„Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis sako, jog šiemet infliacija mažėjo sparčiau nei tikėtasi metų pradžioje, o 2022 metų kainų šokas „lieka užnugaryje“.

„Vienintelė turbūt bloga naujiena vartotojams, kad kainų lygis, kuris per 2022 metus pakilo penktadaliu, jis ir lieka labai aukštame lygyje. Kainos nebekyla, bet gyventojai dėl kainų šuolio yra praradę dalį perkamosios galios“, – BNS penktadienį teigė N. Mačiulis.

Jis atkreipė dėmesį į tris mėnesius iš eilės matomą paslaugų kainų mažėjimą.

„Čia jau turbūt signalas, kad paklausa paslaugų sektoriuje yra silpna. Ir maitinimo paslaugos, ir daugelis kitų profesinių paslaugų net ir padidėjus pinigų kainai, didėjant darbo sąnaudoms neturi galimybių tų sąnaudų perkelti galutiniams vartotojams“, – kalbėjo ekonomistas.

Labai tikėtina, kad gruodžio mėnesį Europos Centrinis Bankas pakeis savo kitų metų prognozes (...) ir pripažins, kad infliacija yra įveikta ir turime kitą problemą – labai aiškius recesijos ženklus.

 

Analitikas Marius Dubnikovas mano, jog aukštą infliaciją sukėlę procesai – žaliavų ir energetikos išteklių brangimas bei tiekimo grandinių sutrikimai – išnyko, be to, verslas aktyviai konkuruoja.

„Procesai, sukėlę infliaciją, jie yra išnykę. Pirma, žaliavų, pažiūrėjus bet kurią – pradedant kviečiais, baigiant metalais – kainos krito į lygį, kaip prieš dešimt metų. Antras dalykas, tiekimo grandinės atstatytos, ir kitas dalykas – energetika. Europa susitvarkė, tarp jų ir Lietuva, dėl to ta ramybė ir vyrauja“, – penktadienį BNS sakė Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas M. Dubnikovas.

Anot jo, infliaciją mažina ir pastebima verslo konkurencija.

„Konkurencija, kaip ją beskalbtum ir besakytum, kad Lietuvoje jos nėra, tai ji, akivaizdu, veikia. Pasitraukus  savikainų baubui verslas iš tiesų siūlo pigesnes prekes. Anksčiau dėl žaliavų, energetikos kainų ir tiekimo sutrikimų tokių kainų tiesiog nebuvo galima siūlyti“, – teigė M. Dubnikovas.

Analitiko teigimu, pastarosiomis savaitėmis tarptautinėse rinkose stebimas naftos kainos mažėjimas taip pat gali paveikti infliaciją ir ją mažinti: „Matome labai stipriai pigusią naftą per paskutines dvi savaites, tai labai tikėtina, kad mes dar turėsime paskatos infliacijai mažėti, dėl to, kad savikainos kris“.

Pasak N. Mačiulio, tikėtina, jog per artimiausius kelis mėnesius metinė infliacija nukris žemiau 2 proc., o mėnesio infliaciją vėl gali keisti defliacija.

„Labai tikėtina, kad gruodžio mėnesį Europos Centrinis Bankas pakeis savo kitų metų prognozes (...) ir pripažins, kad infliacija yra įveikta ir turime kitą problemą – labai aiškius recesijos ženklus“, – teigė N. Mačiulis.

„Beveik visose euro zonos valstybėse yra nedarbo didėjimo tendencija, todėl labai tikėtina, kad jau pavasarį Europos Centrinis Bankas mažins palūkanų normas ir galbūt užsimins apie defliacijos bei ekonomikos nuosmukio riziką“, – kalbėjo „Swedbank“ ekonomistas.

Valstybės duomenų agentūra skelbia, kad metinė infliacija (spalį, palyginti su 2022 metų spaliu) Lietuvoje siekė 2,8 proc., o mėnesio (spalį, palyginti su rugsėju) – 0,3 procento.

„Dainavos“ turgavietėje šiandien kilogramas braškių kainavo 4,50 euro, o Čečėnijos Nepriklausomybės aikštėje šeštadieniais veikiančiame Ūkininkų turguje už lietuviškas braškes reikėjo mokėti dar brangiau – 5 eurus.

Nepaisant to, pirkėjų netrūko. Tiek „Dainavos“ turgavietėje, tiek Ūkininkų turguje prie prekiaujančių šiomis uogomis rikiavosi eilės. O Kovo 11-osios gatvėje stovinčiame kioske, kuris yra netoli „Dainavos“ turgavietės, jau 11 val. braškių nebebuvo.

Čečėnijos Nepriklausomybės aikštėje uogas, vaisius ar daržoves pardavinėjantys žmonės pigiai niekada neprekiavo. „Dainavos“ turgavietėje apsipirkti galima pigiau, joje dažniausiai puikuojasi ne mūsų šalies ūkininkų užauginta produkcija.

Vis dėlto šeštadieniais šio turgaus prekeiviai dažnai linkę padidinti kainas, nes apsipirkti ateina gerokai daugiau žmonių nei šiokiadieniais.

Šiemet Kauno turguje braškės mažiausiai kainavo birželio pradžioje. Tada kilogramą graikiškų braškių buvo galima nusipirkti už 2 eurus.  Tačiau pigios braškės greitai baigėsi. Birželio viduryje už šias uogas „Dainavos“ turgavietėje jau reikėjo mokėti 3 eurus, po savaitės – 3,50 , o liepos 1 d. - 4,50 euro.

Lygiai prieš metus braškių kainos minėtoje turgavietėje pirkėjams buvo gerokai draugiškesnės – 3 eurai už kilogramą.

„Sparčiai auganti infliacija ir įtampą asmeniniame ar šeimos biudžete žadantis šaltasis sezonas beveik pusę šalies gyventojų privertė pergalvoti savo finansinius planus ir veiksmus. Reaguodami į situaciją, jie dažniausiai atsisako nebūtinų pirkinių ir renkasi prekes pagal akcijas (60 proc.), perka pigesnių prekės ženklų produkciją (43 proc.)“, – pranešime sakė „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.

„Swedbank“ ekonomistė Greta Ilekytė pažymi, kad vidutinį atlyginimą gaunančio žmogaus perkamoji galia šiais metais sumenko daugiau nei 5 proc. Tad natūralu, kad gyventojai dažniau atsisako nebūtinų pirkinių, stengiasi neišlaidauti ir ieško pigesnių prekės ženklų.

Vidutinį atlyginimą gaunančio žmogaus perkamoji galia šiais metais sumenko daugiau nei 5 proc.

„Tačiau ne visi gyventojai turi galimybę rinktis pigesnius produktus. Pavyzdžiui, tie gyventojai, kurie anksčiau rinkosi brangesnius prekės ženklus, šiuo metu lengvai gali juos pakeisti pigesniais. Tačiau tiems, kurie ir anksčiau rinkosi pigesnius produktus, sumažinti savo išlaidų tiesiog nebėra kaip“, – sakė ekonomistė.

Pasak J.Cvilikienės, rekordiškai brangų šildymo sezoną pranašaujanti energetikos krizė ir itin spartus prekių ir paslaugų kainų augimas žmones gąsdina mažiau nei finansiniai sukrėtimai 2020 m. pradžioje prasidėjus pandemijai ir dėl jos įvedus karantiną. Tuomet savo išlaidas ribojantys nurodė beveik du trečdaliai gyventojų (63 proc.).

Be to, analitikės teigimu, šiuo metu dalis gyventojų vis dar gyvena vasaros nuotaikomis, prognozuojamas rekordiškai brangus šildymo sezonas dar neprasidėjęs, todėl kol kas žmonės smarkiai neriboja išlaidų.

G.Ilekytė pažymi, kad kainų šoką kažkiek amortizuoja valstybės pastangos ir augusios gyventojų pajamos – atlyginimai pirmąjį pusmetį išlaikė dviženklį augimo tempą, o santaupos vis dar siekia 20 mlrd. eurų.

Apklausos rezultatai rodo, kad 43 proc. žmonių skiria daugiau dėmesio finansams planuoti, o 37 proc. atideda stambesnius pirkinius vėlesniam laikui. Pandemijos pradžioje šie skaičiai buvo atitinkamai 8 ir 16 proc. punktų didesni.

Reprezentatyvų Lietuvos gyventojų tyrimą rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje „Swedbank“ užsakymu atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“. Buvo apklausti 1 006 respondentai nuo 18 iki 75 metų.

Didieji miesto objektai

Statybų kompanijos jau garsiai skundžiasi, kad smarkiai pakilus įvairių medžiagų kainoms, kai kurie objektai tampa nuostolingi. Kai kurie verslininkai net svarsto, kad labiau apsimoka sumokėti baudas ir nutraukti sutartis.

Verslininkų teigimu, nuo statybų stabdymo galėtų išgelbėti, jeigu valstybiniams ir savivaldybių projektams skirtas finansavimas būtų indeksuojamas.

„Kauno diena“ pasidomėjo, kokia situacija mūsų mieste, ar statybos nebus stabdomos.

