Centre – namų netekę vaikai

Kuo gi panašūs ir skirtingi A.Čechovo apsakymas ir spektaklis? Suaugusieji puikiai pamena 1952 m. sukurtą animacinį filmą „Kaštonė“, kuriame pasakojama istorija apie savo šeimininką lydėjusią šunytę, kuri netyčia šaltą žiemos dieną mieste pasiklysta ir ją priglaudžia cirko artistas.

Taip Kaštonė kartu įsilieja į cirko pasirodymus, susidraugauja su kitais cirke numerius rodančiais gyvūnais ir jaučiasi radusi naujus namus, tačiau juos palieka, kai tik išvysta į cirką atėjusį ankstesnį šeimininką. Filme išlaikyti A.Čechovo vaizduojami sužmogintų gyvūnų personažai ir įvykiai, kuriuos inscenizaciją teatro scenai rengusi vaikų literatūros rašytoja, dramaturgė Daiva Čepauskaitė iš esmės spektaklyje taip pat išsaugo, tačiau kai ką interpretuoja kitaip – spektaklyje gyvūnai įgyja kiek kitokį vaidmenį, o vietoje jų veikia namų netekę vaikai.

„Kaštonė“ – istorija, priverčianti jausti, susimąstyti, išeiti iš komforto zonos. Spektaklio kūrėjai vieningai sutaria, kad tai nėra pramogai skirtas spektaklis. Jis nepatogus dėl jame keliamų klausimų. Ne tik A.Čechovo laikmečiu, bet ir šiandien sunku paaiškinti, kodėl Kaštonė, suradusi naujus namus, grįžta pas senąjį šeimininką, su kuriuo gyvenimas nebuvo toks jau geras. Gyvenimas pas cirko artistą yra kur kas geresnis, jis ją priima į savo šiltus ir saugius namus, elgiasi su ja kaip su šeimos nare, įdarbina cirke, suteikdamas jai galimybę kažkuo tapti, tačiau ji vis vien grįžta į ankstesnius namus.

„Tai yra prigimtinis dalykas, kurio negalima paaiškinti jokia logika. Žmogus be namų turbūt nebūtų žmogumi. Jis be jų neišgyventų“, – patirtimi dalijosi A.Lebeliūnas.

Spektaklyje skleidžiasi temos, kurios paliečia ir vaiko, ir suaugusiojo širdį. Suaugusiesiems jis kažką primins, o vaikams kils daug klausimų apie dalykus, kurie dar nėra jiems pažinūs – išdavystė, ilgesys, netektis. „Šios vertybės, ypač vaikams, labai svarbios. Tai ruošia juos tolesniems susitikimams su teatru, kuris turėtų padėti spręsti egzistencines problemas. Nemanau, kad jos svarbios tik suaugusiesiems. Tuo metu, kai A.Čechovas rašė apsakymą, buvo daug benamių vaikų, kai kurie jų net gatvėje mirdavo iš bado. Tai buvo sunkus laikas. Ir dabar pasaulyje yra tokių vaikų, tik mes esame užsidarę savo erdvėje ir mums atrodo, kad to nėra, pamirštame, kad bet kada galime netekti namų. Vaikai, prisiglaudę cirke, galvoja apie namus, kažko laukia, tikisi. Jie nori sugrįžti namo, nors ir nežino, kur tie namai. Grįžimas namo – pagrindinė spektaklio tema.“

Jautru: vaikiškame spektaklyje gvildenama nevaikiška tema – kad ir kokie būtų namai, jų reikia kiekvienam. / E. Ščerbinskaitės nuotr.

Visus paliečiantis spektaklis

Jau ankstesni Kauno lėlių teatre pastatyti A.Lebeliūno spektakliai – „Žalias žalias obuoliukas“ ir „Skrudžas, arba Diena, kai galime atverti širdį“ – įrodė, kad režisierius siekia kurti tokį lėlių teatrą, kuris būtų vienodai įdomus ir paveikus tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Tad ir „Kaštonė“, kurioje kalbama apie amžinąsias vertybes, turėtų paliesti bet kurio amžiaus žiūrovo sielą.

