Pasitikėjo klaipėdiečiais

Jis čia stebėjo savo žymiojo kūrinio „Cacti“ („Kaktusai“) premjerą, kurios ėmėsi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kūrėjai.

A. Ekmaną atskraidinęs lėktuvas Palangoje nusileido penktadienį, vos prieš pusantros valandos iki spektaklio pradžios. Todėl ilgesnei spaudos konferencijai laiko pritrūko.

Klausinėjamas garsusis choreografas teigė, kad ne jis pasirinko Klaipėdą savo spektakliui, o Klaipėda pasirinko jį.

Svarbiausia, kad publikai tai patiktų.

Beje, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kol kas yra vienintelis Baltijos šalyse, ėmęsis statyti šį kūrinį.

„Svarbiausia, kad publikai tai patiktų, kad kuo daugiau gerų jausmų iš to, ką šoka, patirtų baleto artistai, kad jie šoktų iš visos širdies ir parodytų visą savo savitumą. Kaip man pasakojo ne vieną savaitę Klaipėdoje dirbusi asistentė-statytoja Ana Maria Lucaciu, baleto artistai čia puikūs, jie nuoširdžiai gilinosi į „Kaktusus“, todėl labai nekantrauju tai pamatyti“, – prieš premjerą kalbėjo A. Ekmanas.

Įvaizdis: A. Ekmanas prieš „Kaktusų“ premjerą spėjo pabendrauti su žurnalistais ir žiūrovais. „Prokadras.lt“ nuotr.

Stebino jaunąsias šokėjas

Per dešimtmetį šį spektaklį įvairiose pasaulio scenose pastatė daugiau nei 20 trupių, o šiuo metu jį stato penki teatrai. Kovo pabaigoje šią choreografinę kompoziciją pamatys Vokietijos žiūrovai.

Choreografinė kompozicija „Kaktusai“ autoriui pelnė pasaulinę šlovę ir yra vienas žinomiausių, dažniausiai atliekamų šio choreografo kūrinių.

A. Ekmanas garsėja kaip darboholikas, o paklaustas, kaip semiasi jėgų darbui, atviravo ryte ir vakare maždaug pusvalandį medituojantis.

Jaunosios šokių mokyklos „Coda“ šokėjos klausė, kada garsusis choreografas sukūrė pirmąją savo kompoziciją. Atsakas, kad tai atsitiko, kai A. Ekmanas tebuvo septyniolikos, nustebino.

Žvitri ir geranoriškai nusiteikusi šokio žvaigždė A. Ekmanas, ne vieno tą vakarą buvusio Žvejų rūmuose manymu, panašus į mūsiškį teatro vyriausiąjį choreografą Aurelijų Liškauską.

Gyrė baleto trupę

Savaitgalį parodyta premjera, susidedanti iš trijų dalių, pavadinta „Sapnai ir kaktusai“, joje – dviejų autorių kūriniai. Pirmojoje klaipėdiečiai stebėjo dvi lenko Roberto Bondaros choreografines kompozicijas „Žagsulys“ („Hiccup“) bei „8m68“.

Žinomą lenkų choreografą, Stanislovo Moniuškos didžiojo teatro Poznanėje baleto meno vadovą R. Bondarą klaipėdiečiai jau pažįsta. 2020 m. jis Klaipėdoje sukūrė šokio spektaklį „Faustas“.

Tarptautinei Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupei ir A. Ekmano asistentė A. M. Lucaciu, ir R. Bondara negailėjo pagyrų.

„Stebuklu galima vadinti tai, kad mums pavyko į Klaipėdą prisikviesti vieną žymiausių pasaulio choreografų A. Ekmaną, kurio darbo grafikas kruopščiai suplanuotas trejiems ar ketveriems metams, nes garsiausios pasaulio scenos laukia jo choreografinių šedevrų. Jis pirmą kartą dirbs Lietuvoje. Mūsų laukia, mano manymu, įstabi premjera, kuri bus svarbi ne tik Muzikiniam teatrui, mūsų baleto trupei, bet ir pajūrio ar visos šalies publikai“, – teigė teatro vadovė Laima Vilimienė.

Pasaulinis pripažinimas

A. Ekmanas – jaunosios kartos švedų choreografas kuriantis šokio spektaklius, meno akcijas ir performansus, šokio instaliacijas ir vaizdo projekcijas dramos, operos, šokio teatrams ir muziejams. Tarsi to būtų maža, įvairiais talentais apdovanotas kūrėjas neapsiriboja vien choreografija: jis dažnai savo spektakliams parenka arba pats kuria muzikinį foną, kostiumus, scenografiją, dekoracijas, režisuoja filmus ir pats filmuoja, kalbina pašnekovus savo vedamose radijo laidose ar dokumentiniuose filmuose ir t. t.

