Menu alsuojančioje aplinkoje

Kauno 1-oji muzikos mokykla kviečia atverti dar vieną kultūrinės atminties dienoraščio puslapį ir prisiminti 2021-ųjų vasarą išėjusį A.Klovą, nes, pasak rašytojo Oscaro Wilde'o, „atmintis yra dienoraštis, kurį mes visi nešiojamės su savimi“.

A.Klovos kelias į meną tarsi buvo nulemtas iš anksto. Jis gimė ir augo Kaune, Žaliakalnyje, inteligentiškoje šeimoje. Tėtis – dailininkas monumentalistas Boleslovas Klova, mama – gražaus balso savininkė, farmacininkė Violeta Klovienė. Dėdė Vytautas Klova – žymus lietuvių kompozitorius. Šeimos kasdienybė sukosi tarp meno, knygų, kūrybinio darbo, koncertų, parodų, spektaklių lankymo, jų aptarimo. Tokioje menu alsuojančioje aplinkoje greitai atsiskleidė berniuko muzikiniai gebėjimai. Tėvai jį nuvedė į Kauno Juozo Naujalio vidurinę meno mokyklą, kurioje jis pradėjo mokytis griežti smuiku. Tačiau vienas nelemtas įvykis – rankos lūžis – pakreipė Algirdo mokslus kita linkme. Įstojęs į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, pakeitė specialybę – pradėjo studijuoti kompoziciją pas kompozitorių Vladą Švedą, vėliau – pas kompozitorių Algimantą Kubiliūną, paskui tęsė kompozicijos studijas Lietuvos Valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pas profesorių, kompozitorių Julių Juzeliūną.

Baigęs studijas Algirdas dirbo garso režisieriumi Lietuvos radijuje, kur darė žymiausių Lietuvos muzikų garso įrašus, radiofono „Vilniaus varpas“ muzikos redaktoriumi, kūrė ir vedė radijo stoties „Laisvoji banga“ ir „Vilsat“ laidas, TV laidas „Country Saloon“. Penkerius metus dirbo laikraščio „Muzikos barai“ redaktoriumi-korespondentu, rašė straipsnius apie įdomiausius muzikos įvykius Lietuvoje, apie džiazo, roko, folkloro festivalius, akademinės muzikos koncertus įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose.

Liaudies kultūros kloduose

Meilė liaudies menui, tradicinei muzikai jaunąjį muziką atvedė į garsųjį Vilniaus universiteto folkloro ansamblį „Ratilio“. Ketverius metus jis vadovavo šio kolektyvo instrumentinei grupei, todėl niekas nenustebdavo, pamatęs Algirdą bėgantį su smuiku rankose Vilniaus senamiesčio gatvelėmis. Šio instrumento jis neapleido visą gyvenimą.

Ilgametė darbo patirtis su ratiliokais, ekspedicijose sukaupta gausi tautosakos medžiaga ir didžiulis atsidavimas, kaip jis pats sakydavo, tam, kas tikra, – mūsų liaudies kultūros klodams, subrandino mintį įkurti naują folkloro ansamblį „Vydraga“. A.Klovai vadovaujant „Vydraga“ aktyviai koncertavo Lietuvoje, išleido gausybę įrašų, dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose Europoje, Amerikoje, Azijoje. Kolektyvas gyvuoja ir šiandien.

Jam pavaldūs ne tik solinės ar chorines dainos žanrai vaikams, bet ir kamerinė muzika fortepijonui, smuikui, birbynei, kanklėms, lumzdeliui.

Tarptautinis instrumentinio folkloro festivalis „Griežynė“ – dar vienas A.Klovos ir jo kolegos Arūno Lunio sumanymas.

Kaip muzikantas, Algirdas atsiskleidė ir kituose muzikos žanruose: smagiai muzikuodavo įvairiuose renginiuose su Lietuvos ir pasaulio džiazo, roko, kantri atlikėjais. A.Klova gerai žinomas ir kaip kamerinės, orkestrinės, chorinės muzikos kūrėjas, šalia kurios glaudėsi roko, kantri, folk-, popmuzikos dainos. Be to, jis buvo vienas pirmųjų folkdžiazo ir pasaulinės muzikos propaguotojų Lietuvoje.