Žvelgiant į spektaklio scenografiją ir kostiumus dėmesį patraukia pastelinių spalvų paletė, tarsi aplankius nostalgijos jausmui. Toks ir buvęs spektaklio kūrėjų sumanymas – sužadinti prisiminimus. „Rusva spalva koduoja prisirišimą prie atsiminimų, lyg žvelgtum į senas išblukusias ir pageltusias fotografijas. Tas senas pasaulis yra jaukesnis, mes jį įsivaizduojame kaip patogesnį ir mielesnį, nes dabartinis, ir ypač ateities, baugina. Retro stilistika atrodo patikrinta, saugi ir mielesnė prisiglausti“, – pasakojo dailininkas Sergejus Bocullo.

Spektaklio scenografijoje dailininkas siekė užkoduoti ir emociją, kurią išgyvename kiekvienas mūsų, kai kažkuriuo gyvenimo etapu tenka palikti namus ir susidurti su būties abiem pusėmis – ne tik šviesiąja, bet ir tamsiąja. Spektaklis kalba apie nesaugų mūsų buvimą, kai netikėtai galime netekti namų ir susidurti su gyvenimo atšiaurumu. Ko gero, visi  kritinėse situacijose esame pajutę, lyg būtume tapę trapūs ir maži prieš didžiulį nesaugumo jausmą. Tai spektaklyje atspindi kai kurios išdidintos detalės.

„Mažas vaikas (o ir suaugęs žmogus) tam tikrose situacijose gali staiga pasijusti apleistas savo angelų sargų. Tarkim, tėvai išsiskyrė, išvažiavo į Norvegiją uždarbiauti ar žuvo avarijoje. Ir staiga jis, niekieno neapsaugotas, susitinka su pasauliu, kuris yra ne draugiškas, o kupinas pavojų ir reikalaujantis labai daug drąsos ir susikaupimo“, – atviravo dailininkas.

„Vaiko neišsaugosi, jis vis tiek išeis į gyvenimą. Ir tada, susidūrus su gyvenimo baisumais, gali ištikti šokas. Išėjimui reikia pasiruošti. Spektaklis apie tai ir kalba, ruošia susidūrimui su tuo svetimu pasauliu, kurio iš karto nepriimi ir kuriame visi tau atrodo priešai“, – papildė režisierius.

Nostalgijos pojūtį kuria ir dar vienas spektaklio akcentas – cirko dvasia. Veiksmas vyks retro cirko arenoje. O kostiumų dizaine ir muzikoje, kurią kūrė kompozitorius Tomas Lygutas, bus galima atpažinti nuorodas į kino režisieriaus Federico Fellini kūrybą ir ypač jo išsakytą mintį, kad „gyvenime mes visi klounai“.

Spektaklis ruošia susidūrimui su tuo svetimu pasauliu, kurio iš karto nepriimi ir kuriame visi tau atrodo priešai.

Lėlės it avatarai

Dar vienas premjeros išskirtinumas – aktorių santykis su lėlėmis. Aktoriai nevaidins tarsi pasislėpę už lėlės, o susilies su ja. Spektaklyje dominuos įprasta aktorinė vaidyba, kai aktoriai kurs vaikų personažus, o lėlės, įkūnijančios A.Čechovo aprašytus gyvūnus, virs jų avatarais.

„Lėlės – kiekvieno vaiko namų simbolis. Pati auginu dvi dukras ir matau, kaip vaikams į darželį leidžiama atsinešti po vieną žaislą, kuris asocijuojasi su namais, kuris turi namų kvapą, su juo vieninteliu leidžiama miegoti. Žinau dar vieną istoriją, aktualią šiomis dienomis, kai baltarusių pabėgėlių šeima pasakojo, kaip mergaitė skambino mamai iš vasaros stovyklos ir labai išgyveno, kad pametė lėlę – vienintelį daiktą, kurį ji pasiėmė iš namų. Spektaklyje lėlės ir yra tas ryšys su mūsų namais“, – pasakojo pagrindinį Kaštonės vaidmenį vaidinanti aktorė Indrė Endriukaitė.