Savo garsiausią šokio spektaklį „Kaktusai“ A. Ekmanas 2010 m. sukūrė Olandijos šokio teatro Hagoje trupei. Tai buvo jo sukurtos choreografijos sėkmės pradžia. Šį vienaveiksmį spektaklį Nyderlandų karalienė Beatričė įteikė dovanų Oslo operos teatrui per valstybinį vizitą Norvegijoje. Tais pačiais metais spektaklis buvo nominuotas prestižiniam Nyderlandų teatro ir koncertinių įstaigų vadovų asociacijos (VSCD) šokio apdovanojimui „Zwaan“ Mastrichte, o vėliau pelnė britų kritikų asociacijos „The Critic’s Circle“ nacionalinį šokio apdovanojimą (2012) ir Londono teatrų draugijos Laurence’o Olivier apdovanojimo nominaciją (2013). Vėlesniais metais A. Ekmanas dar ne kartą sugrįžo į Hagą, kur 2011–2013 m. buvo Nyderlandų šokio teatro reziduojančiu choreografu ir jo antrajai trupei sukūrė šokio spektaklius „Left Right Left Right“ (2012), „Maybe Two“ (2013), „FIT“ (2018) ir „Four Relations“ (2020), o pirmajai trupei – „Definitely Two“ (2013).

DKFOTO nuotr.

„Kaktusai“ – ironiška komedija

Švedas A. Ekmanas, žinomas kaip humoristas ir įdomybių meistras, teigė, kad „Kaktusai“ – tarsi meno kritika. Jie pasakoja, kaip profesionalūs ir neprofesionalūs žiūrovai suvokia meną ir kas turi didžiausią įtaką jų percepcijai. Ar pažinimas įmanomas tik susidūrus su sunkios, dramatiškos formos kūriniu? O kas, jei spektaklis lengva humoro forma siūlo pažvelgti į save, gvildenant savo santykį su komišku pramoginiu darbu? „Kaktusai“ – tai ironiška komedija, tam tikra prasme net pramoginis spektaklis. Klausdamas, ar ne per rimtai kartais žvelgiame į meno kūrinius, ir gindamas kokybišką pramogą, choreografas teigia, kad pramoginiai spektakliai prikausto žiūrovų dėmesį, o būtent to ir reikia, kad žiūrovai iš tiesų gyventų spektakliu ir suvoktų save čia ir dabar. A. Ekmanas visa tai pagardina šio laikmečio „nauju nuoširdumu“ ir kuria taip, tarsi jo rūpestis būtų nudžiuginti publiką, kad ji išeitų iš spektaklio, lyg iš priėmimo pas gerą psichoterapeutą ar kaip iš gero vakarėlio.

Bendradarbiauja su geriausiais

Dvidešimt dvejų buvęs baleto artistas A. Ekmanas nusprendė atsidėti vien kūrybai. Taip choreografas jau beveik du dešimtmečius dirba kaip laisvai samdomas menininkas, kurio biografijoje – apie pusšimtis bendrų projektų su pajėgiausiomis baleto ir šiuolaikinio šokio trupėmis iš viso pasaulio, neskaitant daugybės jo kūrinių perstatymų įvairiose šalyse. Tarp jų galima paminėti Švedijos karališkojo baleto ir Cullberg baleto trupes Stokholme, Geteborgo baletą (Švedija), „Compañia Nacional de Danza“ Madride (Ispanija), Islandijos šokio trupę Reikjavike (Islandija), Berno baletą ir Ženevos jaunimo baletą (Šveicarija), „Cedar Lake Contemporary Ballet“ Niujorke ir Bostono baletą (JAV), „Opéra national du Rhin“ baleto trupę Kolmare (Prancūzija), Norvegijos nacionalinį baletą Osle (Norvegija), Flandrijos karališkąjį baletą Antverpene (Belgija), Nyderlandų šokio teatro I ir II trupes Hagoje, Sidnėjaus šokio trupę (Australija), Naujosios Zelandijos šokio trupę Oklande, Danijos karališkąjį baletą Kopenhagoje ir Vienos baletą (Austrija).

Kovo 17, 18 ir 31 d. Klaipėdos muzikinis teatras pakvies į išskirtinę dviejų dalių šokio spektaklio „Sapnai ir kaktusai“ premjerą, kurioje greta A. Ekmano (Švedija) bus pristatytos ir Roberto Bondaros (Lenkija) choreografinės kompozicijos. Baleto trupė šiuo metu jau repetuoja su choreografo asistente Ana Maria Lucaciu, ruošdamasi A. Ekmano choreografinei kompozicijai „Kaktusai“, o nuo vasario pradžios planuoja imtis R. Bondaros kūrinių „Žagsulys“ ir „8m68“.

