Ji taip pat lygino prezidento rinkiminę kampaniją su JAV, sakydama, kad Lietuvoje ji bus pakankamai „nuobodi ir nuosaiki“, nes kandidatų agitacijos finansavimas kur kas nuosaikesnis.

„Man prisistatyti žmonėms, kas aš esu, ką aš galvoju įvairiausiais klausimais nuo partnerystės iki mokesčių, per Kiniją į ekonomiką, turbūt nėra reikalo. Nes aš kiekvieną savaitę, du kartus per savaitę stoviu čia prie lentos ir atsakinėju“, – žurnalistų paklausta, ar turi regionų lankymo planą, Seime antradienį sakė I. Šimonytė.

Premjerės manymu, daugelis jos nuostatų rinkėjams yra žinomos.

„Manau, tie žmonės, kurie rinksis mane, rinksis ne katę maiše, o rinksis mane su visais mano privalumais ir trūkumais. Nemanau, kad mano kalėdojimas per tas tris savaites galėtų stipriai tą situaciją pakeisti“, – teigė I. Šimonytė.

Nuo kitos savaitės, kai pasiims atostogas, ji tvirtino ketinanti dalyvauti debatuose, jeigu per juos neturės komandiruočių.

Manau, tie žmonės, kurie rinksis mane, rinksis ne katę maiše, o rinksis mane su visais mano privalumais ir trūkumais. Nemanau, kad mano kalėdojimas per tas tris savaites galėtų stipriai tą situaciją pakeisti.

Ministrė pirmininkė taip pat sakė nesitikinti tokios intensyvios prezidento rinkimų kampanijos kaip JAV, kur yra „visiškai kitoks kampanijų finansavimas“.

„Tokie pinigai, kokie sukasi Jungtinėse Amerikos Valstijose bet kokioje kampanijoje, mes net šalia nestovėjome. Sakyčiau, nebus to tiesiog, ir viskas. Bus nuobodi, nuosaiki rinkiminė kampanija“, – kalbėjo I. Šimonytė.

Jos manymu, kokybiški ir visus kandidatus tenkinantys prezidentiniai debatai Lietuvoje taip pat „nelabai gali vykti“, nes „jei yra septyni ar aštuoni žmonės ir visi su visais pradeda debatuoti, nežinau, kas gali suvaldyti tokį procesą ir nežinau, kiek jis užtruktų“.

Lietuvos prezidento rinkimai vyks gegužės 12 dieną.

Juose be I. Šimonytės varžysis perrinkimo siekiantis dabartinis šalies vadovas Gitanas Nausėda, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ keliamas buvęs krašto apsaugos viceministras Giedrimas Jeglinskas, Darbo partijos pirmininkas, Seimo narys Andrius Mazuronis, save išsikėlęs medikas Eduardas Vaitkus, advokatas Ignas Vėgėlė, partijos „Nemuno aušra“ lyderis, Seimo narys Remigijus Žemaitaitis ir Laisvės partijos iškeltas Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekanas Dainius Žalimas.

„Turbūt gruodžio 9 dieną bus partijos tarybos posėdis ir tada bus aišku. Bet šiandien eina kalba apie Viktorijos Čmilytės-Nielsen kandidatavimą“, – Seime žurnalistams teigė E. Gentvilas.

Šiuo metu apie keliamas ar remiamas kandidatūras paskelbė 4 partijos. Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus rinkimuose atstovaus premjerė Ingrida Šimonytė, Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos kandidatas bus Aurelijus Veryga, Lietuvos regionų partija rems Kazlų Rūdos mero, Manto Varaškos kandidatūrą, o Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“ atstovaus buvęs NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas Giedrimas Jeglinskas.

Taip pat žinomi 3 save išsikėlę kandidatai: gydytojas Eduardas Vaitkus, buvęs kariuomenės vadas Valdas Tutkus ir aktyvistas Antanas Kandrotas.

ELTA primena, kad artimiausi Lietuvos prezidento rinkimai vyks 2024 m. gegužę.

„Pirminiai rinkimai ką tik įvyko šiame prezidiumo posėdyje“, – trečiadienio vakarą baigiantis TS-LKD prezidiumo posėdžiui žurnalistams sakė G. Lanbdsbergis.

Anot jo, galutinai kandidatę patvirtins partijos taryba.

„Esminė diskusija vyko dabar. Kandidatai, įvertindami ir premjerės geriausias galimybes atstovauti toms vertybės, kurios aktualios visiems partijos nariams, parėmė I. Šimonytę“, – teigė TS-LKD pirmininkas.

Partijos skyriai iš viso buvo pasiūlę 23 politikus, kurie galėtų tapti jos kandidatu į prezidentus.

Visi kiti, išskyrus premjerę, kandidatūrą atsiėmė. Tarp jų – ir kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„(Demokratijos – BNS) šventė atšvęsta, šventės nugalėtoją turime“, – po prezidiumo posėdžio juokavo TS-LKD narys, Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas.

