Svarbu girdėti, ką vaikas „transliuoja“ 

„Jeigu vaikas, atrodytų, „nieko neveikia“, tėvai skuba jį pamokyti: užsiimk kuo nors, neslampinėk, susitvarkyk, jeigu neturi ką veikti, išvesk šunį. Ar vaikui tai poilsis? Reikėtų paklausti, kaip jis nori ilsėtis. Vienam poilsis yra pagulinėjimas, spalvinimas – veikla, kuri nereikalauja protinio ir fizinio įsitempimo. Pasiūlymas išvesti šunį – jei vaikas taip atitrūks nuo „darbinių“ minčių, tai poilsis, bet jeigu jis po kūno kultūros pamokos – vargu, ar pasivaikščiojimas su šuniuku bus poilsis“, – svarsto psichologė.

Pasak jos, suaugusieji gali matyti „nieko neveikimą“, o vaikui „panirimas“ į save leidžia pailsėti psichikai. Negalima ignoruoti vaiko sakymo, kad pavargo. Blogiausia atsakyti: „nuo ko pavargai, juk tik trys pamokos buvo, ir tai ne matematika“. „Taip vaikas sumenkinamas. Gal jis pavargo klausydamas mokytojos,  nesuprato, kas dėstyta. Kiekvienas vaikas savaip pakelia fizinį, protinį ir emocinį krūvį. Kas suaugusiam lengva, vaikui gali būti sunku – net pramogų vietose matome „besispyriojančius“ net paaugusius vaikus, informacijos gausa vaiką vargina“, – pastebi J. Marcinkevičienė.

Anot pašnekovės, mažesni vaikai, darželinukai, nemoka žodžiais išsakyti nuovargio ir jo priežasčių. Darželyje juk taip pat vyksta intensyvus ugdymo procesas, nesvarbu, kad tai vyksta per žaidimą. Vaikas mokomas raidžių, mintinai mokosi eilėraščių, sportuoja, visą dieną leidžia bendraamžių būryje, kur nuolat reikia prisitaikyti ir bendrauti, o mažyliui tai yra darbas. 

„Mažylį reikia stebėti – kodėl irzlus ar mieguistas, ir iš to daryti išvadas: gal vaiką panešioti ar leisti pabūti vienam, o ne po darželio skubinti į anglų kalbos pamokėlę ar baseiną. Vyresni vaikai moka išsakyti nuovargį, pasirinkti poilsio būdą: pagulinėti, panaršyti internete, gal pasigaminti mėgstamą patiekalą, t. y. užsiimti tuo, kas nereikalauja įtampos“, – sako psichologė.

Ar būreliai – tai poilsis? 

Psichologė pabrėžia, kad būreliai vaikui ne visada yra poilsis, nes čia irgi tenka mokytis, įtempti protą ir fizines jėgas. „Būreliai – veiklos keitimas, čia nėra namų darbų (ne visada), nėra vertinimų (taip pat ne visada). Yra intensyvios popamokinės veiklos: muzikos pamokos, šokiai, sportas, kur reikia rezultatų. Tai vertinčiau kaip aktyvų laisvalaikį. Jeigu vaikas patenkintas, „pravėdina“ galvą, vadinčiau poilsiu nuo kitos veiklos, pavyzdžiui, mokyklos, bet reikia atsižvelgti, ar vaikui ši veikla pareiga, ar malonumas. Negalima jo versti „ilsėtis“, kaip jam nemalonu. Ypač blogai, kai tėvai taip realizuoja save: vaikas nori šokti, o tėvas verčia lankyti boksą. Taip tėvai turi lūkesčių, ignoruodami vaiko savitumą, jis to būrelio lankymą mato kaip pareigą, bijo nuvilti tėvus. Tėvai turi matyti vaiko savastį, pavyzdžiui, judriam vaikui didesnį malonumą teiks sportas, galimybė „išsikrauti“ fiziškai nei piešimas“, – užsimena J. Marcinkevičienė. 

Iš nuobodžiavimo kyla kūrybiškumas

Psichologė siūlo kūrybiškai žvelgti į vaiko nuobodžiavimą, kai jo nedomina būreliai, kai mažesnieji vaikai ignoruoja, tėvų manymu, net itin gerus žaislus. Iš nuobodulio kyla kūrybiškumas. „Suaugęs žmogus pasakojo apie vaikystę kaime pas senelius, kur buvo nuobodu, nes su vaiku užsiimti jie neturėjo laiko. Vaiką jie tik daug kur vesdavosi kartu, t.y. užtikrino jam fizinį saugumą, bet ne edukacijas. Taip dešimtmetis berniukas iš medžio žievių susigalvojo daryti laivelius, juos plukdė veršelių girdykloje, pastatė tvorelę prie serbentų, kad šie nelinktų. Nuobodžiaujantis vaikas pasirausė senoje dėžėje ir rado senelio laikų knygą su neregėtu užrašu „Elementorius“, dar įdomiau buvo jį paskaityti. Taip iš nuobodumo atsirado daug veiklos“, – pasak psichologės, panašiai yra ir su dabartiniais vaikais: mergaitė, ignoruodama brangių lėlių lentyną, iš šaliko kuria skrybėlę, berniukas iš dirželio daro trasą mašinėlei. 