Sukosi vaikų būryje

Kompozitorius nemažai kūrinių paliko vaikams. Jis 20 metų sukosi vaikų būryje, dirbdamas Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos Vilniuje mokytoju. Ten įkūrė ir vadovavo vaikų folkloro ansambliui „Aglija“. Dvejus metus šeimininkavo – taip jis įvardijo savo pareigas – Vilniaus mokytojų namų „Algirdo Klovos svetainėje vaikeliams ir jų tėveliams“. Skaitė paskaitas, vedė praktinius muzikos užsiėmimus Lietuvos mokyklose.

Kompozitoriaus sesė, Kauno 1-osios muzikos mokyklos fortepijono mokytoja metodininkė Aušra Klovaitė-Berezinienė sugalvojo ir kolegoms pasiūlė surengti koncertą-prisiminimą „Kompozitoriaus Algirdo Klovos muzika vaikams“ ir taip pažvelgti į kompozitoriaus kūrybinį pasaulį vaikų akimis. „Nes mūsų atmintis – tai tarsi duota galimybė išgyventi antrą gyvenimą. Prisiminti tai, kas mums palikta, – didžiulė dovana ir turtas“, – sako A.Klovaitė-Berezinienė.

Įvairialypę muziką kūręs A.Klova – didelis eruditas, išmanęs ne tik moderniausias muzikos tendencijas, gerbęs klasiką, mėgavęsis džiazu ir roku, bet nepaprastai mylėjęs ir gerai pažinęs lietuvių tradicinę muziką. Todėl jam pavaldūs ne tik solinės ar chorinės dainos žanrai vaikams, bet ir kamerinė muzika fortepijonui, smuikui, birbynei, kanklėms, lumzdeliui.

Koncerte-prisiminime muzikuos Kauno 1-osios muzikos mokyklos J.Naujalio muzikos gimnazijos, Prano Mašioto pradinės mokyklos jaunieji muzikantai. Įėjimas nemokamas.

Kas? Koncertas „Kompozitoriaus Algirdo Klovos muzika vaikams“

Kur? Kauno 1-osios muzikos mokyklos didžiojoje salėje, J.Gruodžio g. 25

Kada? Balandžio 29 d. 17 val.

– Ką jau spėjote padaryti tapęs naujuoju direktoriumi?

– Vienas pirmųjų mano darbų buvo gerinti mokyklos mikroklimatą. Mokykla labai didelė – Lietuvoje antra pagal dydį po Vilniaus Balio Dvariono mokyklos: apie 160 pedagoginių darbuotojų – trys kartos po vienu stogu. Labai gerai, kad, keičiantis įstaigos vadovui, turėjau galimybę prisidėti prie naujų strateginių veiklos dokumentų kūrimo. Juose atsirado naujų vizijų ir planų: tai ir elektroninis dienynas nuo rudens, ir mokytojų kvalifikacijos kėlimas seminaruose, vienas seminaras jau vyko apie efektyvų bendravimą ir komunikaciją. Prieš tai vadovas dirbo daugiau kaip 40 metų, tad pokyčiai – ne visiems įprastas dalykas. Džiaugiuosi, kad juos didžioji dalis kolektyvo palaiko. Pakeistas mokyklos logotipas, atnaujinta mokyklos interneto svetainė.

– Toks įspūdis, kad šioje įstaigoje jaučiatės kaip žuvis vandenyje?

– Ne paslaptis – nebuvau nutolęs nuo šios mokyklos, nes tie patys mokytojai dirba ir Veiverių meno mokykloje, kuriai vadovavau prieš tai. Turime daug neišnaudotų erdvių, opi klasių problema. Pavyzdžiui, labai didelė biblioteka, kuri neefektyviai išnaudojama. Vienas pirmųjų mano siūlymų atlikus pirmąsias analizes buvo kelti biblioteką į mažesnes patalpas. Atrodo, kolektyvas suprato, kad tai išties naudinga. Turime labai gerą valdymo organą – jungtinę tarybą, kurioje dalyvauja ir skyrių vedėjai. Šiemet vyks skyrių vedėjų rinkimai – bus proga įnešti šviežio vėjo, nes skyriaus vedėjas perduoda pagrindinę žinią visiems mokytojams, skatina veikti. Laikas parodys, kokių dar pokyčių reikia.