„Statybos projektų kainų indeksavimas, matant šių dienų realijas, kai kuriais atvejais yra neišvengiamas, tačiau visada siekiame užbėgti už akių galimoms spekuliacijoms. Nuolat stebime rinką, matome objektyvias kainų kilimo priežastis ir jas atitinkamai vertiname. Todėl indeksuojant kainas vadovaujamės sutartyse numatyta tvarka ir atsižvelgiame tik į tuos atvejus, kai rangovai išties argumentuotai pagrindžia įsigytų medžiagų pabrangimą“, – nurodė Kauno savivaldybės Statybos valdymo skyriaus vedėjas Vigimantas Abramavičius.

Dariaus ir Girėno stadiono rekonstrukcijos kaina po indeksavimo padidėjo maždaug 2 mln. eurų, o mokslo ir inovacijų centro „Mokslo sala“ statyba – 1,7 mln. eurų.

Pabrango: Dariaus ir Girėno stadiono rekonstrukcijos kaina padidėjo nuo 35 iki 43 mln. eurų. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Kauno savivaldybės atstovai  pasidžiaugė, kad kai kuriuos miestui svarbius objektus spėta pastatyti iki statybinių medžiagų kainų šuolio. Tiek stadionas, tiek ties „Žalgirio“ arena pastatytas naujas baseinas išvengė darbų stabdymo. Kiek anksčiau duris atvėrė ir Kauno ledo rūmai.

„Siekiame užtikrinti, kad Kauno miestui ir net visai Lietuvai reikšmingų objektų statybos vyktų kiek įmanoma sklandžiau, be didesnių sustojimų. Kaip tik neseniai užbaigtas naujasis vandens sporto centras su olimpinių standartų baseinu, sporto klubu ir SPA zonomis Nemuno saloje prie „Žalgirio“ arenos parodė, kad tikrai įmanoma viską atlikti laiku. Darbai baigti tiksliai pagal planą – užtruko mažiau nei dvejus metus“, – pastebėjo V.Abramavičius.

Statybos valdymo skyriaus vedėjas „Kauno dienai“ patikino, kad šiuo metu neplanuojama stabdyti ir planuotų gatvių remonto darbų.

Statys ir tiltą

Buvo skelbta, kad dėl neapibrėžtumo statybų rinkoje bus atidėta ir Kėdainių tilto statybos pradžia.

Visgi šią savaitę paaiškėjo, kad Kėdainių tiltas bus pradėtas statyti dar šiemet.

„Viešėjome Susisiekimo ministerijoje ir nutarėme, kad skelbiame konkursą ir statysime Kėdainių tiltą. Tai bus ilgiausias tiltas per Nemuną. Tikimės, kad lapkričio mėnesį jau pradėsime statyti“, – teigė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Savivaldybės atstovai „Kauno dienai“ patvirtino, kad Kėdainių tilto projektas nebus nugrūstas į stalčius ir artimiausiu metu bus ieškoma, kas galėtų pastatyti naują eismo jungtį tarp Marvelės ir Vilijampolės.

„Kėdainių tilto statybos konkursą planuojame paskelbti artimiausiu metu. Kada pavyks rasti rangovą, priklausys nuo konkurso eigos. Jeigu viskas klostysis pagal planą, rangovas turėtų paaiškėti rudenį. Tokiu atveju realūs statybos darbai galėtų prasidėti dar šiais metais“, – teigė Kauno savivaldybės Statybos valdymo skyriaus vedėjas Vigimantas Abramavičius.

Apie šio tilto svarbą „Kauno dienos“ studijoje kalbėjo ir susisiekimo ministras Marius Skuodis.

Veiksmas: Kėdainių tilto statybos gali prasidėti dar šiemet. („Cityfi“ nuotr.)

„Iššūkis dvejopas. Viena vertus, valstybė atsako už valstybinius kelius – Giraitės viadukas, tiltai ir pan. Kita vertus, savivaldybės kartais pačios nepajėgios įgyvendinti vietinės reikšmės objektų. Ypač svarbūs objektai, kurie turi reikšmės ne tik miestui, bet ir valstybei. Dabar taip pat vertinsime Kėdainių tilto galimybes. Iš ministerijos pusės visada norisi, kad objektų būtų daugiau, nes sutaupome laiko, išvengiame spūsčių, švaresnis oras. Pozityviai žiūriu į objektus, kurie gerina eismo sąlygas. Kita dalis – finansinės galimybės“, – teigė.

Kėdainių tiltas turėtų nuimti dalį automobilių srauto nuo centrinės miesto dalies ir sujungti Vilijampolę su Marvele.

Vis neaiški kainų situacija verčia stabdyti kitų naujų projektų įgyvendinimą. Kaip nurodo BNS, tarp tokių projektų – Dainų slėnis, Maironio gimnazijos sporto salė.

„Labai sunku parinkti rangovą. Skelbėme kelis konkursus, tačiau niekas neateina į konkursą, visi rangovai bijo kainų kilimo, svyravimo ir pan.“, – BNS kalbėjo V.Abramavičius.

Policija darbų nestabdo

Šiuo metu rekonstruojamas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (VPK), esantis Vytauto prospekte. Policijos atstovai tikino, kad darbai kol kas nestringa, nors viešojoje erdvėje būta rangovų skundų, kad šio objekto rekonstrukcija išaugus kainoms nuostolinga.

„Statybos darbai policijos pastate, Vytauto pr., Kaune, vyksta pagal patvirtintą darbų planą ir iš rangovo negavome informacijos dėl remonto darbų stabdymo ar sutarties termino pratęsimo. Liko atlikti lauko inžinerinius, vidaus apdailos ir fasado atnaujinimo darbus“, – dienraščiui komentavo Kauno VPK atstovai.

Planuojama, kad Kauno gyventojams ir policijos darbuotojams atnaujintos patalpos bus atidarytos 2023 m. pabaigoje.

Neaiški kainų situacija verčia stabdyti naujų projektų įgyvendinimą.

NT vystytojų strategija

Kaune šiuo metu statoma nemažai gyvenamųjų ir komercinių pastatų. Jų statybos nestabdomos, tačiau vystytojai pripažįsta, kad planus koreguoja išaugusios kainos. Didžiausias pokytis – sustabdyti išankstiniai pardavimai, tad buto pagal brėžinius šiuo metu nelabai pavyks įsigyti.

„Kaune, kaip ir visoje Lietuvoje, iššūkiai yra susiję su energetikos ir statybinių medžiagų kainų augimu. Dėl to nemažai vystytojų tęsia projektus, bet nežino, už kiek galės juos realizuoti ir kokia bus galutinė kaina. Todėl dalis vystytojų apribojo išankstinius pardavimus. Objektai pradedami parduoti, kai jau būna padaryta apie 80 proc. darbų, tada galima numatyti ir realesnę kainą.

Manome, pirkimas pagal brėžinius šiuo laikotarpiu visai išnyks, nes net didieji vystytojai nėra nusipirkę medžiagų ir negali prognozuoti galutinės kainos. Žinoma, gali atsirasti mažesnių vystytojų, kurie siūlys tokią galimybę, pakėlę kainą gal 15 proc., bet pirkėjams reikėtų labai gerai susirinkti informaciją, ar tokie vystytojai tikrai galės įvykdyti įsipareigojimus ir parduoti objektą už sutartą kainą“, – teigė Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Mindaugas Statulevičius.

Tempai: NT vystytojai toliau stato pradėtus objektus, bet naujų pradėti neskuba. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Pasiteiravome, jei nėra galimybės nustatyti, kokia bus galutinė NT projekto kaina, galbūt verta stabdyti statybas ir laukti geresnių laikų.

„Yra surinktos komandos, kurias paleidus vėl surinkti būtų sudėtinga. Taip pat gauti leidimai, gauti bankų finansavimo pasiūlymai, tad kartais stabdyti ir konservuoti veiklą yra brangiau, negu tęsti darbus. Tikimės, kad per pusmetį rinka stabilizuosis ir bus daugiau aiškumo. Dabar vystytojai balansuoja.

Vieni iš tiesų mažina apimtį, jei projektas numatytas etapais, tai stengiasi šiek tiek atitolinti vėlesnes statybas, vykdomos statybos segmentais. Dabar skaičiuojama, kurie objektai turi paklausą, kurie mažiau jautrūs kainai. Manau, kad prabangaus turto vystytojai nestabdys pradėtų darbų, bet ekonominio segmento NT projektų tempai gali ir lėtėti“, – NT plėtotojų strategijas komentavo M.Statulevičius.

Pasak jo, Kaune yra tiek naujo gyvenamojo būsto, tiek ir komercinių patalpų paklausa. „Yra tikrai patrauklių projektų, vystomų upių pakrantėse. Komercinių patalpų poreikis taip pat auga, nes į Kauną ateina kompanijos, kurių biurai kituose miestuose, tad potencialo augti tikrai dar yra. Plėtotojai vis dar mato Kauną kaip gerą investiciją“, – pažymėjo Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas.

Kelininkai kol kas dirba

Ne tik NT statybos sektoriuje dėl išaugusių kainų tirpsta rangovų pelnai. Kelininkai taip pat ne kartą kalbėjo, jei yra galimybė neasfaltuoti gatvių, geriau daryti pertrauką, o ne dirbti nuostolingai. Tačiau ties Kaunu vykdomų magistralinių kelių remontas kol kas stabdomas nebus.

„Šiuo metu visi rangos darbai vykdomi pagal suderintus grafikus su įprastais, nežymiais juose numatytos apimties svyravimais. Rangovai, norintys, kad sudarytų sutarčių kainos būtų perskaičiuotos, turi kreiptis į Kelių direkciją su prašymu atlikti esamų sutarčių pakeitimą ir įrodyti, kad siūloma sutarties pakeitimo būtinybė atsirado dėl aplinkybių, kurių rangovas negalėjo numatyti sudarydamas sutartį, o faktinės rangovo patiriamos išlaidos – smarkiai išaugo.