Anot jo, I. Šimomytė yra stipri kandidatė, jau dalyvavusi prezidento rinkimuose, todėl turinti patirties, gerai pasirodžiusi – 2019 metais ji pateko į antrą prezidento rinkimų turą.

"Kauno dienos" redakcijoje viešėjusi Seimo narė, buvusi finansų ministrė, pasisakė ir apie Kauno LEZ plėtrą, Kauno ir Vilniaus dvimiesčio idėją bei žymiąją spurginę.

– Kaunas iki šiol buvo vadinamas konservatorių bastionu, per rinkimus ši partija ir jos atstovai buvo labai palaikoma. Ar jūsų nebaugina savivaldybių rinkimų rezultatai, per kuriuos kitos partijos, taip pat ir konservatoriai, buvo sutriuškintos "Vieningo Kauno"?

– Ne, negąsdina. Vietos ir prezidento rinkimų dinamikos yra visiškai skirtingos. Rinkdami savivaldybių tarybas, merus žmonės vertina praktiškiau. Tad kalbėdama apie nacionalinius rinkimus labai ramiai žiūriu į žmonių pasirinkimą per vietos rinkimus. Žmonės yra išmintingi, ir jie per prezidento rinkimus vertins tai, kas jiems atrodys svarbu nacionalinėje politikoje. Pasirinks pagal jiems atrodančias svarbias vertybes, programų nuostatas. Tiesioginio ryšio su kitais rezultatais nesu pastebėjusi nė vienoje savivaldybėje. Tikrai nesiryžčiau prognozuoti, kad jeigu kažkurioje savivaldybėje tarybos rinkimus laimėjo konservatoriai, tai aš ten būtinai laimėsiu prezidento rinkimus. Nieko panašaus.

– Kaune vienas po kito dygsta verslo centrai, vyksta didžiulė LEZ plėtra. Kaip manote, ar Kaunas jau pasiekė plėtros, investicijų augimo piką?

– Turiu pasakyti, kad labai džiūgauju dėl Kauno LEZ plėtros, atsirandančio vis didesnio ekonominio aktyvumo Kauno apskrityje. Iki tol didžiąją dalį investicijų susiurbdavo Vilnius. Džiaugiausi, kad Lietuva gauna, bet nepatiko, kad gauna taip koncentruotai – tik sostinė. Labai apsidžiaugiau, kai investicijos pajudėjo Kauno kryptimi. Jaučiuosi šiek tiek prie to prisidėjusi. Kai "Investuok Lietuva" dar tik viliojo investuotojus, kai jie Lietuvoje dar tik uostėsi, sprendė, ar verta jiems rinktis mūsų šalį, aiškinosi, kokios Lietuvoje yra sąlygos, su keliais tų didžiųjų investuotojų man teko pietauti, vakarieniauti, juos įtikinėti, pavyzdžiui, Pažaislio restorane, kad Lietuva, Kaunas yra puikus ir tikrai verta rinktis šią lokaciją.

Kalbant apie investuotojų bumą, atsiranda problemų. Labai gerai, kad tos investicijos atėjo, kad jų yra vis daugiau. Tačiau reikia galvoti ir apie tai, ar mes spėsite užtikrinti reikiamus darbuotojų išteklius ir pan. Pagrindinis ateinančių bendrovių klausimas būna, kur žmonės, kurie dirbs. Darbuotojų kol kas užtenka, bet ar pakankamai paruošiame specialistų, kad jų užtektų ir naujai viliojamoms kompanijoms. Tai yra nemenkas iššūkis. Nuo to, ar matome platesnį vaizdą, laiku reaguosime, susidorosime su minėtu iššūkiu, ir priklausys, ar tai jau yra investuotojų pikas, ar jų bus galima sulaukti daugiau. Aišku, turime specialistų potencialo ir tarp emigravusių tautiečių, tačiau kalbant apie jų grįžimą reikia išspręsti kitus klausimus: kaip jie grįš, kaip ir kur gyvens, kur galės mokytis jų vaikai, tai yra reikia įžvalgų ir socialinės apsaugos švietimo sektoriuose.

– Kuriose dar srityse matote Kauno potencialą, kurį būtų verta išnaudoti?

– Kaunas apskritai yra ypatingas miestas. Sostinės paveldas duoda labai didelę įtaką. Ir Panevėžyje, ir Šiauliuose yra daug ko, tačiau ten dominuoja pramonė, o čia yra ir mokslas, ir kultūra, labai senos tradicijos, daug to, kas iš esmės yra didmiesčio dvasia. Taip, Kaune matoma technologinė pakraipa, tačiau miestui pilnėjant, jame daugėjant žmonių, kurie dirba gerose įmonėse, gerai uždirba, tada ekonomikos ratas įsuka ir kitas veiklas: smulkųjį verslą, nes sukuria įvairių paslaugų paklausą, visuomeninę veiklą, kultūrinę, renginių paklausą. Manau, kad "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" bus itin pavykęs projektas.

