ši paroda – dirginanti atvertis, kurioje lakios laiko patirtys praplečia dabarties suvokimą.

Taip parodoje tveriamas procesualus vyksmas su minimalia praeinančios dabarties užlaikymo galimybe, kuri ženklina laiko pertrūkį erdvėje ir įsiterpia žiūrovo sąmonėje ir regos lauke. Konstruodama fotografijos, nefiksuojamų atspindžių, performatyvių vaizdų ir garsų sąveiką, menininkė užčiuopia vaizdo ir garso laikiškumą ir sudaro sąlygas kiekvienam panirti į autonomišką kūrinio erdvės įsiklausymo būseną. Ši paroda – dirginanti atvertis, kurioje lakios laiko patirtys praplečia dabarties suvokimą."

Evelina Januškaitė

Kas? J.Pociūtės paroda "Apstulbusi akis prarado amą".

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? Veikia iki rugpjūčio 2 d.

Iki pat gruodžio vidurio vyksiančio festivalio ekspozicijos išsidėstys galerijoje "Meno parkas", M.K.Čiurlionio muziejuje "Galerijoje be sienų" Kaune ir Kauno rajono muziejuje Raudondvaryje.

Tradicijos ir atradimai

Festivalio "Vitrum" ištakos siekia 2000-uosius. Vėliau stiklo meno trienalė, vienijanti Baltijos šalių stiklo meno bendruomenę, palaipsniui išsiplėtė ir tapo tarptautinio stiklo meno festivaliu. VII festivalis kvietė narplioti istorijos ir atminties pinkles, stebino karšto stiklo dirbtuvėmis bei kvietė į senąjį Aleksoto stiklo fabriką. VIII festivalis "Vitrum 2020 Pulsas" ritmingai tęsia bendruomenės ryšių stiprinimą bei visuomenės pažintį su stiklo menu: parodose stiklo tradicijos susijungs su šiuolaikiniu menu.

Šis "Vitrum" festivalis – jubiliejinis, žymintis festivalio gyvavimo dvidešimtmetį.

"Šis "Vitrum" festivalis – jubiliejinis, žymintis festivalio gyvavimo dvidešimtmetį. Lyginant su pirmuoju – dabar tai daug platesnis, didesnis renginys, išsiplėtęs nuo grupinės parodos, – teigia festivalio vadovė, menininkė Julija Pociūtė. – "Vitrum 2020 Pulsas" festivalyje įtrauktas veiksmo menas ir karšto stiklo pasirodymas. Skirtingos parodos aprėps trijų šalių susitikimą bei nubrėš idėjinį bei konceptualų vaizdą."

J.Pociūtė svarsto, kad be sustiprinto pulso ar pasipriešinimo, visuomenėje neįmanoma pasiekti idealaus ir darnaus skirtingų bendruomenių sutarimo – tai atspindi ir artėjančio festivalio tema.

Ties galimybių riba

"Vitrum 2020 Pulsas" festivalis konceptualiai nagrinėja (ne)skaidrumą – kaip stiklo medžiagiškumo ir socialinių procesų ypatybę.

Festivalio šūkiu pasirinktas žodis "pulsas" gali būti traktuojamas ne tik kaip organizmo funkcijos imitacija, bet ir kaip pojūtis, kai susidūrus su nepatogiomis situacijomis užginčijamos nusistovėjusios taisyklės.

Festivalio metu daugiausia dėmesio bus skirta iššūkių įveikimui, akcentuojant jausmus ir reakcijas, kylančios žmogų stumiant už savo galimybių ribų. Tą akimirką ramybę ir paklusnumą pakeičia įniršis ir pasipriešinimas.

Kultūros tarybos iš dalies paremto festivalio programą sudarys kuruota paroda "Aštri stiklo briauna", atviro kvietimo paroda "Skaidri erdvė", instaliacija viešoje erdvėje, gyvi pasirodymai, šeimai skirtos edukacijos ir ekskursijos.

Tarptautinėje parodoje "Aštri stiklo briauna" analizuojamos (ne)skaidrumo ir atsparumo idėjos. Čia menininkų darbuose atsispindės stiklo medžiagiškosios savybės ir socialinių apribojimų iššūkiai, siekiama užmegzti dialogą tarp kūrėjų, kuriems nepaklusnumas ir nusižengimas – tai priemonė laužyti nusistovėjusias taisykles.