– Kas kelia didžiausią nerimą mokykloje, o kuo norėtumėte pasidžiaugti?

– Nerimą kelia aplinka ir materialinė bazė, kita vertus, galima ir pasidžiaugti, kad pavyko spėti į nuvažiuojantį traukinį – ES struktūrinių fondų neformalaus švietimo infrastruktūros gerinimo programai parašyti projektą ir gauti lėšų. Dabar vyksta procedūros, numatoma 300 tūkst. eurų, už kuriuos ir tvarkysime grupinių užsiėmimų klases, pirksime muzikos instrumentų, vietoj bibliotekos įrengsime mažąją salę su funkcionaliais baldais, kad maži vaikai jaustųsi patogiai. Labai populiari šešiamečių mokymosi programa bet man labai skauda, kai matau, kaip jie mokosi rūsyje. Noriu kuo greičiau juos perkelti iš to rūsio į didelę modernią mokymosi erdvę antrame aukšte. Planuose – bendradarbiavimas su Lenkijos Suvalkų, Latvijos Rygos, Italijos Venecijos muzikos mokyklomis.

– Amžina problema – vaikų motyvacija: mokytojai nori motyvuotų mokinių, o tėvai viliasi, kad prie motyvacijos skatinimo prisidės ir mokytojai, kad padės vaikams susidraugauti su muzika ir ją pamilti. Deja, taip yra ne visada. Ką apie tai manote?

– Visiška tiesa, ir tai yra aukščiausias pilotažas, kai mokytojas sugeba įskiepyti vaikui meilę muzikai ir išmokyti profesionaliai groti. Mano didžiausia siekiamybė ir yra meilė muzikai, o ne griežti rėmai. Žinoma, turime ilgalaikes aštuonerių metų programas, yra gairės, yra kūriniai, kuriuos rekomenduojama išmokti. Tai klasikinis muzikos mokymo modelis. Mokydamiesi groti vaikučiai turi prisiliesti ir prie klasikinės, polifoninės muzikos, todėl muzikos mokykloje yra ir solfedžio – muzikos rašto, taip pat muzikos istorijos pamokos. Muzikos mokykla yra formalųjį švietimą papildanti mokykla, tai nėra tiesiog būrelis, kur vaikai ateina gerai praleisti laiką, bet žingsnis po žingsnio noriu pasiekti, kad mūsų muzikos mokykloje vaikai jaustųsi kitaip, nei bendrojo lavinimo mokykloje: ir erdvės turėtų būti kitokios, ir pamokos vykti laisvai. Nuo pirmos dienos kviečiu ir mokytojus, ir vaikus užeiti į mano kabinetą, kalbėtis, diskutuoti, pats dažnai nueinu į grupinius užsiėmimus. Vaikus labai motyvuoja įvairūs koncertai. Esu tik už tai, kad būtų kuo daugiau koncertų, kuo daugiau išvykų. Mūsų vaikai tikrai puikiai muzikuoja, vaikų kolektyvai yra nuostabūs – ir akordeonistų ansamblis, ir styginių ansamblis. Ateityje galbūt ir styginių orkestrą subursime. Grupinis muzikavimas ansambliuose labai skatina vaikų motyvaciją. Ir scenoje akivaizdžiai matai, kaip vaiko akys žiba, nes kartu jie jaučiasi drąsiau. Mokytojai pripažįsta – dabar, kai didelę įtaką daro internetas, feisbukas, kompiuteriniai žaidimai, kai vaikai nesutelkia dėmesio, dirbti su jais reikia kitaip. O muzikos mokymasis yra ilgas procesas, galiausiai ir atsakomybę lavina – reikia pabaigti tai, ką pradėjai. Bet tai turi būti įdomu, patrauklu.

