Kardinolo biografija – išties spalvinga. Dar nesulaukęs septyniolikos kibo į studijas Kunigų seminarijoje, nes sakė apie nieką kitą daugiau ir negalvojęs, vėliau teko patirti nelengvų išbandymų sovietinėje armijoje – jie, kaip yra sakęs pats dvasininkas, tik sustiprino jo pašaukimą. O ir gavęs kunigystės šventimus S.Tamkevičius ne visada galėjo tarnauti žmonėms, mat užsitraukė sovietų valdžios nemalonę ir jam tiesiog buvo draudžiama kunigauti, tad dirbo paprastu darbininku gamykloje ir melioracijos darbus. Vėliau – "Bažnyčios kronikos" gimimas ir leidimas, kalėjimas, Sąjūdžio priešaušriu – tremtis. Jau nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje S.Tamkevičius kone 20 metų stovėjo prie Kauno arkivyskupijos vairo, o galiausiai popiežius Pranciškus jam suteikė garbingą kardinolo titulą.

"Kardinolo tarnystė – ištikimybė Bažnyčiai, ištikimybė evangelijai, ir ta raudona spalva simbolizuoja, kad iki kraujo, iki kankinystės, jeigu to reikėtų. Bet tokia ištikimybė – kiekvieno normalaus tikinčio kataliko, juo labiau – dvasiškio, tarnystė. O tas paaukštinimas… Jau turiu tiek metų, kad man visi tie paaukštinimai jau labai nedaug reiškia. Sulaukęs vyresnio amžiaus pastebėjau, kad vis dažniau mintimis planuoji susitikimą su Viešpačiu, tai tie visi dzinguliukai, spalvos pasitraukia į šoną", – 2019-ųjų rudenį paskelbus apie paskyrimą kardinolu "Kauno dienai" kalbėjo S.Tamkevičius.

Sulaukęs vyresnio amžiaus pastebėjau, kad vis dažniau mintimis planuoji susitikimą su Viešpačiu.

Vienu reikšmingiausių darbų S.Tamkevičius laiko jo redaguotos "Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos" misiją surašyti Bažnyčios persekiojimo faktus ir juos viešinti. Anot dvasininko, buvo viliamasi, kad viešumas bent šiek tiek pristabdys persekiotojus, kuriems buvo svarbu, kad pasaulio visuomenė sovietinę valstybę matytų gerbiančią žmogaus teises, ypač po 1975 m. Helsinkio susitarimų, kuriuos pasirašė ir Sovietų Sąjunga. "Manau, kad Kronika savo tikslą pasiekė su kaupu", – yra sakęs ganytojas.

Jau laisvoje Lietuvoje – 1998 m. – S.Tamkevičius įkūrė labdaros ir paramos fondą "Bažnyčios kronika", kuris remia nekomercinius sklaidos projektus, skatina įvairių Lietuvos katalikiškų žiniasklaidos priemonių bendradarbiavimą, rengia mokymus katalikų komunikavimo kompetencijoms gerinti.

Kitamęt "Lietuvos katalikų bažnyčios kronika", pradėta leisti 1972 m. kovo 19 d., švęs 50 metų jubiliejų, o 2022-uosius Seimas yra paskelbęs "Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos" metais.

83-iąjį gimtadienį minintis dvasininkas nesiskundžia metų našta – jau daugybę metų mėgsta pasivaikščioti Santakoje, važinėja dviračiu, aukoja šv.Mišias, lanko parapijas, mielai dalyvauja renginiuose, į kuriuos yra kviečiamas. Kardinolas – aktyvus socialinio tinklo feisbuko vartotojas, kas savaitę dalijasi homilijomis pagal sekmadienio Šventojo Rašto skaitinius, stebi valdžios sprendimus ir kitus įvykius Lietuvoje bei pasaulyje, pasisako jam rūpimomis temomis. "Šiandien pasiskiepijau trečiąja vakcina nuo kovido, – lapkričio 4-ąją savo sekėjus feisbuke informavo ganytojas, o prieš skiepus nusistačiusiems šio įrašo kritikams atsakė: Tikėjimą turiu, bet Dievo nereikia gundyti. Linkiu ir jums pasinaudoti šiuolaikinės medicinos galimybėmis."

