Traukia natūralumas

Neseniai baigėsi visą mėnesį Kėdainiuose vykusi Česlovo ir Jūratės molio dirbinių paroda. Žinodami, kad ir mums bus smalsu pasidairyti, meistrai savo darbų ekspoziciją paruošė jaukiuose namuose ir saulės spinduliais užlietame sode.

Dailios vazos, lėkštės, dubenys, pūstažandės ir praktiškos puodynės, ąsočiai, aguongrūdės, dekoratyvios žvakidės, skambiai aidinčių varpelių "vėriniai", – rankos glosto paviršius, akys guviai bėgioja nuo vieno dirbinio prie kito ir greitai pasiklysta tarp formų, raižytų, tapytų dekoro motyvų, ažūrinių ir iškilių reljefinių paviršių, džiaugiasi jaukių spalvų deriniais, stebisi unikaliais apdailos elementais.

"Juodoji keramika – mūsų kūrybos pagrindas, tačiau dirbame ir kitomis technikomis, – rodo santūria žalios spalvos glazūra, baltais ir rusvais raštais dekoruotas lėkštes Jūratė. – Nesvarbu, kokia technika, bet mums mieliausias natūralumas: neįkyrus blizgesys, žemiškos spalvos, tautodailės raštai ir jų deriniai, mintį įprasminantys simboliai, mitologiniai ženklai. Žinoma, viskas savaip interpretuota, pajausta."

Smulkiausiais raštais tapydama lėkštę ar dubenį Jūratė užtrunka apie dvi valandas. Ranka jau įgudusi: taškelių juostą juosia lapeliai, už jų – tulpių žiedai, įkypi stulpeliai, žalčiukai – nuo centro iki pat kraštų.

"Anksčiau, kai moterys taip dekoruodavo, sakydavo, kad neturi ką veikti. Matyt, aš esu iš tų, kurios neturi ką veikti", – juokiasi J.Gudžiuvienė ir atkreipia dėmesį į elegantiškus juodosios keramikos dirbinius. – Jų juodumas gali būti labai iškalbingas: vieni – sodraus juodo atspalvio, kiti persilieja žibalo paletės spalvomis ar mėlynais atspalviais, treti blizga it sidabras."

Juodosios keramikos indai – ekologiški, mat atspalviai išgaunami nenaudojant dažų, cheminių priemaišų, blizga dėl dūmo, o ne dėl glazūros.

Daug puošmenų juodajai keramikai nereikia: nedidelis raižinys, išpjaustytas ažūro fragmentas, rupi paviršiaus faktūra. Ieškodami išskirtinio unikalumo meistrai neretai grakštų puodynės ar vazos kaklą padabina stora sukto lininio špagato virve, kiek plonesne apsuka dalį dirbinio, rankenėlėms ar dangtelio ąselei naudoja jūros bangų nugludinus pagaliukus. "Ieškodami jų išvaikštome visą Lietuvos pajūrį", – šypsosi keramikė.

Unikali technika

Šiandien nedaugelis žino, kas yra juodoji keramika, dažnam jos pavadinimas skamba labai egzotiškai. Ši keramikos technika – Lietuvos tautinis paveldas: senų senovėje lietuvių dirbtuvėse bent pusė dirbinių buvo gaminami tokiu būdu, už jį senesnė tik raugo keramika. Pasak Č.Gudžiaus, meistrų dirbančių juodosios keramikos technika, mūsų šalyje liko labai mažai.

"Atsirado programuojamos elektrinės degimo krosnys – nustačius parametrus, dirbinius galima palikti savarankiškai degti ir tik ateiti pažiūrėti, kaip jie atrodo išdegti. Juodoji keramika reikalauja meilės, kantrybės, dėmesio, atidumo. Dirbinių palikti negali, reikia nuolat juos stebėti, žinoti, kada pakelti temperatūrą, kokią malką įmesti į krosnį", – pasakoja tautodailininkas.