– Bet nutinka ir taip: jei akivaizdu, kad vaikas nėra genijus ir nebus profesionalus muzikantas, lieka tik privalomieji atsiskaitymai muzikos mokyklos kabinete ir motyvacija nukertama visiškai.

– Mūsų programos leidžia diferencijuoti darbą su vaikais atsižvelgiant į jų gebėjimus, galima ir kūrinių sudėtingumą parinkti pagal tai. Turi būti ne tik kabinetinis darbas, kiekvienas vaikas turi patirti džiaugsmą koncertuodamas scenoje, nepaisant to, kaip jis groja, kokie jo pasiekimai. Po truputėlį, tikiu, prie to prieisime. Turbūt blogiausia, kai po atsiskaitymo vaikas, užuot išgirdęs šiltą žodį iš mokytojo, dar sulaukia ir pylos. Tai yra žala vaiko savimonei, jo pasitikėjimui ir formavimuisi kaip asmenybei. Kai suaugę žmonės pasakoja baigę muzikos mokyklą, instrumentą numetę į kampą ir net pažiūrėti negalį, tai pats blogiausias dalykas, ką gali padaryti muzikos mokykla. Džiaugiuosi, kad mūsų mokykloje yra labai daug mokytojų, kurie dirbai laisvai ir kūrybiškai. Tai mokytojai iš pašaukimo.

Tai yra aukščiausias pilotažas, kai mokytojas sugeba įskiepyti vaikui meilę muzikai ir išmokyti profesionaliai groti.

– Jeigu vaiko ir mokytojo santykiai nesiklosto, ką daryti? Kokios galimybės keisti mokytoją?

– Nesuprantu, kodėl kai kurie mokytojai nebendrauja su tėvais. Taip, yra daug individualaus darbo su mokiniu, bet kodėl nepaskambinus ir nepakvietus tėvų į kalėdinį koncertą? Kodėl nepapasakojus, kaip mokinys mokosi, tobulėja? Kol kas dar negavau nė vieno pageidavimo iš tėvų pakeisti programą ar mokytoją. Žinoma, kad galima ir reikia tai daryti, jeigu tėveliai mato, kad nėra kontakto su mokytoju. Vaikas renkasi muziką ir mokytoją, o ne mokytojas – vaiką. Tai būtų vienas iš signalų ir mokytojui, kai, baigiantis mokslo metams, kalbame apie pasiekimus, išeinančius mokinius – jeigu daug vieno mokytojo mokinių palieka mokyklą jos nebaigę ar pageidauja mokytis pas kitą pedagogą, tai tikrai mokytojo problema. Tada jau turėtume padėti tam mokytojui.

– Prieš kelerius metu būta kalbų, kad visos muzikos mokyklos bus perkeltos į vieną pastatą Vilijampolėje. Kokia situacija dabar?

– Tikrai nėra jokių planų iškraustyti mokyklą kur nors kitur. Dabartinis muzikos mokyklų tinklas Kaune puikiai išdėstytas ir kiekvienas kaunietis gali pasirinkti sau patogiausią vietą. Mūsų mokykla bendradarbiauja su keliomis mokyklomis, kur vyksta muzikos mokyklos pamokos, ir vaikams niekur nereikia važiuoti – mokytojai ten nuvažiuoja.

– Kiek mokinių mokosi muzikos mokykloje? Kiek šiemet ją baigs? Ar daug vaikų nubyra nebaigę visos aštuonerių metų mokyklos programos?