Vaikų kūrybiškumas sprendžiant, kaip jiems ilsėtis – beribis, tereikia netrukdyti. Kiek kitaip yra su paaugliais. „Pastebima, kad vos nereikia atlikti jokios pareigos, jie „lenda“ į internetą. Tai nei gerai, nei blogai, žiūrint, kaip tai veikia vaiką – jeigu tai laiko „stūmimas“ rašinėjant žinutes „ką tu?“, tai gali virsti įpročiu „užmušti laiką“, bet kryptingas skatinimas iš to gali užauginti IT specialistą, žurnalistą, interneto svetainių administratorių. Jei vaikas klausia „ką veikti?“, reikėtų susilaikyti nuo siūlymų. Taip vaikas pats galvos, kuo užsiimti. Nuolat sulaukiantis siūlymų, tikėtina, ir ateityje nerodys iniciatyvos generuoti savo idėjas“, – pastebi J. Marcinkevičienė. 

Ar leisti vaikui ilsėtis su draugais? 

Į šį klausimą psichologė atsako: „taip, leisti“. Tik tėvai turi prisiimti atsakomybę už tokio poilsio kokybę ir poveikį vaikui. Penkiametis, stebimas suaugusiųjų, pailsi žaisdamas su draugais, bet paauglio savarankišką poilsį būtina kontroliuoti: reikėtų išmokyti jį saikingai priimti draugų nuomonę, kad poilsis su jais netaptų pagunda įklimpti į priklausomybes ar net nusikaltimus. „Matykite, ar paauglys moka draugams sakyti „ne“, ar jis per stipriai neįtakotas grupės lyderio, o gal pats linkęs diktuoti bendraamžiams ne visai tinkamas taisykles. Tėvams būtina išlaikyti artimą ryšį su vaikais, domėtis jų laisvalaikiu, pomėgiais, draugais, sunkumais, įvertinti jo pasiekimus bei pastangas“, – pataria psichologė. 

O gal vaikas pailsi tik miegodamas? 

J. Marcinkevičienė pabrėžia, kad miegas yra būtinas poilsio procesui. Jeigu net ir paaugęs vaikas nori pamiegoti dieną, reiškia, jo toks organizmas ir tuomet dienos miego nereikėtų keisti kažkokia veikla, net ir žaidybine. „Ne tik miegas yra poilsio forma. Kad vaikas nepervargtų, reikia jį išmokyti laikytis dienos režimo, skatinti sveikai maitintis, išmokyti sau pačiam atsakyti, kas jį vargina ir kas teikia atsipalaidavimą. Pervargimas gali silpninti vaiko imunitetą, iššaukti kai kurias ligas, kurioms, atrodytų, nėra paaiškinimo: vaikas gali skųstis pilvo, galvos skausmais. Prisiminkim: kas suaugusiam yra poilsis, vaikui gali būti darbas. Pavyzdžiui, giminių šventės, kur reikia vykti pasipuošus, mandagiai elgtis, saugotis neištepti puošnių rūbų, laikytis stalo etiketo, suaugusius džiugina, o bet kokio amžiaus vaiką gali išvarginti. Reikia rasti aukso vidurį, tarp vaiko pareigų namie (išplauti grindis, prižiūrėti mažesniuosius, pasirūpinti augintiniais) ir vaiko poilsio“,  – sako psichologė.

Pasak jos, vaikų reakcijų į skyrybas gali būti įvairių, dažnu atveju tam įtakos turi tėvų santykiai su vaiku, kaip jie geba pateikti skyrybų faktą – kur ir su kuo vaikas gyvens po skyrybų, kokia bus (ar nebus) pasimatymų su kitu iš tėvų tvarka, kas keisis vaiko gyvenime.

Vaiko teisių gynėjai kasdien išklauso išsiskyrusių tėvų vaikų nuoskaudas

„Aš nenoriu padėti mamai tvarkyti kambario, nes ji išvarė tėtį iš namų ir man liūdna. Aš nesitvarkau, mama barasi, o aš verkiu. Mama sako, kad aš tinginė, tėtis taip nesakydavo, kartu mes valydavom dulkes, bet jis neateina, nes mama nenori. Kai jie kalba telefonu, vadina vienas kitą negražiais žodžiais, man baisu ir aš nenoriu valgyti, man viskas neskanu. Gydytoja sakė, kad man skauda pilvuką, nes nerandu ramybės“, – kalba pradinukė.

„Kai mes su mama pabėgome (taip sako mama) iš močiutės namų, kur gyvenome ir su tėčiu, tapo ramiau – nebėra išgertuvių ir muštynių. Bet reikia dar labiau taupyti – dabar su mama nuomojamės butą. Aš niekur neišeinu, nes nėra pinigų. Aš suprantu mamą, pykstu ant tėčio, kuris parsivedė kitą moterį, pykstu, nes močiutė užstoja tėtį. Kodėl aš gimiau tokioje šeimoje, kur visą laiką močiutė ir tėtis su savo broliais gėrė ir mušėsi, o mums nuolat trūksta pinigų?“, – atvirauja septintokė.

Apie skyrybas vaikui turi pasakyti tėvai, o ne giminaičiai, ar pašaliniai.

