Liko atvykusi savanoriauti
A. Bruzdeilinaitė pasakoja, kad Vilniuje, studijuodama teisę, dirbo administracinį ir su personalo valdymu susijusį darbą. Vienu metu pastebėjo, kad į darbą eina be džiaugsmo. Nors pats darbas patiko, bet jautė, kad yra ne ten, kur norėtų, ir veikia ne tai, ką turėtų. Kaip tik tuo metu iš draugų sužinojo apie „European Voluntary Service“. Tai savanorystės programa jaunimui iki 30 metų, kurios dalyvis atlieka kažkokį iš anksto sutartą darbą, mainais gaudamas kalbos pamokų ir apgyvendinimą, taip pat jam apmokamos pragyvenimo išlaidos.
„Nusprendžiau dalyvauti programoje, – prisimena Aurelija. – Siunčiau savo gyvenimo aprašymą į įvairias šalis, nes tuo metu man tikrai nebuvo labai svarbu, ar pateksiu į Portugaliją, Prancūziją, ar Ispaniją, tiesiog norėjau kuriam laikui pabėgti nuo rutinos ir grįžti pasisėmusi naujų patirčių.
Mane pakvietė atvykti į nedidelį miestelį Liriją šalia Valensijos aštuoniems mėnesiams savanoriauti.“
A. Bruzdeilinaitės asmeninio albumo nuotr.
Pašnekovė pasakoja, kad tai buvo praturtinantis gyvenimo etapas, nes teko gyventi su kitais savanoriais iš įvairių pasaulio vietų. Dalydamasi būstu ir darbais su itin skirtingais žmonėmis išmoko laisviau bendrauti, paprasčiau į viską žiūrėti.
„Po savanorystės kurį laiką blaškiausi, kol galiausiai atvykau į Barseloną – miestą, kurį šiandien drąsiai galiu vadinti namais. Čia esu jau šešiolika metų, sukūriau šeimą, dirbu“, – sako lietuvė.
Kadangi jau buvo pramokusi ispanų kalbos, adaptuotis Barselonoje nebuvo sunku. Pradžioje ėmėsi padavėjos-restorano administratorės darbo. Tai buvo puiki mokykla, padėjusi perprasti žmonių bendravimo ypatumus, pomėgius. Dirbdama tobulino ispanų kalbos žinias, pradėjo mokytis katalonų kalbos.
Barselona, pasak pašnekovės, – tarptautinis miestas, tad vietiniai pripratę prie užsieniečių. Lengva integruotis buvo ir todėl, kad kalbėjo ne tik ispanų, bet ir katalonų kalba.
Aurelija pastebi, kad lietuviai su katalonais turi daug daugiau bendro, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Abi tautos yra praktiškos, kartais prasiveržia nacionalizmas, myli gamtą.
Atrado mėgstamą užsiėmimą
Aurelija prisimena, kad, atvykus į Ispaniją, nustebino, jog žmonės nekalba angliškai. Tiesa, per šešiolika metų situacija pasikeitė – jaunimas šiandien supranta užsienio kalbų svarbą. Dar buvo keista, kad pietūs, vakarienė yra tokie vėlyvi, bet vėliau prie to priprato.
Iki šiol lietuvę žavi vietinių žmonių atsipalaidavimas: jei kažkas nepavyko, kaip planuota, žmonės kūrybiškai ieško kito sprendimo ir stengiasi nestresuoti. Tiesa, šis bruožas erzina, kai reikia tvarkyti svarbius dokumentus.
Barselona – didmiestis, kuriame kultūrinių renginių pasiūla itin didelė. Negana to, daug veiklų yra nemokamos arba už simbolinę kainą.
Moters teisės diplomas nugulė stalčiuje, o save ji atrado pradėjusi dirbti gide. „Atvažiavus į architektūros paminklų rojų iš pradžių tiesiog smalsiai apžiūrinėjau pastatus, o vėliau ėmiau jais nuodugniau domėtis, kartojausi Ispanijos ir mokiausi Katalonijos istoriją, kol galiausiai, išbandžiusi save gido amplua, supratau, kad tai yra darbas, kuris man tinka ir patinka“, – sako lietuvė.
Anot Aurelijos, norint dirbti Ispanijoje, ypatingų sunkumų nekyla – užsieniečio registracijos numerį gavo nesunkiai, nors ilgokai užtruko, kol susitvarkė dokumentus gido akreditacijai gauti. Katalonai labai myli ir saugo savo kalbą, tad, norint dirbti gidu, be visų kitų diplomų ir reikalavimų, katalonų kalbą būtina mokėti C1 lygiu. Tas pats reikalavimas galioja ir dėl ispanų kalbos, negana to, būtina mokėti dar bent dvi užsienio kalbas. Įdomiausia, kad Aurelija ilgiausiai užtruko tvarkydamasi dokumentus, įrodančius, kad moka... lietuvių kalbą.