Aktoriai pabrėžia darbo su režisieriumi unikalumą. Jis leido itin jautriai pajusti ir drauge išgyventi savų personažų likimus. „A.Lebeliūno režisūrinis principas – jis leidžia klysti, bet neleidžia kartoti klaidų. Man labai patiko toks kūrybinis procesas, nes jame nėra blaškymosi. Kryptingai ėjome per vidinį tiesos jausmą. Režisierius mums buvo davęs užduotį vieną sceną suvaidinti be teksto ir tai buvo labai įdomi patirtis, kuri parodė kaip mes, aktoriai, kartais mėgstame pasislėpti už žodžio. To mums režisierius neleido. Dar įdomu buvo tai, kad reikėjo pasidomėti, padiskutuoti, ką išgyvena vaikai, kurie neturi namų ir tėvų“, – patirtimi dalijosi I.Endriukaitė.

„Spektaklyje atlieku žąsino Ivano vaidmenį. Jis siekia turėti namus ir žmones, su kuriais galėtų kartu gyventi, džiaugtis ir liūdėti. Namai ne visada būna tobuli. Jie gali turėti savų keistenybių ar ydų, kurios kitiems gali atrodyti keistos ir nepatogios, bet vis tiek norisi ten sugrįžti. Visos keistenybės tampa savos. Namai gali būti net ne konkreti vieta, o ten, kur yra artimiausi draugai ir šeima. Spektaklis neįprastas savo temomis. Repeticijų metu jas gvildenome švelniai ir atsargiai, dalijomės įvairiomis istorijomis, o galutinį rezultatą galės įvertinti žiūrovai“, – mintį pratęsė aktorius Arvydas Šaučiūnas.

Visa spektaklio kūrybinė komanda kviečia į premjerą ir vaikus, ir jų tėvelius. Ir linki nusiteikti atvirai tarpusavio diskusijai, kadangi spektaklis turėtų paskatinti įvairius klausimus – kodėl?

Kūrybinė komanda

Dramaturgė – Daiva Čepauskaitė, režisierius – Arvydas Lebeliūnas, dailininkas – Sergejus Bocullo, kompozitorius – Tomas Lygutas, aktoriai: Saulius Bagaliūnas, Mindaugas Černiauskas, Indrė Endriukaitė, Remigijus Endriukaitis, Rūta Kumpikaitė, Laima Strazdauskienė, Arvydas Šaučiūnas.

Premjera – sausio 29, 30 d. 12 val. Kauno valstybiniame lėlių teatre. Spektaklis skirtas vaikams nuo šešerių metų ir jų tėvams.

Spektaklio dailininkė – Aleksandra Abroskina (Maskva), choreografė Leokadija Dabužinskaitė. Vaidmenis kuria Juliana Volodko, Aleksandra Metalnikova, Julija Krutko ir Jevgenija Karpikova.

Vaikams nuo 7 metų ir visai šeimai skiriamas spektaklis vaidinamas originalo (rusų) kalba ir bene pirmą kartą LRDT spektaklių vaikams istorijoje yra verčiamas į lietuvių kalbą titruose.

M. Čaplina yra dirbusi garsiajame Sergejaus Obrazcovo lėlių teatre, legendiniuose „Satyrikono“ ir A. Puškino dramos teatruose. Kaip profesionali režisierė kuria nuo 1982 m., dėsto vaidybos meną įvairiose Maskvos aukštosiose meno mokyklose ir teatruose. Nuo 2015 m. ji garsėja kaip nepriklausoma režisierė, yra įkūrusi savo „Nedidįjį teatrą“. 2017 m. M. Čaplinos režisuotas spektaklis „Kaštonė“ pelnė tarptautinio teatrų festivalio „Vasaros teatrinė kryžkelė“ Druskininkuose apdovanojimą už geriausią režisūrą.