– Oficialiai mokosi 1 260. Šiemet baigs daugiau kaip šimtas mokinių. Ta kaita taip ir vyksta: vieni baigia, kiti įstoja, ir tas bendras skaičius tikrai įspūdingas. Po ketverių metų pagrindinį muzikinį ugdymą vaikas baigia, gauna pažymėjimą. Tokia pas mus Lietuvoje muzikinio švietimo sistema. Mano žiniomis, po ketverių metų nubyra apie 10 proc. vaikų. Ką daryti? Skatinti mokytojus, kad kuo įdomiau vestų pamokas ir plėstų koncertinę veiklą. Gal ateityje galėsime pasiūlyti daugiau saviraiškos programų, bet apie tai dar diskutuosime mokyklos bendruomenėje. Vis dėlto siūlome vieną turtingiausių ugdymo programų: pasirinktas muzikos instrumentas, solfedis, muzikos istorija, dalyvavimas ansambliuose ar orkestruose, antras instrumentas, akompanimentas. Norėtųsi, kad kuo daugiau mūsų mokyklos mokinių rinktųsi profesionalias muzikos studijas. Aktorius Marius Jampolskis taip pat yra baigęs šią mokyklą. Esame dėkingi, kad jis atvažiavo ir vedė koncertą, kuriame už pasiekimus konkursuose apdovanojome mūsų mokinius ir jų mokytojus. "Aš noriu atiduoti skolą mokyklai, kuri man labai daug davė", – sakė jis, koncertą vedęs be honoraro ir pažadėjęs ateityje padėti mokyklai. Tokie mūsų mokyklos absolventai įkvepia vaikus. Turiu viziją pritraukti į mokyklos gyvenimą daugiau žinomų muzikų, kad jie su vaikais pabendrautų, o gal ir pamuzikuotų.

– Kuo gyvenate uždaręs mokyklos duris?

– Užsiimu aktyvia veikla visuomeninėje organizacijoje Nacionalinėje akordeonistų sąjungoje, taip pat Kauno akordeonistų draugijoje. Organizuojame įvairius renginius, bendraujame su Pasaulio akordeonistų konfederacija. Tai veikla širdžiai, nes pats baigiau akordeono studijas Klaipėdos universitete pas Vladislavą Kaknavičiūtę. Prieš tai mokiausi J.Gruodžio konservatorijoje pas mokytoją Gražiną Lukošienę. Baigęs studijas Klaipėdoje, dar ėmiausi viešojo administravimo magistro studijų Kauno technologijos universitete. Nuo 2002 m. dvejus metus direktoriavau Jiezno muzikos mokykloje, po to – Veiveriuose, Antano Kučingio meno mokykloje. Ir mokytoju dirbau. Beje, ir šioje muzikos mokykloje. Tautvydas Jurkša iš "Antikvarinių Kašpirovskio dantų" – mano mokinys. Patiko ir pedagoginis darbas, bet taip gyvenime susiklostė, kad ėmiausi vadovavimo. Žmona – taip pat akordeono klasės mokytoja. Abu sūnūs taip pat muzikuoja, vyresnysis Faustas yra įvairių tarptautinių konkursų laureatas. Su šeima labai mėgstame keliauti.

– Kokia jūsų svajonių muzikos mokykla?

– Pirmiausia, kad vaikai ateitų norėdami groti, švytinčiais veidais ir kad kuo mažiau jų nubyrėtų nebaigusių mokyklos. Būtų fantastika ir pats aukščiausias mūsų mokytojų įvertinimas. Kita sena mano svajonė – suburti po vienu stogu pačius geriausius mokytojus. Tada būtų pasaulinio garso muzikos mokykla. Dar labai svarbu aplinka, erdvės. Tikra muzikos mokykla turi būti su spalvotomis sienomis, gerais ir kokybiškais muzikos instrumentais, muzikai mokytis pritaikytais baldais ir t.t. Žinoma, mūsų stiprybė – daugiau kaip 300 konkursų laureatų. Tai  didžiulis miesto vardo garsinimas ir Lietuvoje, ir Europoje. Būtų smagu, kad tų laureatų tik daugėtų kartu su mokytojais, kurie sugeba mūsų vaikus parengti ir į konkursus nuvežti. Ir dar, mano manymu, labai svarbu, kad miestas jaustų muzikos mokyklos naudą – kad kuo daugiau su mokiniais koncertuotume įvairiuose miesto renginiuose, muziejuose, bažnyčiose, bibliotekose, kad muzikos būtų visur, kur jos reikia, kad miestiečiai jaustų būtent tokios švietėjiškos įstaigos pridėtinę vertę.

Jubiliejai, šventės – mūsų gyvenimo palydovai. Vieni suskamba didingais akordais, kitų girdime tik aidą, trečių – matome skaičių... Ar dažnai gilinamės, ką konkrečiu jubiliejumi žymime, kas slypi dešimtmečių istorijose? Abejoju. Pakanka fejerverkų pliūpsnių, fanfarų gausmo, arbatėlės ir... skubėdami išsiskirstome.