A. Bruzdeilinaitės asmeninio albumo nuotr.
„Turėdama dešimt metų patirties galiu drąsiai sakyti, kad jokie gidų kursai negarantuoja profesionalumo, – sako pašnekovė. – Pirmiausia – pačiam tai turi patikti. Reikia skaityti be galo daug straipsnių, žiūrėti televizijos laidų, visą informaciją susidėjus į galvą ir širdį, sugromuliuoti ir paruošti įdomų, įtraukiantį pasakojimą. Puikiai atsimenu savo pirmąsias ekskursijas, kai kalbėjau tarsi iš vadovėlio: tais ir tais metais nutiko tas, anais metais nutiko tas. Vėliau suvokiau, kad datos yra svarbu, bet tik dėl bendros orientacijos. Kur kas svarbiau prasmingai ir įtraukiamai pateikti vieno namo ar asmens istoriją, su tuo susijusius nutikimus, anekdotus ar kivirčus.
Savi pranašumai, savi trūkumai
Aurelija įsitikinusi, kad net ir gyvenant Ispanijoje prarasti lietuvybės jai tikrai negresia: dirbdama gide kasdien kalba lietuviškai su iš Lietuvos atvykusiais miesto svečiais. Lietuviai papasakoja ne tik apie orą, kainas, bet ir apie žmonių nuotaikas, lūkesčius, politinę situaciją, tad ji jaučia gimtosios šalies pulsą.
Lietuviškai moteris kalbasi ir su savo vaikais. Tiesa, lietuvių kalba jų aplinkoje vartojama nedažnai: su tėčiu jie kalba ispaniškai, mokykloje – katalonų kalba. „Prisipažinsiu, kad ir pati kartais automatiškai pereinu į ispanų kalbą. Kai kažkuri užsienio kalba dominuoja, ji tave tarsi įtraukia – jei vaikas kažką pasako ispaniškai ar kataloniškai, žiūrėk, jau ir pats save pagauni atsakant ta kalba, – pasakoja lietuvė. – Vaikus ir save vis drausminu, kad kalbėtume lietuviškai. Knygas namie stengiamės skaityti lietuvių kalba, kas trečią šeštadienį lankome Barselonos lietuvių mokyklėlę.“
Vyresnėlis Aurelijos sūnus, kuriam greitai sukaks septyneri, lietuviškai kalba neblogai. Prie to labai prisidėjo dažnas lankymasis Lietuvoje, senelių, šeimos narių vizitai. Su pandeminiu trimečiu – sudėtingiau, mat Lietuvoje jis praleido kur kas mažiau laiko, ir tai labai jaučiama.
Moteris pasakoja, kad jos vaikai pasiilgsta Lietuvos, vis prisimena praeitas Kalėdas, kai teko pasidžiaugti sniegu. Visiems vietiniams pasakoja, kaip atvykus į Lietuvą juos pasitiko –9 °C. Kai lankosi Lietuvoje vasarą, vaikai labai mėgsta mirkti Vilnelėje Bernardinų sode, o grįžę į Barseloną pasiilgsta sūrelių ir meduolinių grybukų.
Lietuvės teigimu, Ispanijoje vaikus auginti nėra paprasta: motinystės atostogos dar neseniai buvo vos šešiolika savaičių, dabar pailgintos iki šešių mėnesių. Vėliau galima palikti kūdikį lopšelyje arba, išėjus iš darbo, rūpintis pačiam.
Tačiau čia galima pasidžiaugti puikiu klimatu. Visus metus, išskyrus rugpjūtį, kai labai karšta, temperatūra puiki, vaikai kas dieną žaidžia parke, išsilaksto gryname ore, mažiau būna uždarose patalpose.
Barselona – didmiestis, kuriame kultūrinių renginių pasiūla itin didelė. Koncertai, teatrai, filmai, mugės vyksta kas savaitgalį, tad veikliems tėvams ir jų vaikams užsiėmimų čia per akis. Negana to, didelė dalis veiklų yra nemokamos arba už simbolinę kainą.
„Tiesa, Barselona – užterštas miestas. Savaitgaliais stengiamės keliauti į pajūrį ar į kalnus bent trumpam pasivaikščioti. Taigi, kaip ir visur: savi pranašumai, savi trūkumai“, – sako Aurelija.
Pamatyti yra ką
Paklausta, ką patartų tautiečiams, keliaujantiems į Barseloną, lietuvė gidė sako, kad jos pirmasis patarimas keliaujantiems po Barseloną: saugokitės kišenvagių. Rankinę reikėtų laikyti saugiai, ypač kur daugiau žmonių, bet tai nereiškia, kad turite bijoti įžengti į kokią siauresnę gatvelę.
