Patyrė žeminimą
Kavinėje šalia Remigijaus išvydusi pasitempusį šviesiaplaukį su švarku šiek tiek sutrikau – pokalbis apie vaikystę vaikų namuose ir ankstyvą verslą turėjo būti akis į akį. Netrukus supratau, kad Rokas prie to paties stalelio prisėdo visai neatsitiktinai. Vis dėlto pokalbį pradėjau ne nuo jų dueto, kurį pavadinčiau vienu stipriu kumščiu, bet nuo Remigijaus istorijos, kaip ir planavau.
"Labai plėstis kalbėdamas apie savo vaikystę nenorėčiau", – etapo, kuriame būta ir laimės, ir kartėlio, narstyti po kaulelį R.Jakštys nepanoro.
Įsitaisė kėdėje, gurštelėjo kavos, tada keliais žodžiais priminė savo gimimą ir laiptinės laiptus, ant kurių jį paliko biologinė mama, kūdikių, vėliau – nevalstybinius vaikų namus, patyčias mokykloje ir geradarę Aldoną, tapusią jo oficialia globėja.
"Kai apsigyvenau jos namuose, viskas ėmė keistis. Perėjau į kitą mokyklą, pamačiau naujų žmonių. Įsivaizduokite, grįžus į pamokas po dviejų savaičių ligos, bendraklasiai džiūgavo: "Kaip smagu, kad vėl pasirodei. Pasiilgome tavęs." Ankstesnėje mokykloje septynerius metus kenčiau psichologinį ir fizinį smurtą vien dėl to, kad neturėjau tėvų", – virsmą iš užsisklendusio tylenio į veržlų maksimalistą prisiminė R.Jakštys.
Apie karjerą reikia šnekėti ne tada, kai baigi universitetą. Apie ją reikia kalbėti sėdint mokyklos suole.
Viską pakeitė knyga
Galutinai išsinerti iš senojo kailio keturiolikmetį pastūmėjo Anthony Robbinso knyga "Pažadinkite savyje milžiną". Perskaitęs ją Remigijus ėmė ieškoti mėgstamos veiklos ir punktais ją žymėti sąraše.
"Mėgstu bendrauti su žmonėmis, programuoti", – domėjimasis informacinėmis technologijomis paauglį tąkart atvedė į tuo užsiimančią bendrovę.
Po pusmečio Remigijus suprato, kad programuotojo amatas ne jam – aštuonias valandas sėdėti ir barbenti klaviatūra pernelyg nuobodu ir monotoniška. Pasisiūlęs savanoriauti įmonėje, paauglys gavo rimtą iššūkį – per tris mėnesius suorganizuoti renginį moksleiviams su prizais, nemokamu maitinimu ir nakvyne.
"Įsivaizduokite, paauglys skambina stambioms įmonėms ir prašo paramos renginiui. Širdis daužėsi, – pirmųjų skambučių nesėkmę, anot jaunuolio, vainikavo pasitenkinimas apčiuopiamais rezultatais. – Tarkim, viena bendrovė žaidimų kūrimo dirbtuvėms skyrė net 60 šeimyninių picų. Keturiolikos metų paaugliui toks pasiekimas buvo milžiniškas."
Įpusėjus renginiui įmonės vadovas paaugliui ištiesė darbo sutartį. Jo globėjai turėjo apsispręsti, ar leidžia globotiniui dirbti įmonėje, o Remigijus turėjo pasižadėti, kad jo mokymosi vidurkis nenukris žemiau kaip 8,8 balo.
"Į pamokas ėjau retai. Egzaminams ir atsiskaitymams ruošiausi savarankiškai. Kaip sekėsi? Vidurinę baigiau gerais pažymiais, o vidurkį visuomet stengiausi palaikyti ne mažesnį, nei 9,26 balo", – pasakojo jaunuolis.
Kilo karjeros laiptais
Pirmoji vadybininko alga nebuvo didelė – vos 200 eurų, tačiau Remigijui atsivėrė vartai į pasaulį. Jau netrukus jis buvo išsiųstas į Barselonoje vykusią mobiliųjų technologijų parodą "Mobile World Congress", kur dėl būsimų sutarčių varžosi maždaug 80 tūkst. dalyvių iš viso pasaulio. Kauniečio misija buvo užmegzti kontaktus naujoms planšetėms gauti.
"Priėjęs prie vieno stendo paprašiau pakviesti atsakingą asmenį. Keistai į mane pažiūrėjo, – nepaisant amžiaus, JAV programinės ir techninės įrangos gamintojo atstovai su paaugliu bendravo kaip su sau lygiu. – Man sekėsi puikiai. Užmezgiau kontaktus, o vėliau tapau tarsi kompanijos ambasadoriumi."