Kalbą apie Kauno Pirmosios muzikos mokyklos 70-metį noriu kreipti į ypatingesnius, prasmingesnius šios kelionės akcentus. Kelionė, kuri jau vadinama istorija ir kuria nedažnas kolektyvas gali didžiuotis.

Gyvas garsas, klasika

Metraštis – talpus žodis. Šiuo atveju – mokslo metų darbai. Vartydama toli gražu ne visus albumus, džiaugiausi, žavėjausi, didžiavausi tuo, ką mačiau. Tradiciniai renginiai (koncertai miesto visuomenei, tėveliams, vaikų darželiuose, vidurinėse mokyklose, dabar – gimnazijose), meistriškumo pamokos, seminarai, konkursai, susitikimai su kitų mokyklų moksleiviais, mokytojais, paskaitos, šventės, festivaliai... Iš tiesų, turtingas ir įkvepiantis kraitis, kurio autoriai – mokytojai: kūrybingi, nenuilstantys, neskaičiuojantys papildomo darbo valandų.

70 metų Kauno moksleiviai, o pastaruoju metu ir penkiamečiai – šešiamečiai vaikai auginami meilės turiningai, giliamintei muzikai dvasia. Lavinami pažinti, suprasti, mėgautis ja. Klasikiniais instrumentais, tikro garso koncertuose skamba jaunų žmonių nuoširdžiai, jautriai atliekami kūriniai. Esu patyrusi, kad šie koncertai minėta prasme visada būna sėkmingi, nes atveriama vaiko siela. O jei kitaip pažvelgsime, tai mokyklos tikslas, anot Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, yra "sužadinti visuomenėje geresnės muzikos troškimą". O gal geresnės Lietuvos? Ne masinės kultūros link. Ne ten, kur lengviau, triukšmingiau, daugiau blykčiojančių šviesų ir trumpalaikės euforijos. Kur senokai iškreipta meno sąvoka ir įsitvirtinusi komercinė popkultūra.

Liaudies muzikos galia

Kauno I muzikos mokykla beveik prieš 30 metų pirmoji panorėjo mokinti vaikus senųjų liaudies dainų, groti tradiciniais instrumentais, drauge su moksleiviais švęsti svarbesniąsias kalendorines šventes. Tuo pat metu suburtas, o dabar jau visuomenės pamėgtas ir smagiai muzikuojantis įvairiausiuose renginiuose ansamblis "Sauluva".

Mes, suaugusieji, suprantame, kad nepaskęsti Europos valstybių bendrijoje galime tik būdami saviti, kažkuo ypatingi. O vaikams privalome tą suvokimą skiepyti kuo anksčiau. Tauta gyva, jei gyvi bus mūsų autentiškumą liudijantys dalykai. O tai – ir muzika.

Mūsų mokykloje vaikai gali rinktis dvejopą pagrindinio ugdymo programą: 6 ar 8 metų. Gali mokytis 12 metų profesinio – tikslinio – ugdymo skyriuje ir baigus jį stoti į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją. Jau beveik tris dešimtmečius suteikiama galimybė dar trejiems metams, baigus pagrindinį etapą, likti su muzika, lavintis toliau. Džiugu, kad šį kadaise naują dalyką inspiravo patys jaunuoliai, o ilgainiui tą patyrimą perėmė ir kitos Lietuvos mokyklos.

Nuo 1995 m. turime ankstyvojo amžiaus vaikų grupes. Turėjome ir Sakralinio giedojimo specialybę, ir chorą "Sacrum", giedojusį daugelyje bažnyčių, kalėdiniuose renginiuose.

Norint išlaikyti mokyklos teikiamų žinių lygį, mokytojams šiuo metu yra iškilusi mokinių repertuaro problema, bendravimo ir santykių su mokinių tėvais ir tėvų švietimo klausimai.