Sužavėjo įvairovė

"Kaip ir visiems augalams, taip ir šiems žiema – ramybės, miego metas. Didesnę dalį jų išnešu ten, kur kiek tamsiau ir vėsiau – apie +8 °C temperatūros. Kaip tik todėl matote ne visą kolekciją, o tik jos dalį. Nuostabiausias grožis – vasarą, kai atgiję sukulentai skleidžia naujus lapelius, augina daigelius, krauna pumpurus ir apsipila ryškiaspalviais žiedais", – pasakoja D.Stanionienė.

Pirmoji pažintis su šiais augalais įvyko prieš 16 metų: 30-ojo gimtadienio proga vyras Vytis dovanų gavo tris kaktusus. Kad gėlių nenumarintų, Daivai teko pasidomėti, kaip jas prižiūrėti. Pasak moters, kuo daugiau skaitė, gilinosi, tuo labiau ją traukė sukulentų pasaulis – stebino rūšių įvairovė, žiedų spalvos, augalo, lapų formų ypatumai, žavėjo tai, kad jie nėra reiklūs.

"Vyrui dovanoti kaktusai pasirodė esantys patys paprasčiausi, tačiau kai po kelių metų apsipylė žiedais, nenustygom iš džiaugsmo", – šypsosi D.Stanionienė.

Naujoji aistra pakeitė gyvenimą: kaunietė pradėjo lankytis kolekcininkų parodose, beje, dabar jose ir pati dalyvauja, pelno apdovanojimų, rado daug bendraminčių, su kuriais ne tik dalijasi sukulentų auginimo paslaptimis, bet ir keičiasi augalais.

"Pačioje pradžioje rasti kažką naujo buvo labai sunku. Tik atsiradus galimybei parsisiųsti augalų iš užsienio, mano kolekcija pradėjo sparčiai augti, atsirado išskirtinių egzempliorių", – pastebi Daiva.

Ne visi sukulentai – kaktusai

Pasaulyje priskaičiuojama daugiau kaip 10 tūkst. sukulentų rūšių. Natūraliai jie auga Pietų Amerikoje, Pietų Afrikoje, Arabijos pusiasalyje, Madagaskare. Pats pavadinimas išduoda augalo ypatingas savybes – reiškia sultingas. Evoliucijos metu sukulentai išmoko kaupti vandenį: vieni šaknyse, kiti – kamiene, dar kiti – lapuose ir taupiai jį naudoti sausros metu.

Geriausia mums žinomi šios genties atstovai – kaktusai. Kaip sako kolekcininkai: "Kiekvienas kaktusas – sukulentas, bet ne kiekvienas sukulentas – kaktusas." D.Stanionienė pasakoja, kad sukulentai skirstomi į penkias grupes: kaktusai, kaudeksiniai, stapelijiniai, pluoštagėliai ir sukulentai.

Kaktusus visi pažįsta iš rutuliškos formos, jie gali turėti trumpus, ilgus, retus ir tankius, dygius ir švelnius it pūkai spyglius ir būti be spyglių. Kaudeksiniai sukulentiniai augalai traukia dekoratyviu, storu, masyviu kaip baobabo kamienu – jame ir kaupia vandenį. Stapelijiniai – neturi spyglių, bet turi storas, gilias šaknis ir savo šeimininkus džiugina nuostabiais, įvairių spalvų žiedais, tiesa, aromatas, anaip tol, nėra labai malonus, svaiginantis. Pluoštagėlius augalus nesunku atskirti iš storų, mėsingų, neretai originalių formų lapų, pavyzdžiui, panašių į akmenėlius, medūzą, aštuonkojo čiulptuvus ar it raukinėliai susigarbanojusiais krašteliais.

Sakoma, kad sukulentai kaupia neigiamą energiją. Iš tiesų, su kokia energija pas juos ateis žmogus, tokia jie ir spinduliuos.

"O sukulentai – visa likusi smulkmė, – šypsosi Daiva, kurios kolekcijos pagrindas – kaktusai. – Įsigijau visus, kokius tik norėjau, dabar mano susidomėjimo objektas – kaudeksiniai sukulentai. Kol kas jie miniatiūriniai, bet gali užaugti dideli. Kadangi šie augalai auga labai lėtai, užaugusiais grožėsis gal tik mano anūkai..."

Šviesos ir ramybės poreikis

Daiva pritaria, kad sukulentiniai augalai nereikalauja ypatingos priežiūros. Pagrindinės sąlygos – šviesa ir ramybė. Žiemą geriau jų nejudinti, laistyti labai saikingai: jei šaltuoju metu skatinsite šiuos augalus augti, jie augs negražios formos, be to, eikvos savo jėgas, energiją ir vasarą nežydės. Prasidėjus pavasariui sukulentus būtina sustatyti kur šilčiau ir šviesiau – jie mėgsta ultravioletinius saulės spindulius, galima pradėti tręšti, o vasarą patartina išnešti į lauką.

