Popiežius Pranciškus, mėgindamas atgaivinti gyvąją Bažnyčią, atnaujinti jos dvasią, kviečia visus ir kiekvieną asmeniškai prisidėti prie Sinodinės kelionės Visuotinėje Bažnyčioje.

„Sinodas teikia mums visiems pasidalinimo ir bendrystės jausmą. Sinodas, į kurį visą Bažnyčią, pakvietė Popiežius yra pasikalbėjimas. Mes, kaip bendruomenė, esame žmonės, kurie daugiausia rūpinamės santykiais su žmonėmis ir santykiais su Dievu“, – susitikimo prasmę ir reikšmę minėjo arkivyskupas K.Kėvalas.

Sinodas, pasak Šventojo Tėvo, tai – keliavimas drauge, kalbantis ir įsiklausant vieniems į kitus. Net ir pirminė žodžio sinodas reikšmė yra „eiti kartu“. Popiežius Pranciškus kviečia dvejus metus drauge keliauti ir apmąstyti, kas yra Bažnyčia pasaulyje ir kiekvienam asmeniškai.

Kad pokalbis būtų vaisingesnis, arkivyskupas susidomėjusiems kvietimu prieš susitikimą pasiūlė apmąstyti temas, kuriomis norėtų išgirsti žurnalistų pasisakymus:

– Kai sakau „Bažnyčia“, ką jai priskiriu? Kokią matau, patiriu Bažnyčią? Koks mano santykis su ja?

– Kas Bažnyčioje įgalina ar trukdo kalbėti drąsiai, atvirai ir atsakingai? Kas padeda ar neleidžia įsiklausyti į kitą?

– Ko pasigendu, kas turėtų keistis Bažnyčioje, kad galėčiau dalyvauti jos gyvenime visavertiškiau?

Eitvydo Kinaičio nuotr.

Į susitikimą Kauno arkivyskupijoje, kurijoje atėjusiems Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus, Lietuvos žurnalistų draugijos, portalų 15min, lrt.lt, „Kas vyksta Kaune“, dienraščio „Kauno diena“ žurnalistams atsivėrė ne tik susitikimui skirtos salės durys. Kolegos turėjo galimybę pamatyti ir kurijoje esančią koplyčią, iškilmingiems pietums skirtą salę.

Vis dėlto didžiausią ir tuo pat maloniausią įspūdį paliko arkivyskupo K. Kėvalo atvirumas, gebėjimas paprastai ir įtikinamai paaiškinti, kaip svarbu Bažnyčiai pamatyti save iš išorės.

„Atrodo atėjo laikas pasikalbėti, kaip mums sekasi ir kaip mes matome tą Bažnyčią, jei esame viduje, o jei ne – tai kaip mes atrodome iš šono – kaip veikėja, kaip dalyvė“, –  norą girdėti aiškino arkivyskupas K. Kėvalas.

Eitvydo Kinaičio nuotr.

Kolegų žurnalistų pasidalytos asmeninės gyvenimiškos patirtys, tikėtina, nebuvo arkivyskupui malonios. Prisiminimai apie vaikystės patirtis, kai dėl netinkamo kunigo elgesio radosi siena tarp žmogaus ir bažnyčios.

Žmogiškąją patirtį apie atsivėrimą per išpažintį ir kunigo reakciją, prasilenkusią su logika, su šiandienos gyvenimo realybe, lėmusią atitolimą nuo Bažnyčios. Kiek tada turi būti atviras per išpažinti, kad nesijaustum blogai?  

Šalia gyvenimiškų žurnalistų patirčių santykyje su bažnyčia, arkivyskupas išklausė ir profesinius kolegų patyrimus. Pats mielai sutinkantis kalbėtis su žiniasklaida, K. Kėvalas neslėpė susirūpinimo kunigų nenoru bendrauti su žurnalistais.

Regis, nėra taip, kad visi Lietuvos kunigai vengia bendrauti, pasisakyti viešai, tačiau tokių bendraujančių ratas yra gana siauras.  Kone visi į susitikimą atėję žurnalistai pasisakė turėję patirčių, kuomet kai kurių Bažnyčių atstovai atsisakė bendrauti.

Eitvydo Kinaičio nuotr.

Ir tai nebuvo kalba, kad vienos ar kitos bažnyčios kunigo komentaro buvo prašoma kokia nors skandalinga tema. Atsisakyta kalbėtis net prieš didžiąsias krikščioniškas šventes, apie jų prasmę ir reikšmę kiekvienam – ir tam, kuris apie tai nori rašyti, kalbėti, ir tam, kuris skaitys, ar klausys. Atsisakymų kalbėti būta ir kultūriniame, istoriniame kontekste.

Buvo išsakyti ir gerieji bendravimo pavyzdžiai, kai kunigai sutinka kalbėti  ir nepatogiomis temomis, ir nebijo pasisakyti klydę.

Noras daugiau, įdomiau ir plačiau kalbėtis, ką žurnalistas galėtų prasmingai pateikti gerokai platesnei auditorijai, kas galėtų būti Bažnyčios žingsniu dar arčiau kitokios, ne į Šv. Mišias susirenkančios, auditorijos.

Tad dar kartą – kas tas sinodiškumas? „Tai labai įprastas būdas kalbėti bažnyčioje kartu, bandant prieiti tam tikrų sprendimu“, – paprastai išaiškino K. Kėvalas.

Susitikimo pabaigoje užsiminta ir apie tai, kad gal prasminga būtų susitikti dar kartą ir į susitikimą pakviesti visus Kauno arkivyskupijos kunigus. Pasikalbėti, panašu, yra apie ką – pasikalbėti apie bendravimą.