Pasak dvasininko, pastaruoju metu popiežiaus rodomas dėmesys Lietuvai, taip pat ir kelių lietuvių kunigų paskyrimas į aukštas pareigas Vatikane, yra įvertinimas, nepaisant okupacijos išsaugotų tautinių ir krikščioniškų vertybių.

„Daugybė žmonių išliko ištikimi savo tautinėms vertybėms ir savo krikščioniškoms vertybėms. Manau, ir monsinjorų paskyrimas į aukštas pareigas, ir kardinolo paskyrimas yra natūrali pasekmė tos tautos ir Bažnyčios ištikimybės“, – interviu BNS sakė jis.

Dvasininkas pasakojo, kad žinia apie paskyrimą jam buvo be galo netikėta, o ją sužinojęs vakarienės tėviškėje metu labai sutriko. S. Tamkevičius sakė visą likusį gyvenimą prisiminsiąs sveikinimų gausą, užplūdusią vėliau begrįžtant į Kauną.

„Pradžioje bandžiau sustoti šalikelėje ir pakalbėti, paskui pamačiau, kad nežinau, kada grįšiu į Kauną. Tada taip važiuodamas atsiliepdavau. (...) Tokiais atvejais pamatai, kad iš tikrųjų kažkur nesi vienas“, – kalbėjo dvasininkas.

Jis bei dar dvylika kardinolų oficialiai bus paskirti spalio 5 dieną. Dvasininkas sako nemanantis, kad jo veikla tapus kardinolu smarkiai keisis, įsitraukti į politiką Vatikane jis neplanuoja.

„Tikriausiai (popiežius) tikisi vieno dalyko: kad gerai liudyčiau tikėjimą, nes kardinolo pirma ir svarbiausia pareiga – būti geru tikėjimo liudytoju, ne žodžiais, bet visu savo gyvenimu. Tai kaip sugebėjau iki šiolei, bandysiu ir toliau toks būti“, – svarstė jis.

– Kaip žinia apie tapimą kardinolu jus pasiekė ir kaip reagavote?

– Sekmadienį nuvažiavau į savo tėviškę Dzūkijoje – Krikštonis. Ten buvo švenčiami dideli Marijos Ligonių Sveikatos atlaidai, na, o po atlaidų broliai, giminės susirinkome tėviškės sodyboje ir vidury kiemo po ąžuolu pasistatę stalus valgėme pietus.

Tada pirmiausia ir sužinojau: paskambino Vilniaus arkivyskupas ir sako: kažkoks žurnalistas iš Romos tokią žinią pasakė. Žinoma, man buvo baisiai netikėta, nes apie tai tikrai niekad nebuvo mąstyta. Buvau pasimetęs, net niekam nesakiau apie tai.

Kitą dieną giminės sakė pastebėję, kad kažką išgirdau, kas mane labai paveikė.

Vėliau kai atsidaręs Vatikano svetainę perskaičiau, tapo aišku, kad tai ne gandas.

– Kokios buvo pirmos emocijos ir kokios dabar, per tas kelias dienas šiek tiek apsipratus?

– Pirmos emocijos buvo netikėtumas, pasimetimas. Ši pareigybė tokia didelė, apie ką nebuvo galima net pagalvoti. Pirma diena buvo labai sunki ir prastai miegojau. Bet pamažu žmogus su viskuo apsipranti.

Jau kai man kažkada iš Romos grįžęs kardinolas Vincentas Sladkevičius pranešė, kad esu nominuotas vyskupu, tada buvo pritrenkianti žinia. O ši žinia, ji dar didesnė.

Mano metuose tikintis žmogus jau pagalvoja apie amžinybę, apie susitikimą su Viešpačiu, o ne apie kardinolystę.

– Kas pasikeis jūsų kasdienybėje, darbotvarkėje, ar atsiras kokių pareigų nors? Galbūt daug laiko turėsite praleisti Vatikane?

– Aš manau, kad jokių didelių pasikeitimų nebus. Popiežius mus tris emeritus paskyrė kardinolais – be manęs dar du. Kai emeritus paskiria, paprastai kažkokių pareigų neuždeda. Tai, ką dariau iki šiolei, tą darysiu ir toliau, gyvensiu tikrai Lietuvoje ir daugiausia Kaune.

– Tai į Šventojo Sosto politiką, Vatikano reikalus neplanuojate įsitraukti?

