Sovietmečiu nuolaidų nebuvo

Kauno technologijos universiteto (KTU) lektorė, rinkodaros specialistė Rasa Gudonavičienė pastebi, kad pirmajame šio tūkstantmečio dešimtmetyje Lietuva dar nebuvo tokia artima Vakarų kultūrai ir tradicijoms, todėl ir nuolaidos per išpardavimus anuomet buvo gerokai kuklesnės.

„Yra tendencija, kad jos didėja, nes, palaikant didesnį sąlytį su Vakarais, žmonėms keliaujant, matant, kokios nuolaidos tam tikru metu būna kai kuriose užsienio šalyse, mes artėjam link to. Tačiau tokių nuolaidų kaip Vakarų Europoje ar Amerikoje dar nepasiekiame“, – konstatuoja rinkodaros specialistė.

Sovietiniais laikais nuolaidų apskritai nebuvo. „Tik vėliau atsirado – 2, 5, 7 proc. nuolaidos. Dabar jau matome ir 60 proc., ir 75 proc. nuolaidas, bet tai labiau viliojimo efektas, kai tokia nuolaida taikoma bent vienai prekei iš viso asortimento, kad pardavėjas išliktų sąžiningas“, – priduria ji.

Susidaro toks įspūdis, kad dabar akcijų dienos kuriamos taip, jog vienas specialus pasiūlymas keistų kitą. Praėjusią savaitę daugybė elektroninių ir fizinių parduotuvių siūlė įvairias akcijas, mat lapkričio 11-ąją buvo žymima Viengungių diena. Greitai laukia didieji Juodojo penktadienio ir Kibernetinio pirmadienio išpardavimai, kurie iš esmės tęsis beveik ištisą mėnesį.

Viengungių diena atsirado Kinijoje. Dėmesys sukoncentruotas į vienetukais pažymėtą datą, galbūt net kuriama prielaida, kad, apsipirkdamas prekybos centre, sutiksi antrąją pusę, o dar ir nuolaidų bus“, – apie ne tik užsienyje, bet jau ir Lietuvoje populiarią akcijų dieną pasakoja R.Gudonavičienė.

„Vakarėjame – ir Valentino diena, ir Helovinas mums jau įprasti, ne tik tam tikri išpardavimai. Rinkodaros specialistai nesnaudžia ir visa tai grindžiama pasiūlos ir paklausos dėsniu – kuo didesnė pasiūla, tuo ji turi būti labiau pastebima, labiau išsiskirti, labiau sudominti pirkėją. Kodėl to nebuvo sovietiniais laikais? Todėl, kad tai buvo deficito laikai, o dabar gyvename paslaugų ir prekių pertekliaus laikais“, – pabrėžia ji.

Juodasis penktadienis“ ne tik racionalus kainos dydžio sumažėjimas, kartu tai ir jausmas – tarsi kasmetinė vartojimo šventė, kurioje yra svarbu ne tik sutaupyti, bet ir tiesiog kažką pirkti.

Visagalis internetas

Eilės aplink universalines parduotuves, įnirtingos muštynės dėl prekių ir didžiulės minios, kurios plūsta pro mažmeninės prekybos vartus… Visa tai – kai kurių amerikiečių prisiminimuose įsirėžę vaizdai iš senųjų Juodųjų penktadienių išpardavimų realybės.

Tačiau bėgant metams tai, kas anksčiau apibrėžė šį šeštajame dešimtmetyje užgimusį reiškinį – spurto genamą lėkimą į parduotuves prieš saulėtekį, kad spėtumėte apsipirkti per 24 valandas, nes tik tiek laiko galiodavo ši akcija, – labai pasikeitė.

Nuo tada, kai po Padėkos dienos išaušusiam Juodajam penktadieniui teko konkuruoti su Kibernetinio pirmadienio pasiūlymais, Juodojo penktadienio išpardavimai virto išankstiniais ir vis dažniau yra perkeliami į internetą.

Užuot laukę Juodojo penktadienio, ėję į parduotuves, pirkėjai dabar gali pasinaudoti pasiūlymais bemaž visą Juodojo lapkričio mėnesį iki pat internetinės prekybos nuolaidų viršūnės Kibernetinio pirmadienio.

Dėl šios priežasties Juodasis penktadienis gimtinėje JAV praranda savo žavesį – paprasčiausiai nebėra tikslo lėkti į parduotuves ir potencialiai fiziškai pakovoti dėl savo išrinktojo plačiaekranio televizoriaus ar planšetinio kompiuterio, mat beveik visą mėnesį galima rasti nuolaidų net nepakilus nuo sofos savo namuose.

Vizionierius, kūrybininkas, rinkodaros ekspertas doc. dr. Justinas Kisieliauskas taip pat akcentuoja prekybą internete. Pasak jo, pažvelgiant į šioje erdvėje įsikūrusių pardavėjų visumą, tikriausiai bet kuriuo metu galima surasti bent vieną, kuris kam nors taikys nuolaidą.

„Internetas, kaip vieta apsipirkti, dažniausiai tuo vartotojus ir masina – jie tikisi čia, su nuolaida ar be jos, atrasti pigiau. Priimant internetą kaip visumą, dažnai taikomos nuolaidos kaip skatinamoji pardavimo priemonė pirkėją išties pripratina prie nubrauktos kainos. Ir jei pirkėjas palaukti gali – prekė nėra pirmo būtinumo ar skubos – nubrauktos kainos jis tikrai išlauks“, – įsitikinęs doc. dr. J.Kisieliauskas.

„Gal dėl to, sakyčiau, Viengungių dienos, Kibernetinio pirmadienio, Juodojo penktadienio ar kiti sezoniniai išpardavimai yra puikios nuolaidų taikymo kelrodės rinkodaros specialistams, be kurių verslai tik kenktų vieni kitiems, neturėdami aiškių nuolaidų taikymo gairių“, – požiūriu dalijasi ekonomistas.

Pasak jo, sparčiai augantis pirkimas internetu ir greta jo žengiantis Kibernetinio pirmadienio reiškinys yra vieni ryškiausių pastarųjų metų pokyčių. Lietuvių sujudimas pirkinių rinkoje išpardavimų laikotarpiu taip pat ryškiai jaučiamas ir įdomu tai, kad didesnis jis – būtent internete.

„Tai galima aiškinti faktu, kad Lietuvoje Juodųjų penktadienių tradicijos dar nėra giliai įsišaknijusios ir artimesnės jos būtent arčiau vakarietiškos kultūros esančiam internetui, kuris kaip pirkimo vietą seniai išnaudoja vartotojų auditoriją“, – sako doc. dr. J.Kisieliauskas.