Tik įvertinus rangovo pateiktą pagrindžiančią informaciją ir pripažinus ją tinkama, siūloma pasirašyti papildomą susitarimą dėl sutartyse numatyto statybos darbų kainos perskaičiavimo pakeitimo“, – komentavo Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) Tarptautinių ryšių ir komunikacijos skyriaus vyriausioji komunikacijos vadybininkė Eglė Nemanytė.

Ji nurodė, kad nesvarstoma galimybė atidėti darbų ir taip bandyti kompensuoti padidėjusių statybų kainų.

„Iki 2022 m. kovo 30 d. sutartyse buvusi galimybė kas 24 mėn. perskaičiuoti (didinti arba mažinti) statybos darbų kainą gali būti keičiama, sudarant galimybę ją perskaičiuoti du kartus – pirmą kartą po šešių mėnesių, antrą kartą – po dvylikos mėnesių nuo sutarties įsigaliojimo dienos.

Kainos perskaičiavimo terminas abu kartus skaičiuojamas nuo sutarties įsigaliojimo dienos, įskaitant ir sutarties įsigaliojimo mėnesį ir jeigu statybos darbų kainų pokytis, lyginant einamųjų metų mėnesio kainas su praėjusių metų to paties mėnesio kainomis, yra didesnis kaip 4 proc.

Kainos perskaičiavimas galios tik neatliktiems darbams ir atgaline tvarka nebus atliekamas. Be to, perskaičiavimas neatliekamas, jeigu rangovas dėl savo kaltės vėluoja vykdyti įsipareigojimus pagal sutartį“, – kaip sprendžiama statybinių medžiagų didėjimo problema, aiškino LAKD atstovė.

LAKD šiemet magistralinio kelio A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ruože (nuo 99,03 iki 100,47 km) planuoja pradėti tilto per Nerį, vadinamo Alfonso Meškinio tiltu, rekonstrukciją. Šalia pastatytas naujas tiltas atidarytas kovo pabaigoje.

Toliau tvarkomas transporto mazgas ties Vieviu – skirtingų lygių sankryža (Paparčių viadukas) ir vykdomi aplinkinių kelių rekonstravimo darbai.

LAKD atstovė E.Nemanytė nurodė, kad dalis projektų jau yra baigta: ties Kaunu magistraliniame kelyje A1 baigta naujo tilto per Nerį ir viaduko per Jonavos gatvę (nuo 99,29 iki 100,47 km) statyba, baigti kelio Vilnius–Kaunas ruožo nuo 18,1 iki 95 km rekonstravimo darbai.

Įdiegus visumą inžinerinių eismo saugos priemonių, užtikrinti saugos ir techniniai reikalavimai, atitinkantys automagistralei keliamus reikalavimus, todėl šiuo keliu galima važiuoti maksimaliu 130 km/h greičiu vasarą ir 110 km/h greičiu žiemą. Kelyje A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda įrengti kintamosios informacijos ženklai.

Degalinių švieslentėse populiariausio A95 benzino 1 l kaina artėja prie dviejų eurų. Tik švieslentėse. Išties ji jau perkopė šią psichologinę-finansinę ribą. Atsiskaitantieji kredito kortelėmis savaitgalį jau mokėjo 2,03 euro. Tokį atsiskaitymo būdą naudoja dauguma įmonių. Vadinasi, tyliai brangsta ne tik transporto paslaugos, o viskas, kas su juo susiję.

Mūsų politikai, žinoma, niekuo dėti. Jie mėgsta sakyti, kad visame pasaulyje brangsta energijos resursai, todėl nieko nuostabaus, kad ir pas mus. Bet. Neaišku, kodėl kitur prekių ir paslaugų kainos labiau draugiškos pirkėjams ir klientams. Tarkime, šokoladas ir kava brango labiau nei Vakarų valstybėse. Nei jose, nei mūsų šalyje kakava neauginama. Ir jie, ir mes importuojame iš Dramblio Kaulo kranto, Papua Naujosios Gvinėjos ir dar keleto valstybių.

Politikai mėgsta kiekviena proga priminti, kad dalį kainos sudaro tai, kad pas mus sparčiai didėja atlyginimai. Taip, statistikai fiksuoja ir pajamų kilimą. Bet. Paradoksas. Vakaruose darbuotojų algos gerokai didesnės nei Lietuvoje, o tas pats šokoladas ir kava kainuoja pigiau.

Ką tik pasibaigusiame Davoso ekonomikos forume konstatuota, kad per pusantrų pandemijos metų pasaulyje atsirado beveik 600 naujų milijardierių. Kas 30 valandų – po vieną. Būti turtingu nėra nuodėmė. Bet. Taip pat suskaičiuota, kad tokiu pat 30 valandų greičiu planetoje po 1 mln. žmonių atsiduria žemiau skurdo ribos.

Gal Lietuvoje kitaip? Statistikos departamentas paskelbė gerąją naujieną, kad pernai pas mus žemiau absoliutaus skurdo ribos gyvenančių žmonių, palyginti su 2020-aisiais, sumažėjo 1,2 proc., iki 3,9 proc. Tai yra 110 tūkst. mūsų gyventojų. Nustatyta absoliutaus skurdo riba 2021 m. -– 260 eurų vienam gyvenančiam asmeniui ir 546 eurai dviejų asmenų šeimai, auginančiai du vaikus iki keturiolikos metų.

O kokia milijardierių statistika?

Praregėjo atgaline tvarka

Kainų šuolis varo į neviltį. Pernai gruodį, palyginti su 2020 m. tuo pačiu mėnesiu, Statistikos departamento duomenimis, šilumos energija pabrango 59,8 proc., dujos – 44,6 proc., asmeninio transporto degalai ir tepalai – 34,8 proc., transportas – 17,8 proc., elektra – 11,2 proc., maistas – 10,4 proc., vartojimo paslaugos – 7,8 proc., apranga, avalynė – 4,7 proc. ir t.t. Neatpigo niekas.

Galima kiek nori kartoti, kad kalti ne mes, o rinka, tačiau, Eurostato duomenimis, per metus prekių ir paslaugų infliacijos šuolis euro zonos valstybėse – 5 proc., o Lietuvoje dvigubai didesnis – 10,7 proc. Tokie skaičiai buvo gruodį, o sausį, palyginti su pernai sausiu, jis jau 12,2 proc.

Ar Vyriausybė, Seimas gali padaryti, kad bent kiek pažabotų kainų augimą ir padėtų nebeišgalintiems jų mokėti? Valdantieji įtikinėjo, kad kylančias elektros ir dujų kainas amortizuoja sprendimas jų šuolį išdėstyti keletui metų, išplėsta kompensacijų bazė nepasiturintiems gyventojams, pensijų, minimalios algos, neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD), biudžetinio sektoriaus darbuotojų atlyginimų didinimas. Tačiau premjerė Ingrida Šimonytė ir finansų ministrė Gintarė Skaistė tikino, kad socialdemokratų siūlymai mažinti PVM šildymui ir būtiniausiems maisto produktams prasilenkia su ekonomine logika. Vis dėlto praėjusią savaitę Vyriausybė staiga nutarė pati prasilenkti su ekonomine logika, ir dar atgaline data, – pasiūlė laikinai vietoj dabar 9 proc. taikyti nulinį PVM tarifą centralizuotam šildymui, paremti saulės elektrinių plėtrą.

Siūlymas gana netikėtai išdygo. Kai vieną savaitę kalbama, kad nulinis PVM tarifas, nesvarbu maistui ar šildymui, nėra ekonomiškai geras, o po kelių dienų išgirsti kitaip...

Tačiau ar kitą savaitę planuotoje neeilinėje Seimo sesijoje būtų tam pritarta, abejonių  kilo net valdantiesiems. Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen neatmetė tikimybės, kad parlamentarų nuomonės gali ir išsiskirti. O ir ji pati abejoja tokios priemonės efektyvumu, kaip ir teisėkūros požiūriu klausimų kelia siūlymas pataisas taikyti atgaline tvarka.

Vyriausybė nustebino ne tik opoziciją, bet ir valdančiuosius. „Siūlymas gana netikėtai išdygo. Kai vieną savaitę kalbama, kad nulinis PVM tarifas, nesvarbu maistui ar šildymui, nėra ekonomiškai geras, o po kelių dienų išgirsti kitaip…“ – stebisi Liberalų sąjūdžio frakcijos pirmininkas Eugenijus Gentvilas. O kad siūlymas ir vėl priimtas nesitariant su visomis valdančiosiomis frakcijomis, pasak politiko, „seniai apkalbėtas ir apdainuotas reikalas“.

Pavymui Vyriausybei į piliečių SOS dėl kylančių kainų pagaliau atsiliepė ir Prezidentas Gitanas Nausėda – pasiūlė socialiai pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms – pensininkams, daugiavaikėms ar sunkiai besiverčiančioms šeimoms skirti po 100 eurų ir iki 510 eurų padidinti NPD.

