A.Andriuškevičius netikėtu žvilgsniu tyrinėja miestą, o parodos kuratoriai (parodos koncepcijos autorius – Tomas Vaiseta, kuratoriai – Justina Juodišiūtė, Kotryna Lingienė, Ernestas Parulskis, Miglė Survilaitė, Rasa Žukienė) siūlo (o gal ir įspėja?), kad jų tyrimo būdas bus panašus – drąsus, sąmojingas, netikėtas, svarstantis ir užduodantis klausimus. Gal šiek tiek nepatogius (kas gi gali labai patogiai ridentis miesto grindiniu?), bet, be jokios abejonės, įdomius.

Lankytoją pasitinka keturios kuratorių siūlomos parodos „skaitymo“ koncepcijos: Polis, Akropolis, Dipolis ir Nekropolis. Kiekviena iš jų siūlo ir erdvėse esantiems kūriniams ar artefaktams vienokias ar kitokias interpretacines gaires. Kaune, skirtingai nei Vilniuje, kūriniai ir idėjiniai jų griaučiai eksponuojami atskirose erdvėse. Tai suteikia lankytojui galimybę pabūti vienoje vietoje kurį laiką, kur erdvė apriboja, padeda pasiekti kūrinius, likti su jais ilgiau.

Polis

Jeigu parodą lankysime taip, kaip mums tarsi įprasta, – užlipant laiptais ir sukant iš pradžių į kairę, o paskui slenkant pagal laikrodžio rodyklę, tai pirmasis kambarys, kuriame atsidursime, bus skirtas Poliui. Polis kalba apie tai, ką miestiečiai suvokia kaip save, savo tapatybę, savastį, kaip jie bando save apsibrėžti.

Kaunietiškoje Polio dalyje kuratoriai kreipia į žaidybinę santykio su tapatybe ir savęs reprezentavimu pusę. Ko verta vien Juozo Laivio knygelė („Vilnius – Europos kultūros sostinė 2049: menininko komentarai“, 2007 m.), pašiepianti projektą „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, taip pat ir visą institucionalizuotą meno ir kultūros patirtį, patį kultūros vadybinimo ar atidavimo visiems populiarinimo veiksmą.

Kad ir kiek galvoje susikurtume skirtumų, vis tiek turbūt esame iš vieno molio drėbti.

Buvo nemažai teoretikų, kurie taip pat kritikavo meno ir kultūros pasiekiamumą masėms, pavyzdžiui, prancūzų filosofas Jeanas Baudrillardas (žr. esė „Beaubourgo efektas“), bet jie tai dažnai darė pikčiau, niūriau, lyg ką nors gindami ar jau praradę, o štai J.Laivys – žaismingas, valiūkiškas, verčiantis šypsotis ar juoktis, o ne susirūpinti. Viename iš knygelėje esančių pasiūlymų skelbiama, kad „išvedinėjama nauja bulvių rūšis „Vilnius“. Planuojama praturtinti Lietuvos kulinarinį paveldą“ arba „Siekiant efektyviai panaudoti ES lėšas, Lietuvoje atkurtas arklių paštas“. Čia net nebereikia nieko aiškintis, o tik žvengti su tais arkliais.

Tik įdomu, kaip tai siejasi su savęs apibrėžtimi? Gal esame linkę ieškoti savęs per išorės, o ypač – vakarietišką – patvirtinimą? Džiaugiamės įvertinimu taip, lyg patys nejaustume savo vertės? Pernelyg tapatinamės su tuo, ką mums pasako išganingieji Vakarai? Jei pagaliau gauname titulą „Europos kultūros sostinė“, gal labiau jaučiamės vakariečiai? Europiečiai? Dar įdomiau J.Laivio darbai skleidžiasi, kai žvelgiame į juos per Kauno–Vilniaus santykį: kuo Vilnius vienoks, o Kaunas – kitoks šiame kontekste? Gal Vilnius spėriau bėga arčiau Vakarų, o štai Kaunas – labiau užsispyręs, saugantis savastį, nenorintis pernelyg greitai keistis?

