Mitinis Žvėris

Festivalis truko penkias dienas, kurių metu nuo ryto iki vėlyvo vakaro buvo rodomi spektakliai vaikams, jaunimui, visai šeimai ir suaugusiesiems. Iš viso parodyta daugiau nei trys dešimtys spektaklių iš Ispanijos, Italijos, Kroatijos, Slovakijos, Slovėnijos, Lenkijos, Ukrainos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Japonijos. Surengti edukaciniai užsiėmimai vaikams ir kūrybinės dirbtuvės profesionalams, vyko ir moksleivių teatrų pasirodymai.

Lietuvoje turime nedaug ir retai vykstančių būtent šios krypties teatro festivalių, tad buvo labai džiugu, įdomu, o ir netikėta pamatyti ne tik pačiame Kauno valstybiniame lėlių teatre (KVLT), bet ir kitur (Kauno kameriniame teatre, Lietuvos aviacijos muziejuje ir viešose miesto erdvėse) pasklidusią įvairiomis kalbomis kalbančią lėlininkų bendruomenę. Po rekonstrukcijų jau pakankamai šiuolaikiškame KVLT pamatyti naujausias tarptautines šių dienų lėlių teatro tendencijas – iš tiesų unikali patirtis. Kartu su kitais mieste vykusiais renginiais festivalis Kauną pavertė visaverte Europos kultūros sostine.

Būdama teatrologė neišvengiamai turiu savitą ryšį su teatru: labiausiai jis traukia, nes leidžia stipriai pajusti žmogų visais jo pjūviais – fiziniu, emociniu, mentaliniu, energetiniu. Jei leisimės gilyn į tą žmogaus šerdį, kurioje slypi jau žemiškomis kategorijomis sunkiai įvardijami aspektai, – dar ir dvasiniu.

Visa tai su kaupu leido patirti festivalis „Kaunas Puppet 22“.

Peržiūrėjusi vieną po kito tokią gausą festivalio spektaklių, penkias dienas kone gyvendama lėlių teatre, imi pastebėti ir pajusti neįprastus dalykus. Pirmiausia tai lėlių teatro magija.

Ji, žinoma, lydi kiekvieną teatro repertuaro spektaklį, tačiau čia jos intensyvumas visiškai kitoks. Nors ir skyrėsi  spektaklių temos, lėlių, objektų panaudojimas ir, žinoma, savita, konkrečiai šaliai būdinga aura, buvo galima justi, kad juos visus vienija kažkokia paslaptinga energija. Vienu metu net rodėsi, kad ši energija įgauna pavidalą. Tarsi koks Mitinis Kauno Žvėris. Perfrazuojant, būtų galima pasakyti, kad tai – Mitinis lėlių teatro žvėris.

Ši scenoje atgyti lėles priverčianti jėga į tvirtą komandą subūrė ir pačius festivalio organizatorius. Nuoširdumas, tikėjimas lėlių teatro reikalingumu ir žiūrovus, spektaklius kartu stebėjusius ne vieną dieną, vertė užmegzti emocinį ryšį. Galiu tik paliudyti: lėlių teatras gali tapti priklausomybe gerąja prasme, nes jis – it kokia terapinė priemonė, išvalanti sielos teršalus – baimes, išankstinius įsitikinimus, nepasitikėjimą, stereotipus, neviltį, nusivylimą, pyktį ir kt.

Svarstoma, kas šiandien yra lėlė ir lėlių teatras apskritai, siužeto nekuriant kaip tradiciniame lėlių teatre.

Visi spektakliai kalbėjo apie šiuolaikinį žmogų, kartu paliesdami amžinąsias vertybes. Norėjosi vis bėgti į kitą spektaklį, patirti vis kažką naujo, netikėto, pasijusti viduje vis atviresniam.

Kūrybinės jungtys

Festivalis leido įžvelgti ir bendras Europos lėlių teatro kalbos tendencijas. Nors pačioje programoje ir nebuvo tiesiogiai akcentuojamos, jas buvo galima įžvelgti stebint ir lyginant spektaklius. Daugelyje jų svarstoma, kas šiandien yra lėlė ir lėlių teatras apskritai, siužeto nekuriant kaip tradiciniame lėlių teatre, kai aktoriai vaidina su marionetėmis, lazdelinėmis ar kitomis lėlėmis.

