Povandeninės fermos
Pamatęs tokį vaizdą prašalaitis manytų, kad pateko į kokią filmavimo aikštelę, kur Thomas Cruzas vykdo kokią neįmanomą misiją ar "Žvaigždžių karų" herojai šaudo plika akimi nematomus priešus. Netoli kranto, vandenyje panardintuose milžiniškuose narvuose kabo ir kas kelias sekundes aplink save lazerio spinduliu vandenį perskrodžia suplotas keistas rutulys. Tai – taip pat ginklas, tik naikina ne kokius dvikojus blogiukus ar nežemišką civilizaciją, bet žuvų parazitus.
"AKVA Group" "Stingray" modelio lazeris skirtas mažyčiams ant lašišos odos prisitvirtinusiems vėžiukams naikinti. Šie parazitai, vadinami lašišos utėlėmis, – didžiausia Norvegijos lašišos augintojų problema. Kovai su jomis skiriama įspūdingi pinigai: kiek bekainuotų lašišos mėsa artimiausioje parduotuvėje, apie 3,80 euro – vėžiukų naikinimo kaštai.
Tačiau vėžiukai – ne vienintelė lašišų augintojų problema, o kovos su parazitais šalutinis poveikis – ne vienintelė priežastis, dėl kurios šis verslas nuolat atakuojamas.
Atviruose vandens telkiniuose veikiančios fermos, kur auginama milijardai žuvų, tampa laukinėms žuvims kenksmingų virusų šaltiniu, jos teršia aplinką ir pašaro likučiais bei gaišenomis.
Ne atsitiktinai ir ne vien iš pagarbos gurmanų gomuriui dėl nepageidaujamo lašišinių žuvų ūkių poveikio nerimaujančius mokslininkus vis labiau palaiko šou pasaulio garsenybės, raginančios nebepirkti ūkiuose masiškai užaugintų lašišų.
Vienvaldė rinkos lyderė
Nors narvai ir milžiniški, juose vienu metu gyvena apie 200 tūkst. žuvų. Taip ankštai susigrūdusios jos viena nuo kitos labai lengvai užsikrečia parazitais, kurių pakanka vos dešimties, kad jauna lašiša nugaištų. Tačiau žuvų paklausa didelė, pagunda užsidirbti – taip pat: didelėms žuvų auginimo kompanijoms 20 proc. grąža (neatskaičiavus mokesčių) – savaime suprantamas dalykas.
Tad lašišų augintojams nė motais aktyvistų raginimai mažinti narvus. Atvirkščiai: jie nori plėsti gamybą ir todėl iš vandens keliasi į sausumą. Jau dabar kompanija "Jurassic Salmon" eksploatuoja tokį prietaisą Lenkijoje, o konkuruojanti "Atlantic Sapphire" renka pinigus iš investuotojų. Žvalgomasi galimybių įkurti lašišų ūkius ne tik Skandinavijoje, bet ir JAV bei Rytų Europoje.
Plėtra planuojama aktyviai remiant Norvegijos politikams. Valstybės planuose – iki 2050 m. dešimteriopai padidintos lašišų auginimo apimtys, penkiskart išaugę produkcijos mastai. Akivaizdu, kad pramoninei lašišai piešiama šviesi ateitis ir garbinga antroji (po naftos) vieta šalies eksporto lentelėse.
Pernai Norvegijoje išaugintos lašišos gamyba padidėjo 7 proc. Norvegijos instituto "Kontali" analitikai prognozuoja, kad šiemet paklausa bus kiek nukritusi.
Šiandien Norvegijoje pagaminama beveik pusę iš 2,7 mln. t pasaulio ūkiuose kasmet užauginamos lašišos. Artimiausias šalies konkurentas šioje šakoje Čilė su 621 tūkst. t atrodo gana niūriai, o trečią vietą užimanti Škotija (su 166 tūkst. t) byloja neginčijamą realybę: Norvegijai dominuoti šioje rinkoje lengviau, nei kam nors tapti bent kiek rimtesniu konkurentu.
Investicinio banko "Pareto Securities" skaičiavimu, kad planetos lašišų ūkis būtų sutelktas vien Norvegijos rankose, šalies žuvies pramonė turėtų investuoti apie 17 mlrd. eurų.
Ekologų balsas tyruose
Kaip ir dažnu atveju, kai kalbama apie pramonės plėtrą, savo aiškią nuomonę turi aplinkosaugininkai. Organizacija "Greenpeace" seniai reikalauja keisti technologijas. Anot "Greenpeace" ekspertų, gamyklinis povandeninis ūkininkavimas yra didžiulė intervencija į ekosistemas, todėl turi būti tobulinamas, didinant auginamoms žuvims tenkančią erdvę, taip mažinant galimybę plisti ligoms.
"Akivaizdu, kad lašišų auginimas jūroje pasiekė piką. Tačiau dabar keltis į krantą ir tęsti tą patį jau sausumoje nėra logiškas žingsnis", – žiniasklaida cituoja "Greenpeace" jūrų biologą Thilo Maacką.
Vienas argumentų, kodėl ūkius reikėtų perkelti į sausumą, – taip esą geriau galima kontroliuoti lašišų auginimą. Pasaulio laukinės gamtos fondo ekspertai mano, kad žuvų auginimas sausumoje yra tvaresnis nei tinkliniuose narvuose jūroje. Anot organizacijos biologo Philippo Kanstingerio, uždaroje sistemoje lengviau sukontroliuoti vaistų kiekį.
Kanadoje gyvenanti ir daugiau nei tris dešimtmečius laukinių lašišų gyvenimą tirianti biologė dr. Alexandra Morton kalba apie gąsdinančią tendenciją kitame pasaulio regione. Ramiojo vandenyno lašišų esama vis mažiau. Viena iš priežasčių – virusas, sukeliantis plėšriųjų žuvų anemiją ir kepenų pažeidimus. Juo žuvys užsikrečia pakeliui į neršto vietas plaukdamos pro šimtus lašišų fermų.
Tačiau T.Maackui ir jo kolegoms nerimą kelia jau vien tai, kad produktu paverčiama gyva būtybė. Jų teigimu, plėtra turėtų būti nukreipta į ekologinę akvakultūrą, leidžiančią žuvims gyventi natūraliai. Pasaulio laukinės gamtos fondo ekspertai, žvelgdami iš gyvūnų gerovės perspektyvos, taip pat prieštarauja gamyklinės žemdirbystės pramonei.
Jūrų biologas, didžiausios Norvegijos žvejybos asociacijos vadovas Alvas Arne Lyse'as, atkreipia dėmesį ir į kitą problemą: dalis lašišų ūkiams skirtų pašarų išgaunami iš jūros ir tai mažina laisvėje gyvenančių žuvų išteklius. Remiantis šiais skaičiavimais, 1 mln. t lašišos užauginti reikia iki 4 mln. t mažų žuvų ar organizmų, tokių kaip ančiuviai, šprotai ar kriliai.