"Nuo balandžio iki rudens visus savo augalus iškraustau į jiems skirtą šiltnamį. Sukulentus galima laikyti ir lauke, tačiau būtina padaryti stogelį, kuris apsaugotų juos nuo lietaus, – atkreipia dėmesį kolekcininkė. – Jei sukulentus prižiūrite tinkamai, už jūsų meilę ir rūpestį vasarą jie atsidėkos spalvingų žiedų jūra."

Pasak D.Stanionienės, vasarą akių atplėšti negalima nuo puikių echinopsis rūšies, dar vadinamų nakties karalienėmis kaktusų – jų žiedai pradeda skleistis vakarop ir nužydi anksti ryte, tačiau kai žiedų būna daug, jie skleidžiasi vienas po kito.

"Mano kolekcijoje šių kaktusų yra daugiau nei 20 rūšių. Yra paprastų – žydinčių baltais, švelniai rausvais, blankiai violetiniais žiedais, tačiau turiu ir ryškiaspalvių – hibridinių, jų žiedai ryškiai raudonos, vyšninės, geltonos, oranžinės spalvos", – pasakoja kolekcininkė.

Dažną dieną ji savo augintinius aplanko 4–5 kartus ir kiekvieną kartą pasidžiaugia pamačiusi kažką naujo: tai pradeda suktis naujas lapelis, tai formuojasi pumpuras, tai lenda dar vienas spygliukas... Kolekcija Daivai teikia daug džiaugsmo, atgaivos, atpalaiduoja nuo įtampos.

"Sakoma, kad sukulentai, ypač kaktusai, kaupia neigiamą energiją, kenksmingi žmogui. Iš tiesų, su kokia energija pas juos ateis žmogus, tokią jie ir spinduliuos", – įsitikinusi D.Stanionienė.

Sukulentų priežiūra

Žemė. Labiausiai tinka vandeniui laidi priesmėlio dirva. Parduotuvėse galite įsigyti specialių, skirtų sukulentams bei kaktusams auginti žemės mišinių. Jei žemė sunkesnė, būtina padaryti drenažą.

Laistymas. Rudenį, žiemą iki pavasario – ramybės metas, todėl sukulentus geriausia išnešti į vėsesnę patalpą ir nelaistyti, o jeigu tokios galimybės nėra, laistykite itin retai – kartą per mėnesį. Vasarą laistyti reikia, kai visiškai išdžiūsta žemė.

Persodinimas. Sukulentai auga labai lėtai, todėl, jei tik vazonas nėra ankštas, dažnai persodinti nebūtina – pakanka kas 3–4 m. Geriausias laikas tai daryti – kovo ir balandžio mėnesiai. Jei augalą sunku išimti iš vazono, geriau jį sudaužyti. Jeigu vazonas ne per mažas ir augalas gerai auga, užtenka nuimti sukietėjusį viršutinį žemės sluoksnį ir pakeisti jį nauju.

Kur auginti. Šiems augalams reikia daug saulės, todėl idealiai tiks pietrytinė ar pietvakarinė palangė, jei nėra tokios galimybės – vakarinė ar pietinė. Tiesa, ant pastarosios augančius augalus gali nudeginti kaitri pavasario ar vasaros saulė – stebėkite.

Tręšimas. Naudokite specialias sukulentams ar kaktusams skirtas trąšas. Žiemą netręškite – tai daryti pradėkite kovą, balandį, baikite rugsėjį, spalį.

Vietoje paveikslų

Pastaruoju metu itin išpopuliarėjo vertikalus želdinimas ir gyvos augalų sienos. Sukulentų kompozicija, įrengta vertikaliai, atskleidžia visą šių augalų spalvų ir formų grožį. Gyvą paveikslą ant sienos, kuriam beveik nereikia priežiūros, gali susikurti kiekvienas. Sukulentinių augalų kompozicijai reikia karkaso (medinį reikėtų impregnuoti) ir laistymo sistemos. Karkaso viršų uždengus tinkleliu ir į kaktusų žemę susodinus sukulentus, galima sukurti įspūdingą, akiai mielą paveikslą.

Iš trijų sodo parke augančių tulpmedžių šiuo metu žydi du, išauginti iš sėklų, surinktų 1950 m. nuo Veliuonos parke augančio tulpmedžio.

„Gelsvažiedžiai tulpmedžiai laikomi vienais seniausių žiedinių augalų pasaulyje. Pagal fenologinius stebėjimus, tulpmedis paprastai žydi 3–4 savaites“, – pasakojo jaunesnioji mokslo darbuotoja, dendrologė dr. Asta Malakauskienė.