Racionalumas ir impulsyvumas

Grįžtant prie fizinių parduotuvių, daug kas pirkėjus viliojančias metodikas, tokias kaip prekybos vietose sklindantys kvapai ar skoniai, kuriuos gali išmėginti prieš pirkdamas produktą, vadina prekybininkų triukais, tačiau R.Gudonavičienė sako, kad niekas neverčia žmonių nei pirkti, nei eiti į parduotuves. „Tiesiog kai kuriems tai yra naudinga, o kai kuriems – prapultis. Nuo žmogaus priklauso“, – įsitikinusi ji.

Čia svarbu suvokti racionalumo aspektą. „Jei pirkėjas buvo iš anksto numatęs, kad įsigys televizorių, telefoną ar drabužį ir laukė savo pasirinktos prekės nuolaidos, jam bus naudinga, jis sutaupys per Viengungių dieną, Juodąjį penktadienį ar Kibernetinį pirmadienį. Bet problema ta, kad dažnam tokie renginiai, kaip aš juos vadinu, yra papildomas stimulas išleisti pinigų neplanuotai. Žmogus pasiduoda bandos jausmui, kuris mums nesvetimas, nes juk visi perka, o aš nepasinaudosiu ta nuolaida? Tačiau gal to daikto visai nereikia?“ – retoriškai klausia ekonomistė.

Pasak J.Kisieliausko, vis dėlto reikėtų atsiminti, kad Juodasis penktadienis ne tik racionalus kainos dydžio sumažėjimas: „Kartu tai ir jausmas – tarsi kasmetinė vartojimo šventė, kurioje yra svarbu ne tik sutaupyti, bet ir tiesiog kažką pirkti.“

Tai kas gi nusveria svarstykles: ar per tokias akcijas daugiau sutaupoma, ar išleidžiama? „Veikiausiai laimi impulsyvumas, – atsako R.Gudonavičienė. – Tyrimai rodo, kad ne verslas–vartotojui (angl. business-to-consumer) sektoriuje, o verslas–verslui (angl. business-to-business) sektoriuje pirkimai yra daug racionalesni: paskaičiuota, pasverta, yra periodiškumas. Mūsų, kaip paprastų žmonių, pirkėjų visuomenės dalis yra mažiau racionali.“

Materialumas ar susilaikymas?

Šiuo metu siaučia viena kitą genančios krizės, karas Ukrainoje, visuomenė dar nepamiršo ir pandemijos šoko. R.Gudonavičienės samprotavimu, bent dalis žmonių per šį pirkinių laikotarpį atsisakys materialumo ir galbūt aukos Ukrainai. „Tačiau vėlgi – priklauso nuo žmogaus, juk ne visi Ukrainai aukoja“, – pridurti skuba ji.

Ekonomistė taip pat primena pandemijos metu kilusį pirkinių bumą – žmonės pirko tiek daug, kad šiandien, veikiausiai, liko kur kas mažiau racionalaus poreikio pirkiniams. „Pandemijos metu pirko buitinę techniką, kompiuterijos, statybinės, apdailos, namų apyvokos prekės buvo šluote šluojamos. Galbūt drabužių sektorius labiau nukentėjo, nes dauguma sėdėjo namuose, naujiems drabužiams poreikis mažėjo“, – vertina ji.

Tačiau gali būti ir taip, kad dabartinėje ekonominėje situacijoje žmonės norės atsikratyti laisvų pinigų – paversti juos į kokį nors vertingesnį daiktą, kad šie nenuvertėtų. „Tai gali suveikti ir atvesti dalį žmonių į akcijų dienas. Tačiau sunku spręsti, nes neturime tokios patirties, kai tiek daug dedamųjų veiksnių susideda. Sunku nustatyti, kuris iš jų padarys didžiausią įtaką“, – sako R.Gudonavičienė.

Ji taip pat primena, kad yra kategorija, kuriai tokie didieji išpardavimai nepatrauklūs absoliučiai visais laikais. „Kitiems masė žmonių, trintis alkūnėmis yra nepriimtina. Būna, kad vasaros metu žmonės išvažiuoja iš kurortų, nes negali pakęsti žmonių pertekliaus. Ir čia panašiai – kiti tiesiog nepasinaudos akcijomis ir nelįs į tą peklą“, – iš patirties žino R.Gudonavičienė.

Pasak jos, lapkritis ir gruodis laikomi pardavimų, akcijų mėnesiais, tad statistika dažniausiai suvedama jau praūžus didiesiems išpardavimams.

Žvelgiant į pastarųjų metų išlaidų eilutes, anot doc. dr. J.Kisieliausko, tenka pripažinti, kad Juodojo penktadienio ir Kibernetinio pirmadienio išpardavimų pajamos mažėjo tik 2021-aisiais. Remiantis „Adobe Analytics“ prognoze, JAV šiais metais vartotojai turėtų išleisti daugiau, o Jungtinėje Karalystėje – mažiau, palyginti su praėjusių metų išpardavimais.

„Atsižvelgiant į bendrą situaciją, Lietuvai šiais metais ne tik prognozuočiau, bet ir labai linkėčiau kuklesnio Juodojo penktadienio, – šypsosi rinkodaros ekspertas.

Į parankę – kontrolierių

Tiems, kurie vis dėlto jaučia silpnybę impulsyviems pirkiniams, R.Gudonavičienė pataria: pirkite planuodami, kartu veskitės kontrolės jausmą turinčius kompanionus.

„Pagrindinis dalykas, norint susilaikyti nuo impulsyvaus pirkimo, – neprarasti racionalumo. Jei jums pačiam sunku su tuo susidoroti, veskitės į parduotuvę šeimos narį ar draugą, kuris jus stabdytų“, – sako ji.

„Pirkimas internetu gali taip pat padėti – ten paskatų yra mažiau nei fizinėse parduotuvėse, nes nei kvapai, nei skoniai neatkreips didesnio dėmesio, nors ir reikėtų nepamiršti, kad dirbtinis intelektas veikia ir internetinėse parduotuvėse“, – priduria rinkodaros specialistė.

Impulsyviomis prekėmis retai tampa automobiliai, brangūs laikrodžiai ar meno kūriniai – tokie pirkiniai dažniausiai reikalauja išankstinio biudžeto planavimo, nebent pirkėjo finansinės galimybės yra labai plačios. „Impulsyvios prekės – nebrangios, suvartojamos vidutiniškai greitai ar greitai“, – pabrėžia R.Gudonavičienė.

„Parduotuvėse ir prekių išdėstymas suplanuotas taip, kad kuo daugiau apžiūrėtum ir potencialiai pasidavęs impulsyvumui pirktum. Yra ir tokių atvejų, kai neišvengiamai turi apeiti visą parduotuvę, jei tiesiog nori iš jos išeiti. Dažnai tai yra baldų parduotuvės. Kita vertus, galima įžvelgti ir racionalumo – tai skatina nepulti iš karto pirkti visko neapžiūrėjus“, – tęsia ji.