Tai galima laikyti ir privalumu, ir trūkumu. Trūkumu, nes kelia baimę, kad lėlių teatras lėlę išstums, ją laikydamas it nebepatraukliu ar atgyvenusiu elementu. Kita vertus, šie kūrybiniai eksperimentai stipriai išplečia pačią lėlės sampratą. Lėles keičia objektai – paprasti, kasdienėje buityje aptinkami ar specialiai sukonstruoti daiktai.

Pavyzdžiui, Mariboro ir Rijekos lėlių teatro (Kroatija ir Slovėnija) spektaklyje „Nauji karaliaus drabužiai“ personažais tapę audiniai, virvės ir siūlai vaikams pasakojo apie suaugusiųjų pasaulio ydas.

„Lizdas“ / D. Matvejevo nuotr.

Vilniaus „Lėlės“ teatro spektaklyje „Lizdas“ veikia elektros skydinė, kištukinis lizdas ir elektros laidai. Vyresnei publikai skirtas spektaklis kuria visiškai netikėtą ir absurdiškai komišką šių dienų pasaulio atspindį.

Agnės Sunklodaitės Balstogės (Lenkija) lėlių teatre režisuotame spektaklyje „Robotas ir peteliškė“ vaidina keisti metaliniai robotų pasaulio gyventojai.

Ne viename spektaklyje naudotas vaizdo kamera tiesiogiai filmuojamas ir čia pat dideliame ekrane rodomas vaizdas – it stebėtum ne spektaklį, o filmą. Pati scena virto filmavimo aikštele – jos erdvėje įrengtos filmavimo salelės su skirtingų spektaklio scenų objektais ir dekoracijomis. Aktoriai su kamera rankose juda po kiekvieną jų filmuodami stambiu planu.

Įdomu stebėti, kokie realūs yra tarsi niekuo neypatingi daiktai ir kaip jie atgyja ekrane. Retsykiais net sunku patikėti, kad tai – tas pats objektas. Tokius spektaklius festivalyje pristatė lietuviai, italai, slovakai.

Italijos lėlių teatro kompanijos „UnterWasser“ šešėlių teatro spektaklyje „Labirintas“ ekrane projektuojami iš vielos, kartono, medžio ir vandens kuriami žmonių veidų, miesto objektų šešėliai, pasakojantys poetiškai vizualinę (nenaudojant teksto) šių dienų žmogaus gyvenimo kelionę.

Klaipėdos lėlių teatro ir Izraelio teatro „Intim Ensemble“ bendrame darbe „Didysis sprogimas“ filmuojamos išardytų kompiuterių ir elektroninių prietaisų detalės, iš kurių kuriama įtikinama robotų planeta ir jos gyventojai.

Įsiminė ir Bratislavos lėlių teatro spektaklis „Laiko nykštukai“, pasakojantis nuotykingą ir filosofinę istoriją apie vieną laiko nykštukų šeimyną, labai artimą žmonėms, tik tiek, kad nykštukų pareiga – viską aplink sendinti ir gadinti, ardyti, braižyti, rūdinti įvairius žmonių daiktus, daryti drabužiuose skyles ir dėmes. Čia taip pat tiesiogiai filmuojamos mažytės lėlės. Kūrybingai apgalvota kiekviena laiko nykštukų pasaulio detalė – net ir jų auginamų pelėsių laboratorija. Šiandien namie pamačius susidėvėjusį daiktą, iš atminties išnyra tie laiko nykštukai.

Naujos formos ir patirtys

Galima buvo pasimėgauti ir tikru lėlių teatru suaugusiesiems. Tai skaudžia tema pakvietęs pamąstyti KVLT spektaklis „Dievų miškas“ ir Vilniaus teatro „Lėlė“ absurdo ir grotesko kupinas „Karalius UBU“. Spektakliuose veikia įspūdingos žmogaus ūgio lėlės. Ukrainiečių šešėlių teatro „Papasony“ spektaklyje „Pasąmonės šnabždesys... Sapnai“ (rež. Andrii Leliukh) už širmos vaidinę aktoriai kūnų šešėliais tragikomiškai pasakojo savo pačių pasąmonėje gyvuojančią istoriją.

„Karalius UBU“ / Organizatorių nuotr.

Svarbiausia festivalio momentas – teatro „KTO“ (Lenkija) darbas „Peregrinus“. Tai Laisvės alėjoje vaidinimą surengęs teatras, kada didžiules vienodas galvas mūvintys aktoriai įkūnijo labai panašiai besielgiančius, tų pačių tikslų siekiančius, vienodus laimės ir nusivylimo jausmus išgyvenančius biuro darbuotojus.