Pirmasis gelsvažiedį tulpmedį prieš pustrečio šimto metų aprašė švedų botanikas Karlas Linėjus. Kreidos periodu, prieš 145,5–65,5 mln. metų, ši gentis turėjo kelias rūšis ir buvo plačiai paplitusi Šiaurės Amerikoje bei Europoje. Gelsvažiedis tulpmedis yra Indianos, Kentukio, Tenesio valstijų simbolis. Amerikoje jis vadinamas amerikiniu tulpmedžiu, tulpine arba geltonąja tuopa. Augalas paplitęs Š. Amerikos rytinėje dalyje (nuo Masačusetso iki Floridos ir Misisipės), Apalačų kalnų miškuose. Tai – greitai augantis vasaržalis medis, užaugantis net iki 60 m aukščio. Jo gyvenimo trukmė gali siekti 400 metų. Mediena šviesiai geltona ar rusva, nekieta, neskali, puikiai tinka statyboms, faneros, popieriaus, muzikos instrumentų, kanojų gamybai. Gelsvažiedis tulpmedis auginamas ne tik šiauriniame pusrutulyje (šiauriausiai jis auginamas Norvegijoje), bet ir pietiniame pusrutulyje – Naujojoje Zelandijoje, Čilėje, Australijoje, Argentinoje, Pietų Afrikoje, Urugvajuje. Dar XVII amžiuje pirmieji Europoje gelsvažiedį tulpmedį pradėjo auginti anglai, vėliau prancūzai, austrai. Yra sukurta gelsvažiedžio tulpmedžio veislių, besiskiriančių lapų spalva, lajos forma.

Botanikos sode, šalia oranžerijos įkurtoje unikalioje žiemojančių sukulentų ekspozicijoje, žiedus taip pat skleidžia lauke peržiemoję kaktusai. Lankytojai gali pasigėrėti net dviem skirtingom uolinių opuncijų formomis ir jų geltonais bei rožiniais žiedais.

„Labai džiaugiamės, kad šie kaktusai ne tik sėkmingai peržiemojo lauke, ištvėrė Lietuvos klimato sąlygas, bet ir pražydo. Auginti šiuos augalus po atviru dangumi – labai retas atvejis. Be abejo, ir faktą, kad jie pražydo, galime drąsiai vadinti botanine retenybe“, – sakė VDU botanikos sodo Kolekcijų skyriaus vadovas dr. Arūnas Balsevičius.

Labai džiaugiamės, kad šie kaktusai ne tik sėkmingai peržiemojo lauke, ištvėrė Lietuvos klimato sąlygas, bet ir pražydo. Auginti šiuos augalus po atviru dangumi – labai retas atvejis.

Šiuo metu žiemojančių sukulentų kolekcijoje po atviru dangumi lankytojai gali išvysti egzotiškų opuncijų, lazduvių, agavų ir jukų, atkeliavusių iš Italijos bei Vokietijos. Iš viso susodinta daugiau kaip 50 rūšių ir vidurūšinių taksonų augalų. Pasak ekspozicijos kūrėjų, artimiausias tokios po atviru dangumi pavyzdys yra Čekijoje, Prahos botanikos sode, ten įrengtoje Šiaurės Amerikos dykumų ekspozicijoje.

„Kaunas priklauso penktai šalčio atsparumo zonai, todėl ir sukulentai parinkti tokie, kurie natūralioje gamtoje ištveria iki -30° šaltį,“ – pasakojo vienas iš kolekcijos kūrėjų, VDU botanikos sodo Kolekcijų skyriaus vyresn. specialistas Ričardas Narijauskas.

Šiuo metu žiedus VDU botanikos sode žiedus išskleidusi uolinė opuncija natūralioje gamtoje auga Šiaurės Amerikoje (Vakarų Kanadoje), Centrinėse ir Vakarinėse JAV ir Šiaurės Meksikoje. Užauga iki 40 cm aukščio, suformuodama 2–3 metrų pločio kilimus. Auga ketvirtoje šalčio atsparumo zonoje (-31,7° C iki -34,4° C). Netrukus galėsime pasidžiaugti ir lazduvių žiedais.

Kovo 17 d., ketvirtadienį, 13 val. Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo oranžerija prisipildys kaktusų žiedais. Tiesa, šie žiedai nėra sukurti gamtos: juos ant šilko nutapė ir nufotografavo drabužių dizainerė Ramutė Stakėnienė. Oranžerijos kaktusyne duris atversianti fotografijų paroda – dar viena  šilko kūrinių kolekcijos „Floreant Cactaceae!“ („Težydi kaktusai!“) interpretacija. Kolekcija pirmiausia buvo pristatyta Šiaulių Chaimo Frenkelio viloje, vėliau iškeliavo į egzotiškoje Ispanijos saloje Tenerifėje veikiančią lietuvišką galeriją „Balta“. Į Lietuvą dabar ji grįžta kitu – fotografijų – pavidalu.