„Kai tėvai išsiskyrė, namie ramiau, nes nebėra barnių, bet aš esu pasimetęs – mama visą laiką prikiša, kad aš panašus į tėvą – toks pat melagis. Mama pyksta, kai aš savaitgaliais einu pas tėtį, sako, kad jo nauja draugė manęs nieko gero neišmokys. Žinoma, gerai, kad tėtis man duoda daugiau pinigų, tačiau sunku, kai mama visą laiką pikta, aš bijau jai parodyti naujus pirkinius, nes žinau, kad ji rėks ant manęs, o po to nesikalbės, tai stengiuosi nebūti namie ir nepakliūti jai į akis, dėl to dar dažniau ji mane aprėkia. Nežinau, ar gerai, kad tėvai išsiskyrė, jaučiuosi, lyg nebeturintis namų ir nebežinau, kurio iš tėvų klausyti. Tėvai išsiskyrė, o kaip gyvensiu aš?“ – klausia paauglys.

Tai tik kelių vaikų mintys, kurias jie jaučia ir išsako vaiko teisių gynėjams po tėvų skyrybų. Išsiskyrusių tėvų vaikų šiandien yra šimtai tūkstančių. Vaiko teisių gynėjai, psichologai ne tik girdi vaikų nuoskaudas, bet ir stengiasi jiems padėti išgyventi, suprasti, kas vyksta, kaip reaguoti, kaip išgyventi. Specialistai visuomet stengiasi įtraukti ir tėvus, paaiškina jiems, kokios galimos pasekmės vaikui ir jo raidai, jei vaikas matys barnius, rietenas, melą, manipuliacijas. 

Apie skyrybas ir tai, kas laukia, būtina kalbėtis su vaiku

Tarnybos psichologė pastebi, kad vyrauja nuomonė, jog skyrybos yra tik tėvų reikalas, bet tai neteisinga. Sprendimą skirtis priima tėvai, bet pasekmes jaučia ir keičiasi visa šeima. 

„Apie skyrybas vaikui turi pasakyti tėvai, o ne giminaičiai, ar pašaliniai. Vaikui svarbu žinoti su kuo, kur jis gyvens, kur bus jo žaislai, kur jis grįš iš būrelio, kada jį pasiims kitas iš tėvų. Skyrybų procese nežinioje su savo mintimis paliktas vaikas susitvarkyti vienas negali. Blogiausia, ką gali padaryti tėvai, tai nutarti, kad skyrybos vaikų neliečia, nes jiems neva nieko neatsitiko, gi skiriamasi ne su jais“, – sako Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė J. Marcinkevičienė.

Kaip teigia psichologė, su vaiku būtina apie visa tai kalbėtis: pagal jo amžių išklausyti, sužinoti jo baimes ir jas išsklaidyti. Mažesni vaikai gali turėti iliuzijų, kad sutaikys tėvus, vyresnieji suvokia, kas vyksta, tačiau suvokia ir tai, kiek jie yra palikti su savo išgyvenimais. 

„Pagrindinė tėvų pareiga šiuo atveju – tarpusavyje susitarti dėl palankiausio vaikui varianto. Vaikai tų tėvų, kurie sprendimus dėl vaiko priima vadovaudamiesi ne savo, bet vaiko interesais ir po tėvų skyrybų palaiko gerus santykius su abiem tėvais, jaučiasi  mylimi ir  reikalingi“, – konstatuoja vaiko teisių gynėja. 

Būna atvejų, kuomet vaiko emocijos pasireiškia netinkamu elgesiu, būna, kuomet vaikai patiria psichosomatinių reakcijų.

Psichologė sako, kad skyrybos yra vienas iš praradimų, todėl kaip ir gedului (o skyrybos ir yra savotiškas gedulas) būdingi etapai ir tam tikri elgesio modeliai: „Neigimo etape vaikas gali ignoruoti tėvų skyrybas – reikalauti, kad abu ateitų į darželį, išėjusio tėvo prašyti sugrįžti. Pykčio etape vaiką užvaldo kaltinimai – jis gali darytis irzlus, patirti depresiją, vaiką apima neviltis. Perėjus į derėjimosi etapą, vaikas gali bandyti sutaikyti tėvus, manipuliuoti jais, skausmingai išgyventi tų derybų pasekmes. Paskutinis gedėjimo įveikimo etapas – susitaikymas su faktu. Tik lieka klausimas, kiek ilgai ir skausmingai besiskiriančių tėvų vaikas iki šio etapo eis. Gal tai jam kainuos dešimtmečius? Šį skausmą gali sumažinti tėvai, o esant reikalui ir kvalifikuoti specialistai“. 

Vaikai turi jausmus, kuriuos būtina atliepti

Vaikai skyrybų procese negaudami aiškių atsakymų, išgyvena daug neigiamų jausmų. Vaikai yra pažeidžiami, nes kai suaugę priiminėja sprendimus, vaikai įtakos beveik neturi. „Bet vaikai turi jausmus. Būna atvejų, kuomet vaiko emocijos pasireiškia netinkamu elgesiu, būna, kuomet vaikai patiria psichosomatinių reakcijų (pykinimas, vėmimas, panikos atakos, įvairūs skausmai, galvos svaigimas, ir pan.). Tokio pobūdžio reakcijos yra didelio emocinio krūvio pasekmė. Tėvai žino, kad vaikas į tėvų skyrybas gali sureaguoti, greičiau pastebi pasikeitusį vaiko elgesį. Psichosomatiniai simptomai gali pasireikšti ir greit, ir po ilgesnio laiko, tuomet vaikas vedamas pas gydytojus, atliekami tyrimai. Neradus fiziologinio pagrindo, pagalbos būtina kreiptis pas psichologą ar psichoterapeutą“, – sako su vaikais dirbanti tarnybos psichologė. 