Polio dalyje taip pat atkurtas ir Jurgos Juodytės ir Sauliaus Leonavičiaus darbas „Pozicija Kaunas“ (2006 m.). Gimė jis iš menininkų susidomėjimo Kauno miesto savivaldybės socialinėmis reklamų kampanijomis, kai miesto valdžia bandė įtikinti kaunietį, kad kauniečiu būti verta (lyg kaunietį reikėtų įtikinti! Kokia nepagarba!). J.Juodytė ir S.Leonavičius Vilniuje, Pylimo ir K.Kalinausko gatvių sankirtoje, paskelbė reklamą vilniečiams, kad „ir Kaune galima gyventi“. Vėlgi – ironiškas kuratorių žvilgsnis į bandymą apsibrėžti savo miestietišką savastį per konkurenciją ar netgi bandymą įdiegti miestietiškumo gaires per reklamą – lyg čia toks daiktas, kurį reikėtų nusipirkti ar kurį miestiečiui reikėtų parduoti, o ne jame gimti ar įsigyventi. Beje, pirmą kartą darbas pristatytas 2006 m. parodoje „101,3 km: konkurencija ir bendradarbiavimas“. Jos kuratoriai – Linara Dovydaitytė ir Kęstutis Kuizinas.

Dipolis

Palikus Polio prieigas, žiūrovo laukia Dipolis, kuris daugeliui asocijuojasi su vieno iš Vilniaus merų vizija sujungti abu miestus. Kuratoriai nenueina lengviausiu keliu, ieško, kaip kitaip šie du miestai gali būti suvokti kaip turintys bendrystės taškų. Pasirenkama gamta ir upės – tiesą sakant, iki aplankydama parodą niekada negalvojau, kad Vilniuje tekanti Neris yra ta pati upė kaip ir Kaune. Ne dėl to, kad šlubuotų geografijos žinios, tiesiog taip kartais net neįprasta manyti, tokie atsiję kartais tie miestai, nors ir esantys tos pačios upės slėnyje.

Mano išankstinės nuostatos nepasidavė akis kutenančiai tikrovei. Kuratoriai į šią parodos dalį įdėjo daugybę kūrinių ir artefaktų, kalbančių apie Vilniaus ir Kauno ryšį. Pavyzdžiui, Kipro Dubausko „36 kambariai“ – meninę akciją, kurios metu jis plaukė iš Vilniaus į Kauną ir registravo upėje esančias salas. Pasitelkti gamtą kaip jungiančią miestus – įdomus kuratorių žingsnis. Kad ir kiek galvoje susikurtume skirtumų, vis tiek turbūt esame iš vieno molio drėbti.

Nekropolis

Kita žiūrovo stotelė – Nekropolis. Jus pasitinka beveik per visą šios parodos dalies erdvę išsikerojęs Dano Aleksos „Sietynas“ (2017 m.). Autorius iš Vilniuje, Antakalnyje, surinktų kareivinių bendrabučio langų šukių ir kitų „miesto liekanų“ sudėlioja didžiulį miesto rūmų dekoro elementą – sietyną. Toks panašus, tik pagamintas iš gerokai tauresnės medžiagos, galėjo kabėti kad ir Sapiegų ar Sluškų rūmų salėse. Šukės – aštrios, dygios, praeitį primenančios ne nostalgiškai, o įkyriai. Nors miestai ir jų gyventojai renkasi, ką naikinti (apleisti?), o ką palikti (išsaugoti?) mieste, seni pastatai, atminties vietos, visos tos šukės vis tiek duria ir lieka. Aplink D.Aleksos darbą išsidėstę senųjų Kauno medinukų likučiai – sukabintos langų rankenėlės. Jas renka aistringas medinės Kauno architektūros gynėjas Povilas Konkulevičius.

Gylis: paroda – tarsi atskiras kūrinys, kuriame pristatyti darbai tarsi kalbasi tarpusavyje. / O. Bričkutės nuotr.