Parodą kuruoja Alba Folgado – kuratorė ir nepriklausoma tyrėja, gyvenanti Švedijoje. Ji tyrinėja vaizdinius pasakojimus apie sunkumus mieste ir performatyvių praktikų socialinę jėgą.

"Kuruodama parodą "Aštri stiklo briauna" siekiu dirbti su menininkais kuriant pasakojimus erdvėje, bei tikiuosi užmegzti tvirtus ryšius su Lietuvos šiuolaikiniu menu", – sako A.Folgado.

Parodoje darbus pristatys Eduardo Hurtado (Ispanija), Mouradas Kouri (Švedija), Claudia Pagès (Ispanija / Nyderlandai), Eglė Budvytytė (Lietuva / Nyderlandai), Jamila Johnson-Small (Jungtinė Karalystė). Parodos atidarymo metu performansą atliks Eduardo Hurtado, o Jamila Johnson-Small performansas vyks festivalio metu.

Baltijos šalių susitikimas

Antroji festivalio paroda "Skaidri erdvė" – atviro kvietimo profesionalių menininkų iš Baltijos šalių paroda.

Minint festivalio gyvavimo dvidešimtmetį parodoje dalyvauti kviečiami visi profesionalūs menininkai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, dirbantys su stiklu ar tarpdisciplininiu menu. Kūrėjai kviečiami tyrinėti erdvės ir skaidrumo santykį, analizuoti menininkų įtaką socialiniams procesams. Čia subjektai gali judėti atskirai ir kartu būti bendros struktūros dalimi.

Parodoje reflektuojama skaidrumo svarba šiandieninėje visuomenėje, kartu – santykyje su aplinka ir savimi. Kvietimas menininkams galioja iki birželio 14 d.

Festivalio kalendorius

"Vitrum 2020 Pulsas" festivalis vyks spalio 7 – gruodžio 13 d.

Paroda "Aštri stiklo briauna" galerijoje "Meno parkas" veiks spalio 7 – lapkričio 7 d.

Paroda "Skaidri erdvė" veiks spalio 9 – gruodžio 13 d. Kauno rajono muziejuje, Raudondvaryje.

Instaliacija M.K.Čiurlionio muziejuje "Galerijoje be sienų" veiks spalio 7 –gruodžio 13 d.

– (Auto)portretas – tai kopija, atspindys ar akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška?

– Tai nuolatinis savęs (at)kartojimas kiekvieną akimirką arba atspindys, kuris atsiranda vis iš naujo.

– Kūrimo procesas remiasi stebėjimų metu sukaupta medžiaga ar impulsyviu, momentiniu įspūdžiu, kurį norisi išsaugoti?

– Visi procesai susideda iš atskirų momentų. Tik galbūt vieni iš jų yra stipresni, kiti praslysta nepastebėti. Kūrybiniame procese vyksta nuolatinis stebėjimas, tam tikras virsmas, kuris vystosi sava eiga. Vieno kūrinio gimimo procese gali užgimti kažkas nauja, staigaus, bet iš esmės tai tik to paties proceso tęsinys. Dėl to sudėtinga išskirti vieną kūrinį ir aprašyti atskirai nuo visumos, kurioje jis egzistuoja. Taip, kaip žmogus gali būti apibūdintas kaip atskiras individas, tačiau kai matomas kontekstas, kuriame jis egzistuoja, kokia yra supanti aplinka – galima lengviau jį suprasti. Mes sąveikaujame su aplinka, kuri tampa ir mūsų dalimi.

– Kas lemia kūrinio medžiagiškumo pasirinkimą?

– Pasirinkimas, manau, susijęs su atsitiktinumu kūrybiniame procese, kuris nuveda į tam tikrą apsisprendimą. Galvojant, kad atsitiktinumas neegzistuoja – pasirinkimas tiesiog atsitinka susikaupus tam tikram krūviui.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Kūrinyje, kuris nebuvo kurtas kaip autoportretas, nors šiuo atveju galima jį taip vadinti, naudojami dažuose įmerkti pirštų atspaudai, liečiant jais stiklo plokšteles, iš kurių sudėliojamas kortų namelis. Šiuo atveju kūnas tiesiogiai sąveikauja su kūriniu, tapdamas simboliniu savęs įamžinimo elementu. Iš pirštų atspaudų galima tiksliai nustatyti žmogaus tapatybę.

– Koks yra kūrinio ir erdvės / aplinkos santykis? Ar erdvė / aplinka yra objekto dalis, ar priešprieša, suteikianti lauką jam atsiskleisti?