„Kartą natūralioje gamtoje išvydau žydinčius kaktusus. Didelius – ne kaip pas mus, įkalintus vazonėliuose. Ir kažkas įvyko… Gal tai galima vadinti meile iš pirmo žvilgsnio. Gimė stiprus impulsas, suteikęs mano kūrybai sparnus“, – apie naująją savo kolekciją kalbėjo autorė. Žydinčio kaktuso motyvai kartkartėmis jau buvo naudoti tapant aksesuarus, jie pastebimi anksčiau kurtoje kolekcijoje „Musica“. „Saulės ir jūros troškimas taip užvaldė, kad nusprendžiau – žydinčio kaktuso tema turi tikti pajūrio dvasia alsuojančiai kolekcijai. Ilgai brandinta mintis trykšte ištryško jau eskizuose. O netrukus – ir ant šilko“, – sakė R. Stakėnienė.

Kolekcijos kūriniai spinduliuoja laisve, modeliai nevaržo judesių, plazdena. „Floreant Cactaceae!“ koloritas balansuoja tarp romanso ir atsipalaidavimo. Gaivumo suteikia žydro dangaus fonas, ištirpstantis audinio skaidrume. Mėlynų ir ryškiai žalių tonų persipynimas, anot autorės, primena vandens ir gyvasties sąsają. „Kaktusų žalių tonų skalė subtiliai varijuoja nuo pušų sodrumo, smaragdo žalumo iki tirpstančių turkio ir gaivių mėtų atspalvių. Žiedai rausvi – ryškesni, ar šaltesni, kartais koralų spalvos. Savo apimtimi – masyvūs, nes tikrovėje jie proporcingai ir yra dideli, kartais praaugę ir patį kaktusą. Nekopijavau jokios konkrečios rūšies augalo ar žiedo. Tiesiog perteikiau įspūdį, kurį esu patyrusi. Tapiau tarsi paveikslus“, – įsijautusi į savo kūrinių subtilybes pasakojo R. Stakėnienė. Ši kolekcija – tikrasis rankų darbas, reikalaujantis be galo daug kantrybės ir kruopštumo. Kolekcija skirta išskirtinei, rafinuotai asmenybei.

„Mano žmonos kolekciją visuomenei pristatė modeliai Lietuvoje ir užsienyje. Dabar kitu pavidalu ji „apsigyvens“ labai simbolinėje vietoje – botanikos sodo kaktusyne. Pamatysime dar vieną Ramutės pomėgį ir sugebėjimą – fotografavimą, nes parodoje eksponuojamos pačios autorės darytos nuotraukos“, – sakė R. Stakėnienės vyras dainų autorius ir atlikėjas, prodiuseris Virgis Stakėnas. Anot  autorės, fotografuota iš arti siekiant parodyti ne tiek modelio visumą, o daugiau žydinčio kaktuso motyvą. „Todėl nuotraukose – drabužių fragmentai. Žiūrovas gali net nesuvokti, kad tai yra drabužiai: fotografijos – kaip paveikslai, iliustracijos“, – sakė R. Stakėnienė.

Fotografijų parodos atidarymo ceremonijoje menininkai žada ne tik muzikinių, bet ir teatralizuotų intarpų.

15 metų lavinanti tapybos ant šilko techniką R. Stakėnienė dalyvavo daugiau kaip 30 parodų, surengė 9 asmenines parodas, dalyvavo Lietuvos ir užsienio festivaliuose bei kituose renginiuose. Autorė sukūrė apie 30 parodinių kolekcijų.

Kad prie kompiuterio būtina auginti kaktusą – mitas, plastikinis kaktusas turėtų tokį patį efektą. Taip LRT RADIJUI sako kaktusų kolekcininkė Krisitna Popovienė. Jos tvirtinimu, vis dėlto prie kompiuterio galima palaikyti ir pastebėti ką tik į namus parsineštą kaktusą, o jau turimus dabar pats metas persodinti.

– Ar skaičiuojate, kiek kaktusų yra Jūsų kolekcijoje, ar ne tai svarbiausia?

– Tikrai ne tai svarbiausia. Galiu pagąsdinti – iš viso vazonėlių namuose yra daugiau kaip 500.

– Kaktusai – ypatingi augalai. Dygliuoti, atrodo nedraugiški, rečiau žydi, kai kurie žiedus praskleidžia tik kelioms valandoms ir naktimis. Bent jau taip rašoma teorijoje. Turbūt tai patvirtinsite. Kodėl žmonės mėgsta kaktusus?

– Kaktusai yra įspūdingi savo ar dyglių forma, spalva, augimo būdu. Visa tai skiriasi. Turbūt, visa, kas nepažįstama ir nebūdinga mūsų klimato zonai, traukia žmones.