Kuratorių pasirinkimas sudėti šios kūrinius (artekfaktus?) į vieną erdvę taip pat leidžia kalbėti apie skirtingus miestiečių požiūrius į tai, ką ir kaip jie saugo. Vilnietiškas žvilgsnis gerokai abstraktesnis, atitolęs, kartais jis susitelkia į politiškumą (kokį paminklą kada pašalinsime?), žiūri plačiau – kaip ir D.Aleksos „Sietynas“, o štai Kaune kur kas aktyvesnis asmeniškumo matmuo: P.Konkulevičius – užkietėjęs kaunietis, ir jis saugo tai, kas jam yra tikrasis, širdžiai artimas Kaunas, o vilniečiai žiūri iš atokiau, veikiau teoretizuoja, negu iš tiesų liečiasi prie konkretaus, asmeniško miesto. Tikrų vilniečių Vilniuje vis dar mažai – būtų įdomu pasižiūrėti į šį savo miesto saugojimo aspektą po kokių 50 metų: ar vilnietis jau bus prisijaukinęs šį nepagaunamą, neapibrėžiamą, vis iš jo rankų slystantį miestą ir pavertęs jį savu?

Akropolis

Paskutinė maršruto stotelė – Akropolis. Pats miesto centras, esmių esmė. Ir čia kuratoriai šypsosi – akis patraukia Julijos Račiūnaitės „Megatvirtovė“ (2021–2022). Tą patį kūrinį galima pamatyti ir vilnietiškoje parodos dalyje MO muziejuje. Menininkės skaitmeninės tapybos diptikas nukelia mus į Vilniaus ir Kauno pakraščius. Autorės darbai primena klasikinius romantinės tapybos kūrinius – tai tarsi Casparas Davidas Friedrichas, tik lietuviškuose kuluaruose. Nors ir vaizduojami miestų pakraščiai (magistralės Vilnius–Kaunas dalys), juose spindi ir šviečia miestų didybės poreikis.

Kaunui atstovauja prekybos centras „Mega“, o Vilniuje pūpso „Tvirtovė“. Žinoma, šalia jos kaukia geležinis vilkas. Autorės pasirinkta forma ir vaizduojami objektai tikrai verčia šypsotis, vėl svarstyti apie abiejų miestų poreikį pasirodyti, įsivaizduoti save didingais, centriniais. Matyt, apskritai tai klausimas apie centriškumo svarbą, ką mąstymas centro ir periferijos kategorijomis mums apskritai teikia? Gal verta būtų žaismingiau žiūrėti ir į norą būti pasaulio bamba?

Vilniaus centriškumui kanda kitas eksponatas: Prano Mašioto 1914 m. žurnale „Vairas“ publikuotas žemėlapis, kuriame Kaunas vaizduojamas kaip Lietuvos centras. „Ratilo viduryje plasta gryna Lietuvos širdis; iš čia spinduliais skleidžiasi lietuvių kultūros šviesa ir baigiasi kaip drignio ratas mūsų apskrietose ribose; už jų vien menki iškišuliai“, – rašo P.Mašiotas. Jei kauniečiai dėl tokių žodžių nedžiūgauja, tai bent jau šypsosi.

Parodos stiprybė ir yra tai, kad ją galima žiūrėti vis iš naujo, užduoti dar vieną papildomą klausimą. Juk ir santykis tarp šių dviejų miestų kasdien keičiasi.

Baigiant kelionę jau norisi dar kartą sugrįžti į parodos dalį Kaune. Juk būtų galima judėti visai kitomis trajektorijomis, pastebėti kitus kūrinius ir artefaktus, bandyti juos susieti su parodos kuratorių pasirinktomis koncepcijomis, ieškoti naujų Kauno ir Vilniaus panašumų, skirtumų, sąlyčio taškų. Matyt, šios parodos stiprybė ir yra tai, kad ją galima žiūrėti vis iš naujo, užduoti dar vieną papildomą klausimą. Juk ir santykis tarp šių dviejų miestų kasdien keičiasi. Šiukštu nepraleiskite ir parodos dalies Vilniuje, MO muziejuje, – Kauno ir Vilniaus santykių vaizdas atsivers dar įvairiapusiškiau.