Po dvejų metų, per kuriuos pasiekė stulbinančių rezultatus, Remigijus buvo paaukštintas – jam patikėtos verslo plėtros vadovo pareigos. Dar po dvejų metų aštuoniolikmetis tapo "Solid Education" vykdomuoju direktoriumi ir akcininku.
"Anksčiau tai negalėjo įvykti, nes buvau nepilnametis", – pastebėjo pašnekovas.
Suvienijo savo jėgas
Būdamas 19-os jis įkūrė įmonę "Mokinio karjera". Čia į pokalbį įsiterpė ir puodelio kavos šalia mūsų įsitaisęs 24-erių Rokas Šarauskas.
"Viskas prasidėjo nuo klausimo "ką veiki?" – atsitiktinai atsidūrę viename autobuse, vežančiame iš Vilniaus į Kauną, per 50 min. trukmės pokalbį jiedu, anot R.Šarausko, suprato turintys vieną ir tą patį tikslą – padėti moksleiviams atrasti savo kelią. – Jei nori, kad tavo vaikas augtų sveikas, neturėtum gulėti prie televizoriaus su alaus skardine. Jei atžala matys, kad skaitai knygą ir tuo metu grauži morką, jis seks tavo pavyzdžiu."
Jau antrojo susitikimo metu kauniečiai užsibrėžė tikslą surengti vasaros stovyklą socialiai remtinų šeimų vaikams ir vaikų globos namų auklėtiniams. Deja, tąkart jų svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Nesėkmė entuziastų neparklupdė, priešingai, įkvėpė įsteigti viešąją įstaigą.
"Dabar mes galime pasiekti ne tik socialiai remtinų šeimų vaikus ar tuos, kurie auga be tėvų. Galime kontaktuoti su tradicinėse šeimose augančiais vaikais, kuriems neretai stinga stimulo pradėti kažką daryti, esą Lietuvoje tai neįmanoma. Viena mokytoja man yra pasakius: "Arba tu kažką darai, arba už 360 svarų silkėms galvas kaposi. Aš to nenorėjau, o jūs? – skeptikams atsakymą paruošė R.Jakštys. – Mes tikime, kad galime sumažinti emigraciją. Nenoriu nieko girdėti, kad Lietuvoje nėra ką veikti! Važiuojant į Vilnių kabo bent keli plakatai su darbo pasiūlymais kvalifikuotiems specialistams. Dar bene tiek pat priklijuota ant mikroautobusų."
To nemoko mokyklose
Ko moko "Mokinio karjeros" įkūrėjai? Seminarų metu kalbama apie tai, kaip planuoti savo laiką ir finansus, kūrybiškai mąstyti ir laisvai kalbėti, būti atsakingiems ir stropiems, pažinti save ir aplinką. Ekskursijose, kurios atveria didžiųjų Lietuvos įmonių duris, moksleiviai gali pamatyti, kaip atrodo, galbūt būsimos jų darbo vietos.
"Mokiniai žino, kas yra Hitleris, nes apie tai kalbama istorijos pamokose. Tačiau jie nežino, kas yra banko paskola, taupymas, kreditas. Kodėl? Nes apie šiuos dalykus, kaip ir apie karjerą, mokyklose niekas nekalba", – judviejų skleidžiamos informacijos nauda neabejojo R.Šarauskas.
Jaunieji lektoriai džiaugėsi, kad jų skleidžiamos idėjos pritraukia vis daugiau jaunų žmonių iš įvairių Lietuvos kampelių. Į Remigijaus ir Roko vedamus seminarus registruojasi ir vyresniųjų klasių mokiniai, ir motyvuoti šeštokai ar septintokai. Vaikinai skaičiavo, kad jau susitiko maždaug su 25 tūkst. moksleivių ir neabejojo, kad po seminarų ne vieno jų mąstymas apsiverkė 180 laipsnių kampu. Beliko, kad tuo patikėtų visuomenė – pakeistų požiūrį į moksleivius, suteiktų jiems darbo, praktikos galimybes ir nenurašytų kaip neapsiplunksnavusių paauglių.
"Apie karjerą reikia šnekėti ne tada, kai baigi universitetą. Apie karjerą reikia kalbėti sėdint mokyklos suole", – kategorišką nuomonę išsakė R.Jakštys.
Užjaučia pedagogus
Pašnekovai neslėpė, kad darbas su moksleiviais nėra lengvas. Neretai po valandos ar dviejų, praleistų su paaugliais, jie jaučiasi išsunkti iki paskutinio lašo. Veikiausiai todėl pašnekovai kaip niekas kitas supranta streikuojančius šalies pedagogus ir drauge su jais stoja į vieną barikadų pusę.