– Nemanau. Ten, kur popiežiui reikalingi patarėjai – o kardinolai yra vieni iš svarbiausių patarėjų – šalia jo jų yra pakankamai, pažįstančių Bažnyčios reikalus ir galinčių patarti. Todėl nemanau, kad popiežius paskirdamas mane kardinolu kažko ypatingo tikisi.

Tikriausiai tikisi vieno dalyko: kad gerai liudyčiau tikėjimą, nes kardinolo pirma ir svarbiausia pareiga – būti geru tikėjimo liudytoju, ne žodžiais, bet visu savo gyvenimu. Tai kaip sugebėjau iki šiolei, bandysiu ir toliau toks būti.

Tai turbūt ne mano vieno asmenybės iškėlimas, bet įvertinimas visų tų dorų žmonių, kurie dėl Lietuvos, dėl Bažnyčios daug yra pakėlę.

– Ką šis paskyrimas jums asmeniškai reiškia ir kuo jis Lietuvos Bažnyčiai ir Lietuvai svarbus?

– Dabar galima spėlioti, bet manau, kad popiežius, kai lankėsi Lietuvoje ir prisilietė prie mūsų šaknų – jis net kelis kartus kalbėdamas pabrėžė, kad tas šaknis brangintume –  prisilietė prie mūsų kančios istorijos, prie 50 okupacijos metų, ypač kai lankėsi KGB kalėjime. Todėl manau, kad popiežius turbūt mano asmenyje norėjo pagerbti, įvertinti, kaip lietuviai netekę laisvės kentėjo, kokias sudėjo aukas.

Tai turbūt ne mano vieno asmenybės iškėlimas, bet įvertinimas visų tų dorų žmonių, kurie dėl Lietuvos, dėl Bažnyčios daug yra pakėlę.

– Kaip manote, ar popiežiui ši lietuvių patirtis rūpėjo ir anksčiau, ar būtent dėl savo vizito Lietuvoje ir pažinties su šia istorija jis tam ėmė skirti daugiau dėmesio?

– Kai popiežius kur nors vyksta, jam padeda susipažinti su to krašto istorija. Manau, kad važiuodamas į Lietuvą jis su XX amžiaus istorija buvo gerai supažindintas, žinojo, kiek buvo žmonių sušaudytų, ėjo per kalėjimus, per lagerius. Bet tai buvo teorija.

Ir apsilankymas KGB kalėjime – jis nebuvo spontaniškas, jis buvo suplanuotas, popiežius norėjo būtent toje vietoje pabūti. O kai ten nuvykęs prisilietė, pabuvo tose kamerose, kur ir vyskupai, ir palaimintasis Teofilius, ir Mečislovas Reinys, Vincentas Borisevičius, Adolfas Ramanauskas – daugybė kunigų ir partizanų pasauliečių kalėjo, jo prisilietimas prie mūsų istorijos be abejo jam paliko gilų įspūdį.

Aš mačiau, kaip jis susikaupęs meldėsi tose kamerose.

– Ar matote galimybę dabar šią istoriją per dėmesį savo asmeniui toliau skleisti ir liudyti?

– Ta galimybė iš tikrųjų atsiranda jau dabar: gaunu iš užsienio įvairių informavimo priemonių klausimų, prašymų papasakoti apie Lietuvą, kas čia vyko. Manau, kad šis popiežiaus paskyrimas šia prasme tikrai pasitarnaus.

– Ne taip seniai į aukštas pareigas Vatikane paskirtas monsinjoras Rolandas  Makrickas – jis tapo Šventojo Sosto valstybės sekretoriato administracijos direktoriumi. Šventojo Sosto valstybės sekretoriate taip pat dirba monsinjoras Visvaldas Kulbokas.  Ar galima sakyti, kad Lietuvos dvasininkai pastaruoju metu Vatikane yra labiau pastebėti?

– Manau, kad Lietuvai turėti Vatikane du aukštus kunigus pareigūnus tikrai didelis dalykas. Ir Lietuvai tuo pačiu turėti du kardinolus, tai irgi labai daug (2001 metais kardinolu paskirtas arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis – BNS). Čia mes galime tik spėlioti, kodėl taip yra, bet manau, kad ko gero mes visai neblogai išlaikėme tą okupacijos meto egzaminą.