Žodinė kova, kuris miestas pirmesnis, yra visiškai netekusi prasmės.

– Kaip vertinate vieną ambicingiausių Kauno projektų – mokslo populiarinimo centrą "Mokslo sala"? Kokį impulsą jis gali duoti Kaunui, o gal net ir visai Lietuvai?

– Akivaizdu, kad tai bus neeilinė vieta Lietuvoje. Kaune yra įvairių sričių mokslo: humanitarika, tikslieji, medicinos, sporto ir t.t. Mokslo populiarinimo, vystymo potencialo Kaune tikrai yra, tik nereikia to paleisti. Mes patys norime save sieti su aukštesne pridėtine verte, biotechnologijomis, lazeriais, išradimais. Turime visas priemones, kurios padeda kapstytis iš žemos ir vidurinės pridėtinės vertės, ką aš drįstu vertinti kaip egzistencinį klausimą. Jeigu mes ten liekame, užstringame vidutinių pajamų spąstuose. Visos priemonės, projektai, kurie mums duoda potencialo perlipti tą kartelę, yra sveikintinos. Mokslas, inovacijos, tyrimai, jų pritaikymas pramonėje, komercializavimas, eksportas – tai yra dalykai, kuriuos mes turime galėti pasiūlyti. Tą rodo vien skaičiai žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Problema ta, kad kartais statistika ne visiškai atitinka turinį, tad darykime dalykus, kurie leistų pasiekti, kad būtume tokie, kokie norėtume būti.

– Ką manote apie buvusią Vilniaus ir Kauno dvimiesčio idėja? Ar ji tebėra aktuali ir ją verta gaivinti? Ar įžvelgiate šių miestų glaudesnio bendradarbiavimo galimybes ir poreikį?

– Pati esu patyrusi, kad Vilnius prie Kauno vis labiau artėja. Ne tai, kad jie yra vienas nuo kito netoli, bet vis artėja vienas kito. Anksčiau atrodė, kad atstumas tikrai yra, o dabar nuvažiuoti iš Vilniaus į Kauną yra tas pats kaip iš pavilnio nusigauti iki Santariškių. Miestus tarsi suartina ir įvairios bendradarbiavimo, bendravimo iniciatyvos. Žodinė kova, kuris miestas yra pirmesnis, visiškai netekusi prasmės. Abu miestai daugiau mažiau pamatė savo stipriąsias puses, link jų ir juda. Labai smagu, kad Kaunas yra vilnietiškų agentūrų fokuse. Būdama visiška vilnietė, suprantu, kad labai svarbu, jog Lietuva nebūtų vieno miesto valstybė. Džiugu, kad yra gyvybės skirtingose vietose – Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, kuriam aš irgi norėčiau sugalvoti sėkmės formulę, ir kitur. Mums, kaip visuomenei, geriau, kad nesame susigrūdę vienoje vietoje, pavyzdžiui, Vilniuje, nes tai žmones pradeda varginti. Kuo daugiau yra palankių žmonėms gyventi vietų, tuo mums geriau. Lietuva yra tokia maža, kad ją visą galima pervažiuoti per kelias valandas.

Mano nuomone, pačios bendruomenės turėtų spręsti, ar joms reikia aktyvesnio miestų bendradarbiavimo, ar jos jaučia tokį poreikį. Infrastruktūriniai dalykai, kurie priklauso nuo centrinės valdžios, – keliai, geležinkelio susisiekimas, priemonės, kad žmonėms būtų patogu tarp Kauno ir Vilniaus, – yra daugmaž sutvarkyti. Ar reikia bendrų projektų, bendros investuotojų paieškos, logistikos, kur galima vieno miesto privalumus išnaudoti kito naudai, abu miestai patys mato geriausiai.

– Prieš kelias savaites Kaune lankėsi kandidatas į prezidentus premjeras Saulius Skvernelis…

– Valgė spurgas. Vasario 16-ąją, kai lankėmės Kaune, ir visą dieną čia turėjome įvairios veiklos, prie šios spurginės eilė buvo tokia ilga, kad buvo neįmanoma gauti spurgos. Be eilės eiti nedrįsome. Neturėjome privilegijos eiti be eilės ir nebūtume to darę, tad tuomkart spurgų nenusipirkome. Ši spurginė yra visiškai epinė vieta.

– Kokios jūsų mėgstamiausios vietos Kaune? Kurios jums labiausiai asocijuojasi su Kaunu?