– Man svarbi vieta, kurioje kūrinys atsiranda. Konkreti erdvė ir kūrinys, sąveikaudami tarpusavyje, leidžia jų santykį paversti vientisu lauku. Taip žiūrovas, būdamas toje vietoje, per atskirus kūrinius gali perskaityti visą istoriją. Man įdomus erdvės ir kūrinių santykis. Kartais, kai ateini į tuščią galeriją, jauti, kad čia jau lyg nieko netrūksta, pati erdvė yra pilna. Tada dėliodama kūrinius stebiu, kaip šie suskaido jos vientisumą, įneša savo pasakojimą, pradedantį veikti erdvėje.

Man įdomus erdvės ir kūrinių santykis. Kartais, kai ateini į tuščią galeriją, jauti, kad čia jau lyg nieko netrūksta, pati erdvė yra pilna.

– Kūrinio formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Negalvoju apie tai.

– Kuo žvilgsnis į save, (auto)portrete, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Tame žvilgsnyje daugiau visumos. Jis apima daugelį prieš tai buvusių žvilgsnių, kurie virsta besitęsiančiu stebėjimu.

– (Auto)portrete žvilgsnis fokusuojamas: į save, pro save ar atsiribojant nuo savęs (pažvelgiant į save tarsi į nepažįstamąją)?

– Šio kūrinio atveju susijungia kelios plotmės: viena – tai tikslus savęs apibrėžimas, užfiksuojant pirštų atspaudus; kita – veiksmas, kuris sustabdomas kortų namelio pavidalu, apimančiu laikinumo įvaizdį. Čia mane domina, kaip žmogus liečia daiktus, nuolat palikdamas žymes. Galima nuo vienų paviršių tas žymes nuvalyti, ištrinti, o ant kitų jos pasilieka, sluoksniuojasi, maišosi. Rodos, jei galėtume įžiūrėti kūno, pirštų prisilietimų paliekamas žymes – pamatytume prisilietimų žemėlapį, sluoksniais dengiantį įvairius paviršius.

– (Auto)portrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Mano kūriniuose daug praeities. Ji pasireiškia įvairiais pavidalais: gali virsti abstrakčia forma, linija, peršviečiamu elementu ar vaizdu.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų kūrinių (kodėl būtent jį pasirinkote kaip geriausiai jus reflektuojantį darbą)?

– Pasirinkau šį kūrinį dėl jame panaudotų pirštų atspaudų, nes tai (iš dalies) tiksliausiai apibrėžia tapatybę ir kartu lyg ir nieko apie mane nepasako. Man įdomus tikslumas, duomenys aprašant asmenį, matmenys, spalva, parametrai, pirštų atspaudai, kurie apibrėžia ir nustato tapatybę.

Lyg priešprieša tikslumui yra suvokimas, kad save regi skirtingą: viskas persipina, susimaišo su aplinka, mintimis, patyrimais, vaizdais.

Menininkė Julija Pociūtė personalinėje parodoje "Bangavimo skalė" tiria realybės ir pasąmoninių vaizdinių sąveiką. Atsiminimai, jų veikiamos būsenos, žaidimas su iliuzija tampa efemerišku pagrindu autorės darbuose, žymint skirtingų tikrovių susikirtimo taškus.

Paroda – tyrimas

Ekspozicijos architektūra leidžia publikai laisvai judėti erdvėje, prisiartinant prie kūrinių ir susiduriant su abstrahuotais menininkės atminties (arte)faktais. Kortų nameliai, veidrodiniai šuliniai, fotografijų serija, videokūrinys – skirtingose medijose įkūnytos tikrovės – pasąmonės labirinto atkarpos, vedančios link išėjimo.

"Parodą suvokiu kaip tyrimą, skirtingais aspektais nagrinėjantį realybę, ieškantį atsakymo, kokia ji yra. Objektai – atskiri sakiniai, iš kurių gali būti kuriama istorija. Sakiniai nėra tiesioginiai, jais nenorima perteikti tik vieno istorijos pasakojimo varianto", – aiškina autorė.

Anot J.Pociūtės, kiekvienas žmogus realybės tikrumą suvokia labai skirtingai. "Manau, jos tikrumas priklauso nuo to, kaip yra fiksuojamas: atsiminimas juk nebėra realybė, tačiau žmogus atmintyje iškiria tam tikrus jo momentus kaip neginčytiną tikrovę", – sako ji.