Kol valdžia pusmetį trypčioja, žmonės nebeišgali susimokėti kai kur net beveik triskart padidėjusių šildymo sąskaitų, o posakį „Visi keliai veda į Romą“ laikas perfrazuoti į „Visi keliai veda į Lenkiją“, kur nuo vasario PVM visiems maisto produktams – nulis; Lietuvoje – 21 proc. Lietuviai pilnas bagažines kraunasi ne tik sau – klesti perpardavinėtojų versliukas: iš įvairių miestų organizuojami mikroautobusai, priimami užsakymai produktams, kurie paskui perparduodami.

Kritikuoja ne tik opozicija

„Socialdemokratų prioritetas – lengvatinis tarifas būtiniausiems maisto produktams. Ši priemonė padėtų ne tik amortizuoti infliacijos grėsmes mažas pajamas gaunantiems žmonėms, bet ir mažiau lietuvių važiuotų apsipirkti į Lenkiją; jei pinigai išleidžiami kitoje valstybėje – vadinasi, jų netenka Lietuvos biudžetas“, – pabrėžia Seimo Audito komiteto pirmininko pavaduotoja, finansų eksministrė socialdemokratė Rasa Budbergytė.

Prasidėjo lenktynės, kas daugiau parodys meilės savo rinkėjams. Tačiau tą meilę reikia rodyti labai racionaliai, galvojant ir apie valstybės finansus.

Socialdemokratai dar pernai vasarą, kai paskelbta apie augsiančias dujų, elektros, kitas kainas, įregistravo projektus dėl lengvatinio PVM. R.Budbergytė primena, kad ES tėra pora šalių, kurios jo būtiniausiems maisto produktams visai neturi. Štai Liuksemburgas – turtinga šalis, bet ir čia jis maistui – tik 3 proc. „Lietuvos namų ūkiai išleidžia labai daug pinigų maistui, o dabar ir šildymui – šios žiemos sąskaitos stumia ir į energetinį skurdą. Taip, vidutinės algos pakilo, bet tai neatsveria, kiek viskas pabrango. Tačiau praėjusią savaitę iš prezidentūroje susirinkusių frakcijų atstovų kalbų buvo akivaizdu, kad valdantieji nenori nė girdėti apie lengvatinį PVM maistui, – skaičiuoja tik, kad biudžetas dėl to netektų milijonų“, – apgailestauja R.Budbergytė.

Vyriausybės siūlymą dėl lengvatinio PVM centralizuotam šildymui ji ragina pakeisti socialdemokratų jau anksčiau įregistruotu projektu dėl lengvatinio tarifo visiems, ne tik besinaudojantiems centralizuotu šildymu. Vyriausybė tikina, kad kitiems kainų augimas išdėliotas per kelerius metus. Bet, atkreipia dėmesį R.Budbergytė, tokiu atveju centralizuoto šildymo vartotojams valstybė padidėjusių išlaidų dalį dovanotų, o kitiems – tik atidėtų, vadinasi, diskriminuotų dalį gyventojų.

Socialdemokratė rezervuotai vertina ir Prezidento siūlymą dėl 100 eurų: „Helikopteriu mėtoma išmokų sistema pas mus jau išbandyta – praėjusią kadenciją tam tikroms grupėms po 100 eurų padalijo Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Ar taip išspręstume problemą? Kažin. Bet pinigai bent jau pasiektų pažeidžiamiausias grupes, o ne ir turtingųjų kišenes.“

Liberalas E.Gentvilas sako tikriausiai balsuosiąs už Vyriausybės pasiūlytą PVM lengvatą šildymui, nors ir mano, kad poveikis kovai su infliacija bus nedidelis. „Tai Vyriausybės pasiūlytas simbolinis gestas. Tačiau jei kažkas įsivaizduoja, kad Lietuvos žmonės pajus didelį palengvėjimą dėl savo išlaidų, tai nieko panašaus nebus. Bet svarbu nenueiti tolyn – nepriimti nulinio tarifo ir maisto produktams. Tada atsirastų tikrai didelių iškraipymų ekonomikoje.“

Eugenijus Gentvilas: kai vieną savaitę kalbama, kad nulinis PVM tarifas, nesvarbu, maistui ar šildymui, nėra ekonomiškai geras, o po kelių dienų išgirsti kitaip…

E.Gentvilo įsitikinimu, išeitis kita – tai mokesčių, visų pirma – darbo, mažinimas, NPD didinimas, o tai dirbantiems žmonėms ir reikštų mokesčių sumažinimą. Jo manymu, Prezidento siūlymui dėl NPD galima pritarti, bet ne tokiam skubiam. „Kryptis ta, bet negaliu sutikti, kad tai reikia daryti tuoj pat, nes nuo sausio įvedėme 460 eurų NPD, o nuo kovo 1 d. jau siūlomas 510 eurų. Prasidėjo lenktynės, kas daugiau parodys meilės savo rinkėjams. Tačiau tą meilę reikia rodyti labai racionaliai, galvojant ir apie valstybės finansus“, – pabrėžia E.Gentvilas.

Išeitis kita

Valdančiųjų siūlymais, kaip amortizuoti šildymo kainų augimą, abejoja ir ekspertai. Ekonomisto Aleksandro Izgorodino nuomone, gerai, kad Vyriausybė, Prezidentas, kiti politikai mato infliacijos problemą ir nori kažką padaryti. „Bet vien tokio PVM mažinimo, koks siūlomas dabar, nepakaks infliacijai sustabdyti, nes siūloma jį mažinti tik gyventojams, o verslui – ne. Tačiau statistika rodo, kad Lietuvoje kainos auga didelėje dalyje segmentų – vyksta energijos išteklių infliacijos transformacija į kitų prekių ir paslaugų infliaciją. Tad šioje situacijoje, jei jau mažinti PVM, tai mažinti reikėtų ir verslui. Pagal Vyriausybės siūlymą, vartotojai gautų mažesnes sąskaitas už šildymą, bet verslas ir toliau būtų priverstas kelti kainas, nes jam dujų ir elektros kaina išliktų labai didelė“, – aiškina ekonomistas.

Galų gale, PVM mažinimas negarantuoja, kad tokia dalimi sumažėtų ir sąskaitos. Net jei būtų taip, gruodį šildymas vidutiniškai brango 60 proc., o kai kur ir dvigubai trigubai, tačiau dėl nulinio PVM jis sumažėtų tik 9 proc.

A.Izgorodino įsitikinimu, kur kas efektyviau būtų Vyriausybei pasiskolinti finansų rinkose ir kompensuoti energijos tiekėjams dalį išlaidų, kuriuos jie patiria dėl rinkoje pabrangusių energijos šaltinių. Tai galėtų tiesiogiai padėti suvaldyti energijos išteklių kainas. Tokio valstybės įsikišimo reikėtų trims keturiems mėnesiams, tad valstybės mastu tai nebūtų labai dideli pinigai.

„Vienintelis kelias – įsikišti į reguliuojamų kainų rinką. Bet negali įsakyti energijos tiekėjams tiesiog nedidinti kainų. O jei valstybė kompensuotų jų nuostolius, tai būtų greičiausias ir logiškiausias kelias, paveikiantis ne tik vartotojų, bet ir verslo sąskaitas“, – mano A.Izgorodinas.

Žinoma, ES plės atsinaujinančiąją energiją, jos dalis vartojant energiją didės, bet tai užtruks.

Pasak jo, būtų geriausia, jei verslas, Vyriausybė, vartotojai susitartų, kad palaiko energijos – elektros, dujų, šildymo – kainas ties X riba, o kylant šaltinių kainoms Vyriausybė atitinkamai jas sumažintų valstybės pinigais iki sutarto lygio.

Kitos priemonės, ekonomisto įsitikinimu, mažai efektyvios. Štai socialdemokratai ragina valdžią priversti valstybines energetikos įmones monopolininkes nedidinti savo pelno kainų vartotojų sąskaita. Pasak A.Izgorodino, galima paprašyti uždirbtą pelną skirti kainoms vartotojams sumažinti, bet reikia suprasti ir mastus – tokių pinigų arti 3 mln. vartotojų sąskaitoms sumažinti užtektų nebent kelioms savaitėms.

Kainų šuolis mažesnis savivaldybėse, kur šildymui daugiau naudojama biokuro. „Žinoma, ES plės atsinaujinančiąją energiją, jos dalis vartojant energiją didės, bet tai užtruks. Štai pernai Rusija tenkino apie 43 proc. visos Europos dujų paklausos, tad, jei per dešimt metų sumažintume šį skaičių perpus, vis tiek 20 proc. priklausytume nuo Rusijos, kuri nustato kainas ir turi didelį poveikį bendrajai rinkai“, – sako A.Izgorodinas.

Lietuvos negelbsti ir suskystintųjų dujų terminalas. Pasak ekonomisto, teoriškai būtų galima daugiau dujų įsivežti iš kitų tiekėjų, bet pasiūla maža, be to, vieno laivo gali neužtekti, reikėtų investuoti į tokios infrastruktūros plėtrą.

Išeitis: A.Izgorodino nuomone, geriausia, jei verslas, Vyriausybė, vartotojai susitartų palaikyti elektros, dujų, šildymo kainas ties X riba, o brangstant žaliavoms Vyriausybė valstybės pinigais sumažintų skirtumą iki sutarto lygio. Asmeninio archyvo nuotr.