– Visa Laisvės alėja. Ji man labai labai patinka. Ir dar Žaliakalnio kalnas, į kurį kartais atvažiuodavome iš Vilniaus tik tam, kad čia užliptume, pasivaikščiotume tarp individualių namų ir pasigrožėtume nuo kalno atsiveriančiu vaizdu. Kaunas man yra tokia vieta, į kurią atvažiuodavau šeštadienį iš neturėjimo ką veikti kaip į tokią vietą, kurioje faina pasivaikščioti. Labai sunku išskirti kažkokias konkrečias vietas. Kaunas man patiko ir patinka savo kitoniškumu.

Rytų Europos studijų centre penktadienį kalbėdama apie svarbiausias, jos nuomone, užsienio politikos ir nacionalinio saugumo problemas, į prezidentus taikanti Seimo narė pabrėžė būtinybę kurti saugią valstybę viduje bei stabilią erdvę apie Lietuvą.

Pasak jos, užsienio ir saugumo politikos klausimai Lietuvoje remiasi plačiu politinių jėgų konsensusu, todėl, tvirtino ji, didesnių išsiskyrimų tarp politinių jėgų nematyti.

„Manau, kad tai yra didelė vertybė, ir man nepavyktų kalbėti apie kažkokius vertybinius pokyčius užsienio politikos srityje“, - sakė I. Šimonytė.

Ji savo užsienio politikos vizijoje akcentavo du aspektus - saugią erdvę šalies viduje bei saugią erdvę aplink Lietuvą ir taisyklėmis paremtą pasaulio tvarką. Tai, sakė I. Šimonytė, yra pagrindiniai siekiniai jos užsienio politikos vizijoje.

Kalbėdama apie pirmąjį aspektą, I. Šimonytė sakė, kad būtina stiprinti krašto apsaugą, pabrėžė būtinybę stiprinti atsparumą neigiamoms įtakoms, ateinančioms per energetikos, ekonomikos ir informacinius aspektus. Ji taip pat įvardino Lietuvos ekonominio modelio krašto saugumui keliamus iššūkius. Pasak I. Šimonytės, kai didžiąją dalį lėšų uždirbame iš žemos pridėtinės vertės, atsiranda užburtas ratas.

Akivaizdu, kad taisyklėmis paremta pasaulio tvarka yra papildomas skėtis tokioms valstybėms kaip Lietuva. Per tarptautines organizacijas mes galime pastiprinti savo balsą, o tai mums yra labai naudinga.

Konservatorių į prezidentus keliama kandidatė taip pat pabrėžė, kad Lietuva didžiausią pažangą pasiekė tuomet, kai siekė narystės Europos Sąjungoje. Tačiau, pabrėžė ji, liko ir klausimų, į kuriuos dar nepavyko atsakyti.

Visgi politikė prakalbo ir apie tam tikrus ES perspektyvoms kilusius iššūkius.

„Mano nuomone, ES tapatybės paieškos nebus lengvos“, - sakė I. Šimonytė. Jos teigimu, Lietuvai ir ES reikės rasti įkvėpimo, kuris leistų išsaugoti tai, kas Europos Sąjungai yra svarbiausia. Pasak jos, tai yra vienminčių solidarumas.

Jos teigimu, viena vertus, Lietuva turėtų jau dabar įvertinti rizikas, kurias kelia radikalus euroskepticizmas, ir kartu suprasti, kad ES, kaip federacijos perspektyva, taip pat yra ganėtinai pavojinga.

Jungtinių Amerikos Valstijų saugumo garantijos, tvirtino I. Šimonytė, yra pagrindinis Lietuvos saugumo ramstis.

I. Šimonytė atkreipė dėmesį, kad, kalbant apie kuriamą saugią erdvę aplink Lietuvą, jau dabar galima pasakyti, jog šalis nebėra tik saugumo klientas. Pasak jos, Lietuva turi savo žodį ir gali pati prisidėti skatinant kitas šalis stiprinti savo gynybą.

Kalbėdama apie pastaruoju metu diskusijose dėl Lietuvos saugumo politikos vis dažniau minimą Kinijos veiksnį, I. Šimonytė pabrėžė esamas grėsmes.

Pasak jos, augantis Kinijos vaidmuo pasaulyje yra labai svarbus, tačiau, I. Šimonytė akcentavo, kad vargu, ar didėjanti ekonominė gerovė Kinijoje privers šią valstybę demokratizuotis.

„Kalbėdami apie verslo projektus, mes turime matyti ir labai aiškius neigiamus reiškinius, kurie kartu su bendradarbiavimu ateina“, - sakė I. Šimonytė. Ji pabrėžė mananti, kad su Pekinu Lietuva turėtų labiau bendradarbiauti per ES perspektyvą.

Kalbėdama apie antrąjį savo užsienio ir saugumo politikos vizijos aspektą, I. Šimonytė tvirtino, kad taisyklėmis paremtas pasaulis yra labiausiai naudingas mažosioms valstybėms.