Nepaisant kai kurių žmonių kolaboravimo, daugybė žmonių išliko ištikimi savo tautinėms vertybėms ir savo krikščioniškoms vertybėms. Manau, ir monsinjorų paskyrimas į aukštas pareigas, ir kardinolo paskyrimas yra natūrali pasekmė tos tautos ir Bažnyčios ištikimybės.

– Ar yra kokių nors klausimų, kuriuos dabar su naujomis pareigomis galėtumėte kelti, kas aktualu Lietuvai, tikintiesiems, Bažnyčiai?

– Visi dabarties iššūkiai visiems yra matomi. Nemanau, kad čia galima atrasti ką nors naujo. Didžiausias iššūkis yra tai, kad gyvename sekuliarioje kultūroje, kurioje aukščiausioje vietoje stovi pinigas ir malonumai. Tokioje kultūroje yra pavojus dvasinėms vertybėms, kad jos gali būti nustumtos į šoną. Juo labiau, dabar Europoje vyrauja politinis korektiškumas, tikėti gali širdyje, tačiau išorėje savo tikėjimo nerodyk.

Manau, tai yra didelis iššūkis, nepaisant to, kokioje kultūroje gyvename, būti tuo, kuo esi, savo gyvenimu, drąsiai, tvirtai liudyti tai, kas yra tavo širdy.

Didžiausias iššūkis yra tai, kad gyvename sekuliarioje kultūroje, kurioje aukščiausioje vietoje stovi pinigas ir malonumai.

– Ar šiame kontekste tos sunkios Lietuvos tikinčiųjų patirtys ir yra aktualios?

– Be jokios abejonės. Pavyzdžiui, dabar jaunam žmogui aplink save matant tik tai, ką visi matome – jeigu nieko kito nematytų ir nežinotų, būtų labai liūdna. Ir kaip tik labai svarbu, kad jauni žmonės gerai pažintų netolimą mūsų istoriją, ką pergyveno jų tėvai, seneliai.

Tas žinojimas, jis sudeda taškus ir gali padėti žmogui vėliau pačiam atsirinkti, tai, kas gyvenime yra tikra, o kas yra tik pelai.

– Sulaukėte labai daug dėmesio ir sveikinimų. Kas jums iš šių kelių dienų labiausiai įsiminė?

– Turbūt visam likusiam gyvenimui prisiminsiu sekmadienio popietę, kai iš tėviškės važiavau į Kauną. Ir skambutis po skambučio... Pradžioje bandžiau sustoti šalikelėje ir pakalbėti, paskui pamačiau, kad nežinau, kada grįšiu į Kauną. Tada taip važiuodamas atsiliepdavau.

Buvo toks srautas skambučių, žinučių – gyvenime taip nebuvo. Nebuvo ir tada, kai buvau paskirtas vyskupu. Žinoma, tada dar nelabai turėjome mobilių telefonų, todėl buvo daugiau ramybės. O dabar ir per feisbuką, ir elektroniniu paštu, skambučiais, žinutėmis... Tiesiog didžiausias srautas, visi džiaugiasi, sveikina, linki gero.

Tokiais atvejais pamatai, kad iš tikrųjų kažkur nesi vienas.

– Kaip manote, ar realu, kad kada nors popiežiumi taps lietuvis?

– Tai atvira galimybė, bet daugiau vilčių yra, kad artimiausiu metu mes popiežių galime turėti iš Afrikos.

Europoje vyksta sekuliarizmo procesas, o Afrikoje Bažnyčia yra labai gyva. Mes negalime įsivaizduoti, pavyzdžiui, sekmadienį Mišios ten trunka mažiausiai keturias valandas. Jeigu klebonas pasakys pusės valandos pamokslą, priėję žmonės sako: kunige, mes kelias dienas keliavome į bažnyčią, o jūs tik tiek šnekėjote? Ten normalus pamokslas trunka nuo valandos iki dviejų.

Tas liudija apie žmonių tikėjimą ir manau, kad svorio centras iš Europos truputį pasislenka kitur ir artimiausiais dešimtmečiais gal dar bus ir iš Europos ar iš Amerikos, bet manau, kad svorio centras krypsta į ten.

O Lietuva... Dievo planai tikrai nežinomi. Kai suvažiuoja kardinolai rinkti popiežiaus, jie mato situaciją, kas joje būtų reikalingiausias, geriausias.

Tai jau palikime Viešpačiui.