Degimo procesas vyksta žemėje sumūrytoje krosnyje. Palaipsniui keliant temperatūrą molis pamažu rausta ir 950–1000 °C temperatūroje tampa ryškios raudonos spalvos. Paprastai išdegtas indas sušlapęs gertų vandenį. Kad taip nenutiktų, įprastai jo paviršius dengiamas glazūra, o, taikant juodosios keramikos techniką, pasiekus 950 °C į krosnį įmetama sakingų spygliuočių, dažniausia – pušies malkų – smalėkų. Degdami jie skleidžia tirštus juodus dūmus, kurie patenka į atsivėrusias molio poras. Keramikos dirbiniams ataušus, poros užsidaro – smalingi dūmai lieka molio viduje: gaminiai per visą storį nusidažo juoda spalva, kvėpuoja, bet nepraleidžia vandens.

"Įmetus spygliuočių malkas svarbu greitai, vos per kelias minutes, gerai hermetizuoti krosnį – uždengti kaminą, apačią užpilti žemėmis, priešingu atveju dūmai išeis – gaminiai bus nekokybiški", – sako meistras ir pastebi, kad šis vadinamasis rūkymo procesas dažnai trunka visą parą.

Kauniečiai ne tik kuria juodosios keramikos dirbinius, bet ir patys naudoja juos buityje. J.Gudžiuvienė primena, kad gilioje senovėje retai ką darydavo dėl grožio – viskas buvo funkcionalu.

"Juodosios keramikos indai – ekologiški, mat atspalviai išgaunami nenaudojant dažų, cheminių priemaišų, blizga dėl dūmo, o ne dėl glazūros. Jie gana tvirti, nebijo aukštos temperatūros, todėl tinka ne tik maistui laikyti, bet ir jam ruošti. Kai kas tikina, kad tokiuose induose pagamintas troškinys, iškeptas bulvių plokštainis, užplikyta kava kiek geresnio skonio. Siaurakakliuose induose gali būti laikomas aliejus, vynas ir kiti gėrimai", – tikina Jūratė ir primena, kad tokie indai tarnaus ilgiau, jei bus plaunami rankomis.

Įtraukia procesas

Pastaruoju metu kantrybė ir laikas – deficitas. Kuo gi užbūrė šiuos menininkus juodoji keramika? Viena priežasčių – patriotizmo jausmas, užgimęs grįžus nepriklausomybei.

"Perprasti technologiją, sužinoti, kaip tinkamai pastatyti krosnį, važiavau pas garsų meistrą į Alytų – ten juodoji keramika mane galutinai įtraukė. Savo dirbtuvėse krosnį pastačiau pats ir iš pirmo karto. Ir pirmas blynas neprisvilo – dirbiniai pasisekė", – nuoširdžiai tikina Česlovas.

Antra priežastis – galimybė mėgautis kūrybos procesu. Juk vanduo ir ugnis, pasak Jūratės, – du dalykai, prieš kurių magiją žmogus bejėgis.

"Pats nuostabiausias momentas, kai atidarai krosnį – iki paskutinės akimirkos nežinai, ką sukūrė liepsna ir aplinka, – atvirauja menininkų pora. – Per 30 metų perpratome daug šios technikos gudrybių, tačiau ji mus vis nustebina – yra kur tobulėti."

Jūratė priduria, kad jokiu būdu negalima ignoruoti ir pačios medžiagos – molio išskirtinumo: minkydamas masę, lipdydamas žmogus atsipalaiduoja, užsimiršta, panyra į gilią meditaciją.

"Molis išvalo ne tik mintis. Įsipjovęs, susižeidęs iš karto ranką kišu į molį – žaizda užsitraukia per porą dienų", – jai antrina vyras.

Darnus tandemas

Kiekvienas keramikų geba dirbti savarankiškai, tačiau pareigomis sutuoktiniai geranoriškai pasidalijo – pasirinko tai, kas arčiau širdies. Česlovas nuo mažens mėgo lipdyti: iš duonos minkštimo, plastilino lipdė kareivėlius, pilis.

Šį potraukį pastebėję tėvai septintoką sūnų nuvežė į Josvainius pas senovinėmis kojinėmis staklėmis dirbantį keramikos meistrą. "Gerai, meistrelis būsi", – šis patikino tėvus, o jie palaimino Česlovo pasirinkimą mokytis Kauno taikomosios dailės mokykloje. Vaikino planuose dar buvo skulptūros studijos, tačiau, kaip dažnai nutinka, gyvenimo kelią pakoregavo likimas.