„Akivaizdu, kad taisyklėmis paremta pasaulio tvarka yra papildomas skėtis tokioms valstybėms kaip Lietuva. Per tarptautines organizacijas mes galime pastiprinti savo balsą, o tai mums yra labai naudinga“, - kalbėjo politikė.

Pasak jos, Lietuva turėtų remti tarptautines koalicijas, kurios grįstos demokratija, žmogaus vertybėmis. Politikė užsiminė ir apie tai, kad Lietuva turėtų bandyti kovoti ir dėl demokratijos perspektyvų Rusijoje.

10 svarbiausių citatų

BNS pateikia svarbiausias citatas iš Rytų Europos studijų centre vykusios valandos diskusijos:

1. Politikos tęstinumas.

„Užsienio ir saugumo politika remiasi gana plačiu politinių jėgų konsensusu. Dėl esminių principinių nuostatų labai didelių skirtumų nematyti. Manau, kad tai didelė vertybė. Tuo požiūriu man nepavyktų kalbėti apie kažkokius ypatingus pokyčius Lietuvos užsienio politikos srityje“.

2. Integracija į Vakarus.

„Mūsų interesas – visapusiška ir gili integracija į Vakarus ir mūsų buvimas transatlantinės erdvės dalimi. Mūsų saugumo tiltą laiko dvi pagrindinės atramos – NATO ir ES. Žinoma, reikia matyti, kad ir vienai, ir kitai atramai būdingi tam tikri bruzdesiai ar rimti klausimai, kurių sprendime mums teks dalyvauti. Tai nebus taip paprasta ir taip aišku, kaip buvo iki pastarosios finansų krizės“.

3. Saugi erdvė Lietuvoje.

„Pirmas ramstis – tolesnis krašto gynybos stiprinimas, geras pagrindas yra partijų nacionalinis susitarimas. Antras – Lietuvos atsparumas įtakoms per energetiką, per infrastruktūrą, informacinius – kultūrinius kanalus, neskaidrias verslo schemas. Trečias – mūsų ekonominio modelio keliami iššūkiai krašto saugumui, kai didžiąją dalį pajamų uždirbame iš žemos ir vidutinės pridėtinės vertės, susiduria užburtas ratas, kai esame pasmerkti ieškoti sprendimų, kurie leistų palaikyti pigią darbo jėgą ar pigius energetikos išteklius“.

4. ES politikoje – ne tik prašytojai.

„Lietuva turėtų persijungti iš režimo, kai mes norime gauti – norime gauti dėmesio savo klausimams, norime gauti daugiau struktūrinių fondų pinigų, norime rankiotis vyšnias nuo torto. Bet jei esame vienminčių būrys, vadinasi, turime suprasti, kad ne tik mes turime klausimų, kurie skauda, bet ir kiti bendrijos nariai, ir tuos klausimus turime atviromis akimis diskutuoti. Labai svarbus diskusijų objektas bus vadinamasis socialinis ramstis. Nesakau, kad man imponuoja Emmanuelio Macrono idėja visur suvienodinti minimalią algą, tačiau akivaizdu, kad Lietuva ilgą laiką šiek tiek per stipriai naudodama iš ES gaunamą paramą nepradėjo spręsti savo vidinių pamatinių problemų dėl viešųjų paslaugų, švietimo ir sveikatos apsaugos“.

5. Taisyklėmis paremtas pasaulis.

„Mažai šaliai visada yra lengviau apsiginti savo interesus tada, kada taisyklės yra labai aiškios ir kada yra galimybės veikti per tam tikras koalicijas taip sustiprinant savo balsą. Mūsų koalicijos visada iki šiol buvo vertybinės – turiu minty NATO, ES, EBPO. Mūsų galimybės dvišaliu pagrindu bandyti išlošti iš derybų su dideliais žaidėjais gali neduoti gero rezultato, o per tarptautinius aljansus galime pastiprinti savo balsą. Tikiuosi, kad mūsų koalicijos ir toliau bus vertybinės ir remsis pagarba žmogaus teisėms, įstatymo viršenybei“.

6. Neginčytinas JAV vaidmuo.

„JAV vaidmuo ir svarba mūsų gyvenime yra didžiulis ir neginčytinas, bet ypatingai svarbus JAV lyderiaujantis vaidmuo NATO. Mūsų pastangos turi būti padėti JAV atkreipti kitų NATO partnerių dėmesį į tai, kaip svarbu mums visiems solidariai ir vienodai matyti kylančias grėsmes ir prie jų sprendimų prisidėti“.

7. Kinijos grėsmė.

„Kai kalbame apie bendravimą, verslo projektus, turime labai aiškiai matyti ir grėsmes, ir nepageidautinus reiškinius, kurie su tuo ateina – intelektinės nuosavybės pažeidimus, žvalgybinės veiklos dalyvavimą, žmogaus teisių klausimus. Santykių paritetas geriau galėtų būti sprendžiamas ES lygiu nei mūsų kažkokių asmeninių bandymų nusigriebti kažkokią grietinėlę“.