Nors R.Gudonavičienė dalija patarimus, kaip išvydus akcijas per daug neatsipalaiduoti, ji taip pat sako, kad kartais galbūt nereikia savęs varžyti ir bijoti susivilioti siūlomomis nuolaidomis, jei taip įgytas daiktas ar paslauga, o gal ir pats pirkimo procesas, pirkėjui ar jo šeimos nariams, draugams suteikia džiaugsmo ar padaro laimingesnius.

„Dabar vis daugiau dėmesio skiriama geras emocijas suteikiančioms priemonėms ar patirtims. Tad gal nereikia savęs kalti prie kryžiaus, jei kažką įsigijai per nuolaidų dienas, jei pirkinys sukėlė malonumą ir ypač jei leidžia asmens ar šeimos finansinės galimybės, jei tuo nepiktnaudžiaujama pernelyg dažnai“, – priduria ji.

Įvairūs tyrimai nustatė, kad lietuviai mėgaujasi išpardavimais: „Galbūt tai nepritekliaus patirtys iš praeities, nes mes, žmonės, nesikeičiame staigiai. Esu girdėjusi iš ne vieno tyrėjo, kad lietuviai labai mėgsta medžioti akcijas.“

Nesuteršti munduro

Gal žmonės ir nesikeičia labai greitai, bet specialistai pastebi, kad vartotojai tikrai tobulėja. Pirkėjai vis dažniau pastebi prekybininkų spekuliacijų, kai ant reguliarios kainos pažymima, esą tai jau yra kaina su akcija.

„Iš tiesų jau yra ir tam tikrų įstatymiškų ribojimų ir tie racionalieji pirkėjai, pavyzdžiui, stebėdami batų poros, kurią išsirinko, kainas, laukia akcijos, todėl pastebi neatitikimų“, – sako R.Gudonavičienė.

„Dar yra tokių prekybininkų, bet jų žymiai sumažėjo. Juo labiau kad šiuo metu ant bangos yra tokie dalykai kaip socialinė atsakomybė, ilgalaikiai ryšiai su pirkėjais, didesnis skaidrumas – visa tai patinka žmonėms. Gal ir ne 100 proc., bet įmonės nenori teršti savo munduro garbės“, – akcentuoja rinkodaros specialistė.

Doc. dr. J.Kisieliauskas atviras – vartotoją skriaudžiančios kainų kaitaliojimo praktikos internete jam yra nesuvokiamas reiškinys. „Taip, nuo dažno kainų kaitaliojimo saugo įstatymai, pavyzdžiui, neseniai pasirodęs Civilinio kodekso 6.353 straipsnio pakeitimas, kai braukiama kaina turi būti lyginama su 30 dienų laikotarpio mažiausia kaina. Tačiau reikia atsiminti ir tai, kad gudravimą aptikęs klientas gali bausti ne tik nebesugrįžimu, bet ir viešumu, pavyzdžiui, tokios praktikos žinią paskleisdamas socialiniuose tinkluose“, – iš esmės R.Gudonavičienei antrina jis.

„Vis labiau prisijaukinant internetą, per kainų palyginimo platformas kainas lyginant ne tik su lietuviškomis, bet ir kaimyninių šalių ar pasaulinėmis kainomis, kuriomis galima pasinaudoti taikant pirkimo tarpininkų paslaugas, gudrauti su patyrusiu vartotoju neapsimoka“, – pabrėžia ekonomistas.

Tačiau po karantino įvykusio masinio prekybininkų kraustymosi į internetą vis dar lieka nepatyrusių vartotojų, kurie šioje erdvėje apsiperka pirmuosius kartus. „Jie irgi mokosi, bet jiems dažniausiai padeda patyrę artimieji“, – neabejoja rinkodaros specialistas.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) akcentuoja, kad visų pirma iš verslininko tikimasi sąžiningumo ir profesinio atidumo. Kiekvienas verslininkas, būdamas savo srities profesionalas, privalo užtikrinti, kad vartotojams būtų teikiama aiški ir neklaidinanti informacija apie kainas ir taikomas nuolaidas.

VVTAT stebi informaciją ir kainų pokyčius nuotolinėje prekyboje atsitiktine tvarka. Nors nuolaidas ir akcijas prekybininkai skelbia visais metų laikotarpiais, per išpardavimus ir didžiąsias metų šventes tokių skelbimų visada padaugėja, todėl greičiausiai pranešimų ir klausimų metų pabaigoje VVTAT sulauks gausiau.

Tarnyba teigia, kad per 2022 m. buvo gauta paklausimų dėl kainų pakėlimo atvejų nuotolinėje prekyboje, tačiau esą dažniausiai pranešimai nebuvo pagrįsti – bendrovės pateikė įrodymų, o joms buvo pateiktos rekomendacijos dėl teisės aktų nustatytų reikalavimų laikymosi.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto prodekanas dr. Justinas Kisieliauskas teigia, jog skandinavų laimės paslaptis – rūpinimasis ne tik pinigine gerove.

„Mūsų visuomenėje, kuri vis tvirčiau save vadina ekonomiškai išsivysčiusia, vyksta prisisotinimo materialinėmis gėrybėmis procesai – tai, ką galime pamatuoti pinigais, nebeatneša tiek pasitenkinimo, kiek anksčiau“, – tikina ekonomistas.

- Kaip manote, kas yra laimė?

- Manau, kad tai menas lūkesčius derinti su aplinkybėmis. Nesu linkęs laimės sieti su trumpalaikiais, o neretai ir atsitiktiniais hormonų svyravimais, veikiau – su ilgalaike jausmine būsena, kuri kyla nuolat vertinant santykį su savimi ir aplinka. Su prisisotinimo jausmu, jaučiant pasitenkinimą tuo, ką turi.

- Kokie yra svarbiausi faktoriai, lemiantys žmogaus laimingumą? Kiek čia reikšmės turi ekonominiai rodikliai, jei jie šiandien šalyje geriausi per pastaruosius 400 metų, o laimės indeksas, deja, nėra aukštas?

- Nors vertybiniai veiksniai yra reikšmingi, tačiau vakarietiškame laimės vertinime negalima atmesti ir ekonominių faktorių, kurie nuolat kelia lūkesčio kartelę – taip tolindami įsivaizduojamą „tobulą“ pasaulį nuo to, kuris supa aplink.

Situaciją puikiai iliustruoja žmogaus poreikių hierarchija, kurios pagrindą – fizinius poreikius – išpildo tai, ką matuojame ekonominiais rodikliais. Remiantis ekonomikos dėsniais, pasitenkinimas iš gėrybių (pavyzdžiui, duonos ar pinigų) nėra beribis: pasiekus individualų prisisotinimo tašką, papildomas vienetas gali ne tik neduoti naudos, bet dar ir kenkti – tarkime, persivalgymas ar per didelis stresas dėl turimo turto.