Esame ne tik seniausia tokio profilio, bet ir didžiausia mokinių skaičiumi mokykla Kaune. Jau porą dešimtmečių turime mažai kintantį skaičius – 1000, 1200, baigiančiųjų – 100. O tame gausiame absolventų būryje yra Violeta Palčinskaitė, Gintautas Kėvišas, Giedrius Kuprevičius, Kęstutis Lušas, Edgaras Montvidas, Egidija Medekšaitė, Arvydas Malcys, Audronė Eitmanavičiūtė, Vidmantas Bartulis, Dovilė Zelčiūtė ir kt.

Istorijos puslapiai

Pagal SSRS galiojusią tvarką, daugelis dalykų į respublikas būdavo perkeliame automatiškai. Taip nukopijuotas ir septynmečių muzikos mokyklų modelis. Liaudies Meno reikalų valdybai leista "nuo 1948 m. sausio 1 d. įsteigti prie Vilniaus, Kauno,Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos muzikos mokyklų septynmetes muzikos mokyklas su šiuo kontingentu: Vilniaus – 250 žmonių, Kauno – 200, kitų – po 100."

Pirmieji vadovai – J.Karnavičius, A.Karosas, K.Paulauskas, E.Brazauskas. Pokario metais sudėtinga buvo ir čia: stigo patalpų, instrumentų. 1949 m. įsikūrus J.Gruodžio muzikos technikumui (dabar – konservatorija), o 1952 m. vadovu tapus K.Znamenskui, mokykla stiprėjo. 1969 m. – įkurtuvės savose, dabartinėse patalpose. Pastatas kadaise statytas kaip žydų našlaičių namai, vėliau – Kauno vaikų namai Nr. 2.

Daugiau nei pusę mokyklos istorijos laiko jos vadovu buvo violončelininkas J.Kazlauskas. 43 metai praleisti rūpinantis ir vaikais, ir pedagogais, ir muzika, strateguojant ugdymo procesą, generuojant toliaregiškas, naujas idėjas. Netrukus įstaigos vairą J.Kazlauskas perleis naujajam vadovui – konkursą laimėjusiam Mindaugui Labanauskui, tad skaičiuojant paskutines 2018-ųjų valandas – galimybė kartu pažvelgti į ilgus muzikos mokykloje praleistus metus.

– Kaip prisimenate savo – vadovo pirmuosius darbo metus?

– Pradėjau šioje mokykloje dirbti violončelės mokytoju. Esu vilnietis, muzikos mokiausi Vilniaus muzikos mokyklose, o atvažiavau dirbti į Kauną dėl šeimyninių aplinkybių. Pirmas negatyvus įspūdis šioje mokykloje buvo mokytojų išsilavinimas, mokinių žinių ir grojimo lygis. Kaip pavyzdį galiu paminėti akordeono skyrių, kuriame dirbo tik vienas mokytojas, turintis aukštąjį akordeono specialybės išsilavinimą, o kai kurie iš viso neturėjo akordeono specialybės. Su aukštuoju muzikiniu išsilavinimu buvo tik trečdalis mokytojų.

Prioritetas buvo mokytojų išsilavinimas.

Antras rūpestis – mokinių pasiskirstymas pagal specialybes. Fortepijonu skambinti mokėsi 350, akordeonu – 150 mokinių, stygininkų ir pūtikų buvo apie 80 (pūtikų maždaug 20 mokinių) ir viskas, liaudies instrumentų, etnomuzikos ir chorinio dainavimo dalykų iš viso nebuvo. Tuo metu ką tik buvo pradėjusi dirbti mokytoja Alvyda Česienė, kuri turėjo kelias mokines pirmoje ir antroje klasėse.

Trečias skaudulys – mokyklos patalpos. Viskas apgriuvę, katilinė vietinė, anglių ir šlako krūvos mokyklos kieme. Klasės nepritaikytos muzikos pamokoms. Čia prieš įsikeliant muzikos mokyklai buvo Kauno 2-ieji vaikų namai su savo virtuve, valgykla, sandėliais ir gyvenančiais buvusių vaikų namų darbuotojais (dėl jų iškeldinimo 11 teismo posėdžių, įskaitant ir Aukščiausiąjį Teismą). Žiurkės, pelės... Nemačiusiems tų muzikos mokyklos patalpų sunku ir nupasakoti.