Kalti ir patys

Energijos kainos kyla visoje Europoje, neatmestina prielaida, kad jei Rusijos ir Ukrainos konfliktas bus labiau eskaluojamas, jos gali ir dar padidėti. Tačiau, primena socialdemokratė R.Budbergytė, kitos valstybės seniai ėmėsi ryžtingų priemonių joms amortizuoti: Estija nutarė kompensuoti žmonėms elektros tinklo mokesčius, išlaidas dujoms, Švedija – kiekvienam namų ūkiui skirti iki 200 eurų, Lenkija – įvesti lengvatinį PVM.

Prancūzijos vyriausybė, atsižvelgdama į numatomą 35 proc. elektros energijos kainų padidėjimą priėmė sprendimą, kad šis padidėjimas neviršytų 4 proc.: Prancūzijos elektros tinklai privalo parduoti tam tikrą elektros energijos kiekį elektros energijos tiekėjams už fiksuotą pardavimo kainą, t.y. nepriklausomai nuo rinkos ir gamybos apimčių svyravimų.

Lietuvos gyventojams infliacijos smūgis dvigubai smarkesnis nei kitur: euro zonos šalyse per metus pokytis – 5 proc., o Lietuvoje – 10,7 proc. A.Izgorodinas primena, kad tai ir mažos rinkos problema. Tad, pavyzdžiui, su Lenkija kainomis niekada nepakonkuruosime – ar su, ar be PVM lengvatų, nes ji turi didelio masto ekonomiką, jos įmonės didelės, perka žaliavas už palankesnes kainas, todėl gali pagaminti prekių pigiau, o dar ir konkurencija dėl vartotojų didesnė, nes rinka – arti 40 mln. gyventojų.

Bet Lietuvoje kainos šoko aukštyn ir dėl kitos priežasties. „Atlyginimai Lietuvoje per COVID-19 pandemiją pakilo vidutiniškai 20 proc., ir tai automatiškai suponuoja, kad įmonės kelia kainas. Pavyzdžiui, paslaugų infliacija pernai metų pabaigoje Europoje siekė 2 proc., o Lietuvoje – 7,8 proc. Skirtumas susidarė, nes pas mus sparčiai kilo atlyginimai, o daugelyje kitų euro zonos šalių kilimas nė neprasidėjo“, – aiškina A.Izgorodinas.

Kai užklupo COVID-19 pandemija, įvestas karantinas, Sauliaus Skvernelio Vyriausybė pinigus verslui mėtė glėbiais.

Pasak R.Budbergytės, užsukome pragaištingą ratą: „Kai užklupo COVID-19 pandemija, įvestas karantinas, Sauliaus Skvernelio Vyriausybė pinigus verslui mėtė glėbiais. Lietuva – viena dosniausiai verslą skatinusių šalis. Jau ne bankai teikė kreditus, o valstybė – paskolas, subsidijas. Tai paskatino didelį vidaus vartojimą, prasidėjo statybų bumas. Skrydžiai buvo atšaukti, žmonės niekur vykti negalėjo, tad pinigai buvo leidžiami vidaus rinkoje. Padidėjusi vidaus paklausa fiksuota visame pasaulyje, bet pas mus ji ypač pakilo.“

Kai staiga pakilo paklausa, ėmė trūkti darbo jėgos, verslas buvo priverstas mokėti didesnius atlyginimus; daugiau pinigų – daugiau žmonės jų ir leido, o tai paskatino ir kainų augimą. Tad, socialdemokratės nuomone, nors Lietuvos ekonomika per pandemiją išsilaikė gerai, bet ir dėl to, kad valstybė nepagailėjo verslui valstybės resursų, padarė ne visai pagrįstų ekonominių sprendimų.

Dabar turime, ką turime. Beje, algos kilo toli gražu ne visiems, o kam ir kilo, ne tiek, kad amortizuotų kainų šuolius. Tad, kol politikai ginčijasi, ką daryti ir ar daryti, atrodo, patikimiausia viltis, kad ateis pavasaris ir baigsis šildymo sezonas.

Vartotojų kainų šuolis per metus Lietuvoje

(2021 m. gruodį, palyginti su 2020 m. gruodžiu, proc.)

Šilumos energija 59,8

Dujos 44,6

Asmeninio transporto degalai, tepalai 34,8

Transportas 17,8

Elektra 11,2

Maistas 10,4

Poilsis ir kultūra 9

Restoranai ir viešbučiai 8,3

Vartojimo paslaugos 7,8

Apranga, avalynė 4,7

Šaltinis: Statistikos departamentas

Lietuvoje infliacija augo dvigubai daugiau nei kitur

(Prekių ir paslaugų infliacijos pokytis, 2021 m. gruodį, palyginti su 2020 m. gruodžiu, proc.)

Euro zonoje 5

Lietuvoje 10,7

Šaltinis: Eurostatas

Mūsų Energetikos ministerija pripažįsta, kad dideliais kiekiais importuotas baltarusiškas biokuras išbalansavo rinką ir padarė žalos vietos gamintojams. Verslo atstovai tikina, kad neigiami padariniai jaučiami iki šiol, o padėtis, geriausiu atveju, pasitaisys tik prieš kitą šildymo sezoną.

Lietuviško biokuro tiekėjai sako, kad dabartinė jo kaina atitinka nepriklausomybės kainą, ir tikina, jog turi pakankamai kuro atsargų. Šilumos tiekėjai atkerta, kad tokia situacija bandoma pasinaudoti siekiant užsidirbti, o kol Lietuvoje nebus tinkamos šių išteklių valdymo strategijos, stabilumo nebus.

Baltarusiško biokuro srautui mažėjant pasirodė, kad tiekimo grandinė Lietuvoje sutrūkusi, o staigus vietinio kuro poreikis lėmė kainų šuolį.

Sumažintas eksportas

Baltarusiško biokuro importas į Lietuvą įprastai sudaro apie 20 proc. viso šalyje sunaudojamo šio kuro, tačiau prieš kelerius metus jis buvo padvigubėjęs, kai po stichinių nelaimių ir kenkėjų antplūdžio Baltarusijos miškuose atsirado daug menkavertės medienos.

„Jie turėjo didžiulių žaliavos resursų, pradėjo eksportuoti, tada režimas pamatė, kad galima gerai uždirbti. Kai įvežami kiekiai pasiekė apie 40 proc. visos Lietuvoje naudojamos žaliavos, mes pradėjome skambinti pavojaus varpais, juk statėme save į prašančiojo poziciją, tiekėjas tokia padėtimi gali pasinaudoti kaip svertu, staigiai pakeisti kainas, o sureaguoti greitai nepavyktų“, – BNS sakė Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ direktorė Vilma Baturo.

Dabar, anot jos, tiekimas iš Baltarusijos grįžo į ankstesnį lygį, tačiau tai lėmė sprendimai kaimyninėje valstybėje.

„Jie suprato, kad uždirbti galima išvežant ne tik pigiausias skiedras, bet ir granules, kurias galima parduoti brangiau, todėl pradėjo statyti gana dideles jų gamyklas, apribojo eksportą. Lietuvoje granulės beveik nenaudojamos, jos keliaus kitur. Manau, kad situacija Lietuvoje nepasikartos“, – kalbėjo asociacijos direktorė.

Energetikos ministerijos duomenimis, nuo 2019 iki 2021 m. pradžios importas iš Baltarusijos į Lietuvą sudarė nuo 30 iki 40 proc. visos šalies biokuro rinkos, o šiuo metu – apie 40 proc. mažesnis nei prieš metus ir tai vertinama teigiamai.

„Visuomet laikėmės pozicijos, kad mažėjanti vietinių gamintojų dalis Lietuvos rinkoje neatitinka šilumos vartotojų interesų, negalime leisti, kad šildymo kaina Lietuvoje priklausytų nuo Baltarusijos centrinės valdžios sprendimų“, – teigiama ministerijos atsakyme BNS.

Įvežamo biokuro mažėjimą nulėmė nuo sausio 1-osios įvesti prekybos apribojimai – biokuro eksporto iš Baltarusijos muitas padidėjo nuo 6,5 proc. iki 35 proc.

Naudojamos atsargos

Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius Aidas Pivoriūnas tvirtina, kad, net ir sumažėjus iš Baltarusijos importuojamos žaliavos, rinkoje situacija išlieka mažai pakitusi, nes šilumos gamintojai vis dar naudoja anksčiau įsigytas atsargas.

„Tai labai inertiška verslo rūšis, ciklas čia trunka nuo pusmečio iki metų. Dėl to Vilniuje šiuo metu kūrenamas anksčiau pirktas biokuras“, – BNS sakė asociacijos vadovas.

Anot jo, pigi žaliava iš Baltarusijos pakenkė vietiniam verslui.

„Kai į Lietuvą didžiuliais kiekiais buvo įvežama baltarusiška produkcija, mūsų verslai bankrutavo, pardavė techniką ir tiesiog paliko miške supūti vadinamąjį žaliąjį auksą, iš kurio gaminama skiedra, tinkama biokuro katilinėms“, – sakė privačių miškų savininkų atstovas.

Energetikos ministerija taip pat pripažįsta, kad importas iš kaimyninės šalies išbalansavo tiekimo grandinę.

„Keletą metų trukęs masinis biokuro importas iš Baltarusijos padarė žalos vietiniams biokuro gamintojams. Apie 70 proc. visų Lietuvoje susidarančių kirtimo atliekų šiuo metu paliekamos pūti miškuose, nes trūksta darbuotojų, kurie surinktų iš miškų. Smulkios šakos ir kitos miško liekanos nebenaudojamos jokiai kitai produkcijai, tačiau šios liekanos gali būti naudojamos pigesnei šilumai gaminti“, – BNS teigia ministerija.