Manau, jog mūsų visuomenėje, kuri vis tvirčiau save vadina ekonomiškai išsivysčiusia, vyksta prisisotinimo materialinėmis gėrybėmis procesai – tai, ką galime pamatuoti pinigais, nebeatneša tiek pasitenkinimo, kiek anksčiau.

Kita vertus, gyvename didelių lūkesčių ir plačios vizualinės informacijos aprėpties laikais, kurie koreguoja taip vadinamus „laimingo gyvenimo standartus“, nuolat supažindindami su naujomis galimybėmis ir versdami mus nepasitenkinti tuo, ką turime. Laimingų šalių (pirmiausia – skandinavų) žmonės suprato ekonominių veiksnių ribotumą ir adaptavo lūkesčius bei veiksmus kitų poreikių, tokių kaip šeima, bendruomenė, savirealizacija ir pan., tenkinimui. Tai jiems leido smarkiai praaugti materialybėse laimės ieškančius kolegas.

- Lietuvoje dažnai mėgstame lygiuotis į Skandinaviją – galbūt yra kitų šalių, kurių pavyzdžiai ar praktikos, kalbant apie žmonių laimingumo skatinimą, įkvepia?

- Ironiška, tačiau lygiavimasis nėra itin tinkama praktika siekiant pasijusti laimingesniu. Vis dėlto, laimės kontekste skandinavai yra, rodos, nepralenkiami. Dažnai norisi manyti, kad pietiečiai dėl vitamino D pertekliaus gali girtis geresnėmis sąlygomis tam, kad gerai jaustųsi, tačiau iš tiesų ispanai, portugalai ir graikai rikiuojasi netoli arba net už mūsų, sąrašo pradžią palikdami kur kas šiauresnėms šalims.

Pastaruoju metu nemažą pažangą padarė ekonomiškai panašias pozicijas užimanti Čekija, pakildama iki 21 vietos laimingiausių pasaulio šalių sąraše (Lietuva – 50-ta). Reiškiniai, kurie neabejotinai prisidėjo prie čekų laimingesnio gyvenimo – švietimas koreguojant lūkesčius, atvirumas pokyčiams, bendruomenių stiprinimas.

- „Kaunas 2022“ užsibrėžė tikslą padaryti miestą laimingesniu. Planuojama kurti „Dizainą laimei“ – erdves, akcentuojančias pagarbą įvairovei, socialinį atsakingumą, verslumą. Kaip dar galima būtų pakelti kauniečių laimingumą?

- Manau, kad tą galima daryti keliais būdais. Vienas – dažniau viešai kalbant apie patį reiškinį ir jo subtilybes, laimę paverčiant įprastiniu dalyku, o ne mitu. Antras – skatinant miestiečių įsitraukimą į vietines bendruomenes, taip stiprinant priklausymo kažkam jausmą ir pasitikėjimą vienas kitu. Trečias – kuriant daugiau erdvių, kuriose miestiečiai galėtų leisti laiką kartu. Galiausiai, įprasminant laimės reiškinį – tai yra, kuriant jo matavimo metodiką ir mechanizmą, kuris leistų miestiečiams ne tik įvertinti savo savijautą, bet ir sekti progresą.

- Pasak psichiatro, prof. Arūno Germanavičiaus, vienas iš faktorių yra švietimo sistema: Lietuvoje brukamas perfekcionizmas ir spaudimas atitikti reikalavimus, tuo tarpu laimingiausiomis laikomose Šiaurės šalyse vaikams padedama atsiskleisti. Ar sutinkate?

- Kaip minėjau, laimės pojūčio kontekste itin svarbų vaidmenį atlieka lūkesčiai – o prie jų formavimo nemenkai prisideda švietimo sistema. Neteigiu, kad ją reikia imti ir perstatyti iš pagrindų, nes tikiu, kad ateinanti nauja švietimo sistemos karta savaime prisideda prie teigiamų pokyčių, taikydama gerąsias vietines ar užsienio praktikas. Pats žinojimas, kad tai, kas veikė seniau, šiandien nebeveikia, viešas kalbėjimas apie esančią problemą savaime skatina ieškoti naujų individualių būdų mokyti.

Tačiau nemažą reikšmę suteikčiau ir kitoms švietėjiškoms „institucijoms“ – pavyzdžiui, šeimos auklėjimui ir žiniasklaidai, kurios atstovais tampantys nuomonės lyderiai jauno žmogaus galvoje taip pat manipuliuoja lūkesčių ribomis.

- Lietuvos socialinių tyrimų centro atstovas Boguslavas Gruževskis sako, jog mūsų šalyje nelaimingumą labiausiai lemia nelygybė, skurdas, mažas investavimas į viešas paslaugas, nebaudžiamumas. Kokius faktorius išskirtumėt Jūs?

- Manau, kad Lietuva imasi savalaikių sprendimų kovodama su problemomis dėl investicijų į viešąsias paslaugas ir nebaudžiamumo. Tačiau, kalbant apie pajamų nelygybę, situacija kitokia. Nelygybė savaime nėra blogas dalykas, bet didelė nelygybė – ypač jei ji neteisėta – neigiamai veikia asmeninį pasitenkinimo gyvenimu pojūtį.

Įdomu tai,  kad yra tyrimų, kuriuose nustatyta, jog bendruomenėse kaimyno praturtėjimas gali kelti asmeninį pasitenkinimą – nes tai leidžia ilgainiui tikėtis ir asmeninės sėkmės. Kita vertus, teko projektuoti ir atlikti ekonominius eksperimentus skirtingų kultūrų kontekstuose, kurių metu pavyko užfiksuoti, jog neretai žmonėms kur kas svarbiau ne bendruomeninė, o asmeninė nelygybės situacija. Dėl šios priežasties, aš kelčiau kitą problemą – bendruomeniškumo. Tikiu, kad įvairių reiškinių nulemtas žmonių susvetimėjimas yra kertinė ne tik mūsų, bet ir kitų šalių nelaimingumo problema.

- Laimės ekonomika remiasi dėsningumu, kad ne tie, kurie daug uždirba, yra laimingi, o tie, kurie laimingi, sugeba daugiau uždirbti. Ar sutiktumėte?

- Nesiečiau laimės reiškinio su žodžiu „daug“, veikiau – „pakankamai“. Žinoma, pastebima tendencija, kad uždirbantys daugiau yra labiau linkę jaustis laimingesni nei tie, kurie uždirba mažiau, tačiau tai nereiškia, kad jei uždirbi mažiau, esi nelaimingesnis. Nors čia verta pastebėti, jog laimingesni žmonės savaime dirba produktyviau, kas jiems leidžia mėgautis didesniu uždarbiu.