Įsikūnijusi iliuzija

Darbuose autorė remiasi ir asmeniniais prisiminimais (kortų namelis iš šeimos fotografijų), ir kolektyvine atmintimi (fotografijų serija), ir realybę iškreipiančia iliuzija (veidrodiniai šuliniai). Pasirinkusi kelis tyrimo metodus, J.Pociūtė neieško gaunamų rezultatų bendrųjų vardiklių, o kuria iš jų besisluoksniuojantį ekspozicijos turinį, kuriame atmintis juda.

"Kortų namelis sudėliotas iš asmeninių nuotraukų, kuriose – mano šeima. Buvo įprasta švenčių metu, visiems sustoti ant plačių namo laiptų ir nusifotografuoti kartu. Man įdomus realybės fiksavimas ir tai, kaip kinta požiūris į fotografijas, žvelgiant per laiko atstumą: žmonių tai padaugėja, tai sumažėja, gimsta vaikai, anūkai ir t.t.", – sako menininkė.

Nuo faktinės informacijos, kuri atsiskleidžia kortų namelyje, autorė pereina prie kolektyvinės atminties ir jos išaugojimo.

"Fotografijų serija yra kurta simpoziumo metu Šiluvoje. Vaikščiojau po kapines, kuriose pastebėjau bendrą tendenciją, – ant kapo iš augalų formuoti kryžius. Kapinės – vieta atminčiai  puoselėti. Juk žemė kapstoma tam, kad prisimintume. Stebėjau, kaip kapų plotuose veši augalai: neprižiūrėti jie keičia formą, išeina už jos ribų, pakeisdami ir pačius simbolius. Tik žmogaus įsikišimas – kapo sutvarkymas – išlaiko tą atmintį", – samprotavo kūrėja.

Veidrodiniuose šuliniuose J.Pociūtė naikina ribą, skiriančią realybę ir iliuziją: "Mažame plote supilta žemė yra objekto visumos detalė, tačiau, žiūrint giliau į šulinį, susidaro įspūdis, kad tai visas Žemės rutulys. Žiūrovas žvelgia žemyn, o vaizdą regi iš viršaus – tai žaidimas. Iliuzija susipina su realybe žiūrovo regėjimo lauke."

Medžiaga apmąstymams

Paralelinę tikrovę menininkė kuria ir videokūrinyje, kuriame autorė taip pat žaidžia su publika.

"Skirtinguose ekranuose iš pirmo žvilgsnio užfiksuota ta pati moters kūno pozicija, tačiau neakivaizdžiai kiekviename jų kažkas skiriasi, – sako autorė. – Videokūrinyje susikoncentravau į žvakės liepsną, nepriklausančią nuo jos pozicijos (vertikalios ar horizontalios). Viename ekrane žvakė laikoma statmenai, o jos liepsna kyla į viršų, kitame – žvakė paguldyta, tačiau liepsna vis tiek stiebiasi viršun."

Sekant J.Pociūtės tyrimo veiksmais parodoje "Bangavimo skalė", pagrindas po kojomis iš tiesų ima svyruoti. Skirtis tarp realybės ir pasąmonės vaizdinių tampa pažeidžiama, perregima.

Atsiribojus nuo kasdien peršamų vaizdų socialinėje aplinkoje ir pažvelgus į asmenines atminties saugyklas, atrandamas naujas santykis su pačiu savimi. Atmintis tampa medžiaga statyti savus kortų namelius.

Kas? J.Pociūtės paroda "Bangavimo skalė".

Kur? VDU menų galerijoje "101".

Kada? Veikia iki spalio 7 d.

Ramybė – tai būsena, susidedanti iš daugybės mažų detalių, kurias kiekvienas dėliojame skirtingai. Jos apsuptyje kalbuosi su jauna menininke Julija Pociūte, kurios kūrybai būdinga minimalistinė, išgryninta raiška, papildyta konceptualiomis formų paieškomis. Gilindamasi į mus supančią aplinką, ieškodama atsakymų į esminius būties klausimus, apmąstydama gyvenimo bei mirties ribas, kūrėja ieško matomų ir nematomų realybės atspindžių, išreiškiančių dualistinę realybės prasmę.

Parodoje "Trys atspindžio pusės"(galerija "Meno parkas") J.Pociūtė žiūrovui siūlo žvelgti į kitą atspindžio pusę. Patirti ir išgyventi mistifikuotą erdvę, kupiną simbolinių prasmių. Tarp baltų galerijos sienų kalbantis su menininke, skleidžiasi savitas jos pasaulis.