Atvykusiems į Barseloną ir mėginantiems susipažinti su ja savarankiškai Aurelija pataria aplankyti svarbiausius miesto objektus: Šventosios Šeimos baziliką, Guelio parką, kitus Antoni Gaudi kurtus, bet mažiau žinomus objektus – Casa Vicens (Visenso namas), Palau Guell (Guelio rūmai). Miesto panorama puikiai matyti ne tik nuo Montžuiko kalno ar Guelio parko, bet ir iš sudėtingiau pasiekiamos, bet mažiau turistinės vietos – Carmelo bunkerių. Barselonos gotikiniame kvartale, Raval, Born ar Gracia rajonuose galima tyrinėti siauras gatveles, aikštes, čia gausu vietinių kūrėjų parduotuvėlių ar dirbtuvių, įdomesnių užeigų, originalesnių restoranų.
A. Bruzdeilinaitės asmeninio albumo nuotr.
Pasivaikščioti Las Ramblas gatve verta dėl joje esančio Licėjaus operos teatro, Bokerijos turgaus ir kitų istorinių objektų, bet tikrai nerekomenduojama toje gatvėje kažką valgyti ar pirkti, nes ir brangu, ir prastos kokybės.
Barselonoje būtina aplankyti ir bent vieną turgų: vaisių, jūrų gėrybių gausa ir patiekimas tikrai sužadins apetitą. Galima įsigyti maisto išsinešti ar prisėsti pačiame turguje veikiančiame užkandžių bariuke.
„Barseloną galima lankyti visus metus. Didžioji dalis muziejų, galerijų dirba be išeiginių, – sako pašnekovė. – Verta lankytis mieste, kai jame vyksta kokia nors religinė ar miesto šventė – tuomet šurmulys, renginiai, geros emocijos garantuota. Gal net pavyks pamatyti gigantų paradą ar žmonių bokštus. Pirmąjį mėnesio sekmadienį daugybė muziejų yra nemokami, deja, A. Gaudi kurtuose objektuose tokių akcijų nebūna. Vasaros mėnesiais, per Kalėdų, Velykų atostogas bilietais į A. Gaudi kurtus objektus būtina pasirūpinti iš anksto, nes jų tiesiog nebelieka. Pirkti juos geriausia iš oficialių interneto puslapių – tada neteks permokėti.“
A. Bruzdeilinaitės asmeninio albumo nuotr.
Turint daugiau laiko verta išvykti į aplinkinius paplūdimius ir nuostabius miestukus Kosta Bravos pakrantėje, aplankyti kalnų kaimelius, ryžių, migdolų, vynuogynų laukus, o gal tuoj tūkstantmetį skaičiuosiantį Montserato vienuolyną. Meno gerbėjams būtina aplankyti Salvadoro Dali trikampį: muziejų, namą ir žmonai dovanotą pilį.
Barselona, Aurelijos teigimu, yra patogus miestas, kuriame puikiai išvystyta viešojo transporto sistema, tad čia neverta nuomotis automobilio. Apsistojusiems kurortiniuose miesteliuose netoliese taip pat nesudėtinga pasiekti Barseloną viešuoju transportu.
Tiesa, viešojo transporto sistema nepratusiems iš pradžių gali pasirodyti paini, bet metro, traukinių stotelėse gausu nuorodų – reikia tik atidžiai jas stebėti. Verta atkreipti dėmesį į skirtingus transporto bilietus: vienkartinis kainuoja 2,40 euro, tačiau yra įvairių abonementų, kai kelionė kainuoja vos 1 eurą.
Savarankiškai ar su gidu
„Žiemą Barselonoje santykinai vėsoka, bet beveik visada šviečia saulė, tad kelionė į Katalonijos sostinę gali būti puiki galimybė trumpam pabėgti. Viešbučių ir skrydžių kainos palankesnės, lankytini objektai tuštesni, restoranuose aptarnauja paslaugiau. Beje, yra ir slidinėjimo kurortų“, – sako Aurelija.
Jei atostogas norite leisti ne tik mieste, bet ir paplūdimyje, ji rekomenduoja planuoti kelionę nuo birželio antrosios pusės, kai vanduo ganėtinai įšilęs. Paplūdimio malonumais mėgautis galima iki pat spalio pabaigos.
A. Bruzdeilinaitės asmeninio albumo nuotr.
Ar reikalingas Barselonoje gidas, kurs padėtų pažinti šį miestą geriau? „Nesiginčysiu su tais, kurie sako, kad ne. Šiandien internete iš tiesų galima rasti labai daug informacijos. Tačiau tam reikia skirti laiko, o norint atsirinkti kokybišką informaciją – labai daug laiko. Gidas yra tas žmogus, kuris ne tik pateiks jau atrinktą ir apdorotą informaciją, bet ir pritaikys ją grupės amžiui, tempui ir net nuotaikai, – sako lietuvė. – Manau, optimalu yra susitikti su gidu pirmosiomis viešnagės dienomis, susipažinti su pagrindiniais objektais, miesto subtilybėmis, o tada jau drąsiai tyrinėti rūpimas vietas. Juk daugumai norisi, kad vietinis žmogus rekomenduotų, kur pasitikti saulę, kur rasti įdomių restoranų, koncertų, sendaikčių turgaviečių, ar atsakytų į kitus klausimus.“