Yra ir paradoksalių situacijų, kai, regis, objektyviai prastose sąlygose žmogus jaučiasi puikiai, o kitas jaučiasi blogai gerose. Visgi esu linkęs manyti, kad uždirbę tiek, kiek pakanka baziniams poreikiams patenkinti, dėl likusio pasitenkinimo turėtume rūpintis labiau jau nebe piniginėmis priemonėmis. Skandinavai tą puikiai iliustruoja, bet kitur dažniausiai tai netampa praktika.

- Londono universiteto mokslininkas Will Davies knygoje „Laimės industrija“ kritikuoja bandymus matuoti laimę – jo teigimu, tai pernelyg subjektyvu, o tokie matavimai tik dirbtinai konstruoja manipuliacinius ritualus, skatinančius vartojimą ir ignoruojančius individualius žmonių skirtumus; viso to išdava yra depresija ir kiti sutrikimai. Ką manote Jūs?

- Nepaisant to, kad laimė savaime skamba jausmiškai, t. y. subjektyviai, praktika rodo, kad pojūčius galima nesudėtingai objektyvizuoti, suteikiant jų intensyvumui skaitinę vertę. Pavyzdžiui, jei sakome „jaučiuosi blogai“, tai skamba subjektyviai ir kiek nesuvokiamai, tačiau jei pasakysime „skausmo stiprumas – 9 iš 10“, tai leis objektyviau suprasti pojūtį.

Įdomu tai, kad mokslininkai tiria ir „objektyviąją“ laimę, fiksuodami smegenų zonų, atsakingų už patiriamus malonius jausmus, veiklos intensyvumą. Visgi, kaip ir bet kokia vidutinė statistika, ji neparodo tikrosios situacijos: bendriniai laimės duomenys taip pat atspindi tik dalį tikrojo paveikslo. Imta kalbėti ne tik apie pajamų, bet ir laimės nelygybę – tai yra, individualius laimės skirtumus visuomenėje. Jie egzistuoja, tačiau bendriniai laimės rodmenų pokyčiai ir supratimas, jog laimė neretai yra kolektyvinis reiškinys, leidžia tikėti, kad šis netobulas gerovės matas, su milžinišku potencialu tobulėti, yra patikimesnis nei tie, kuriuos naudojome iki šiol.

- Ėmėtės dar nuo 2013-ųjų skaičiuoti laimės indeksą Vytauto Didžiojo universitete. Ar teko domėtis kituose universitetuose daromomis panašiomis apklausomis? Kokius rezultatus atskleidė Jūsų matavimai?

- Pasauliniu mastu laimės ekonomikos madą jau galima laikyti praeinančia ir paliekančia tik tikruosius tyrimų lauko entuziastus. Tačiau Lietuvoje neteko girdėti, kad kažkuris universitetas sistemingai matuotų visos savo bendruomenės laimę.

Manau, dėsninga, kad tokia iniciatyva užsiima būtent VDU Ekonomikos ir vadybos fakultetas, kuriame nuolatos gimsta modernios idėjos, o socialinių problemų ekonomika yra viena iš kelių pagrindinių tyrimų sričių. Užsienyje tokių iniciatyvų randasi, kaip ir raginimų laimės duomenis viešinti bei įtraukti į universitetų reitingus, leidžiant būsimiems studentams matyti ne tik universiteto istoriją, įvaizdį, pasiekimus, gražius pastatus, bet ir tai, ką itin sunku perduoti – esamą emocinį klimatą, kuriame jauna asmenybė formuosis ne vienerius metus.

Šioje vietoje turime kuo džiaugtis. 2019 metų duomenimis, daugiau nei 70 proc. apklausoje dalyvavusios VDU atspindinčios bendruomenės yra laimingesni nei Lietuvos vidurkis (6,1 iš 10). Taigi, universitete fiksuojamas laimės lygis yra aukštesnis ne tik už Lietuvos, bet ir už aukščiausią įvertį pasaulyje turinčios Suomijos (7,6 iš 10).

– Kuri meilė į jūsų gyvenimą atėjo pirmiau: skaičiams ar rašymo plunksnai?

– Esu labai dėkingas savo auklėtojai, skatinusiai imtis įvairių meninių veiklų. Pirmoji jų man buvo vaidyba, glaudžiai susijusi su kalbėjimu, dainavimu, tad ankstyvesnė buvo meilė žodžiui. Literatūra nuo vaikystės buvo nesvetima ir namie – tėtis prieš miegą man skaitydavo tokius kūrinius, kurie buvo įdomūs ir jam pačiam. Be to, turėjome dideles knygų spintas, mano nuomone, tai labai svarbu auginant vaikus – taip jie lengviau išsiugdo meilę knygoms. Pas mus buvo įprasta vietoj žaislų dovanoti knygeles.

– O pirmieji bandymai rašyti? Kas juos įkvėpė?

– Pažymiai (juokiasi). Kaip jau minėjau, kurti mokykloje mus skatino nuo mažumės. Kad ir kokie infantilūs buvo tuomečiai kūriniai, į juos buvo žiūrima rimtai. Mokykloje turėjome tam tikras knygeles, kuriose buvo mūsų kūryba. Jas kasmet dovanodavome tėvams. Manau, viskas prasidėjo nuo paskatos rašyti ir supratimo, kad tai daryti apsimoka. O vėliau atėjo suvokimas, kad rašyti apsimoka ne tik dėl pažymių, bet ir dėl asmeninio lavėjimo. Kadangi dienoraščio neturėjau, o jausmų prisikaupdavo, artimų draugų trūkumą kompensuodavau kūryba. Tai buvo savotiškas jausminis įsižeminimas, kuriame pynėsi realybė ir fikcija.

– Kaip apsisprendėte savąja kūryba dalytis su platesne auditorija?

– Kurį laiką pats buvau savos kūrybos gerbėjas ir kritikas. Vėliau ilgesnės apimties tekstu pasidalinau su lietuvių kalbos mokytoja, kuri gal ir nebuvo labai sužavėta, tačiau gautas pritarimas įjungė žalią šviesą savotiškai avantiūrai. Šią sustiprino socialiniai tinklai ir galimybė kūrybą publikuoti anonimiškai. Tai buvo reali galimybė susimauti mažiausiais kaštais arba, sulaukus teigiamo grįžtamojo ryšio, triumfuoti ir pasirodyti pasauliui savu vardu. Menu, kaip kūrybą publikavau viename pusėtino populiarumo puslapyje. Jame buvo tiek žymesnių autorių, tiek anonomiško mailiaus, tokio kaip aš pats, kūrinių. Visai atsitiktinai "Bernardinuose" aptikau vieną savo kūrinių, kurį straipsnio autorius pateikė kaip gerą internetinės kūrybos pavyzdį. Jam antrino skaitytojai. Tai buvo ženklas – privalau judėti pirmyn, tai buvo ir akstinas kūrybą skelbti savu vardu ir pavarde.

– Viename interviu minėjote, kad savo socialinių tinklų šekspyrizmu stengiatės sukurti atsvarą internete besipilančiam negatyvui. Kaip manote, kodėl jo čia – tiek daug?