– Esate išsakiusi mintį: "Kūryba – tai nesibaigiantis patyrimas, kuriame atskiros dalys susikoncentruoja ir virsta materija."

– Kūryba man – gyvenimas. Kuriami objektai atsiranda iš gyvenimiškos patirties. Man sunku įsivaizduoti, kaip ir kodėl jie susidėlioja būtent tokie, bet atsakymų į šiuos klausimus neieškau. Kūrybos nesureikšminu. Man atrodo, kad visi gali kurti. Tai gyvenimas, nuo kurio nesistengiu pabėgti, neieškau kitų dalykų, per kuriuos galėčiau save įprasminti. Man reikia čia būti. Skambiai pavadinčiau tai pašaukimu, o paprastai – išraiška to, kas esu.

– Vieni menininkai daug skaito, nagrinėja kitų šalių religijas, simbolius, kiti domisi muzika ar kinu. Kas jus inspiruoja kūrybai?

– Pats gyvenimas. Aš kapstausi po savo praeitį. Šiandiena taip pat atsispindi mano kūriniuose, bet specialiai negalvoju idėjų, kurios būtų aktualios dabarčiai. To, ko klausiu gyvenime, to klausiu ir savo kūriniais. Kas buvo man inspiracija prieš keletą metų ir kas inspiruoja dabar – skiriasi. Atsirado daugiau vidinio žinojimo, kaip ir ką reikia daryti, mažiau blaškymosi tarp to, kas vyksta, kaip vyksta, kodėl vyksta. Dauguma dalykų atkeliauja iš vidaus, iš manęs pačios.

– Kūriniuose nagrinėjate žmogaus egzistencijos temas, ieškote tikrovės ir iliuzijos susikirtimo taškų, apmąstote gyvenimo ir mirties slėpinius. Susidaro įspūdis, kad esate nuolat ieškanti, nerimstanti asmenybė. Kaip gimsta temos, kurias plėtojate kūryboje?

– Aš jas priimu kai šio momento duotybes. Niekas nežino, ką darysiu toliau, kokias temas nagrinėsiu, bet, manau, filosofinių, egzistencinių temų nagrinėjimo tendencija turėtų išlikti mano kūryboje, nes esu tokia, kokia esu. Daug kas priklauso ir nuo formos, kurią pasirenku kalbėdama apie rūpimus dalykus. Ateityje tikiuosi, kad ta forma, kuria realizuosiu savo kūrinius, bus linksmesnė.

– Ar kūrinys yra atsakymų ieškojimo į kolektyvinius klausimus rezultatas, ar tai asmeninės patirties išraiška?

– Šie dalykai mainosi tarpusavyje. Naudoju pavidalus, kurie visiems yra žinomi, bet, manau, kad kūrinio koncepcija ateina iš mano vidaus.

– Kontempliuojant filosofines temas reikia pauzių, per kurias nusiraminama, susitelkiama į apmąstymus. Ar daug tokių pauzių reikia kūrybai?

– Parodą "Trys atspindžio pusės" rengiau du mėnesius, bet atsižvelgiant į tai, kad paskutinioji mano asmeninė paroda vyko prieš šešerius metus, ko gero, tiek laiko iš tikrųjų užtruko viską sudėlioti mintyse, išgryninti. Kūrinio materializavimosi laikas nėra išmatuojamas, nes galima greitai sukurti kūrinį, galima – lėtai. Pauzių reikia tam, kad galėčiau į darbą pažvelgti naujai. Naujas impulsas, atsirandantis kūryboje, turi subręsti. Žinoma, galima plėtoti gerai žinomas temas, tobulinant jų išraišką medžiagose, tačiau norint sukurti kažką nauja prireikia laiko.

– Medžiagiškumo prasme jūsų kūriniai skirtingi ir įvairūs. Darbus kuriate pasitelkdama sudėtingą stiklo medžiagos apdirbimo technologiją, nevengiate šiuolaikinių medijų priemonių, rankų darbo taip pat ready-made objektų. Kiek svarbi jums kūrinio idėjos išraiška medžiagoje? Kas žengia priekyje: kūrinio koncepcija ar medžiagiškumas?