Pokyčiai paveikė ir medienos eksportą iš Lietuvos – ją Klaipėdos uoste kraunančio Malkų įlankos terminalo direktorius Julius Kiršis BNS sakė, kad bendrovė taip pat pajuto pabrangusios medienos padarinius.

„Nežinau, dėl kokių priežasčių ir kada tiksliai tai įvyko, pavasarį dar buvo, o šį šildymo sezoną – jau ne. Nutrūkus skiedrų įvežimui iš Baltarusijos, apvali mediena Lietuvoje neadekvačiai pabrango, apie 60–70 proc., todėl vietinė sunaudojama čia, nėra poreikio išvežti“, – kalbėjo bendrovės direktorius.

Malkų įlankos terminale anksčiau kraudavo Skandinavijos rinkai skirtą lietuvišką malkinę medieną.

Brango kartais

Prekybos mediena biržos operatoriaus „Baltpool“ Prekybos skyriaus vadovas Vaidotas Jonutis sako, kad pastaruosius kelerius metus biokuro kainas Lietuvoje reguliavo importas iš Baltarusijos.

„Deja, bet vyravusi praktika parodė tikrą realybę – biokuro kainos šiuo metu yra pakilusios beveik 2,5 karto“, – teigiama jo komentare BNS.

„Baltpool“ biržos, kurioje biokuro kaina skaičiuojama pagal energinę vertę, statistika rodo, kad praėjusį gruodį medienos skiedrų kainos indeksas buvo 25,91 euro už megavatvalandę (MWh), palyginti su lapkričiu, jis pakilo 13,4 proc., o su 2020 m. gruodžiu – net 164 proc.

2021–2022 m. šildymo sezono metu vidutinė biokuro tiekimo kaina yra 21,35 euro už MWh, arba 98 proc. didesnė už praėjusį sezoną.

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Valdas Lukoševičius sako, kad toks didelis kainos augimas neatspindi biokuro gamintojų patiriamų sąnaudų ir gali būti laikomas proga papildomai užsidirbti.

„Yra tokias kainos, kurios mums nepriimtinos ir neatrodo pagrįstos. Sąnaudos tikrai tiek per metus neišaugo. Kai kam tai yra tiesiog galimybė užsidirbti pinigų ir pasinaudoti tuo, kad dujų kaina nežmoniškai auga. Mes matome labai aiškų dėsningumą: brangsta dujos – brangsta biokuras. Jeigu jis būtų parduodamas su tinkama pelno marža, kainos būtų žemesnės“, – sakė jis BNS.

Jo manymu, biokuro prekybą galima laikyti pelninga veikla, remiantis „Baltpool“ metodika, kai indeksas yra apie 15 eurų už MWh. Kai į Lietuvą buvo importuojama daug baltarusiško biokuro, šis indeksas buvo nukritęs iki dešimties eurų.

Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius dabartines kainas vadina šansu Lietuvos tiekėjams.

„Mes dar nepasiekėme normalaus biokuro įkainio, nes ilgą laiką buvo gaminamas nuostolingai. Jeigu norime turėti energetinę nepriklausomybę, reikia suvokti, kad ji kainuoja“, – kalbėjo A.Pivoriūnas.

Normalus įkainis, anot jo, kalbant tik apie miško kirtimo liekanas ir niekam kitam netinkančią medieną – žemiausios kokybės biokuro žaliavą, – rinkoje šiuo metu jau priartėjo prie norimos ribos.

„Dabar 1 kub. m kainuoja 35–40 eurų – tai jau panašu į realią kainą, už kurią verslas gali tiekti neturėdamas nuostolio. Kaina šoktelėjo ne dėl to, kad nėra žaliavos, o dėl nutrūkusios grandinės, ją sunku greitai paruošti. Tai ne dujos, kur užtenka sklendę atsukti. Reikia ruošti projektus, traukti medieną, ją džiovinti, transportuoti“, – teigė jis.

Trūksta valstybės vaidmens

A.Pivoriūnas mano, kad stabilizuoti padėtį rinkoje būtų galima tikėtis kitą šildymo sezoną, jeigu tam nesukliudys gamtos kataklizmai ar atsakingų institucijų neūkiškumas.

„Geras miesto valdytojas apie kurą turėtų galvoti ne paskutinę sekundę ir kitam šildymo sezonui ruoštis jau dabar, turėti lietuvišką atsvarą brangstančioms dujoms, o ne paskutinę sekundę užkaišioti skyles ir mokėti bet kokią kainą. Šilumininkai, sakydami kad nėra žaliavos biokurui, pademonstruotų neūkiškumą“, – kalbėjo A.Pivoriūnas.

Jis mano, kad Lietuva yra pajėgi visiškai apsirūpinti biokuro žaliava.

„Atsakingai galiu pasakyti, kad, nedidinant miško naudojimo, Lietuva yra pajėgi, žaliavos yra daugiau, nei reikia, tačiau keblumų dabar kelia tik sugriuvusi tiekimo grandinė. Mes turime iš naujo mokytis ją tiekti gana tvariai, kad paskutinę sekundę nereikėtų gesinti gaisrų“, – BNS kalbėjo A.Pivoriūnas.

Tačiau Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos vadovas V.Lukoševičius su tuo nesutinka ir primena, kad biokuras Lietuvoje šiuo metu sudaro apie 75 proc. viso šilumos gamybai naudojamo kuro, o pradėjus veikti Vilniaus kogeneracinei jėgainei ši proporcija turėtų siekti apie 90 proc., tačiau adekvataus dėmesio pagrindiniam šilumos energijos šaltiniui nėra.

„Mes nežinome savo išteklių, kiek yra tiekėjų, koks jų finansinis pajėgumas. Dar didesnė nesąmonė – pusę šalies miškų valdanti Valstybinė miškų urėdija tiekia tik žaliavą ir atkakliai priešinasi tiekti patį biokurą. Mes nuolat keliame šiuos klausimus, bet niekas tuo nesirūpina, gal tai kokie politiniai žaidimai. Todėl kainos ir toliau gali neprognozuojamai kilti aukštyn“, – kalbėjo V.Lukoševičius.

Valstybė, anot jo, galėtų tapti žaidėju, kuris užtikrintų stabilumą.

„Ji galėtų tiekti tam tikrą kiekį galutinio kuro, turėti rezervą, lemti patikimumą, jei toks stambus žaidėjas darytų įtaką – kita situacija būtų, o dabar – priešingai, daromi verslai, nesirūpinama viešuoju interesu. Ši situacija turi mums būti gera pamoka, labai svarbu prognozuoti, nes ateityje galime likti be biokuro“, – BNS sakė V.Lukoševičius.

Prasčiausios kokybės miško atliekų jis nelaiko tinkamu ištekliu šilumai gaminti.

„Tai labai prastas kuras, kuris greitai gadina katilinių įrangą, todėl reikia papildomų didelių išlaidų remontui. Tačiau to niekas nenori girdėti“, – sakė V.Lukoševičius.

„Litbioma“ vadovė taip pat yra įsitikinusi, kad kruopštesnis strategavimas rinkoje padėtų išvengti netikėtumų.

„Problema ta, kad buvo aklai nuspręsta pirkti pigiai ir daug trumpuoju laikotarpiu, užuot pagalvojus, kas bus po kelerių metų. Todėl tokios kainos dabar ir yra“, – BNS sakė V.Baturo.

Lietuvos NT vidutinės rinkos vertės auga nuo 2011 m., o didžiausi metiniai vidutinės rinkos vertės pokyčiai pastebimi nuo 2018 m. sausio, kai vidutinė rinkos vertė siekė 93 mlrd. eurų, 2019-ųjų sausį ji siekė 100 mlrd. eurų, 2020-aisiais – iki 110 mlrd., o pernai sausį – 118 mlrd. eurų.

Dabar įregistruotų ir įvertintų Lietuvos statinių (be žemės) vertė siekia 103 mlrd. eurų – 14 proc. daugiau nei 2021 m. pradžioje. Didžiausias verčių augimas pastebimas butų rinkoje – vidutinis pokytis siekė 18 proc., o daugiausiai (26 proc.) iš šalies savivaldybių vertė kilo Neringos savivaldybėje. Gyvenamųjų namų vidutinė rinkos vertė per metus pakilo dešimtadaliu, komercinių patalpų – 8 proc., o administracinę ir gydymo paskirtį turinčios patalpos vertė kilstelėjo apie 11 proc.

Augo ir žemės sklypų vertė – iki 32 mlrd. eurų, o vidutinės rinkos vertės pokytis per metus buvo apie 5 proc. Labiausiai – 7 proc. – vertė didėjo žemės ūkio paskirties žemės rinkoje, gyvenamųjų teritorijų žemė brango 4 proc., o komercinės grupės žemė – 5 proc.

Registrų centro Turto vertinimo valstybės reikmėms skyriaus vadovė Lina Kanišauskienė teigė, kad 2021-ieji pasižymėjo tiek įspūdingu NT sandorių skaičiumi, tiek ir kainų augimu.

Įtakos turėjo atlyginimų ir kainų augimas, infliacija ir, tikėtina, gyventojai norėjo išsaugoti savo santaupas investuodami į nekilnojamąjį turtą.