M. Čaplina yra įsitikinusi, kad A. Čechovo apsakymą „Kaštonė“ dera suvokti ne kaip šunelio, o kaip „mažo žmogaus“ istoriją. „Iš tiesų tai ne nuglaistyta istorija apie kalaitę, kurios mokėmės mokykloje ir kuri pavaizduota sename animaciniame filme, įgarsintame puikių aktorių, bet apie prievartą ir savojo kelio pasirinkimą. Kaštonė yra tokia pati veikėja, kaip ir visi kiti „maži žmonės“ A. Čechovo kūryboje, kurie gyvena siaubingomis sąlygomis ir laiko tai normaliu dalyku, visiškai nesistengdami ką nors keisti ir pajudėti iš nepakeliamos padėties“, – sako režisierė.

Jos manymu, „Kaštonė“ yra kūrinys visai šeimai, nes kiekvienas jos narys pagal savo amžių ir suvokimą galėtų pamąstyti, ar normalu grįžti į šeimą, kurioje tave kasdien niekina, kankina, fiziškai ir morališkai naikina, o tu juos vis tiek myli.

Kadangi spektaklio idėja išaugo iš režisierės meilės rusų kalbai ir noro sugrąžinti jaunajai kartai (ir ne tik) tikrąją šio kūrinio prasmę, spektaklio kūrėjai išvengė pagundos prikurti kažką savo šalia to, ką turtinga kalba parašė A. Čechovas, todėl išsaugotas beveik visas originalus tekstas. Dvi aktorės, literatūrinį tekstą paversdamos vaidybiniu, įkūnija visus apsakymo personažus: Kaštonę, Katiną, Šeimininką, Stalių, Klouną, Žąsiną, Niekšą su kaliošais.

Pasak M. Čaplinos, kiek ilgesnis negu valandos trukmės spektaklis tikrai neprailgs net ir jauniausiems žiūrovams – pastatyme daug staigmenų ir žaismingo publikos įtraukimo į sceninį vyksmą, o LRDT aktorių vaidyba nepaliks nė vieno abejingo.

Kiti artimiausi „Kaštonės“ spektakliai žiūrovų lauks sausio 20 d. 12 ir 15 val.

Maskvietės režisierės Marinos Čaplinos kuriamas spektaklis skirtas ne tik vaikams nuo 7 metų, bet ir visai šeimai. Spektaklio premjera kvies žiūrovus jau sausio 13 d.

Spektaklio dailininkė – Aleksandra Abroskina (Maskva), choreografė Leokadija Dabužinskaitė. Vaidmenis kuria Juliana Volodko, Aleksandra Metalnikova, Julija Krutko ir Jevgenija Karpikova.

M. Čaplina gimė ir gyvena Maskvoje, yra dirbusi garsiajame Sergejaus Obrazcovo lėlių teatre. Kaip profesionali režisierė dirba nuo 1982 m. Dėsto vaidybos meną įvairiose Maskvos aukštosiose meno mokyklose ir teatruose. Organizuoja sceninės iškalbos ir balso seminarus, dalyvauja tarptautiniuose projektuose. Nuo 2015 m. ji garsėja kaip nepriklausoma režisierė, yra įkūrusi savo „Nedidįjį teatrą“. 2017 m. M. Čaplinos režisuotas spektaklis „Kaštonė“ pelnė tarptautinio teatrų festivalio „Vasaros teatrinė kryžkelė“ Druskininkuose apdovanojimą už geriausią režisūrą.

M. Čaplina yra įsitikinusi, kad A. Čechovo apsakymą „Kaštonė“ dera suvokti kaip „mažo žmogaus“ istoriją. „Iš tiesų tai ne nuglaistyta istorija apie šunelį, kurios mokėmės mokykloje ir kuri pavaizduota sename animaciniame filme. įgarsintame puikių aktorių, bet apie prievartą ir savojo kelio pasirinkimą. Kaštonė yra toks pats veikėjas, kaip ir visi kiti „maži žmonės“ A. Čechovo kūryboje, kurie gyvena siaubingomis sąlygomis ir laiko tai normaliu dalyku, visiškai nesistengdami ką nors keisti ir pajudėti iš nepakeliamos padėties“, – kalba režisierė.