– Studijų metais ir baigusi deklaravau, kad pirmoje vietoje man yra idėja. Dabar manau, kad nėra dviejų atskirų kelių. Nereikia rinktis tik idėjos ar tik medžiagiškumo. Jie susijungia. Medžiagoje atrandu dalykų, kalbančių apie mano idėją. Žinoma, renkantis medžiagas man labai svarbu, kad galėčiau jas valdyti: suprasti, kaip ir kur jas panaudoti. Man malonu prie kūrinio liestis rankomis.

Įsivaizduoju projektą, kuriame galėčiau būti tiesiog menininkė-vadybininkė, viską sudėlioti kitų rankomis, bet šiuo metu man liesti norisi pačiai.

Kai kuriuos kūrinius tenka patikėti profesionalams, kurie yra įvaldę savo techniką (pavyzdžiui, stiklo kūriniai, eksponuojami parodoje, nėra mano rankų darbas, nes jiems sukurti naudojama tam tikra technologija – karštas stiklas. Meistrai tai dirba kiekvieną dieną, yra įvaldę techniką, o aš negaliu to padaryti.) tuomet dirbu kaip dizainerė, kuri nupaišo, parodo, ką ir kaip reikia daryti. Tad tenka balansuoti tarp prisilietimo savomis rankomis ir amatininkų meistrystės.

– Kaip ready-made objektai atsiranda jūsų kūriniuose?

– Natūraliai. Man patinka seni daiktai, pasakojantys savo istorijas, turintys krūvio. Juos pajaučiu, pačiupinėju. Kurdama remiuosi ta istorija, kurią atsineša pats daiktas. Jis tarsi įsilieja ir pratęsia mano kūrinį.

– Ar kūrybos procese jūs remiatės kolegų nuomone apie darbus?

– Tai priklauso nuo atskirų kūrybos dalių. Būna momentų, kai norisi žvilgsnio iš šalies, diskutavimo su kolegomis, tačiau to idėjinio pagrindo, ant kurio statau savo kūrinius, niekas negali padėti ar patarti, kaip jį sugalvoti. Kai idėją materializuoju, man norisi kito žvilgsnio, kuris konstruktyviai sukritikuotų, nes nutinka taip, kad vedama įgytos patirties (studijų Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete – aut. past.), tarsi seku nubrėžta linija, atkartoju šablonus ir to nepastebiu. Tuomet reikalingas kitas žmogus, kuris stumtelėtų nuo tos tiesios linijos ir skatintų ieškoti savo kelio.

– Jūsų kūrybai būdinga minimalistinė estetika, baigtumas. Regis, viską kruopščiai apgalvojate ir nepaliekate vietos atsitiktinumui.

– Atsitiktinumas yra. Man rodos, kad net paroda, ją jau surengus, sustačius viską į vietas, tampa atskiru gyvu organizmu, kuriame gali nutikti atsitiktiniai dalykai.
Paroda "Trys atspindžio pusės" buvo taikoma konkrečiai šiai, galerijos "Meno parkas" erdvei. Daug galvojau, kaip ekspozicija turėtų atrodyti. Buvo neramu, ar mano įsivaizdavimas pasiteisins realybėje, ar bus paveikus. Skyriau daugiau laiko instaliuoti objektus ir žiūrėti, kaip jie veikia erdvėje. Ši paroda pavyko tiksliai taip, kaip planavau, ir nežinau, ar tai priklauso tik nuo manęs. Yra buvę taip, kad viską kruopščiai suplanavusi gaudavau atvirkštinį rezultatą. Šiuo atveju – pasitvirtino visi mano lūkesčiai – tai galima laikyti atsitiktinumu.

– Parodoje nagrinėjate realybės ir fikcijos, gyvybės ir mirties, materijos ir jos atspindžio temas. Vienas iš pagrindinių, parodoje eksponuojamų kūrinių, išraiškos elementų yra veidrodis, tampantis priemone, įprasminančia atspindžio motyvą. Kaip jūsų kūryboje atsirado šis simbolinis tarpininkas?

– Veidrodis... Ankstesnėse parodose esu naudojusi juodą stiklą, kuris taip pat atspindi, tačiau sodriau, ne taip tiesiogiai kaip veidrodis. Nuo to prasidėjo atspindinčių paviršių ieškojimas ir veidrodžio atradimas – juo tarsi išgryninau sodrųjį atspindį. Veidrodis atspindi evoliuciją, įvykusią mano kūryboje.