„Įtakos turėjo atlyginimų ir kainų augimas, infliacija ir, tikėtina, gyventojai norėjo išsaugoti savo santaupas investuodami jas į nekilnojamąjį turtą. Taip pat įtakos turėjo palankios kreditavimo sąlygos, kilo šalies ekonomika, augo investicijos ir didėjo vidaus vartojimas, gerėjo užimtumo bei nedarbo rodikliai“, – aiškino L.Kanišauskienė.

Vidutinės statinių ir žemės sklypų vertės perskaičiuojamos Registrų centrui atliekant masinį vertinimą. Nekilnojamojo turto masinis vertinimas yra toks vertinimo būdas, kai per nustatytą laiką, pasinaudojant Registrų centro duomenų bazėse sukauptais duomenimis, įvertinama panašių NT objektų grupė ir nustatoma jų vidutinė rinkos vertė, pagrįsta realiai įvykusių NT sandorių duomenimis.

Konkretaus objekto vidutinė rinkos vertė gali skirtis nuo to konkretaus objekto pirkimo–pardavimo kainos, kuriai įtaką daro ne tik objektyvūs, bet ir subjektyvūs kriterijai, pavyzdžiui, susitarimas dėl kainos ir pan.

Nustatant vidutines rinkos vertes įtakos turi statinio ir žemės buvimo vieta, naudojimo paskirtis, įregistruoti kadastro duomenys ir kiti veiksniai. Tačiau neatsižvelgiama į NT vertės padidėjimą ar sumažėjimą dėl laikino aplinkos pagerinimo ar pabloginimo, NT valdymo formos, naudojimo, valdymo ir disponavimo juo apribojimų, suplanavimo, stiliaus, dizaino, vidaus apdailos ir kitų individualių savybių.

Vidutinės rinkos vertės yra apskaičiuojamos kasmet ir ne rečiau kaip kas penkerius metus prilyginamos mokestinėms vertėms, nuo kurių skaičiuojami mokesčiai. Šios vertės yra aktualios ne tik NT mokesčiams apskaičiuoti, bet ir gyventojams, pavyzdžiui, įgijus NT paveldėjimo ar dovanojimo atveju privalomi mokėti mokesčiai apskaičiuojami remiantis vidutinėmis rinkos vertėmis. Vidutinės rinkos vertės taip pat gali būti naudojamos valstybės valdomo turto pardavimo ir nuomos kainoms nustatyti.

Įvertinimo duomenys taip pat naudojami sprendžiant socialinės paramos klausimus, jų pagrindu nustatomi regionai, kuriuose teikiama finansinė paskata jaunoms šeimoms, įsigyjančioms pirmąjį būstą. Notarams tvirtinant turto perleidimo sandorius, jų paslaugų įkainiai taip pat dažnai apskaičiuojami remiantis vidutinėmis rinkos vertėmis.

Lenkiame vidurkį

Pasak Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM), pastaruoju metu maisto produktų kainos Lietuvoje sparčiai vejasi kitas šalis – jos auga greičiau nei vidutiniškai kitose ES valstybėse. Trečiąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų ketvirčiu, maisto kainos Lietuvoje padidėjo 3,6 proc. (ES vidurkis – 1,9 proc.).

Praėjusiais metais maisto kainos mūsų šalyje buvo vienos žemiausių ES – siekė beveik 82 proc. ES vidurkio. Mažiau už maistą mokėjo tik Vengrijos, Bulgarijos, Lenkijos ir Rumunijos gyventojai. Tačiau yra ir kita, ne tokia graži, statistinė aplinkybė: lietuviai maistui išleidžia beveik penktadalį savo lėšų – ir pagal šį rodiklį lenkia bendrą ES vidurkį daugiau kaip 2 proc.

Pigiausia ir brangiausia

VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, Lietuvoje per metus didėjo ir būtiniausių maisto produktų krepšelio kaina. Mažiausias šio krepšelio kainas siūlančiame prekybos centre kaina išaugo daugiau kaip 10 proc. ir 43-iąją šių metų savaitę (spalio 25–31 d.) siekė 32,2 euro, o prieš metus tą pačią savaitę – 29,12 euro.

Dar labiau būtiniausi maisto produktai pabrango didžiausias šio krepšelio kainas siūlančiame prekybos tinkle. Čia šio krepšelio kaina padidėjo daugiau kaip 17 proc. – nuo 35,84 iki 42,06 euro. Tad, pasak ŽŪM ekspertų, būtiniausių maisto produktų krepšelio kaina skirtinguose prekybos centruose skiriasi net 10 eurų.

Kodėl brangsta?

Vieno atsakymo, kodėl pastaruoju metu Lietuvoje taip sparčiai auga maisto produktų kainos, nėra. Tam, anot ŽŪM Strateginio planavimo departamento Ekonominės analizės skyriaus vedėjo Evaldo Pranckevičiaus, įtakos galėjo turėti žaliavų kainų didėjimas, minimalaus ir vidutinio darbo užmokesčio augimas bei santykinai žemos (palyginti su ES vidurkiu) produktų kainos. Gali būti, kad dėl šių priežasčių maisto produktų kainos ir toliau didės.

"Labiausiai bendras maisto kainų lygis per metus kilo dėl daržovių (ypač bulvių) kainų didėjimo. Daržovių kainos pakilo dėl mažesnio, prastesnės kokybės derliaus, šis pokytis dar ryškesnis ir dėl prieš metus kritusių daržovių kainų.

Labiausiai bendras maisto kainų lygis per metus kilo dėl daržovių (ypač bulvių) kainų didėjimo.

Praėjusiais metais dėl viešojo maitinimo įstaigų, ugdymo įstaigų veiklos apribojimų, taip pat dėl sutrikusio eksporto daugelis daržovių augintojų susidūrė su realizacijos problema ir savo produkciją kartais parduodavo ypač žema kaina. Dėl šios priežasties, kai lyginame su ypač žemomis praėjusių metų kainomis, šiuo metu stebimas daržovių kainų metinis augimas yra labai didelis", – komentavo E.Pranckevičius.

Kaip šiemet keitėsi daržovių, vaisių ir duonos kainos

ŽŪM pateikia naujausius duomenis, kad šių metų trečiąjį ketvirtį, palyginti su antruoju, bulvių kaina pakilo beveik 176 proc., burokėlių – 150 proc., kopūstų – 112 proc., svogūnų – 32 proc., o morkų – 26 proc. Nuėmus derlių, šių daržovių kainos turėtų sumažėti, o sumažėjusios agurkų (beveik 35 proc.) ir pomidorų (41 proc.) kainos, baigiantis jų derliui, gali didėti.

Obuolių kainos kito nežymiai ir gali dar pigti. Nors obuolių derlius Lietuvoje šiemet dėl nepalankių gamtos sąlygų yra mažas, lietuviškų obuolių prekybos centruose pirkėjai turėtų rasti iki vasario. Obuolių kaina šių metų trečiąjį ketvirtį tik 5,77 proc. didesnė nei prieš metus, artimiausiu metu neturėtų labai didėti arba net gali šiek tiek mažėti, nes yra didelė pasiūla iš Lenkijos, kur šiemet obuolių derlius yra beveik rekordinis.

Pakilo tamsios duonos ir batono kainos, – aiškino ŽŪM ekspertai. Mažmeninė tamsios duonos vidutinė kaina trečiąjį ketvirtį, palyginti su antruoju, šoktelėjo 11,8 proc. Beveik tiek pat pakilo ir batono kaina. Atsižvelgiant į tai, kad grūdų supirkimo kainos tiek Lietuvoje, tiek daugelyje pasaulio šalių išliko aukštos, o žaliavų, transportavimo ir energijos išteklių kainos turi tendenciją didėti, duonos gaminių produktų kainos gali augti.

Mėsos kainos kito nežymiai

Vidutinės mažmeninės kiaulienos kainos šių metų trečiąjį ketvirtį, palyginti su prieš tai buvusiu, nežymiai sumažėjo (0,98–2,11 proc.), pabrango tik kiaulienos nugarinė be kaulo (2,67 proc.).

"Kiaulių supirkimo kainų kritimą labiausiai lėmė ES rinkoje susidaręs kiaulienos perteklius. Įtakos kiaulienos kainoms Lietuvoje turėjo ir afrikinio kiaulių maro protrūkiai Lenkijoje. Jei perteklinė kiaulienos gamyba ES išliks, mažmeninės kiaulienos produktų kainos gali ir toliau kristi", – teigia ŽŪM Ekonominės analizės skyriaus vedėjas.

Galvijų mėsos kainos beveik nekito, o vištienos – šiek tiek padidėjo. Atvėsinto viščiuko broilerio mažmeninė kaina trečiąjį šių metų ketvirtį, palyginti su antruoju, pakilo 4,27 proc. Didėjant vištienos gamybai ir sumažėjus kainoms kaimyninėse šalyse, atvėsinto viščiuko broilerio kainos Lietuvos rinkoje turėtų šiek tiek sumažėti. Viščiukų skerdenų kaina pakilo 3,93 proc., tačiau išliko 17 proc. mažesnė nei prieš metus.

Pienas ir kiaušiniai

Geriamojo pieno mažmeninė kaina trečiąjį šių metų ketvirtį, palyginti su antruoju, nežymiai padidėjo ir siekė 0,93 euro už litrą (su PVM, neįtraukiant privačių prekės ženklų ir akcijų kainų). Vidutinė gamintojų kaina (be PVM) padidėjo 5 proc. (iki 0,42 euro už litrą).