– Gal paaiškintumėte, kodėl pasirinkote tokią žinomo klasikos kūrinio interpretaciją?

– Mokykloje mes mokėmės apie „Kaštonę“, iš kurios, kaip ir minėtame 1952 metų animaciniame filme bei 1975 metų Romano Balajano vaidybinėje juostoje, buvo eliminuoti visi apsakyme vaizduojami žiaurumo ir prievartos momentai. Tai istorijos apie gerus žmones, pametusius šuniuką, apie gerą žmogų, radusį šuniuką, ir apie laimingą šuniuko sugrįžimą pas pirmuosius gerus žmones.

Nors šio pasakojimo centre yra šuniukas, tiksliau, kalaitė, bet jos elgesys visiškai atitinka „mažo žmogaus“, kuris, užuot ką nors keitęs savo varganame gyvenime, nuolat bando kažką įrodyti, grįždamas pas tuos, kurie jo nesupranta, nemyli ir niekada nepamils. Ir po kitų „Kaštonės“ personažų – katino, žąsino ir kiaulės – pavidalais slypi visiškai žmogiški charakteriai. Tai mes ir nusprendėme išryškinti savo spektaklyje.

Ankstesnis šeimininkas Kaštonę muša, jos nešeria, pasimetusios neieško, bet vos pašaukta ji su didžiausiu džiaugsmu grįžta į tuos namus. Prievartą savo atžvilgiu ji traktuoja kaip meilės apraišką („lupa, vadinas, myli“) ir, pasitaikius pirmai progai rinktis, pasirenka tai, prie ko yra pripratusi. Klausimas, kodėl ji grįžo ten, kur jos niekas nemyli, ir paskatino mane imtis šio kūrinio. Viliuosi, kad ir kitiems šis klausimas rūpi. Taigi nusprendėme drauge su aktoriais ir žiūrovais nukeliauti visą Kaštonės kelią, kad suprastume, kodėl, sulaukusi galimybės pasirinkti arba cirko artistės gyvenimą, arba varganą prieglobstį po staliaus varstotu, ji pasirenka pastarąjį.

– Savo spektaklį skiriate visai šeimai ir vaikams nuo 7 metų ir nevadinate jo vaikišku spektakliu arba spektakliu vaikams.

– Kiekvienas didis klasikos kūrinys, net ir pasaka, visada yra tinkama visų amžiaus grupių žmonėms – suaugusieji atranda savo prasmes, vaikai patiria savo įspūdžius. Žinoma, „Kaštonė“ nėra pasaka, ji greičiau panaši į pasakėčią – joje veikia, mąsto ir net kalbasi gyvūnai, bet galime įsivaizduoti juos kaip žmones. Manyčiau, kad tai kūrinys visai šeimai, nes kiekvienas jos narys pagal savo amžių ir suvokimą galėtų pamąstyti, ar normalu grįžti į šeimą, kurioje tave kasdien niekina, kankina, fiziškai ir morališkai naikina, o tu juos vis tiek myli. Suprantama, meilė – iracionalus, protu nepaaiškinamas jausmas. Kaštonė yra vergė ir jos filosofija – vergiška.

Mūsų Kaštonė – jauna moteris. Kiaurą dieną ją po miestą tampė girtas mužikas, pats užkandžiavęs ir maukęs užeigose, bet nė karto nepasiūlęs jai nei kąsnelio, nei poilsio minutėlės, o tik keikęs ir tampęs už ausų... Pagaliau pametęs ją iš akių, spjovė ir nesivargino ieškoti. Atsitiktinai pamatęs geras žmogus ją priglaudė, pamaitino, apgyvendino, įžvelgė joje talentą, leido jam išsiskleisti ir suteikė svajonių darbą. Čechovo tekste gali pajausti, kad Kaštonei tai labai patiko – scenoje į ją, cirko artistę, žvelgė tūkstančiai akių, ji pakėlė savo smailą snukutį ir džiaugsmingai užkaukė! Bet minioje du žiūrovai – tas pats girtas mužikas ir jo vaikiščias pašaukia šunelį senuoju vardu ir Kaštonė viską pametusi išeina su jais. Toks pasirinkimas, būdingas ir nemažai daliai žmonių, man lieka nepaaiškinama paslaptimi, vis dar ieškau atsakymo. Gal Jūs žinote?