– Menotyrininkė Evelina Januškaitė recenzijoje apie jūsų parodą teigia, kad esate viena iš nedaugelio Lietuvos menininkių, savo kūryboje reflektuojančius paviršius pasitelkianti būtent dėl semantinės atspindžio prasmės.

– Veidrodį pasitelkiu norėdama sukurti dar vieną naują sluoksnį, atskleidžiantį filosofinę mintį. Kūryboje jį naudoju ne dėl atspindžio, bet dėl noro tuo atspindžiu pasakyti ką nors daugiau. Veidrodis – tarsi metafora.

– Jūsų kūrinių tematika, išraiškos priemonės kelia įvairių asociacijų. Ar jūsų kūrinius žiūrovas gali interpretuoti laisvai, ar stengiatės nubrėžti jam ribas, iš kurių jis neturėtų išklysti?

– Kurdama darbą, juo išreikšdama savo idėją, nubrėžiu kryptį, kuria žiūrovas turėtų sekti, bet niekada negaliu numatyti, kokios bus žmogaus inspiracijos. Man svarbu, kad žiūrovas ne perskaitytų mano kūrinį, o jį patirtų.

Rengdama parodą norėjau, kad įėjęs žmogus neliktų abejingas, kad kūriniai jį paliestų, o tolesnės objektų interpretacijos gali būti labai individualios. Kiekvienas žmogus yra sukaupęs skirtingos patirties, kuri skirtingais pavidalais atsispindi kiekviename objekte. Mano siekis buvo sukonstruoti bendrą mintį, kuri susilietų su erdve ir įvyktų kūrinio bei žiūrovo kontaktas.

– Kuris iš parodoje "Trys atspindžio pusės" eksponuojamų kūrinių jums yra reikšmingiausias? Kodėl?

– Išskirti vieną sunku. Paroda yra kaip visuma. Mano ekspozicijoje nėra net darbų pavadinimų, nenoriu, kad žiūrovas prisirištų prie jų, sureikšmintų.

– Ar jūsų kūriniai apskritai neturi pavadinimų, ar jų nėra tik šioje parodoje?

– Kai kurie kūriniai turi pavadinimus, kai kurie – ne. Dalį darbų pavadinu tiesiog pagal tai, ką matau: vaizduoju pietą, tai ir pavadinu "Pieta", vaizduoju kapą – kūrinį vadinu "Kapas", bet tokie pavadinimai nieko nesako. Vienintelis darbas parodoje, turintis pavadinimą – tai šakų kompozicija, kurią įvardiju "Našta", bet čia aš taip įvardiju, galbūt kitam žmogui viskas atrodys priešingai.

Sunku sugalvoti konkretų pavadinimą jausmui, nes kiekvienas įvairius dalykus jaučiame skirtingai.

– O kaip iššifruoti jūsų asmeninės parodos pavadinimą? Kokios yra tos trys atspindžio pusės?

– Pirmoji atspindžio pusė yra tai, ką žmogus mato, antroji – tai, kas slypi už materialaus atvaizdo, o trečioji – nežinomybė. Gyvenimas juk ir yra nežinomybė.

– Ar jaučiatės pripažinta kaip menininkė?

– Taip. Pripažinimas slypi pačio kūrėjo viduje. Kad ir kiek menininkui būtų kartojama, koks jis fantastiškas, genialus, originalus ir t.t., jei jo širdyje kirbės kažkas, kas neleis nurimti, tai nieko iš to pripažinimo nebus. Šią akimirką jaučiuosi rami, pripažinusi save.

– Ar po studijų buvo lengva eiti savo keliu?

– Sunku. Buvo daug dvejonių, daug įsivaizdavimų, kaip viskas turėtų būti, vykti. Šią parodą galėčiau pavadinti kaip pirmuosius savo kaip kūrėjos žingsnius, kurie yra sąmoningi. Baigusi universitetą nuolat dalyvaudavau grupinėse parodose, keliavau, tačiau nebuvau tikra, kad tikrai taip noriu kurti.

– Galėtumėte konkretizuoti priežastis, skatinančias tuštumą, įsivyraujančią po studijų baigimo?

– Esu girdėjusi tokius žodžius, kad kiek metų menininkas mokosi taisyklių, kaip kurti meną, dvigubai daugiau jų prireikia norint jas pamiršti. Studijuodamas jis seka nubrėžta linija ir negali nuklysti. Studentui pagrindinis darbas yra mokytis, atlikti užduotis, generuoti idėjas ir t.t., o po studijų, susidūręs su realybe, jis suvokia, kad vien kūryba užsiimti nepavyksta, tad pradeda ieškoti kitų dalykų, kurie garantuotų pajamas, stengiasi išmokti balansuoti tarp kūrybos ir pragyvenimo.