8. Lenkija ir Baltijos šalys

„Lenkija ir Baltijos šalys mums nepaprastai svarbios. Lenkijos atveju reikia pasidžiaugti santykių šiltėjimu ir intensyvėjimu, nes daugelį grėsmių matome panašiai, ypač jei kalbame apie Rusijos veiksmus perbraižant pasaulio sienas. Kalbant apie Baltijos šalis, iki šiol galime matyti, kad yra labai daug pastangų mūsų trijulę bandyti išpjaustyti, ir paprastai tose pastangose dalyvauja mums žinoma šalis. Nepakanka dėmesio mūsų nuoširdžiam broliškam pasišnekėjimui su broliais latviais ir broliais estais, kai bandoma mus priešinti dėl trečiosios šalies interesų“.

9.  Su Rusija nėra apie ką kalbėti.

„Yra dalykai, kurie ant žemės sprendžiasi techniniu lygiu, kaip sienos demarkavimai. Ar mes galime kaip valstybės, kaip tam tikri antstatai apie kažką bendrauti? Manau, kad labai sudėtingai. Tiksliau sakant, ne. Nes vertybiniu požiūriu mes niekaip negalime apsimesti, kad nematome nei pastangų keisti pasaulio tvarką, keisti pasaulio sienas, eksportuoti į Vakarų pasaulį korupciją, pinigų plovimą. Lietuva  dažnai būdavo vadinama vieno klausimo valstybė, nes visada kalbėdavo apie Rusiją. Vėliau pamatėme – deja, labai didele kaina, kad tas kalbėjimas turi labai daug pagrindo. Tuo pagrindo turėtume bandyti kalbėtis su ES partneriai, kad vieninga strategija tos šalies atžvilgiu yra vertinga“.

10. Atstovavimas ES viršūnių susitikimuose.

„Klausimai Europos Vadovų Taryboje būna įvairaus turinio. Kartais, matyt, labiau pridera tose diskusijose dalyvauti prezidentui, kartais – premjerui. Bet aš manau, kad ta struktūra, kuri dabar susidėliojusi, kuri veikia dešimt metų, veikia neblogai ir aš nesiūlyčiau to keisti“.

„Ir vis dėlto jau kurį laiką mums nepavyksta bendrų troškimų paversti bendru gėriu. Nepavyksta susikalbėti ir būti išgirstiems, o tai skatina nusivylimą ne vien valdžia, bet ir pačia valstybe, stumia piliečius išvykti arba trauktis į „vidinę emigraciją“ - abejingumą, pasidavimą, nusigręžimą nuo viešojo gyvenimo“, - tvirtina kandidatė.

Tokia situaciją, esą, kelia pavojų, nes abejingi žmonės nėra pajėgus ginti demokratijos ir savo konstitucinių teisių ir ilgainiui gali netekti savo valstybės. Politikė taip pat mano, kad gyventojai nejaučia augančių atlyginimų, o plačiai nušviečiamos užsienio investicijos virsta viešųjų ryšių akcijomis perkerpant simbolinę juostelę.

Parlamentarė tvirtina mananti, kad silpsta piliečių ryšys su valstybe, o tai lemia netolygiai pasiskirstantys augimo vaisiai. Vieniems savarankiškai kuriant sėkmę, antri lieka nuošalyje ir neturi peno teigiamai vertinti bendrą situaciją.

„Joks prezidentas savo dekretais negali pakeisti nei parlamentinės daugumos, nei jos suformuotos Vyriausybės, kuri įgyvendina savo programą ir savo politiką. Tačiau prezidentas gali ir privalo principingai ginti Konstituciją, o tai reiškia: ginti demokratiją, žmogaus teises, laisvę, nuosavybės neliečiamumą, teismų nepriklausomumą“, - tvirtina kandidatė.

Parlamentarė ragina susitarti kas yra demokratijos gynybos „raudonosios linijos“ ir visiems kartu jas ryžtingai ginti. Pasak I. Šimonytės, jos manymu, privalu užtikrinti žmogaus teisių apsaugą; mažumos teisių apsaugą nuo daugumos diktato; žiniasklaidos apsaugą nuo bandymų ją kontroliuoti ar ja manipuliuoti bei sustabdyti savivaldos užvaldymą.

Kandidatė atstovauti konservatoriams dėsto mananti, kad biurokratinė vadyba gamina neveikiančius sprendimus, o tai sukelia valdžios neveiksnumą ir piliečių nusivylimą. Politikė skatina geriau įsiklausyti į žmonių savijautą, nes trečią dešimtį europietiškos gerovės pažadais maitinami gyventojai pavargo laukti.