Geriamojo pieno kainoms didžiausią įtaką turi situacija vidaus rinkoje. Pasak E.Pranckevičiaus, kainų augimui įtakos galėjo turėti didėjančios žaliavų, transportavimo, energijos kainos. Artimiausiu metu mažmeninės ir didmeninės geriamojo pieno kainos turėtų išlikti stabilios.

Kiaušinių kainos minėtu laikotarpiu šiek tiek sumažėjo. L ir M kategorijos kiaušinių vidutinės mažmeninės kainos sumažėjo 4,75 proc. Tokį kainos kritimą galėjo lemti padidėjusi kiaušinių pasiūla.

Stebėtojų žvilgsnis

Pigiausių maisto produktų vidutinio krepšelio kaina Lietuvos parduotuvėse toliau kyla, rodo kainas stebinčio portalo pricer.lt analizė. Iš pricer.LT stebimų 52 prekių kainų brango 31 prekė, pigo 19 prekių. Tačiau spalį šiek tiek atpigo, atkreipia dėmesį analitikai. Spalį, palyginti su rugsėju, krepšelis pigo 0,69 euro (1,2 proc.), o palyginti su pernai spaliu – brango 0,58 euro (1 proc.).

Iš viso reikšmingai (10 proc. ir daugiau) šį spalį brango 18 prekių iš 52 stebimų. Labiausiai brangusios prekės – bulvės, saulėgrąžų aliejus, juoda duona, pienas, pomidorai, ryžiai, kiaušiniai, avižiniai dribsniai, varškė.

Milžiniškas kilimas

"Pasaulinių maisto kainų indeksas pasiekė aukščiausią lygį nuo 2011 m. liepos", – BNS šią savaitę citavo FAO tyrimo rezultatus. FAO skaičiuojamas maisto kainų indeksas spalį, palyginti su rugsėju, išaugo 3 proc., iki 133,2 punkto. Jo augimas fiksuojamas trečią mėnesį iš eilės, o prieaugis per pastaruosius dvylika mėnesių viršijo 30 proc. Indeksas atspindi penkių maisto produktų grupių: grūdų, mėsos, pieno produktų, augalinių riebalų ir cukraus kainų pokyčius tarptautinėse rinkose.

Grūdų kainų indeksas spalį pakilo 3,2 proc., kviečiams tarptautinėje rinkoje pabrangus 5 proc. dėl prastesnio derliaus pagrindinėse eksportuojančiose šalyse, įskaitant Kanadą, Rusiją ir JAV, bei sumažėjusios pasiūlos.

Labiausiai praėjusį mėnesį ūgtelėjo augalinių riebalų kainų indeksas – 9,6 proc., pasiekdamas visų laikų rekordinę vertę. Jo spurtą nulėmė saulėgrąžų, rapsų, sojų ir palmių aliejaus brangimas.

Pieno produktų kainų indeksą 2,6 proc. kilstelėjo išaugusi pirmiausia sviesto ir pieno miltelių paklausa, taip pat pirkėjų siekis didinti atsargas. Kita vertus, sūrių kainos iš esmės išliko stabilios, nes tiekimo iš pagrindinių gamintojų šalių pakako tarptautinei paklausai patenkinti.

Mėsos kainų indeksas krenta trečią mėnesį iš eilės – spalį jis sumažėjo 0,7 proc. Pasaulinės kiaulienos kainos praėjusį mėnesį krito dėl kuklesnių užsakymų iš Kinijos, o jautieną atpigino staigus Brazilijos produkcijos eksporto kainų kritimas. Paukštienos ir avienos kainos kilo dėl ūgtelėjusios paklausos, atsižvelgiant į numatomą gamybos augimo sulėtėjimą.

Cukraus kainų indeksas nukrito pirmąkart per šešis mėnesius – 1,8 proc. Didžiausios įtakos tam turėjo ribota importo paklausa ir prognozuojamas eksporto iš Indijos bei Tailando augimas, taip pat Brazilijos realo kurso kritimas JAV dolerio atžvilgiu.

Lietuvos bankas skelbia apie rekordinius indėlius bankuose, nekilnojamojo turto kainos kyla, tačiau kas dešimtas šalies gyventojas neturi pinigų duonai.

Pirkėjų tyrimas

Statistikos departamento (SD) 2020 m. pajamų ir gyvenimo sąlygų statistinis tyrimas parodė, kad dar iki pandemijos 11,6 proc. šalies gyventojų negalėjo sau leisti kas antrą dieną valgyti mėsos ar žuvies.

Per pastaruosius metus žmonių, kurie parduotuvių lentynose žvalgosi į pačius pigiausius ar nukainotus maisto produktus ir itin retai užsuka į mėsos ar žuvies skyrių, nei padaugėjo, nei sumažėjo. Tiesa, statistika nepakito tik kalbant apie visus gyventojus.

Kaimuose gyvenančių žmonių pietūs per metus tapo dar skurdesni – beveik 15 proc. gyventojų nurodė, kad negali sau leisti dažnai valgyti nei mėsos, nei žuvies.

Kaimuose gyvenančių žmonių pietūs per metus tapo dar skurdesni – beveik 15 proc. gyventojų nurodė, kad negali sau leisti dažnai valgyti nei mėsos, nei žuvies. Užkampiuose daugėjo ir žmonių, kurie dėl pinigų stygiaus pernai negalėjo laiku sumokėti už būsto nuomą, komunalinių mokesčių, būsto ar kitų paskolų, kredito įmokų.

Beje, daugiau kaip pusė kaimų gyventojų nurodė, kad neturi galimybės praleisti bent savaitę atostogų ne namuose ir iš savo lėšų negalėtų apmokėti nenumatytų išlaidų. Daugiau kaimo gyventojų taip pat nurodė, kad jų gyvenamasis būstas yra tamsus arba nepakankamai šviesus. Miestuose gyvenantys žmonės tokių problemų turėjo mažiau.

Dėl lėšų stokos skalbyklės neturėjo 1,3 proc. miestiečių. Tik 2,6 proc. jų neturėjo vonios arba dušo, o tualeto su nutekamuoju vandeniu – 2,1 proc. Kaimuose be vonios ar dušo gyveno kas šeštas žmogus, be tualeto – beveik kas penktas. Su dideliu materialiniu nepritekliumi susiduria 7,7 proc. miesto ir 8,8 proc. kaimo gyventojų.

Net 18,3 proc., arba 1,2 proc. daugiau nei 2019 m., miestų gyventojų pajamos buvo žemesnės nei skurdo rizikos riba, kuri pernai asmeniui siekė 430 eurų, o šeimai, kurią sudaro du suaugę asmenys ir du vaikai iki keturiolikos metų – 904 eurus.

Vis dėlto Statistikos departamento duomenys rodo, kad skurdo rizikos lygis 2020 m. didėjo būtent miestuose. Kaimo gyventojų skurdo rizikos lygis, atvirkščiai, šiek tiek sumažėjo: pernai žemesnes nei skurdo rizikos riba pajamas gavo 26,3 proc. kaimo gyventojų. Ankstesniais metais šią ribą peržengusių kaime gyvenančiųjų dalis buvo 1,6 procentinio punkto didesnė.

Bendras skurdo rizikos lygis šalyje pernai siekė 20,9 proc., arba 0,3 proc. mažiau nei 2019 m. Praėjusiais metais mažesnis buvo ir absoliutaus skurdo lygis.

Absoliutaus skurdo riba pernai buvo 257 eurai vienam asmeniui, arba 540 eurų šeimai. Statistikos departamento duomenimis, žemiau absoliutaus skurdo ribos pernai buvo atsidūrę 5,1 proc., arba apie 140 tūkst. gyventojų.

Pajamas, mažesnes už absoliutaus skurdo ribą, mieste gavo 3,9 proc. gyventojų, kaime – 7,5 proc. Didžiausias absoliutaus skurdo lygis buvo tarp bedarbių (31,7 proc.).

Vis dėlto skurdo ir 1 proc. dirbančių asmenų, o tarp senatvės pensininkų žemiau absoliutaus skurdo ribos buvo atsidūrę 5,2 proc. vyresnio amžiaus gyventojų.

Beje, išankstinės Statistikos departamento prognozės dėl absoliutaus skurdo lygio buvo dar niūresnės. Prognozuota, kad jis 2020 m. gali siekti 6,1 proc.

SD Duomenų technologijų plėtros grupės specialistas Andrius Čiginas aiškino, kad ši prognozė buvo tikslinama gavus papildomų duomenų.

Dabar, remiantis įvairiais administraciniais duomenimis, prognozuojama, kad 2021 m. žemiau absoliutaus skurdo ribos gali atsidurti 3,6 proc. šalies gyventojų.

Ar ši prognozė nėra pernelyg optimistinė, ypač, kai žmonių pajamos, tikėtina, gali augti lėčiau nei, pavyzdžiui, išlaidos būstui? "Nežinau, ar tai labai ryškus pokytis. Pažvelgus į 2016 m., kai absoliutaus skurdo lygis siekė 15,8 proc., prognozuojamas pokytis gali neatrodyti labai didelis. Tiesą sakant, oficialūs skaičiai apie skurdą ir realybė taip pat gali skirtis. Realybė gali būti žiauresnė", – kalbėjo duomenų analitikas

SD inf.