Žvelgiant Europiniu mastu, menininkai turi plačių galimybių rengti parodas užsienyje, dalyvauti menininkų rezidencijose, tad teisintis, kad realizuoti savęs kaip kūrėjo nėra galimybių, negalima. Viskas priklauso nuo paties žmogaus, nuo jo ryžto, palaikymo, pramuštgalviško ėjimo į priekį, antraip aplinka gali jį suvalgyti.

Jaunam žmogui įsitvirtinti bet kurioje terpėje reikia įdėti labai daug pastangų. Svarbu pasverti, ar tam pakaks jėgų.

– Žengiant kūrėjos keliu, kas palaiko jus labiausiai?

– Šeima. Jų tikėjimas tuo, ką darau, leidimas man daryti tai, ką įsivaizduoju. Žinoma, yra žmonių, kurie kuria ir sulaukdami pasipriešinimo iš savo artimųjų, bet kyla abejonė, kiek jie veikia iš pykčio, noro kažkam kažką įrodyti ir kiek – iš natūralaus būvio.

– Ar jaunam menininkui lengva įsitvirtinti visuomenėje?

– Man atrodo, kad sunku. Gyvenimas verčia prisitaikyti, tad žmogus turi būti pajėgus tą prisitaikymą susieti su savo keliu. Tai veikia it žiauri mėsmalė, sunaikinanti tuos, kurie gali atrasti save kitur, ne kūryboje.

Studijuojant akademijoje atrodė, kad visas gyvenimas vyksta tik toje aplinkoje. Baigusi studijas supratau, kad niekas nepriklauso nuo to, koks gabus buvai, nes tas pavyzdingas studentas gali sėkmingai nueiti daryti ką kita. Menininko viduje turi kirbėti pašaukimas, vedantis į priekį kūrėjo keliu ir neleidžiantis blaškytis.

– O mūsų visuomenė ar vertina menininkus?

– Seniau menininko profesija buvo vertinama labiau. Dabar, man rodos, viskas priklauso nuo žmogaus. Tas, kuris lanko parodas, muziejus, bent minimaliai domisi kultūriniu gyvenimu, menininko profesiją vertina, o tas, kuris viską matuoja pinigais – žinoma, ne.

Sunku kalbėti apie visuomenę. Kartais pasijuokiu iš to, kad visuomenės požiūris paklūsta žiniasklaidos formuojamai nuomonei, kuri kultūros žinias praneša iškart pasibaigus kriminalų apžvalgai. Tad ko norime?

Įsivaizduoju, kad visuomenė turi būti ugdoma, antraip nieko nebus.

– Kaip menininkė jaučiate konkurenciją?

– Konkurencija yra įdomus dalykas, kuris man siejasi su verslu. Konkurentas – tai žmogus, kuris atima iš kito pinigus, tad šiuo atveju nežinau, kas yra konkurencija, nes niekas iš manęs jokių pinigų neatiminėja.

Kalbant apie konkurenciją kaip apie tobulėjimą – to Lietuvoje pritrūksta. Mūsų menininkai yra labai geri, bet turi mažiau galimybių nei užsieniečiai bendradarbiauti su profesionalais, kurie pakeltų jų kūrinių kokybę. Skirtumas tarp to, ar savo idėją menininkas gali įgyvendinti tik savo rankelėmis, ar gali mokėti profesionalui, kuris ją įgyvendins tvarkingai ir be priekaištų. Lietuvai trūksta kokybės, bet idėjomis ir kūrybos plotme mes lenkiame užsieniečius.

– Ar remiatės autoritetais?

– Žinoma. Įdomiausia yra tai, kad dirbdama su savo praeitimi, naudodama atvaizdus, simbolius iš savo aplinkos, labiau mėgstu abstrakčius, minimalizuotus kūrinius, neturinčius jokios istorijos.

Kokia mano svajonė? Pirma mintis šovusi į galvą – paroda Niujorke. Svajonė yra įdomus dalykas, skatinantis mąstyti apie nerealius dalykus, kurie kartu gali būti visiškai ne tai, ko tikiesi. Kai kalbame apie svajones ar siekius – jie šabloniški, ne mano kurti.