Socialinės atskirties ir nepasitenkinimo valstybe problemas I. Šimonytė siūlo spręsti pasiekiant visų piliečių susitarimą - kas visų yra bendro, o kas yra kiekvieno atskira.

„Siūlau (...) pasiekti susitarimą vardan Lietuvos, kuris apibrėžtų, kokios valstybės galiausiai siekiame, t. y. kiek mūsų visų sukuriamos gerovės skiriame bendriems poreikiams, iš kurių nebūtinai atgausime tiek, kiek įmokame. (...). O tuomet rastume būdą, kaip paskirstyti šio bendro gėrio kainą tarp skirtingų visuomenės narių, užtikrindami, kad toks paskirstymas būtų vertinamas kaip teisingas“, - aiškina politikė.

I. Šimonytė pastebi, kad nors tokia užduotis nėra lengva ir pareikalaus ilgų diskusijų, bandymas sutvarkyti vieną sektorių po kito veda į niekur. Jos manymu, pokalbis privalo vykti apie mokesčių sistemą aiškiai įvardijant viešųjų gėrybių dėmenį.

„Susidūrę su šiuo spaudimu ir nekalbėdami su visuomene apie išteklius, tik apsigaudinėjame, kad problemas kažkaip išspręs auganti ekonomika, nors ji tik gali kilstelėti esamą padėtį į nominaliai aukštesnį lygį, tačiau negali pakeisti susiformavusių proporcijų“, - teigia kandidatė.

Politikė pabrėžia palankumą Europos Sąjungai (ES) ir tikina, kad augantis populizmas kelią grėsmę Bendrijai. I. Šimonytės manymu, atsakymą, koks turėtų būti Lietuvos požiūris į saugumą diktuoja šalies geopolitinė situacija.

„Mums reikia stiprios NATO, kurio stiprybei itin svarbi JAV lyderystė, stiprios ir solidarios Europos Sąjungos bei pakankamų mūsų pačių pajėgumų. Lietuvoje ir visame regione turi būti kuo daugiau Vakarų. Tai yra politinė-strateginė konstanta, kuri artimiausiu metu nepasikeis“, - mano I. Šimonytė.

Kandidatė pabrėžė, kad Lietuva saugi Vakarų solidarumo dėka, todėl turi tuo pačiu atsakyti kitiems, kovojantiems už teisę būti Europoje. „Kartu turime gerbti principus bei taisykles, dėl kurių Vakarai mus laiko vienminčiais“, - tvirtina politikė.

Pagrindine grėsme įvardijama ne Rusija, o Kremlius, nes, anot kandidatės, nėra prasmės tikėtis pokyčių Rusijoje, kol prie kaimynės vairo stovi Vladimiras Putinas. Bet koks pragmatiško dialogo siekis su Maskva gali būti sėkmingas tik Lietuvai darant nuolaidas savo principų sąskaita, o tai nedera su mūsų siekiu padėti į Vakarus integruotis Ukrainai, Sakartvelui ir Moldovai.

ELTA primena, kad I. Šimonytė TS-LKD pirminiuose prezidento rinkimuose varžosi su diplomatu Vygaudu Ušacku. Partijos kandidatas į prezidentus bus išrinktas atviruose rinkimuose lapkričio 3-4 dienomis.

Per 2004-ųjų protestus po suklastotų prezidento rinkimų J. Tymošenko pasaulinio dėmesio sulaukė dėl savo ugningų kalbų ir tradicinės šviesių plaukų kasos aplink galvą.

Jos sąjungininkas Viktoras Juščenka 2004-ųjų gruodį galiausiai laimėjo rinkimus, nugalėjęs Viktorą Janukovyčių, iš pradžių paskelbtą tų rinkimų laimėtoju.

Premjero postas tada atiteko J. Tymošenko, tačiau devyniais mėnesiais vėliau V. Juščenka jį iš politikės atėmė. Vyriausybės vadove ji vėl tapo 2007-aisiais, o 2010 metais per prezidento rinkimus ji nusileido V. Janukovyčiui.

Tada J. Tymošenko buvo nuteista už piktnaudžiavimą įgaliojimais, bet 2014-aisiais išėjo į laisvę iš kalėjimo, kai sukilimas tų metų vasario mėnesį nuvertė jos politinį priešininką V. Janukovyčių.

Ukrainos prezidento rinkimai turi įvykti kitų metų kovo 31 dieną.

Buvusio mero duktė, televizijos laidų vedėja atvyko palaikyti Europos universiteto, iš kurio pavasarį buvo atimta licencija, ir tai sukėlė opozicijos, švietimo darbuotojų, studentų protestų. Kai K. Sobčiak lipo į tribūną girdėjosi šūksniai „Gėda“ – manoma, kad K. Sobčiak dalyvavimas prezidento rinkimuose – tai Kremliaus palaimintas „projektas“.

