Kai kurie švietimo bendruomenės dalyviai termometro rodmenis taip sureikšmina, kad net trumpame tekste juos verta akcentuoti dar kartą. Gerai įsiskaitykime: dažniausiai minima priežastis, kodėl iš ugdymo proceso reikėtų išbraukti papildomas tris savaites, – oro  temperatūra. Šiandien, kai už lango – XXI a. Kai norime, kad vaikai pirmautų pagal PISA reitingus, žinotų daugiau, bet dėl didesnio mokymosi krūvio nepatirtų psichologinio trūkio. Kai spjovę į oficialų mokyklinių atostogų grafiką sau patogiu metu tėvai gabena atžalas slidinėti ar pasvilti po Turkijos saule. Kai šaukiama, kad ugdymo procesas neturi apsiriboti mokyklos sienomis, kalbama apie netradicinių pamokų naudą. Kai tėvai per sumokamus mokesčius finansuoja vaikams nemokamus muziejus, o šiemet – dar ir kultūros pasą. Kai nebežinome, kaip atplėšti Z kartą nuo virtualiųjų žaidimų ir išmokyti ištvermės, mes sakome, kad vasara – blogas metas mokytis. Manome esą modernūs, tačiau kalbame it koks tamsus XIX a. valstietis, leisdavęs vaikus į mokyklą tik žiemą, kai prie ūkio nėra prasmingesnės veiklos.

Manome esą modernūs, tačiau kalbame it koks tamsus XIX a. valstietis, leisdavęs vaikus į mokyklą tik žiemą, kai prie ūkio nėra prasmingesnės veiklos.

Ne vienos mokyklos ne vienoje klasėje šiandien iš tiesų tvanku, bet tikrai ne tik dėl lietuviškam birželiui, beje, neįprastai aukštos temperatūros. Atmosferą kaitina aimanos, kuriomis bandoma paslėpti nenorą į mokslą pažvelgti kūrybingai.

Belieka tikėtis, kad bene pirmą kartą bendrystę pajutę mokytojai ir mokiniai tas kelias likusias mokslo metų dienas ras ir daugiau temų prasmingiems pokalbiams. Pavyzdžiui, apie klimato kaitą ir jos įtaką neįprastiems karščiams.