"Nors žiedžia diena iš dienos, jo pirštai nuolat nerimsta: ir dabar sėdęs valgyti vyras impulsyviai maigo duoną, žiūrėk – jau kažką nulipdė, – juokiasi Jūratė, profesionali dailininkė, baigusi Vilniaus Dailės akademijoje skulptūrą. – Mėgau piešti, baigiau J.Naujalio meno mokyklą, stojau į tapybą, deja, net du kartus nesėkmingai. Kad laiko nešvaistyčiau, nutariau padirbėti dekoruotoja keramikos gamykloje "Jiesia". Čia sutikau Česlovą, kuris mane užkrėtė savo meile keramikai, skulptūrai – stodama trečią kartą ją ir pasirinkau."

Moters potraukis tapyti niekur nedingo: preciziškai tiksliais grafiniais raštais, nėrinių ornamentais jis liejasi ant meniškų šeimos dirbinių.

Darnus kūrybinis sutuoktinių tandemas atsiskleidžia ir brandinant naujas idėjas, projektus. Abu menininkai daug laiko skiria edukacinei veiklai: Česlovas veda užsiėmimus įvairiuose renginiuose, seminaruose, miestų šventėse, o Jūratė jau 14 metų moko keramikos ir erdvinės raiškos J.Grušo meno gimnazijoje.

"Šios disciplinos ne tik lavina vaizduotę, ugdo išradingumą, tobulina gebėjimus, bet ir vysto konstruktyvų mąstymą, kuris itin padeda geometrijoje. Nemažai mūsų auklėtinių pasirenka ir sėkmingai baigia architektūros studijas", – pastebi J.Gudžiuvienė.

Skleidžiasi ir kiti pomėgiai

32 – tiek metų Jūratės ir Česlovo santuokai, tiek metų jie kartu minko molį, puoselėja juodosios keramikos tradicijas.

"Molis ne tik mus suvedė, bet ir stipriai sulipdė. Svarbia užduotis liko mums – reikia gerai išdegti", – nestokoja sąmojo Č.Gudžius. – Keramika – ne tik darbas, pragyvenimo šaltinis, o mūsų abiejų gyvenimo būdas, didžioji aistra."

Vyresnysis sūnus Tomas tapo architektu, o jaunėlis Ignas nusprendė, kad trijų menininkų šeimoje – per akis, ir pasirinko mediciną.

Pareigų sutuoktiniai griežtai nesidalija – ar sodo, buitiniai, namų ruošos darbai, ar maisto gaminimas vienodai puikiai sekasi tiek Jūratei, teik Česlovui. Tiesa, virti plovą ir ruošti šašlykus – vyro darbas. Minkštą sprandinę jis marinuoja ypatingai – su mineraliniu vandeniu ir naminiu obuolių ir vynuogių vynu, įpjausto daug svogūnų. O štai augalų priežiūra – žmonos rankose.

"Tai mano antroji aistra, – tikina pašnekovė ir ja negali netikėti: visose namų kertelėse jaukiai tarpsta įvairiausių rūšių sukulentai ir jukos, o sode nedidelėmis salelėmis įsikūrę spalvingi gėlynai. – Derinu neaukštus medelius, krūmus su daugiamečiais ir vienmečiais augalais, visada paieškau originalesnių, išsiskiriančių savo spalva, forma ar lapų faktūra."

Didžiausia Jūratės silpnybė – augalų formavimas: dėl jos išmonės kai kurie visžaliai augalai įgiję dailias dekoratyvias trikampių, apskritimo, debesėlių formas.

Turėdama valandėlę laisvo laiko Jūratė mėgsta skaityti knygas, kuria rankdarbius, ypač ją traukia floristikos darbai. Česlovas neatsispiria žvejybai, grybams ir visada sutinka leistis į keliones. Smagu, kad kartais jos sutampa su kokia tarptautine paroda, muge.

"Prieš kelis metus buvome Austrijoje, pristatėme savo juodosios keramikos darbus. Ligi šiol negaliu pamiršti, kaip vieni parodos lankytojai it užhipnotizuoti glostė dirbinius, – prisimena J.Gudžiuvienė. – Paprasti, natūralūs dalykai – iškalbingi: jie gražūs, dekoratyvūs, puikiai perteikia ne tik molio šilumą, jaukumą, bet ir jų kūrėjo meilę, emocijas. Žmonės tai jaučia vertina."