Pasak vaiko teisių gynėjų, tėvai nusprendę skirtis, turi pagalvoti, kaip tai paveiks vaiką, ką aš, kaip tėtis ar mama, darau, kad mano vaikas patirtų kuo mažiau žalos: ne ko aš noriu, kaip tėtis ar mama, bet tai, kaip toje situacijoje geriausia vaikui. Abu tėvai turi paaiškinti vaikui, kad jie ir toliau išliks vaikui tėvais, kuriuos jis galės vienodai mylėti ir bus jų mylimas. Svarbu išklausyti vaiko nuomonę. Tai nereiškia, kad tėvai privalo paklusti vaiko norams, bet turi jų paisyti, kiek tai neprieštarauja geriausiems vaiko interesams.

Lietuvos įstatymai numato, kad tėvų teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios, nepriklausomai, ar vaiko tėvai gyvena kartu, ar skyrium. 

Skyrybų metu vaikai išmoksta manipuliuoti

Kiekvienas vaikas, kurio tėvai išsiskyrė ar skiriasi, patiria daug skaudžių išgyvenimų, tačiau dedant nuoseklias pastangas kiekviena situacija yra įveikiama.

Vaiko teisių gynėjai dažniausiai susiduria su vaikais ir jų tėvais, kuriems nepavyko sklandžiai išsiskirti. Neretai tenka kalbėtis su vaikais, kurie tėvų yra verčiami rinktis mylėti kažkurį vieną iš jų. Toks tėvų elgesys, kuomet vaikas myli abu tėvus, labai skaudina vaiką, jis tampa tėvų įrankiu skyrybų procese. 

Pasak su vaikais dirbančių specialistų, ne pačios skyrybos vaikams daro žalą, o tai, kaip jos vyksta. Vienas žalingiausių veiksmų, kuriuos daro išsiskyrę tėvai, tai vaikų panaudojimas aiškinantis santykius, kovojant dėl turto ir gydant savo, t. y. tėvų psichologines žaizdas.

„Vaikai jau savaime manipuliuoti ima labai anksti, o su amžiumi jų manipuliacijos tampa vis sudėtingesnės. Vaikai manipuliacijų „tobulinimo“ išmoksta iš tėvų. Tenka girdėti, kad vienas iš tėvų vaiką paklaidina jausmuose: „Jei pasakysi, ką mama veikia vakarais, galėsime nusipirkti picos/nupirksiu norimą žaidimą ar pan.“. Ilgainiui šią bendravimo formą perima ir vaikai. Jie tikisi atlygio už savo elgesį, o tokią elgesio formą vaikas gali pradėti naudoti bendraudamas su kitu tėvu, su draugais ir ateityje, sukūręs savo šeimą ir pan. Santykiai, paremti vien tik manipuliacijomis, nėra nuoširdūs, jie žalingi“, – problemą įvardija psichologė.

Tėvų vienas kito žeminimas padaro didelę žalą vaiko ateities pasirinkimams

Sunkiausia, kai vaikai ir toliau gyvena savo tėvų santykių košmare – nuolatiniuose ginčuose,  barniuose. Vaiko teisių gynėja sako, kad vaikai būna žalojami ir buvusio partnerio persekiojimu, kenkimu (sutartu laiku nepasiimtas vaikas iš būrelio, o buvusiam partneriui pavėlavus paskambinama, kad pats pasiimtų vaiką žinant, kad šis tikrai nespės). Taip vaikai gauna žinutę, kad jie tėvams nereikalingi ir kelia problemų. Galima tik įsivaizduoti, kiek pagalbos reikės tokiam vaikui, kad jis grįžtų į normalią emocinę būseną.

Jeigu buvę sutuoktiniai vaikui teigia, kad mama ar tėtis yra blogi, ateityje jaunuolis ar mergina gali turėti didelių sunkumų užmezgant romantinius santykius ir kuriant šeimą. Nes pasąmonė ir tėvų „pamokos“ signalizuoja, kad iš šeimos partnerio nieko gero nesitikėk, keršyk, apgauk. 

Psichologė pastebi ir tai, kad triukšmingai besiskiriančių tėvų vaikai gali jausti gėdą. Vaikai gali šalintis draugų, būrelių, kad nereikėtų teisintis ar meluoti dėl tėvų santykių. Neįvardinti jausmai vaiką uždaro „į jausmų kalėjimą“.

Besiskiriančiai porai sunku priimti bendrą gerą sprendimą dėl vaikų, kai dar atviros santykių „žaizdos“. Bet tai yra jų, kaip atsakingų ir mylinčių tėvų, pareiga. 