– Kas džiugino, ką pavyko įgyvendinti, kokie sunkumai ženklina šį etapą? Bendražygiai, bendraminčiai.

– Bendražygiai ir bendraminčiai buvo liaudies instrumentų skyriaus vedėja kanklininkė A.Česienė, styginių instrumentų skyriaus vedėjas altistas ir smuikininkas Algirdas Čekanavičius, pianistės Vida Urbaitė, Danutė Lapienienė, chorvedė Jūratė Jaudegytė, direktoriaus pavaduotojas akordeonininkas Vytas Spitrys.

Raida – Septynmetė vaikų muzikos mokykla, Kauno 1-oji vaikų muzikos mokykla (jau aštuonmetė), 1989 m. Kauno dešimtmetė muzikos mokykla, 1994 m. Kauno 1-oji muzikos mokykla (trys pakopos – 4+4+4 – pradinis, pagrindinis ir profesijos krypties muzikinis ugdymas, o dar ir ankstyvasis muzikinis ugdymas 1–2 metai).

1976 m. – mokyklos patalpų kapitalinis remontas. Mokykla iškeliama iš J.Gruodžio gatvės į penkias miesto vidurines mokyklas. Remontas tęsėsi penkerius metus. Remontai ir statybos, kai visko trūksta... Patalpos, klasės vidurinėse mokyklose, kurių ne visi direktoriai geranoriški... Nuolatinis bendravimas su statybos darbų vykdytojais, Statybos tresto valdytoju, su miesto Švietimo skyriaus vedėju ir jo pavaduotojais... Vadovavimas mokyklos darbui...

– Kokiais principais vadovavotės, kas svarbu Jums – muzikui, vadovui?

– Visada reikia turėti idėją, viziją įstaigos vystymui, kad ta įstaiga būtų Lietuvos kultūros dalis, kad jos skleidžiama muzikinė kultūra pasiektų kuo daugiau Lietuvos žmonių, kad jos buvę mokiniai taptų puikiais žmonėmis, gerais savo srities specialistais ir kultūringais piliečiais. Mokyklos direktorius visada turi būti švietėjas, o tai nelengva misija, nes griauti pasiruošusių yra labai daug, o padėti galinčių ir norinčių – saujelė. Valdininkija rūpinasi tik pati savimi, o kultūra ir švietimas niekam nerūpi. Girdėtas nuolatinis priekaištas "Kaip jūs brangiai mums kainuojat!" Kas yra tie "mums"?

– Ar galite įvardinti ir bendresnius Lietuvos jaunimo muzikinio lavinimo dalykus?

– Šiuo metu pradėjo mokytis vadinamosios Z kartos vaikai. Susiduriame su problema, kad tėvai prašo mokytojų neduoti jokių užduočių, kartais piktinasi, kad reikia groti namuose, kad reikia kūrinius išmokti mintinai, kad reikia groti akademiniuose koncertuose ir t.t. Kartais niekam nepranešę mokslo metų eigoje išsiveža vaikus slidinėti į Alpes arba į kurortus Turkijoje, Ispanijoje.

Norint išlaikyti mokyklos teikiamų žinių lygį, mokytojams šiuo metu yra iškilusi mokinių repertuaro problema, bendravimo ir santykių su mokinių tėvais ir tėvų švietimo klausimai. Pastebime vyresnių klasių mokinių mažėjimo tendenciją – santykinai gana didelis skaičius mokinių išeina iš mokyklos gavę pradinio muzikinio išsilavinimo pažymėjimą. Sumažėjo mokinių profesijos krypties programoje ir išplėstinio muzikinio ugdymo programoje.

– Kokios mintys dabar, perduodant mokyklos vadovo pareigas kitam muzikui?

– Mokyklai reikėtų laiku ir kūrybiškai susirūpinti dėl minėtų problemų, rimčiau analizuoti ugdymo procesą, priemones, ugdymo programas, o gal ir ugdymo planą ir mokykloje vykstančius renginius, turėti ne tik strateginį planą, bet ir tolimesnę veiklos viziją bei strategiją.