"Seminarų metu akcentuoju, kad visų mokinių raktas į sėkmę – mokytojai. Įsivaizduokite, sakau jiems, ateinate į pirmą klasę, o mokykloje nėra nė vieno mokytojo. Ką jūs mokėtumėte po dešimties metų? Nieko, – R.Šarauskas stebėjosi kai kurių politikų pasisakymais, esą mokytojai neverti tų pinigų, kurių prašo. – Prisiminti visų 30 klasės mokinių vardus, žinoti kiekvieno poreikius ir ydas, įsiklausyti, suprasti, grįžus namo ištaisyti klasės darbus, pasiruošti rytojaus pamokoms ir dar pasirūpinti dviem savo vaikais. Įdomu, ar politikai, smerkiantys mokytojus, susitvarkytų su tokiu krūviu?"
Klausydamas bičiulio, Remigijus pritariamai linkčiojo galvą – norėdami, kad lydėtų sėkmė, privalote klausyti mokytojų. Beje, visai neseniai pastarųjų gyvenimą jis galėjo pažinti iš labai arti. Nuo tada jaunuolio pagarba šią profesiją pasirinkusiems žmonėms dar labiau išaugo.
"Po seminaro vienoje Kalvarijos mokykloje, netikėtai susivokiau, kad rytojaus seminaras vos už 10 km nuo tos vietos, todėl nakvoti likau pas vieną mokytoją. Kartu su juo gyvenanti dukra pasirinko tą patį darbą, todėl iš arti galėjau pamatyti, kaip gyvena mokytojai. Patikėkite, jų darbas nesibaigia nuskambėjus skambučiui. Kol vakarieniavome, moteris taisė užduotis, sulaukė bent kelių tėvų skambučių, tada sutvarkė mokyklos feisbuko puslapį ir tik apie 1 val. nakties nuėjo miegoti", – pedagogų universalumu stebėjosi R.Jakštys.
Užgrūdino vaikystė
Nors pasakojimas liejosi kaip daina, Remigijus neslėpė, kad ne viskas klostėsi kaip iš natų. Būta klaidų, nesusikalbėjimo ir akimirkų, kai viską norėjosi mesti. Tiesa, to nepadarė.
"Tada sustoji, atsikvėpi ir eini toliau", – šyptelėjo dvidešimtmetis, o paklaustas, ar tiki sėkme, rėmėsi ją iliustruojančiu paveikslėliu su ledkalniu – visi mato jo viršūnę, tačiau nė nenutuokia, kiek iki tol parašyta elektroninių laiškų, kiek naktų nemiegota.
"Mano sėkmė – gyvenimas vaikų namuose. Būdamas ten supratau, kad turiu tik du kelius – arba eiti į gatvę ir būti, tiesiogine ta žodžio prasme bomžu, arba daryti kažką", – R.Jakštys tikino nežadantis sustoti. Dabar jo ir Roko planuose seminarai užsienio mokyklose.
"Kiek domėjomės, tokio pobūdžio seminarų nėra nei kaimyninėse valstybėse, nei, tarkim, lituanistinėse mokyklose JAV. Beje, visai neseniai atidariau savo vardo paramos fondą", – žengti tokį žingsnį R.Šarauską įkvėpė tas pats A.Robbinsas.
Gyvenęs skurde, vieną žiemą iš nepažįstamųjų šiuo metu vienas žinomiausių asmeninio efektyvumo ir asmenybės permainų ekspertas, JAV nacionalinių ir tarptautinių perkamiausių knygų autorius sulaukė lauknešėlio su maistu. Kitą žiemą jis padarė tai pats – pamaitino vieną skurstančią šeimą. Dar po metų – keturias, paskui – aštuonias. Dabar per metus A.Robbinsas pamaitina 21 mln. vargstančiųjų.
"Žmonės klausia, kam skirtas mano fondas. Visiems. Būsimam Šarūnui Jasikevičiui, kuris neturi sportinių batelių, būsimai Eglei Špokaitei, kuriai būtinos šokio pamokos ar tiesiog daugiavaikei šeimai, kuri neturi ką padėti ant Kalėdų stalo", – R.Šarauskas priminė tai, ką dauguma mūsų veikiausiai esame užmiršę. – Markas Aurelijus yra pasakęs, kad žmogus nėra sutvertas miegojimo malonumas. Jis sutvertas ne imti, o duoti, nes duodamas atgal gauna labai daug. Tuo mes ir vadovaujamės."