– Manau, džiaugsmas nėra ta emocija, kuria esame linkę smarkiai dalytis. Galbūt tai bendrakultūriniai ar prigimtiniai dalykai, bet šių dienų tendencijos rodo: nepaisant to, kad paklausą turi ir geros naujienos, šokiruojančių ar liūdnų siūloma kur kas daugiau. Laisvė mums, matyt, nesukelia daug džiaugsmo. Veikiau – baimės, kuri bendražmogiška ir kuria natūraliau dalintis negu džiaugsmu. Baimė ir pyktis, pasisėję tarp žmonių plinta tarsi virusas, o štai džiaugsmas, priešingai – atsiremia į pesimizmo sienas ir realybę. Juk, šaržuodamas sakau, sekasi retai kam, o va nesiseka – visiems. Tai kur kas kasdieniškiau ir bendražmogiškiau. Tą lengviau suprasti ir pajusti.

Turiu savitą rašymo stilių, kuris nekinta metai iš metų. Vadinu šią poeziją ekonomine arba taupiąja. Turbūt žmonėms tai patinka, jie atranda save, tiki manimi, atpažįsta ir skaito, priimdami mintis kaip savas.

– Nors besidalijančių savo kūryba socialiniuose tinkluose – daugybė, ne visi skaitytojų pamilstami taip, kad išleistų knygas. Jūsų paties jau antrąją knygą neseniai išleido leidykla. Kuo paaiškintumėte savo sėkmę? Gal prie jos prisidėjo ir rinkodaros išmanymas?

– Pirmosios knygos "Meilė etc." tiražas buvo išpirktas per nepilnus metus, tai, tikiu, buvo signalas leidyklai, kad ir antroji knyga bus sėkminga. Kita vertus, man kryptingai judant pirmyn, atsiranda žmonių, kurie patiki tuo, ką darau, ir pasaulį ima matyti mano akimis. Nesakyčiau, kad tai genialios marketingo strategijos vaisius, nes, jei taip būtų, sakyčiau, kad per tiek metų buvo galima ir geriau. Veikiausiai tai darbo ir laimingų atsitiktinumų seka, kuri leidžia išgyventi tai, ką išgyvenu dabar. Pavyzdžiui, pats rinkausi savo knygų dizainą ir štai "Meilė etc." buvo renkama kaip dizaino prasme viena gražiausių tų metų knygų. Studijuoju ir dėstau asmeninio įvaizdžio pagrindus ir tikiu, kad visa, ką darome gyvenime, turi būti vientisa, tad siekiau, kad knyga tiek vidumi, tiek išore atspindėtų mane. Dievinu kokybę ir estetiką, todėl knyga išleista laikantis kokybiško minimalizmo bruožų, viršeliui parenkant subtilią drobę, kuri, kaip sako skaitytojai, kuria brandaus daikto pojūtį. Be to, turiu savitą rašymo stilių, kuris nekinta metai iš metų. Vadinu šią poeziją ekonomine arba taupiąja. Turbūt žmonėms tai patinka, jie atranda save, tiki manimi, atpažįsta ir skaito, priimdami mintis kaip savas.

– Yra teigiančių, kad popierinėms knygoms po truputį aušta pabaigos pradžia. Ką apie tai manote? Ar skaityklės, kompiuterio ekranas gali pakeisti tradicinę literatūros formą?

– Nors esu linkęs manyti, kad dalykinė literatūra pamažu persikels į skaitmeninį formatą, tikiu, jog grožinė literatūra niekada į jį nepereis. Paprasčiausiai todėl, kad jis nėra tikras, šiltas ir nesukuria intymumo jausmo – neįsivaizduoju savęs skaitančio klasikos kompiuteryje, planšetėje ar skaityklėje. Žinoma, galbūt mes esame toji sentimentali karta, sunku prognozuoti, kas bus su jaunais žmonėmis. Nors tendencijos rodo, kad ir šie vertina klasiką – antram gyvenimui prikelia vinilines plokšteles, kasetes, kitą madą. Manau, kad visada bus žmonių, vertinančių tai, ką mes laikome savotišku aukso standartu. Šie dalykai abipusiai: tiek autoriams smagiau laikyti kūrinius savose rankose, tiek skaitytojams juos kolekcionuoti didelėse lentynose, ugdant aplinkinių meilę žodžiui. Net jei tolimoje ateityje ir bus pereita prie elektroninio formato, žinau, bus žmonių, kurie, kaip fantastiniuose filmuose, nors aplinkui skraidys mašinos, sėdės savo didelėse židiniu apšiltinamose bibliotekose, gurkšnos gerą kavą ir skaitys Hemingvėjų.

– Ką šiuo metu skaitote? Kokie autoriai jums – artimiausi?

– Turbūt nustebinsiu, bet grožinės literatūros skaityti nemėgstu. Skaitydamas ją jaučiuosi it valgyčiau gardų tortą. Skanu, bet daug suvalgyti nepavyksta. Grožinei literatūrai reikia laiko. Jo gausa tikrai pasigirti negaliu, tad visiems žadu – skaitysiu, kai pasensiu. Be to, jos kiek ir privengiu, nenorėdamas, kad sąmoningai ar nesąmoningai darytų įtaką manajai kūrybai. Dažniausiai skaitau pagražintą dalykinę literatūrą, daugiau mažiau tai, kas susiję su mano profesija ar plačiu pomėgių laukiu, taip pat mokslu paremtą literatūrą – tai įvairūs tyrimai, psichologinės knygos. Pavyzdžiui, dabar skaitau Viktoro Emilio Franklio "Žmogus ieško prasmės". Ir jau beveik metai bandau skaityti Hermanno Hesės "Stepių vilką". Tikiu, kad skaitysiu dar ilgai. Su pasigardžiavimu.

– Galbūt pastebite savo kūrybos pokyčių (įkvėpimo, turinio, stiliaus ar raiškos prasme) tarp pirmosios ir antrosios knygos? Arba tarp pirmųjų eilėraščių ir tų, kurie gimsta šiandien?

– Nors meilė dažnai tragizuojama, mano pirmoji knyga "Meilė etc." buvo išimtinai pozityvi, mano akimis žvelgiant, gal net per saldi. Tačiau su laiku ėmiau justi, kad žmonės tokio saldumo linkę tikėtis ir iš manęs, o toks anaiptol nesu. Antroji, "Gyvenimas etc.", man patinka labiau. Joje lygesnis negatyvo bei pozityvo balansas. Patį jų turinį vertinti laike sunku, nes ir ką tik išleistoje knygoje įdėta kūrinių, kuriuos parašiau prieš penkerius metus. Bet kalbant apie su laiku ateinančius kūrybos pokyčius, pastebiu, kad dabartiniai jausmai labiau išbrandinti, o ankstesnieji – tokie, kurių galbūt antrą kartą ir nebekartočiau. Manau, ne vienas susigėstame pamatę savo nuotraukas, darytas prieš 10 metų. Linksma? Taip. Bet dažniausiai kitiems. Pastaruoju metu atsiranda noras labiau patį žodį apčiupinėti ir išleisti į gyvenimą. Kita vertus, gal dar po penkerių metų dabartinė kūryba atrodys vaikiška. Nekinta tik vienas dalykas – požiūris į įkvėpimą. Manau, šis yra per daug sudievinamas ir skirtas diletantams. Kūryba yra procesas, jame gali būti palankesnis ir nepalankesnis metas rašyti, o visa kita disciplina – tiesiog imi ir darai. Pavyksta arba ne. Tada darai vėl.