– Kalbama, kad tie, kurie kambariuose turi televizorių, kompiuterį (o neturinčių dabar jau sunku rasti), ant palangės arba šalia tos įrangos turėtų pasistatyti po kaktusą. Ar tai mitas?

– Manau, kad tai mitas. Pasistatykite plastikinį kaktusą prie kompiuterio ir efektas bus toks pats. Turiu priminti, kad Lietuvos edukologijos universiteto vyriausioji botanikė Teresė Jokšienė yra pasakojusi apie augalus, kurie geriausiai valo kambarių orą, sugeria kai kurias nuodingas medžiagas. Kaktusų tame sąraše nebuvo. Manau, kad geresnį efektą gautumėte šalia kompiuterio pasistatę chlorofitą, o ne kaktusą.

– Vadinasi, kaktusas dažniau auginamas dėl grožio. Jų įvairovė didžiulė. Tai turbūt labai vilioja kaktusų kolekcininkus?

– Tai labai imponuoja. Rūšys skaičiuojamos šimtais tūkstančių, o kaktusai auga nuo Meksikos šiaurės iki Argentinos pietų – praktiškai visame Pietų Amerikos žemyne. Sąlygos ten labai įvairios – nuo pusdykumių iki kalnų.

Skiriasi ne tik kaktusų forma, bet ir augimo sąlygos. Yra kaktusų, kurie auga aukštikalnėse ir pakenčia temperatūrų svyravimus, kai dieną yra 40 laipsnių šilumos, o naktį – nulis ar netgi minusinė temperatūra. Augimo sąlygų įvairovė sukuria kaktusų formų ir spalvų įvairovę. Augintojas susiduria su šiokiu tokiu iššūkiu – kaip kambario sąlygomis turėti gražiausiai atrodantį augalą.

– Dabar kaktusams labai svarbus periodas – jie pas mus miega, nors jų gimtinėje dabar vasara.

– Tie, kuriuos auginame kambariuose, jau yra prisitaikę prie mūsų klimato zonos. Bet kuriuo atveju pats tamsiausias žiemos laikotarpis yra ramybės laikotarpis. Jeigu neturime sąlygų laikyti kaktusų kažkur, kur jie galėtų žiemoti žemesnėje temperatūroje, tokias sąlygas reikėtų pabandyti suteikti kambaryje. Reikėtų pastatyti pačioje vėsiausioje buto vietoje ir praktiškai nelaistyti.

Kaktusų nelaistome nuo maždaug spalio vidurio ar pabaigos iki kovo vidurio ar pabaigos. Galima neduoti nė lašo vandens, nebent pastebite, kad augalas labai susiraukšlėjo ir vandens prašo. Tada nedidelę porciją, lašiuką, arbatinį šaukštelį ar du jam galima pavarvinti, kad jis atstatytų savo ląstelių formą.

– Ar vėsi vieta gali būti ant palangės, ar krentanti šviesa kenkia?

– Kuo vieta vėsesnė, tuo apšvietimas turėtų būti mažesnis. Jeigu namuose turite tokią vietą, kurioje temperatūra siekia apie 2–7 laipsnius šilumos, ji tinkama. Ten, pavyzdžiui, garaže ar rūsyje su nedideliais langeliais, galėtų būti prietema.

Kita vertus, reikėtų grįžti prie kaktusų įvairovės. Netgi kaktusams reikalinga skirtinga žiemojimo temperatūra. Jeigu ežiažvakiai galėtų žiemoti, esant nulio laipsnių temperatūrai, kai kurios mamiliarijos arba melokaktusai jau turėtų žiemoti ne žemesnėje nei 13–15 laipsnių temperatūroje.

– Turbūt nuo sėkmingo žiemojimo priklausys, kaip kaktusai prabus ir kraus žiedus?

– Be abejo. Labiausiai nuo žiemojimo priklauso žydėjimas. Teisingai nepailsėjęs kaktusas tiesiog kitaip krauna žiedus. Kai kurie kaktusai, stovintys 15–18 laipsnių temperatūroje ant saulėtos palangės, jau dabar pradeda žydėti. Tai daro kai kurios mamiliarijos. Rebutijos irgi jau greitai pradės žydėti.

Norėčiau augintojams priminti, kad dabar pats geriausias metas persodinti kaktusus, nes prieš persodinimą jų reikėtų nors penkias dienas nelaistyti. Jeigu kaktusus laikote vėsiai, vadinasi, jie nelaistyti jau porą mėnesių. Po persodinimo kaktuso vėl negalima laistyti bent savaitę, kol užsitraukia smulkių šaknelių žaizdelės.

Jeigu persodinsite savo kaktusą dabar, jis miegos ir šio proceso nepajus, nėra galimybių sukelti šaknų puvinius. Kai jis prabus kovo viduryje ar pabaigoje, kaktusas iš karto augs naujame substrate, turės daug jam skirtų maisto medžiagų. Sutaupysite dvi–tris augimo savaites, bus ilgesnis augimo sezonas.