– Žinau, kad Jūs neabejinga ir humaniško elgesio su gyvūnais temai, o šunys yra artimiausi keturkojai žmogaus draugai (tegu neįsižeidžia kačių gerbėjai).

– Rašytojas ir gydytojas A. Čechovas labai mylėjo gyvūnus, žinoma, ir šunis, išmanė jų įpročius ir elgseną. Jis laikė du taksus – Bromą Isajevičių ir Chiną Markovną. Žinia, bromas ir china – tai vaistiniai preparatai, taigi visai tinkami vardai gydytojo šunims. Šeimininkas jiems siųsdavo linkėjimus ir netgi rašė laiškus, jei būdavo išvykęs. Štai ką jis parašė Chinos ir Bromo tėvų šeimininkui Leikinui: „Vakar pagaliau atvyko abu taksai, mielasis Nikolajau Aleksandrovičiau. Pakeliui iš stoties, jie labai sužvarbo, praalko ir nuvargo, tad pasiekę naujuosius namus neapsakomai džiaugėsi. Lakstė po visus kambarius, meilinosi ir lojo ant tarnų. Pašerti pasijuto visai kaip namie. Naktį jie iškapstė žemę iš gėlių vazonų su visomis sėklomis ir ištampė po visą butą kaliošus, o ryte, kai vedžiojau juos po sodą, siaubingai išgąsdino mūsų dvaro šunis, kurie kaip gimę nebuvo matę tokių „urodų“, – rašė laiške Čechovas.

Ir mūsų šeimoje šunys visada buvo mylimi. Pirmoji mano augintinė Čapa irgi buvo takso ir foksterjero mišrūnė, beveik kaip Kaštonė, tik į lapę ji nebuvo panaši. Vėliau prie jos prisidėjo kilmingas princas Pilypas – afganų skalikų jauniklis. Čapa pragyveno 19 metų, Pilypas – 12. Paskui gatvėje radau suaugusį kolį, bet po kelių savaičių atsirado jo šeimininkai... Tada gyvenome su kate Afrodite (Frose) ir pas ją atvyko Kunigaikštis Miša Sidabrinis – samojedų veislės šuniukas. Jie pas mus irgi sulaukė gilios senatvės. Dabar gyvūnus užmiestyje augina mano sūnus, o aš nusprendžiau daugiau nebelaikyti didelių šunų miesto bute – jų pačių labui.

– Būdama literatūrinės rusų kalbos puoselėtoja, Jūs spektaklyje labai jautriai elgiatės ir su originaliu „Kaštonės“ tekstu.

– Kadangi spektaklio idėja išaugo iš meilės rusų kalbai (ji, beje, irgi kenčia nuo madingo angliško slengo priemaišų) ir noro sugrąžinti jaunajai kartai (ir ne tik) tikrąją šio kūrinio prasmę, išvengėme pagundos prikurti kažką savo šalia to, ką turtinga kalba parašė Čechovas, ir išsaugojome beveik visą originalų tekstą. Dvi aktorės, literatūrinį tekstą paversdamos vaidybiniu, įkūnija visus apsakymo personažus: Kaštonę, Katiną, Šeimininką, Stalių, Klouną, Žąsiną, Niekšą su kaliošais. Kitaip sakant, mes įgyvendinome literatūros vertimą į teatro kalbą. Toks yra mūsų tikslas – atskleisti šuns širdies paslaptį.

– Ačiū už pokalbį.