Kas? Paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“.

Kur? Laikinojoje M.K.Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27, Kaune) ir MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilniuje).

Kada? Veikia iki rugpjūčio 28 d.

Kviesdami į meno ir kultūros istorijos parodą, Kauno miesto muziejaus ir MO muziejaus atstovai visus parodos lankytojus kviečia atsakyti į klausimą, kaip šie miestai, nors ir nevengiantys pasivaržyti, yra susiję ir reikalingi vienas kitam? Visą parodą pamatyti galima aplankius ją abiejuose miestuose – ant Pelėdų kalno esančioje Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje Kaune (A. Mackevičiaus g. 27) ir MO muziejuje Vilniuje (Pylimo g. 17). Paroda veiks iki rugpjūčio 28 d.

Dinamiškas Kauno ir Vilniaus santykis – pokalbiuose apie du miestus

Iššūkius, kliūtis, susijungimą ir atskyrimą parodos pavadinime simbolizuojantis ir architektūroje atsikartojantis kalnas yra dinamiško Kauno ir Vilniaus santykio metafora. Parodos kuratoriai kviečia kauniečius ir vilniečius versti kalnus – atsikratyti kompleksų, nuoskaudų ir kliūčių, kurios trukdo pamatyti tikrąjį miestų santykį.

Temas, atskleidžiančias dviejų didžiausių Lietuvos miestų santykį, plėtoti kviečiama ant Pelėdų kalno vyksiančio renginių ciklo metu. Renginiai vyks vieną kartą per mėnesį, ketvirtadieniais, iki rugpjūčio pabaigos.

Pirmasis ciklo renginys – pokalbis apie miestų savivoką ir reprezentaciją. Stebėkite vaizdo įrašą:

Renginio „Pokalbiai apie du miestus: vieta jūsų reklamai“ metu bus keliami klausimai apie tai, kaip Kaunas ir Vilnius save supranta ir reprezentuoja, kas inicijuoja, skatina ir formuoja šiuos giluminius savivokos pokyčius. Pokalbio metu dalyviai aptars tai atskleidžiančias iniciatyvas (reklamines kampanijas, gatvėvardžius, monumentus, Europos kultūros sostinės fenomeną Vilniuje ir Kaune), miestų tarpusavio santykį – ar jo būta nuo pat pradžių, ar jis susiformavo tam tikru metu? Stebint šių dienų reprezentaciją, kiek joje matytina vilnocentrizmo ir antramiestozės, kiek abu miestai matomi kaip partneriai, kiek kaip konkurentai?

O. Bričkutės nuotr.

Pokalbį moderuos filosofė, leidyklos „Hubris“ vadovė, Vilniaus dizaino kolegijos meno filosofijos ir medijų etikos dėstytoja Kristina Tamelytė. Pokalbyje dalyvaus kuratorė, kultūros žurnalistė Kotryna Lingienė, BÜRO ir Talent Garden Lietuva įkūrėjas, fotografas ir kultūros entuziastas Artūras Bulota bei VDU Viešosios komunikacijos katedros profesorė Auksė Balčytienė.

Susitikimai su skirtingų sričių profesionalais, pokalbiai su menininkais, ekskursijos, paskaitos, šokio spektaklis ir koncertas. Parodą MO ir Kauno miesto muziejus atidaro lankytojams pristatydami įvairiapusę programą. Vilniuje ją patirti bus galima MO muziejuje (Pylimo g. 17), o Kaune – Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27). Paroda yra vienas iš „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos pagrindinių akcentų.

Kaunas ir Vilnius. O jei – Kaunavilnis?

Kaunas ir Vilnius – du besivaržantys, bet ir reikalingi vienas kitam miestai. Kokie jų santykiai ir koks požiūris tiek apie save, tiek ir apie kitą lydi šių miestų gyventojus? Parodos kuratoriai ne gilina abu miestus apibūdinančius stereotipus, bet su šypsena juos įvardija. O ar įmanoma apie šiuos miestus kalbėti be stereotipų?