Jei nepavyksta to padaryti savarankiškai, tėvams reikia kreiptis pagalbos ir jos turi norėti abu tėvai. „Kiekvienas vaikas, kurio tėvai išsiskyrė ar skiriasi, patiria daug skaudžių išgyvenimų, tačiau dedant nuoseklias pastangas kiekviena situacija yra įveikiama“, – įsitikinusi psichologė.

Svarbu išgirsti vaiko nuomonę ir jo atostogų lūkesčius

„Dažnai tėvai su nostalgija ir ilgesiu prisimena tuos laikus, kai jų vaikas neprieštaraudamas vykdavo kasmetinių, tradicija tapusių šeimos atostogų. Tėvai tikisi, kad bendrų atostogų metu visi šeimos nariai, kaip ir anksčiau, kartu leis laiką, žais stalo žaidimus ir pan. Tačiau paauglystė yra ypatingas laikotarpis tiek vaiko, tiek tėvų gyvenime – paauglys turi savo nuomonę, norus bei lūkesčius ir jie dažnu atveju nebesutampa su tėvų. Būtent dėl nepateisintų lūkesčių dažniausiai kyla konfliktai šeimos atostogų metu“, – atkreipia dėmesį J. Marcinkevičienė. 

Psichologė pataria, prieš planuojant atostogas pasistengti pasikalbėti apie kiekvieno šeimos nario atostogų lūkesčius ir tokiu būdu išvengti galimo nepasitenkinimo vėliau: „Kuo daugiau iš anksto bus suderinti asmeniniai interesai, kuo viskas bus aiškiau, tuo didesnė tikimybė, kad pavyks atostogauti darniau. Kilus konfliktui, derėtų jo neaštrinti ir stengtis kuo paprasčiau ir greičiau jį išspręsti“. 

Į ką svarbu atkreipti dėmesį planuojant atostogas

Pasak J. Marcinkevičienės, planuojant atostogų kryptį, veiklas, labai naudinga tėvams į tai įtraukti ir savo atžalas. Tėvai kviečiami prisiminti, kad jų paauglys yra žymiai brandesnis, savarankiškesnis, siekiantis autonomiškumo, išklausymo, įvertinimo bei pasitikėjimo sprendimų priėmime, nei prieš keletą metų.  

„Renkantis atostogų vietą, būtina pagalvoti apie tai, kad paaugliui norėsis daugiau privatumo, pavyzdžiui, atskiro kambario nuo tėvų arba didesnio kambario, jei šeimoje yra daugiau vaikų. Jei šeimoje yra skirtingo amžiaus vaikų, naudinga rinktis tokią atostogų vietą, kur veiklos būtų visiems, atsižvelgiant ne tik į skirtingą amžių, bet ir į pomėgius bei asmeninius skirtumus. Stenkitės pasyvias veiklas derinti su aktyviomis, taip pat palikti laisvo laiko, kurį paauglys galėtų skirti sau“, – patarimais dalijasi tarnybos psichologė. 

Nedrauskite naudotis išmaniaisiais įrenginiais

Vaiko teisių apsaugos specialistams tenka girdėti, kad atostogų metu pagrindinis tėvų tikslas yra ženkliai apriboti naudojimąsi išmaniosiomis technologijomis. Verta prisiminti, kad šiuolaikinė paauglių karta auga su išmaniaisiais telefonais, internetu ir tai jiems yra įprasta jų kasdieniame gyvenime. Taip pat tam įtaką padarė pandemijos nulemtas karantino laikotarpis, kuomet išmanieji prietaisai tapo vienintele priemone bendrauti su draugais.  

Tėvų noras, kad paauglys šeimos atostogų metu nesinaudotų telefonu ar kompiuteriu, reiškia, jog jis negalės palaikyti jokio kontakto su savo draugais visų atostogų metu. „Tokia žinia ne vieną paauglį gali išmušti iš vėžių, natūraliai sukelti norą priešintis ir konfliktuoti su tėvais. Jei paauglys šeimos atostogų metu bendraus su savo draugais, pasidalins nuotraukomis, įspūdžiais, tai tikrai nereiškia, kad jis nevertina laiko, praleisto su savo šeima“, – pastebi psichologė. 

Kaip sudominti paauglį ir rasti jam įdomias pramogas

Atvykus atostogauti prie jūros, reikėtų suprasti, kad jeigu suaugusieji mėgsta pasimėgauti saulės voniomis paplūdimyje, tai dar nereiškia, jog ir paaugliams tai patinka. Tam gali būti pačių įvairiausių priežasčių – vieniems nuobodu, kitiems nepatogu, kad jie, tokie dideli, dar atostogauja su tėvais. Neretai paaugliai būna kritiški savo išvaizdai, tad paplūdimio, ypatingai, kur gali būti pažįstamų, jie gali iš esmės vengti. 