– Esate bandęs rašyti ir prozą. Gal trečioji jūsų knyga bus romanas?

– Kodėl ne? Turiu idėją, kuri jau pradėta įgyvendinti. Tai psichologinis romanas apie moterų (šypsosi) išgyvenimus vyro akimis. Iš esmės kolekcionuoju istorijas, kurias pasakoja moterys, galvoju, kad vieną dieną suguldysiu jas į tą romaną. Taip pat pradėjau rašyti šmaikščių patarimų XXI a. vyrams rinkinį, nes jaučiu, kad dažnai vyrai stigmatizuojami. Be to, manau, kad yra rimtas vyrams skirtos literatūros trūkumas.

– Esate poetas, ekonomistas, rinkodaros ekspertas, dėstytojas, universiteto prodekanas. Kuri veikla jums pačiam – arčiausiai prie širdies?

– Jei atvirai, kiekvieną dieną atsigulu į lovą ir pagalvoju, koks esu laimingas, kad gyvenu tokį įdomų gyvenimą. Turiu prabangą neturėti rutinos. Kiekviena diena – absoliučiai skirtinga. Pavyzdžiui, vakar sėdėjau ir diskutavau su Ilja Laursu bei galbūt būsimu Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda. Užvakar buvau išleistuvių renginyje su studentais, kuriems padedu augti asmeniškai. Dar kažkurią dieną su studentais iš užsienio, kuriuos labai mėgstu mokyti, kalbėjomės apie dirbtinio intelekto galimybes kasdieniame gyvenime. Kiekviena diena yra iš esmės kitokia, taigi gyvenu vaikiškos nuostabos pasaulyje ir nepatiriu nuobodulio. Turbūt sunkiai ištverčiau vienos srities darbą, kasdien prasidedantį aštuntą ir besibaigiantį penktą. Tačiau žinau žmonių, kuriems manasis gyvenimas būtų pragariškas, bet tai ir yra visas žavesys.

– Ekonomika ir poezija iš pažiūros atrodo sunkiai suderinami dalykai. Gal, vis dėlto, tarp jų yra nemažai bendro?

– Netikiu tokiomis klišėmis ir stereotipais. Tikiu mūsų išmokimu tokiais būti. Skaitydamas garsių mokslininkų biografijas pastebiu, kad beveik visų jų, net ir vadinamųjų tiksliukų, hobis būdavo įvairi kūryba. Nekuriantis žmogus – miręs žmogus. Kūryba yra vienas esminių gyvenimo elementų. O kurti galima ir skaičiais.

– Dėstote universitete, dirbate su jaunais žmonėmis. Kaip manote, ko reikia, norint tapti geru mokytoju ar dėstytoju, tokiu, kuris prisimenamas dar ilgai po mokslų baigimo?

– Nepasenti. Nesistengti būti tokiems, kaip jie, bet empatiškai būti su jais. Nuoširdumas ir atvirumas yra nesenstanti valiuta. Yra įvairių požiūrių: ir kad jie ateina tavęs paklausyti, ir kad tu ateini paklausyti jų. Bet kuriuo atveju atviras ryšys su studentu yra privalomas. Tam, kad pamiltų tai, ką mokai, pirmiausiai jie turi pamilti tave. Manau, labai dažnai mokytojai, užuot statę tiltus, juos griauna, pavyzdžiui, ima mokydami vartoti labai įmantrius žodžius, pernelyg sudėtingai pateikia medžiagą. Tada lengva skųstis, kad studentai nieko nesupranta. Juk kiekvienais metais tarp vis to paties amžiaus pirmakursių ir dėstytojo kasmet atsiranda dar vieni metai žinių. Kai imi tą suvokti ir empatiškai žiūri į jauną žmogų ne kaip į klientą, o kolegą, tampi jo mentoriumi, kuris ne tik išdėsto jam dalykus, bet ir prieš paskaitą paklausia, kaip jis jaučiasi, iš kur jis atėjo ir gal net kokia šiandien turėtų būti tema. Nuteisti žmogų, apkaltinti tinginyste ar kvailumu, nežinant aplinkybių, lengva.

Jeigu leisime sau nežinoti, jaustis šiek tiek vaikais, viskas bus labai gerai – mes žaisime gyvenimą. Tada sugebėsime mylėti iš tikro – kaip vaikai.

– Jaunoji karta iš vyresnės dažnai sulaukia kritikos. Kaip pats vertinate dabartinį jaunimą?

– Užvakar kaip tik rengiau prezentaciją savo kolegoms – dėstytojams, mokslininkams. Pavadinau ją: "Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros, o Z karta – iš interneto". Tarkime, bendraujant su moterimis, svarbu suprasti, kad jos kiek kitaip priima informaciją, skirtingai interpretuoja tuos pačius žodžius negu mes, vyrai. Lygiai taip pat ir su jaunąja karta – jie tokie patys žmonės, su jais galima eiti į gražų kontaktą ir kartu kurti gražius dalykus, tiesiog reikia suprasti, kad tai karta, gimusi su telefonu rankose. Mes turėtume ne pykti ar bandyti pakeisti, o empatiškai priimti – gal net padėti, o svarbiausia – radus sinergijas, gerbti ir kurti. Po diskusijos prie manęs priėjo viena garbaus amžiaus moteris, turinti ilgametę akademinę patirtį, ir sako: "Prisimenu, kaip prieš trisdešimt metų irgi sėdėjome ir kalbėjomės ta pačia tema." Taigi, jaunoji karta visada buvo kitokia, mūsų akimis, daranti beprotiškus dalykus ir vedanti pasaulį į susinaikinimą. O kiek tokių kartų jau praėjo ir kiek kartų pasaulis buvo nustumtas prie prarajos? Jaunas žmogus subręsta ir tampa "normaliu", o kartais, gaila, gal net kiek per nuobodžiu asmeniu. Patiko vieno profesoriaus pastebėjimas: "Jeigu sakai, kad jaunimas yra blogas, vadinasi, pasenai." Manau, tai puikus indikatorius mums kartkartėmis kritiškai į save pasižiūrėti.