Savo atsakymus į šiuos klausimus pateiks parodos koncepcijos autorius, istorikas Tomas Vaiseta bei parodos kuratorė Kotryna Lingienė. O kalbininkė Loreta Vaicekauskienė analizuos vilniečių ir kauniečių kalbą. Ar ji skiriasi?

Krepšinis – ir jungia, ir skiria

Ar galima kalbėti apie Kauno ir Vilniaus santykį nepaliečiant krepšinio temos? Tikrai ne. Šios temos nevengia ir MO muziejus, kuris kiekvienos parodos temą praplečia papildomais kontekstais MOratone. Taigi šįkart pokalbis apie krepšinį buvo tiesiog būtinas programos punktas.

Daugiau apie krepšinį ir jo įtaką miestiečių santykiams papasakos vienas geriausių Lietuvos istorijoje trenerių – Jonas Kazlauskas, treniravęs ir Vilniaus, ir Kauno komandas.

Pokalbis apie Ukrainos miestus bei Eugenijaus Laurinaičio paskaita

MO muziejaus atstovai teigia, kad MOratone kalbėdami apie svarbius Lietuvai miestus – Vilnių ir Kauną – nori skirti dėmesio ir kaimynams, kurie jau beveik du mėnesius išgyvena karą. Pažinti Ukrainos miestus, sužinoti apie kultūros vaidmenį formuojant miesto tapatybę bei sužinoti, kuo Kijevo gyventojas skiriasi nuo Lvivo gyventojo, bus galima drauge su režisieriumi, dokumentikos kūrėju, vienu iš „Ukrainos namų“ įkūrėjų Aleksu Matvejevu ir miesto antropologu Andrei Vazyanau.

Apie Kauno ir Vilniaus santykio psichologinius aspektus, kaip šių miestų gyventojai save identifikuoja ir kokią įtaką asmens tapatybės formavimuisi turi miestas, papasakos psichoterapeutas ir gydytojas psichiatras prof. dr. Eugenijus Laurinaitis.

Šokio spektaklis ir koncertas

Šeštadienio vakarą MO muziejuje keturi šiuolaikinio šokio šokėjai-choreografai šokio kalba klaus, kiek juose pačiuose yra Kauno ir Vilniaus. Marius Pinigis, Goda Laurinavičiūtė, Agnietė Lisičkinaitė ir Mantas Stabačinskas nuolat kursuoja tarp Vilniaus ir Kauno. Spektaklyje jie analizuos, ar miestas juos apibrėžia, ar svarbiau atsiduoti judėjimui iš taško A į tašką B.

Abu miestus sujungs muzikinis akcentas. MOratono programoje – grupės „Abudu“ koncertas MO muziejuje.

Susitikimai su menininkais ir ekskursijos

Kaip Kauną ir Vilnių, miestus ir miestiečius mato menininkai? Kaip jie apibrėžia savo santykį su miestu ir kiek miestas – Vilnius ar Kaunas – yra svarbus jų kūryboje? Giliau nerti į šias temas bus galima pokalbiuose su parodoje eksponuojamų darbų autoriais.

Vilniuje vyks pokalbiai su menininkais Augustu Serapinu, Evelina Šimkute ir Andriumi Labašausku. Kaune bus kalbinami menininkai Jurga Juodytė, Danas Aleksas, Antanas Obcarskas ir Julija Račiūnaitė.

Ir Vilniuje, ir Kaune vyks ekskursijos su parodos koncepcijos autoriumi bei kuratoriais. Tai puiki proga iš pirmų lūpų išgirsti apie parodos kūrimo procesą. Vietų skaičius visose ekskursijose yra ribotas, todėl būtina išankstinė registracija.

Sekmadienis MO – šeimoms

Su nauja paroda MO muziejuje atnaujinama ir Šeimų sekmadienio programa. Šįkart MO šeimas ir mažuosius muziejaus lankytojus kviečia žaidimo forma sužinoti, kas yra miestas, iš ko jis susideda, ko reikia, kad miestas egzistuotų. O kuo skiriasi Kaunas ir Vilnius?