„Jeigu šeimoje yra jaunesnių vaikų, dažniausiai tėvai jiems skiria daugiau dėmesio. Tai nėra gera praktika – reikėtų pasistengti vaikams skirti vienodai dėmesio. Koks tas dėmesys, priklauso ir nuo paauglio interesų. Jei vaikas sportiškas – sportuokite kartu, jei patinka muzika – nueikite į jo mėgstamo atlikėjo koncertą, galbūt vaikas mėgsta fotografuoti – pasisiūlykite atrasti įdomias vietas kartu. Jeigu vis atidėliojote drauge pasižiūrėti filmą, nepraleiskite progos ir pasimėgaukite vieni kitų kompanija. Veiklų tikrai yra daug, tik reikia ne tik išgirsti vaiką, bet ir veikti: apie galimas veiklas pasidomėti dar prieš išvykstant, kad galima būtų pasiruošti: ar atsivežti dviračius, ar susiplanuoti maršrutus, ar nusipirkti bilietus į pramogas“, – pataria psichologė.

J. Marcinkevičienė sako, kad atostogose labai svarbu vaikui skirti dėmesio: „Atostogos su šeima reiškia, kad tai yra šeimos laikas ir puikus metas susidraugauti su savo paaugliu, kuris, tikėtina, kitais metais, turėjęs geras atostogas, pats norės vykti kartu.

Jei paauglys atsisako atostogauti su tėvais

Tėvai gali susidurti su situacija, kuomet paauglys gali labai racionaliai ir argumentuotai paaiškinti, kodėl nenori atostogauti su tėvais. Suprantama, kad tėvams gali būti labai sudėtinga tai suprasti, dažnu atveju jie tai gali priimti kaip įžeidimą, šeimos tradicijų laužymą ir pan. Gali būti, jog paauglys vasaros atostogų laiką suplanavo su draugais, sugalvojo jam ypatingai įdomių bei naudingų veiklų ir nenori vykti atostogauti kartu su tėvais.  

„Tėvai šioje situacijoje gali jaustis nusiminę bei sutrikę. Labai svarbu išklausyti savo paauglį ir ieškoti kompromisų. Galbūt paauglys nori savo atostogas leisti stovykloje? Svarstant šią galimybę, tėvai turėtų atsižvelgti į vaiko pomėgius bei interesus ir kartu ieškoti priimtiniausio sprendimo. Gali būti, kad paauglys yra suplanavęs per savo atostogas užsidirbti. Tokiu atveju tėvai turėtų įdėti pastangų ir su paaugliu aptarti visus aspektus“, – komentuoja J. Marcinkevičienė.

Bauginanti statistika

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Jūratė Marcinkevičienė sako, kad bent sumažinti šią riziką tikrai galima. Kartu ji pabrėžia, kad yra daug gražių pavyzdžių, kai kilę iš išsiskyrusių šeimų žmonės sukuria tvirtas santuokas, puoselėja gražų, ilgalaikį ryšį, augina vaikus.

Kokį elgesio modelį vaikas pasirinks užaugęs, labai priklauso nuo tinkamo tėvų elgesio per skyrybas ir po jų, nuo to, kaip tėvai vaikui aiškins apie savo skyrybas, kokį tarpusavio bendravimo pavyzdį rodys. Pasak psichologės, vaikams, kurie išgyvena tėvų skyrybas, daugeliu atvejų reikalinga ir psichologinė pagalba.

Statistika rodo, kad skyrybų skaičius Lietuvoje kasmet auga. Mūsų šalyje išsiskiria beveik kas antra susituokusi pora. 2019 m. duomenimis, daugiau nei pusė (54 proc.) išsituokusių porų turėjo bendrų iki 18 metų amžiaus vaikų. Po skyrybų be vieno iš tėvų (dažniausiai be tėvo) kasmet lieka gyventi apie 7 tūkst. vaikų. 2009–2019 m. nepilnose šeimose liko gyventi daugiau nei 80 tūkst. vaikų.

"Didelis skyrybų skaičius Lietuvoje reiškia, kad daugėja šeimų, kuriose vienas arba abu partneriai yra kilę iš nepilnų šeimų. Atlikti tyrimai patvirtina, kad tokios šeimos skiriasi dažniau, išsiskyrusių tėvų vaikai linkę anksčiau kurti santuokas, taip pat daug dažniau jiems nepavyksta santuokos išsaugoti", – sako psichologė J.Marcinkevičienė.

Nėra tik faktas

Tėvų skyrybos – ilgas procesas, kurio pradžia – dar iki skyrybų, o padariniai gali būti jaučiami ilgą laiką. Kiekvienas vaikas į tėvų skyrybas reaguoja individualiai, tačiau visiems šis įvykis yra skaudus ir dažnai netikėtas. Tėvų skyrybų padariniai labai priklauso nuo tėvų elgesio su vaiku ir tarpusavyje.

"Tėvų skyrybos daro didelę įtaką vaikų psichikai. Vaikai stebi tėvus ir kopijuoja jų elgesio modelį. Šeima yra pamatas vaiko vertybių sistemai formuotis, o po tėvų skyrybų šis pamatas dažnai praranda stabilumą. Skyrybų procesas daro įtaką vaiko savęs ir aplinkos supratimui, didėja jo pažeidžiamumas, gali išryškėti elgesio bei emocijų sunkumai, kurie lemia vaiko prisitaikymą ir turi reikšmės gebėjimui sukurti ilgalaikius bei nuolatinius santykius ateityje", – paaiškina J.Marcinkevičienė.

7 tūkst. – tiek vaikų kasmet lieka be vieno iš tėvų.