Festivalio programoje išsiskyrė Japonijos rankų šešėlio teatro „Kakashiza“ kūrinys „Animare“. Tai visiškai kitokią šešėlių teatro ir kultūrinę patirtį leidęs pajusti renginys. Neįtikėtina, kad aktoriai tiesiog rankomis kūrė įvairiausių gyvūnų šešėlius. Su tokiu rankų šešėlių teatru gyvai teko susidurti pirmą kartą, tad šis pasirodymas paliko labai stiprų įspūdį. Netikėta buvo ir tai, kad pasibaigus spektakliui aktoriai liko scenoje ir dėkodami išlydėjo žiūrovus, nors paprastai Europoje po plojimų pirmieji išeina aktoriai.

Norėtųsi paminėti lauko erdvei skirtą Ispanijos teatro „Campi Qui Pugui“ spektaklį „Asteroidas“. Kauno pilies amfiteatre buvo įrengta iš dangaus nukritusį asteroidą menanti konstrukcija. Jį apžiūrėti leidosi trijų aktorių gyvu planu kuriamų komiškų personažų „Kosmoso apsaugos“ komanda. Priėjus prie asteroido ir užlipus ant jo, išlindo ateiviai (lėlės) ir pradėjo vykti kiti keisti kosminiai reiškiniai. Spektaklis novatoriškas savo forma, žaismingas ir linksmas, tačiau kiek nuvylė turinio prasme, nes gilesnės ir edukacinės istorijos sukurti nepavyko.

Pabaigoje noriu pasidžiaugti dar keliais festivalio „Kaunas Puppet 22“ aspektais. Festivalyje pristatyti visi Lietuvos lėlių teatrai ir jų darbai, tad buvo galima puikiai susipažinti, kokiomis idėjomis gyvena mūsų šalies lėlininkai. Kai kurie spektakliai, deja, neprilygo užsienio darbams, tačiau kiti netgi juos pranoko. Apibendrinus, džiugu, kad mūsų teatrai noriai eksperimentuoja, ieško visiškai naujų lėlių teatro galimybių. Ypač jaunieji kūrėjai, kaip minėtą „Lizdą“ režisavęs Motiejus Ivanauskas ar KVLT jaunimui skirto spektaklio „Aš – Žvėris“ režisierius ir scenografas Rokas Lažaunykas.

Likus su nekantrumu laukti kito festivalio su dar kitomis patirtimis, norisi nuoširdžiai rekomenduoti apsilankyti festivalio metu atidarytoje ir iki rugpjūčio pabaigos Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje veikiančioje parodoje „Stasio Ušinsko marionetės ir tarptautinė modernizmo estetika“. Joje galima susipažinti su S.Ušinsko – profesionalaus Lietuvos lėlių teatro pradininko – tarpukariu sukurtų marionečių kolekcija, saugoma Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. S.Ušinsko marionečių filmas „Storulio sapnas“ ir filme vaidinusių marionečių brėžiniai yra įrašyti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Užsukus į KVLT prie pagrindinio įėjimo galima patiems pabandyti valdyti pagal senuosius brėžinius teatro atkurtą S.Ušinsko marionetę „Dainininkė“.

Festivalis suburs kūrybingiausius Europos lėlininkus, kurie dalinsis patirtimi ir pakvies į spektaklius įvairaus amžiaus žiūrovus. Tarptautiniame festivalyje dalyvaus kolektyvai iš Japonijos, Ispanijos, Italijos, Kroatijos, Slovakijos, Slovėnijos, Lenkijos, Anglijos, Estijos, Latvijos ir net iš karo siaučiamos Ukrainos! Lietuvos lėlininkų kūrybą pristatys 8 geriausios profesionalaus lėlių teatro trupės! Per penkias festivalio dienas bus parodyta daugiau nei 30 spektaklių ne tik uždarose, bet ir atvirose miesto erdvėse. Taip pat numatytos kūrybinės dirbtuvės, parodos, moksleivių kolektyvų pasirodymai. Festivalio organizatoriai pasiūlys spalvingą ir įdomią programą, skirtą įvairaus amžiaus ir skonių žiūrovams.

„Kaunas Puppet 22“ startuos prisimenant pirmąjį profesionalių Lietuvos marionečių kūrėją – Stasį Ušinską.