– Esate rašęs: "Gyvenimas yra apie meilę, o meilė nugali viską." Kas jums pačiam yra meilė?

– Užvakar sakydamas vieną kalbą citavau eilutes iš Šventojo Rašto. Jų esmė: kad ir ką darytume, jei darome be meilės, tai – niekai. Manau, meilė – viena gyvenimo prasmių, esminė varomoji jėga, kuri sukuria daug gražių dalykų ir užkerta kelią ne tokiems gražiems. Jei myli, sugebi atleisti, suprasti, įmatyti dalykus, kurių plika akimi žmogus paprastai nepamato. Meilė yra kilni ir padeda kitą pažinti iš pagrindų, leidžia jam augti, o kartu augti ir mums. Galiausiai, visi turime poreikį būti mylimi ir mylėti, tai mus ir daro žmonėmis.

– Kalbant apie romantinę dviejų žmonių meilę, kaip manote, ji – savaime ateinantis ir išeinantis stebuklas ar jausmas, dėl kurio reikia darbuotis, jei nori jį išlaikyti?

– Čia būtina išskirti įsimylėjimą (aistrą) ir meilę. Tikiu, kad meilė yra logiška. Tai subrandintas, išjaustas ir apgalvotas jausmas. Didesnis nei metus ir daugiau trunkanti biocheminė reakcija, kuriai praėjus, pasigendame ir neretai ieškome kitur. Esu linkęs manyti, kad dėl meilės reikia dirbti. Netikiu tokiais dalykais, kaip man skirtais ir lemtais žmonėmis. Nors ir esu romantikas, šiame etape dalykų neromantizuoju, gal ir dėl to, kad pačiam metas rinktis ir noriu tai padaryti vieną, apgalvotą, logišką ir paskutinį kartą (šypsosi). Įsimylėti dėl atsitiktinių biocheminių reakcijų lengva, tačiau ilgalaikis to žmogaus tinkamumas – atskiras klausimas. Žinoma, trauka privalo būti. Tačiau matant dabartinę skyrybų statistiką, akivaizdu, jog paplitęs santykių kūrimo modelis veikiausiai nėra itin sėkmingas. Nesėkmės rizikos išvengti neįmanoma, tačiau jei greta jausmų dar ir pagalvojama, nesėkmės tikimybė bus kur kas mažesnė. Tikiu, kad pora turi sutarti dėl trijų esminių dalykų: vaikų ir šeimos, pinigų ir karjeros, vertybių ir Dievo. Jei požiūriai į šiuos kertinius dalykus sutampa, visa kita, kad ir muzikiniai skoniai, gali skirtis, bet startas jau puikus. Ir, man atrodo, tokia meilė yra kur kas romaniškesnė, nes atėjus pykčiams supranti, kad rinkaisi pats, o ne atsitiktinai. Žinoma, gyvenant greitai judančiame "čia ir dabar" pasaulyje, aistros modelis yra kur kas patrauklesnis, tačiau nereikia pamiršti, kad cheminė meilė bus sprogdinanti pradžioje ir dugną mušanti - pabaigoje. Logiškai apmąstyta meilė everestų iš pradžių gal ir nepasieks, tačiau jausmas bus kur kas ilgesnis, o gyvenimo sumoje – didesnis ir vertesnis. Štai dėl ko ir tikiu apgalvota, o ne instagramine meile.

– Esate minėjęs, kad vienas stereotipų, su kuriais susiduriate – nuostaba, kad vyras gali būti jautrus, romantiškas. Kaip manote, kodėl vyrams vis dar sunku pripažinti, kad ir jie išgyvena stiprias, ne tik teigiamas emocijas?

– Reikia nepamiršti, kokioje kultūroje esame užaugę. Joje vyras buvo tas, kurio funkcija tėra parnešti pinigus ir nesiskųsti. Vienas labiausiai mane sukrėtusių dalykų buvo pamatytos tėčio, to stipraus, tvirto vyro, ašaros. Tada užgimė visai kitokie jausmai jam, pajutau, kad jis yra toks, kaip ir aš, vertas meilės bei šiltesnio pokalbio. Nemanau, kad vyro stereotipas pasikeis drastiškai ar greitai, bet tokie dalykai kaip standartinis vyro auklėjimas privalo kisti paties vyro labui. Banalu vartyti savižudybių, depresijų ir priklausomybių statistikas, verta atsižvelgti į faktinius pačių vyrų poreikius. Jiems norisi ir pašnekėti, ir atvirauti, o kartais ir ašarą nubraukti. Nors kultūra kinta lėtai, tačiau žmonėms gaunant naujos informacijos, keliaujant ir matant pozityvių pavyzdžių, progresas vyksta. Vis tik manau, kol kas mūsų populiarioji kultūra nėra visa lengvinantis veiksnys formuojant nuomonę. Nelabai turime gražių vyrų pavyzdžių, kurie be kraštutinumų kurtų jautraus, o kartu priimtino vyro paveikslą. Kita vertus, daug ką diktuoja ir moterys, kuriančios paklausą įvairiems vyro stereotipams, pavyzdžiui vadinamiesiems blogiems berniukams. Turiu nemažai pažįstamų, kurie, atrodo, ir išvaizdūs, ir išsilavinę, ir jautrūs, ir moka vinį įkalti, bet nėra tarp savo amžiaus merginų paklausūs. Juokiuosi, kad paklausūs jie taps tada, kai blogiukus pasirinkusios merginos nudegs ir supras, kad gyvenimas tęsiasi ilgiau nei jaunystė. Tad, drįsiu teigti, kad šiuo klausimu reikėtų šviesti ir moteris, juk būtent jos nemažai diktuoja vyrų madų.

– Kalbamės pačioje 2018-ųjų pabaigoje. Kokie jums buvo šie metai? Ko laukiate bei tikitės ateinančiais?

– Džiaugiuosi, kad praėję metai buvo dinamiški, kupini naujų pamokų, žmonių, veiklų, emocijų, jausmo, empatijos. Jaučiuosi daug išmokęs. Viena esminių mano vertybių yra mokytis ir mokyti, manau, tą šiemet įgyvendinau su kaupu. Sau ir visiems linkėčiau nebijoti nežinoti, nebijoti pasirodyti vaikišku ar net kvailu. Kas pasakė, kad nežinoti yra blogai? Net ir dirbant dėstytoju pasitaiko situacijų, kai tam tikrose srityse studentai išmano daugiau už mane. Ir tai puiku, nes atsiranda vietos žmogiškumui ir dalijimuisi. Jeigu leisime sau nežinoti, jaustis šiek tiek vaikais, viskas bus labai gerai – mes žaisime gyvenimą. Tada sugebėsime mylėti iš tikro – kaip vaikai.

truputį

aš,

truputį

tu,

mes abu...

kalti dėl

priežasčių

žaviai

privertusių paklysti

vienas kito

akyse...

j.kisieliauskas