– Dėl ko reikėtų persodinti kaktusus?

– Augalui reikia maisto medžiagų. Substratas supuola, prie šaknų patenka mažiau oro. Tai lėtina augimą. Ypač dėmesį reikėtų atkreipti, jeigu pernai ar net dvejus metus kaktusas visiškai nepaaugo. Jis tokiu būdu duoda ženklą – būk geras, persodink mane. Galbūt reikėtų persodinti į šiek tiek didesnį vazonėlį, tačiau tuo taip pat nereikėtų piktnaudžiauti.

Persodinant dabar, kai žemė sausa, senas substratas labai lengva nubyra nuo šaknų, nereikia jėga gramdyti, šalinti. Iškėlę savo kaktusą iš vazonėlio, pamatysite, ar šaknys kuokštinės, ar morkos tipo. Jeigu šaknys kuokštinės, vadinasi, augalui galima parinkti platesnį ir žemesnį vazonėlį. Jeigu šaknis kaip morka, reikia siauresnio ir aukštesnio vazono. Dabar yra galimybė, netraumuojant augalo, sužinoti, ką auginote, jei iki šiol dar nežinojote.

– Labai įdomiai pasakėte – galite sužinoti, ką auginate. Turite omenyje, būtent šaknis?

–  Dauguma mamiliarijų turi kuokštines šaknis. Jas geriausia sodinti į žemus platesnus vazonus. Jeigu, pavyzdžiui, turite echinopsį (tai kaktusas, kurį visi paprastai žino, kuris gausiai žydi), jis galėtų augti riebesnėje žemėje ir didesniame vazone. Švelnioji kresnuolė turi liemeningas šaknis – būtent tokią storą, morkos formos šaknį. Vadinasi, jai geriau tiktų aukštesnis, siauresnis vazonas ir mineralinis substratas. Tuomet šaknis nesupūtų.

– Į ką reikėtų atkreipti dėmesį tiems, kurie pirmą kartą gauna dovanų ar įsigyja kaktusėlį?

– Pirmiausia reikėtų pasižiūrėti, iš kur augalas atkeliavęs. Jeigu tiesiog iš kito augintojo namų, jis greičiausiai bus pasodintas į kaktusui tinkamą substratą ir užteks juo tiesiog džiaugtis. Jeigu kaktusiuką gaunate dovanų arba nusiperkate prekybos centre, yra keletas pirmų būtinų darbų.

Negalima tokio kaktuso iš karto statyti prie kitų gėlių. Reikėtų apžiūrėtų, ar nėra kenkėjų, bent porą savaičių jį stebėti, galbūt net prie kompiuterio pasistačius. Antras privalomas darbas – persodinti. Kone 99 proc. augalų, parduodamų pas mus, atkeliauja iš Olandijos, kur jie auginami vadinamajame kelioniniame substrate. Tai dažniausiai yra durpė arba durpė maišyta su perlitu.

Durpė kaktusų auginimui visiškai netinka. Galiu pateikti labai vaizdų pavyzdį iš savo praktikos – man tiesiog atidavė dubenį su aštuoniais kaktusais, kurie ten buvo auginami dešimt metų. Per tuos metus jie nepaaugo nė vieno centimetro. Manęs klausė – kas yra. Tie kaktusai iš parduotuvinių vazonėlių buvo tiesiog sukišti į didesnį dubenį su tokia pačia durpe. Jie sugebėjo egzistuoti, bet nepajėgė nei paaugti, nei numirti.

– Kaip dauginti kaktusus?

– Pats smagiausias būdas – sėklomis, nes tai iššūkis augintojams. Be to, padauginęs iš sėklos, paprastai gauni tą augalą, kurio iš tikrųjų norėjai. Taip pat galima dauginti vadinamaisiais vaikučiais, bet ne visi kaktusai juos užsiaugina, todėl kai kurių kaktusų tiesiog neįmanoma tokiu būdu padauginti. Dar vienas būdas, geriausiai tinkantis stulpiniams kaktusams, – jeigu kaktusas užaugo labai didelis, galima jį supjaustyti gabalais, juos apdžiovinti ir pasisodinti. Turėsite daug „stulpiukų“.

– Ar šis procesas nesudėtingas, ar vis dėlto reikėtų būti patyrusiu augintoju?

– Iš tiesų tai gali bandyti kiekvienas, nes kaktusai labai kantrūs augalai. Pjaustant kaktusus tiesiog reikėtų pjūvius apdžiovinti, susodinti į labai rupų substratą, kuriame 60 proc. sudaro kokia nors mineralinė uoliena, žvyras. Laistyti geriau į lėkštutę ir labai simboliškai, kol pamatome, kad augalas leidžia šaknis.