Pasak psichologės, vaikams, kurie išgyveno tėvų skyrybas, daugeliu atvejų reikalinga psichologinė pagalba ir parama. Tai gali būti tėvų, bendraamžių, artimųjų palaikymas. Gerai, jei psichologinę pagalbą gali suteikti kvalifikuoti specialistai.

Būtina pagalba vaikui

Psichologė pabrėžia, kad, nepaisant vykstančių skausmingų išgyvenimų, susijusių su skyrybų procesu, tėvams svarbu nepalikti vaikų nežinioje. Būtina prisiminti, kad skyrybos nėra tik tėvų reikalas – vaikai šį procesą išgyvena ypač skausmingai.

"Svarbu, kad vaikas apie skyrybų procesą sužinotų ne iš svetimų, bet iš jam artimiausių žmonių. Vaikams būtina žinoti, kas vyksta šeimoje. Jiems turi būti atsakyta į rūpimus klausimus. Suaugusiųjų vaidmuo šiame procese – ypač svarbus. Tėvams būtina skirti dėmesio vaikui, įsigilinti į jo vidinį pasaulį ir išgyvenamus jausmus", – primena psichologė.

Skyrybų laikotarpiu būtina padėti vaikams tinkamai suvokti pokyčius. Vaikui būtina paaiškinti, kad jis dėl tėvų skyrybų nekaltas, kad tėtis ar mama jo nepalieka.

"Kai kurie vaikai gali padaryti netinkamą išvadą, kad tėvai palieka ne tik sutuoktinį, bet ir juos. Taip pat gali manyti, kad skyrybos – tik laikinas dalykas ir, labai pasistengus, galima vėl padėti tėvams gyventi kartu. Toks galvojimas kelia vaikui nepagrįstų lūkesčių ir nepadeda įveikti krizės", – sako psichologė.

Labai svarbu, kad vaikas besiskiriančių tėvų nebūtų naudojamas kaip ginklas – manipuliacijos objektas aiškinantis santykius, keršijant vienas kitam.

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė J.Marcinkevičienė pabrėžia, kad dėmesys, nuoseklumas, pastovumas ir laiku suteikta pagalba vaikams suteikia galimybę emociškai lengviau išgyventi krizę dėl įvykusių tėvų skyrybų. Besiformuojantys konstruktyvūs streso įveikimo ir konfliktų sprendimo įgūdžiai, rūpinimasis vaiko psichikos sveikatos stiprinimu didina tikimybę, kad vaikai ateityje sėkmingiau kurs ilgalaikius santykius.

Kaip elgtis, kad skyrybos kuo mažiau sužeistų vaiką

• Paaiškinti vaikui esamą situaciją jam suprantama kalba, atsižvelgiant į vaiko amžių.

• Pasakyti vaikui, kad jis nekaltas dėl tėvų skyrybų.

• Paaiškinti vaikui, su kuo jis gyvens, kada ir kaip galės matytis su kitu iš tėvų, kuris išsikrausto.

• Paaiškinti vaikui, kad skyrybos nėra laikinas dalykas, kad tėvai nebesueis kartu gyventi.

• Priimti vaiko jausmus (pyktį, kaltę, baimę ir t.t.), stengtis įsigilinti į vaiko vidinį pasaulį.

• Vykstant konfliktams tarp suaugusiųjų, vaikas neturi būti jų centre. Būtina atskirti sutuoktinių tarpusavio santykius nuo jų santykių su vaikais.

• Tėvams gyvenant atskirai, svarbu, kad vaikas iš abiejų tėvų girdėtų ir matytų pagarba paremtus santykius, nepaisant to, kad jie išsiskyrę.

• Tėvams nedera kaltinti vaiko priskiriant išsiskyrusio partnerio neigiamas savybes vaikui.

• Svarbus pagarba paremtas bendravimas tarp išsiskyrusių tėvų. Konstruktyvūs problemų sprendimo įgūdžiai leidžia vaikui suprasti, kad ir kartu negyvendami tėvai gali sutarti bei suteikti vaikui visapusišką paramą.

Dėl galimo vaiko teisių pažeidimo kreipkitės į artimiausią teritorinį Tarnybos skyrių – darbo dienomis nuo 8:00 iki 17:00. Norėdami pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą po darbo valandų, nedarbo bei švenčių dienomis kreipkitės bendruoju pagalbos telefonu – 112.

Neretai ir gydytojo psichiatro diagnozuotus psichikos bei elgesio sutrikimus. Dažniausiai šias šeimas kamuoja nepriteklius, nedarbas, nepasitikėjimas, beviltiškumas. Su šeimomis dirbantys specialistai pastebi, kad pokyčių galima tikėtis tik tuomet, jei pavyksta įrodyti, kad stengtis verta, nes priklausomybę įveikti ir savo vaikus pačiam auginti tikrai įmanoma.

„Prieš suteikiant pagalbą, žmonėms būtina parodyti pagarbą. Dėmesys ir empatija padeda užmegzti bei palaikyti pozityvius tolesnius santykius, o kartu sustiprina šansus, kad žmogus ras jėgų keisti gyvenimo būdą, vaikai grįš į šeimą“, - įsitikinusi Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos psichologė Jūratė Marcinkevičienė.