„Nebijau provokacijų, jų bus daug. Turime suprasti – tokia politika šalyje, todėl renginiuose, kuriuose aš dalyvausiu, bus daug šaukiančių žmonių, laikančių plakatus, lyg daug kas būtų prieš mane. Tokie dalykai neišvengiami“, – sakė K. Sobčiak.

„Ji elgiasi kaip savimyla prielipa: pasigavo temas, kurios anksčiau jos niekada nedomino. Staiga atrado, kad yra politinių kalinių, kad V. Putinas beveik 20 metų iš valdžios nesitraukia. Atrado, kad yra toks Europos universitetas ir Pulkovo observatorija. Ir visa tai praeis, kai tik baigsis rinkimai ar Kremlius nutars, kad daugiau jos dalyvavimo nereikia“, – kalbėjo Sankt Peterburgo tarybos narys Borisas Višnevskij.

Demokratų kandidatė į prezidentus buvo sukritikuota už tą vėlai penktadienį per lėšų rinkimo renginį Niujorke pasakytą komentarą, kuris išprovokavo patyčių bangą socialinėje žiniasklaidoje.

„Kalbant pernelyg apibendrintai, galima pusę Trumpo šalininkų priskirti tam, ką aš vadinu bjauriųjų krepšiu“, – per renginį „LGBT for Hillary“ miniai pasakė H.Clinton.

„Rasistai, seksistai, homofobai, ksenofobai, islamofobai – vadinkit kaip norit. Deja, yra tokių žmonių. O jis juos įkvėpė“, – sakė demokratų kandidatė.

Ji pridūrė, kad tie žmonės yra „nepataisomi, bet, laimė, jie nėra Amerika“.

„Bjauriųjų krepšys“ greit tapo populiaria grotažyme „Twitter“, kurio vartotojai liejo pasipiktinimą buvusia valstybės sekretore.

Atsirado net paskyra „Hillary krepšys“ (Hillary's Basket), kuriame išjuokiama buvusi pirmoji ponia ir senatorė.

Iki JAV prezidento rinkimų likus mažiau nei dviem mėnesiams ir abiem kandidatams atkakliai varžantis, H.Clinton šeštadienį atsiėmė savo žodžius.

„Praėjusį vakarą kalbėjau „pernelyg apibendrintai“, o tai niekad nebūna gerai. Apgailestauju pasakiusi „pusė“ – tai buvo neteisinga“, – sako ji pareiškime, kurį paskelbė jos kampanija.

Tada H.Clinton išvardija virtinę „bjaurių“ dalykų, susijusių su respublikonų kandidatu į prezidentus.

„Bjauru, kad Trumpas savo kampaniją grindžia daugiausia išankstinėmis nuostatomis ir paranoja, ir suteikia visos šalies masto platformą neapykantos nuomonėms ir balsams, įskaitant užribio fanatikų su keliomis dešimtimis sekėjų „Twitter“ (žinučių) persiuntinėjimą ir jų žinios skleidimą 11-ai milijonų žmonių“, – sakė ji.

„Bjauru, kad jis užsipuolė federalinį teisėją dėl jo „meksikietiško paveldo“, ujo vieną „Auksinės žvaigždės“ (JAV armijoje tarnavusiųjų ir žuvusiųjų) šeimą dėl jų musulmoniško tikėjimo ir propagavo melą, kad mūsų pirmasis juodaodis prezidentas nėra tikras amerikietis“, – sakoma H.Clinton pareiškime.

„Tad nesiliausiu garsiai kalbėjusi apie fanatizmą ir rasistinę retoriką šioje kampanijoje“, – pridūrė kandidatė.

„Gėda“

70 metų D.Trumpas per „Twitter“ atsikirto į jos komentarus – pavadino juos „ĮŽEIDŽIAMAIS“ ir paskui paskelbė piktą pareiškimą.

„Oho, Hillary Clinton TAIP ĮŽEIDŽIAMAI kalbėjo apie mano šalininkus, milijonus nuostabių, darbščių žmonių. Manau, kad už tai ji užmokės per rinkimus!“ – „Twitter“ parašė D.Trumpas.

„Argi ne gėda, kad Hillary Clinton padaro didžiausią šio politinio sezono klaidą ir užuot atvirai prisipažinusi dėl šios šlykščios atakos prieš Amerikos rinkėjus, ... bando tai apsukti niekingu perfrazavimu ir įžeidimais, vartotais per jos žlungančią kampaniją?“ – rašoma D.Trumpo pareiškime.

„Pirmą kartą per ilgą laiką pasirodė tikrieji jos jausmai, parodydami fanatizmą ir neapykantą milijonams amerikiečių“, – priduriama pareiškime, kuriame H.Clinton vadinama „netinkama“ būti prezidente.