Festivalio išvakarėse gegužės 19 d. 18 val. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje bus atverta unikali lėlių paroda „Stasio Ušinsko marionetės ir tarptautinė modernizmo estetika” atkeliavusi iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus saugomų fondų. Gegužės 20-ąją, pirmąją festivalio dieną, teatro prieigose bus atidengta specialiai išdidinta Stasio Ušinsko marionetė „Dainininkė”, kurią pagal senuosius, UNESCO saugomus, brėžinius naudodami 3D technologijas pagamino Kauno lėlių teatro meistrai. Drabužiai marionetei sukurti remiantis teatro mylėtojų apklausomis ir vaikų piešiniais. Lankytojai turės galimybę ne tik apžiūrėti įspūdingo dydžio marionetę, bet ir pabandyti ją valdyti kaip tikri lėlininkai. Tai viena iš tarptautinio projekto „Didžiųjų marionečių magija viešosiose erdvėse“ dalių.

Mitinis Kauno Žvėris pradės ir užbaigs pirmąją festivalio dieną Vidiniame teatro kiemelyje spektaklio „Kauno Žvėris“ personažai Rotušė ir Fontanas kvies žiūrovus užuosti, išgirsti, susekti, pamatyti, paliesti ir, jei labai pasiseks – sugauti senamiesčio požemiuose šimtus metų snaudžiantį Mitinį Kauno Žvėrį. Vakare Žvėris taip pat pasirodys ir vyresnio amžiaus žiūrovams. Nuotaikingas grotesko, magiškojo realizmo, šiuolaikinės muzikos ir šokio elementų kupinas spektaklis „Aš – Žvėris!“ vaizdų kalba pasakos apie jaunosios kartos žmogų, kuris atranda savyje kūrybos „Žvėrį“.

Organizatorių nuotr.

Svečiai iš Japonijos prabils šešėlių teatro kalba Į Kultūros sostine šias metais tituluojamą Kauną žada atvykti Japonijos šešėlių teatras „Kakashiza“ su spektakliu, skirtu šeimai, „Animare“. Tai pirmasis profesionalus šiuolaikinis šešėlių teatras Japonijoje, keliaujantis po visą pasaulį ir surengiantis 1200 pasirodymų per metus. Jų spektakliuose pagrindinį vaidmenį vaidina šviesa ir šešėlis, meistriškai kuriami aktoriaus rankų ir kūno judesių dėka. Gegužės 21 d. Didžiojoje lėlių teatro scenoje aktorių rankomis sukurti gyvūnų šešėliai pasakos meilės ir humoro kupinas istorijas.

Vizualaus teatro trupė iš Italijos pavedžios po žmogaus sąmonės labirintus Gegužės 22 d., sekmadienį, Didžiojoje lėlių teatro scenoje pasirodys eksperimentinio teatro trupė „Unterwasser“, kurią 2014 m. įkūrė italės – Valeria Bianchi, Aurora Buzzetti ir Giulia De Canio. Aktorių rankomis kuriami trimačių skulptūrų šešėliai projektuojami dideliame ekrane. Vizualinėmis raiškos priemonėmis kuriamame spektaklyje nėra teksto, tačiau originalus garso takelis persipina su šešėlių teatro scenomis ir tampa esmine pasakojimo dalimi. Jaudinančios scenos, primenančios vizualius eilėraščius, vaizduoja brangių ir reikšmingų gyvenimo akimirkų nuotrupas, žmogaus gyvenimo cikliškumą, egzistencinės prasmės paieškas. Kiekvienas žiūrovas yra kviečiamas užbaigti, užpildyti pasakojimo paliktas erdves savo patirtimis.

Dėmesys ukrainiečių tautai Festivalio metu ypatingas dėmesys bus skiriamas sudėtingą laikmetį išgyvenantiems Ukrainos žmonėms. Gegužės 20 d. 18 val. prieš spektaklį „Aš – Žvėris!“ nuskambės „Tylos maršas“ – lopšinė, skirta žuvusiems ir kenčiantiems Ukrainos vaikams. Ją atliks folkloro dainininkė Veronika Povilionienė, saksofonistas Petras Vyšniauskas, ukrainietė dainininkė Marina Pilipenko, perkusininkas Arkadijus Gotesmanas ir V. Povilionienės anūkai – Mantautas, Daugirdas, Norvidas Povilioniai. Mažiesiems ukrainiečiams, radusiems prieglobstį Lietuvoje, gegužės 21 d. 17 val. Panevėžio lėlių vežimo teatras padovanos nuotaikingą, interaktyvų ir pamokantį spektaklį „Skani istorija“, apie Vilko ir Avytės bičiulystę. Gegužės 21 d. vakarą lėlininkų kolektyvas „Papasony“ iš Kyjevo (Ukraina) Kameriniame teatre parodys šešėlių spektaklį suaugusiesiems „Pasąmonės šnabždesys… Sapnai“, ne kartą nominuotą aukščiausiam apdovanojimui šalies ir tarptautiniuose festivaliuose.