Nuo alkoholio priklausomi visi artimieji

Kėdainių rajone gyvenantis Robertas pilnametystės sulaukė globos namuose. Iki tol jo atsiminimuose – tik gatvėje praleistas laikas, patirtos nuoskaudos, baudžiamosios bylos ir iki šiol persekiojančios skolos. Į gyvenimo užribį vaikiną nustūmė priklausomybė alkoholiui, kurį Robertas vartoja nuo paauglystės. Girtavo ir abu jo tėvai, o išgertuves lydintys konfliktai jau buvo tapę jaunuolio kasdienybe.

Nuo paauglystės Robertą pažinojusi mobiliosios komandos priklausomybės ligų specialistė, anksčiau mokykloje dirbusi Gitana Stasytienė atvira: „Visos pedagogų ir specialistų pastangos tuomet nueidavusios perniek – vaikinas problemos nepripažino“.

Jaunuolis dar giliau klimpo, pradėjęs bendrą gyvenimą su panašaus likimo mergina. Ji taip pat patyrė skausmo kupiną vaikystę. Nors jauni žmonės ir laikėsi vienas kito, tęsė savo tėvų gyvenimo būdą. Kai susilaukė vaikelio, jiedu jį mylėjo, tačiau rūpinosi  vaiku pagal suformuotą pavyzdį, kokį gavo iš savo tėvų. Šalia visada buvo alkoholis, kuris galiausiai atvedė į gilią krizę – mažyliui augti šeimoje tapo nebesaugu, nes tėvai nuolat būdavo apsvaigę. Prieš kurį laiką vaikas laikinai buvo perkeltas į saugius, juo pasirūpinti pasirengusios šeimos, namus.

Sveikimo kelias prasidėjo netekus vaiko

Tik namuose nutilus vaikučio krykštavimui, jauna mama visgi priėmė sprendimą gydytis ilgalaikės reabilitacijos bendruomenėje. G. Stasytienė sako, kad moteris buvo ryžtingesnė nei partneris: „Meilė vaikui jai neleido pasiduoti. Dėl dukters ryžosi žengti nelengvu keliu į blaivų gyvenimą, įveikti nuo paauglystės lydintį potraukį svaigalams. Reabilitacijos bendruomenėje mama praleis metus, per tą laiką jos ryšys su vaiku nenutrūks, atsakingi žmonės padės jai nuolat su juo susitikti“.

Robertui ilgą laiką sekėsi sunkiau: jis keikė institucijas, jų tvarkas ir reikalavimus, kaltino kišantis į jo gyvenimą, atsisakė pripažinti akivaizdžias problemas.

Mobilioji komanda su šia šeima dirba holistiškai – apjungia trijų specialistų patirtį: priklausomybės ligų, psichologijos ir socialinės srities žinovo. Šiuo būdu vykęs intensyvus darbas ir profesionalų atkaklumas galiausiai davė rezultatą.

„Pirmasis laimėjimas buvo tai, kad įveikėme vyro įsitikinimą, jog niekas jam jau nebepadės ir prasmės stengtis nėra. Vykdėme psichoedukacijas, padėjome išspręsti kai kurias socialines problemas, užsiregistruoti sveikatos priežiūros įstaigoje, suradome jam gydytis tinkamiausią reabilitacijos bendruomenę ir palydėjome“, - pasakoja už socialinę sritį atsakinga Dalia Dimavičienė.

Psichologė J. Marcinkevičienė neslepia, kad buvo nerimo – ar skausmingas išsiskyrimas su drauge ir vaiku bei vidinio nerimo laikas vyro nepalauš, ar jis ištvers adaptacinį laikotarpį reabilitacijoje.

Svarbu – laiku atpažinti problemas ir jas nedelsiant spręsti

Dabar, praėjus beveik trims mėnesiams, iš abiejų reabilitacijos centrų mobiliosios komandos specialistes pasiekė džiuginančios žinios: mama sparčiau, Robertas šiek tiek lėčiau, bet sveiksta, abu dirba ir vis dažniau šypsosi.

„Dabar jau atrodo, kad šypsotis galime ir mes – mums pavyko. Noriu tikėti, kad pasibaigus reabilitacijos laikui, vaiko tėvai toliau kurs blaivų gyvenimą, patys augins savo vaiką ir rodys jam kitokį pavyzdį“, - sako priklausomybės ligų specialistė G. Stasytienė. 

Visose apskrityse veikiančių mobiliųjų komandų specialistų misija yra ta pati – padėti atpažinti ir įvardinti šeimos problemą, keisti nuostatas ir požiūrį į gyvenimą, ieškoti sprendimų ir padėti juos priimti. Komandai iš klientų tenka išgirsti daug kaltinimų, grasinimų, pykčio ar sielvarto kupinų riksmų, tačiau labiausiai Kėdainių Vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos kolektyvas didžiuojasi atgaliniu ryšiu iš žmonių, kuriems jie padėjo. Viena iš tokių yra Roberto šeima.

Per devynis šių metų mėnesius komanda intensyviai dirbo su 50 šeimų. Joms suteikta beveik 500 konsultacijų. Bevažiuodamos nuo vienos šeimos pas kitą, specialistės nuvažiavo kelią, kurio užtektų visą Lietuvą apjuosti dešimt kartų.