Organizatorių nuotr.

Prie Kauno pilies laukite nukrentančio „Asteroido“ Dalis spektaklių festivalio metu persikels į atviras erdves – Kauno pilies prieigas: Ispanų trupės „Campi Qui Pugui“ spektaklis „Asteroidas“ pakvies žiūrovus į teatralizuotą mokslinį meteorito tyrimą, kuriame per absurdišką humorą parodoma, ką mes galvojame apie tai, ko nepažįstame ir nesuprantame bei kaip sprendžiame kultūrinius skirtumus. Britų lėlininkas Nikas Palmeris (trupė „Noisy Oyster“, UK) žada interaktyvų nuotykį po „Paprastojo Bobo“ skėčiu esančiame pasaulyje. Stebint žiūrovams, scena bus kuriama čia ir dabar, iš lagaminų, skėčio ir lietpalčio, o drąsiausieji galės asistuoti aktoriui pasirodymo metu. Įspūdingas teatro „Kto“ iš Lenkijos pasirodymas „Peregrinus“ Laisvės alėjoje kvies žiūrovus per 50 minučių kartu „nugyventi“ vieną įprastą šiuolaikinio žmogaus gyvenimo dieną. Spektakliai bus rodomi po keletą kartų gegužės 21 ir 22 dienomis.

Kaimyninių šalių ir Lietuvos lėlininkų pasirodymai Turtingą festivalio programą papildys kaimynų iš Estijos, Lenkijos, Latvijos ir, žinoma, mūsų šalies lėlininkų spektakliai: Estijos jaunimo teatras iš Talino pasiūlys užsukti po „Raudonu skėčiu“, Latvijos lėlių teatras supažindins su „Žuviedrų karaliene“, Balstogės lėlių teatras (Lenkija) pakvies į mechaninio herojaus nuotykius spektaklyje „Robotas ir peteliškė“. Su geriausiais spektakliais pasirodys Lietuvos lėlininkai iš Vilniaus teatro „Lėlė“, Klaipėdos lėlių teatro, Panevėžio lėlių vežimo teatro, Stalo teatro, šeimos teatro „Lino lėlės“.

Lėlių teatras kaip pažinimo erdvė Į kūrybines dirbtuves ir parodos „Mano vaikystės kodai“ atidarymą gegužės 20 d. pakvies grafikė, festivalio grafikos dizainerė Kristina Norvilaitė. Gegužės 21 ir 22 d. savo dirbtuvėse su edukacine programa „Magiška lėlių istoriją: teatre ir animacijoje“ lauks Kauno lėlių teatro konstruktorius Audrius Bartninkas. Užsiėmimų metu lėlininkas vaizdžiai ir patraukliai pristatys lėlininkystės ir animacijos pradininkus Lietuvoje – S. Ušinską ir V. Starevičių. „Pojūčių teatro“ įkūrėja Karolina Žernytė pasiūlys drauge pasigaminti individualizuotą sensorinį žaislą – vikšrelį, kuris padės susikaupti, atsipalaiduoti ar paleisti susikaupusią energiją.

Festivalį vainikuos „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Gegužės 22 d. penkias dienas truksiantį festivalį pabaigs suaugusiesiems skirtas Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Dievų miškas“, pagal B. Sruogos romaną, šių metų pavasarį apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. „Tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Kaunas Puppet 22“ ryškiai įžiebs kultūros ugnį ir praneš visam miestui, kad 2022 m. Europos kultūros sostinė yra čia – Kaune! Atėjo metas „pabusti“, išlaisvinti savo kūrybingumą, padrąsinti savo vaikus, įkvėpti savo kaimynus ir išeiti į pavasarėjančias Kauno gatves švęsti Kultūros šventės!“ – kviečia Kauno valstybinio lėlių teatro vadovė ir festivalio direktorė Rasa Bartninkaitė.