"Man šie metai yra didelių pasikeitimų metai – persikėlimas iš Žemaitijos į Kauną, vyskupijos pasikeitimas yra didžiulis pokytis. Kad ir kaip būtų – šiek tiek netikėta, nors ir galėjau nujausti, kad galiu būti tarp kandidatų, – atvirai prisipažino Kauno arkivyskupijos ganytojas, negalintis pamiršti ir Žemaitijos. – Iš tiesų pamilau šį kraštą, daug įvairiausių projektų buvo pradėta. Reikėjo pirmiausia persiorientuoti ir save grąžinti tiek fiziškai, tiek emociškai į Kauną."

K.Kėvalas neslepia – tai jam kartu ir didelis džiaugsmas, nes Kaunas – jo gimtasis miestas, Kauno vyskupija pažįstama, čia tarnaujantys kunigai žinomi.

"Šie metai visiems mums buvo nelengvi dėl pandemijos – lydėjo ir nerimas, ir įtampa, ir tos žinios apie viruso plitimą mūsų krašte ir visame pasaulyje šituos metus nuspalvino ypatinga nuotaika, bet kartu išlaikėme ir viltį, kad gyvenimas eina į priekį, kad reikia išmokti gyventi su ta situacija, kuri mus ištiko", – apibendrina arkivyskupas. Anot jo, tai mūsų kartos išbandymas. "Šie metai, galėčiau sakyti, sumišę, ir patirčių, kurios lydėjo šiemet, neįmanoma užmiršti", – priduria K.Kėvalas.

Beprecedenčiai įvykiai

Vienas didžiausių iššūkių Bažnyčiai šiemet neabejotinai buvo atšauktos viešos pamaldos su žmonėmis. Šv.Velykas ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių katalikai šventė dalyvaudami iškilmingose šv.Mišiose nuotoliniu būdu – per televiziją, radiją ar internetu. Užklupus antrajai koronaviruso bangai, toks pat likimas ištiko ir šv.Kalėdas – bažnyčių durys atviros tikintiesiems tik privačiai maldai, šv.Mišios su žmonėmis nebuvo aukojamos.

Šiais metais planavome viską atsargiai, nes niekas nežino, kaip bus su pandemija. 

"Esu klausęs kunigų, kuriems jau daugiau kaip 90 metų, ir jie sakė nieko panašaus per visą savo gyvenimą nepatyrę – kad kunigas melstųsi tuščioje bažnyčioje per didžiausias katalikams iškilmes Velykas arba dabar, per Kalėdas. Absoliučiai beprecedenčiai įvykiai, net jeigu peržvelgtume kelių šimtų metų Bažnyčios istoriją. Yra buvęs viduramžiais precedentas, kai ištiko maras, ir popiežius buvo įvedęs dalinį karantiną, kad apsaugotų žmones, bet tokios patirties, kaip šiemet, niekas nėra turėjęs", – pripažįsta Kauno arkivyskupijos ganytojas.

"Mums, vyskupams, priimti tokį sprendimą, kad uždaromos bažnyčios šventėms, tiesiog yra prieš mūsų prigimtį: turėjome elgtis prieš tai, ką paprastai skelbiame ir kur mūsų širdis linksta. Juk nuolat kviečiame, kad žmonės ateitų, kad rinktųsi, kad būtų bendrystė ir kiekvienas iš mūsų pajustume džiaugsmą būti kartu. Ir štai turime sakyti, kad neateikite, nesibūriuokite, nebūkite kartu. Tikrai skausmingas sprendimas, nors jaučiame, kad situacija labai ypatinga ir turime reaguoti bei bendradarbiauti su valstybės institucijomis ir visa bendruomene, kad stabdytume viruso plitimą", – sako dvasininkas ir čia pat suskumba pasidžiaugti, kad ir tokioje situacijoje galima įžvelgti pozityvių dalykų. "Transliuoti šv.Mišias internetu, kreiptis į žmones tuo virtualiuoju būdu iš pradžių buvo nelengva, nes reikėjo kalbėti tuščioje bažnyčioje žiūrint į kamerą ir įsivaizduojant žmones, kad jie tavęs klauso – mes įpratę kalbėti matydami žmones. Bet tai atvėrė mums naujų galimybių, kurių anksčiau nevertinome", – sako K.Kėvalas.

Pasak jo, per šiuos metus ir dvasininkai jau įprato rengti konferencijas per nuotolį, dirbti ir spręsti įvairius klausimus per nuotolį. "Netgi giedoti ar maldos susitikimą per nuotolį galima surengti. Katechezės užsiėmimai vaikams, jaunimui, suaugusiesiems, sužadėtiniams – viskas vyksta šiuo metu virtualiai. Niekada nėra to buvę Bažnyčios gyvenime. Ši patirtis, manau, duos vaisių ateityje. Žinoma, malda per nuotolį nėra tokia pat, kaip susirinkus bažnyčioje gyvai – tai žmonės labai pajuto ir su skausmu bei liūdesiu priėmė mūsų žinią, kad negalime susirinkti", – pripažįsta arkivyskupas.

Nepaisant pandemijos, 2020-ieji Lietuvos katalikų bažnyčioje gausūs išskirtinėmis sukaktimis. Tai ir kardinolo Vincento Sladkevičiaus, ir popiežiaus šventojo Jono Pauliaus II 100-osios gimimo metinės. "O kur dar Lietuvos nepriklausomybės 30-metis ir daugybė visuotinei Bažnyčiai svarbių datų", – priduria K.Kėvalas ir apgailestauja, kad nebuvo galima jų švęsti rengiant dideles šventes dėl pandemijos apribojimų.

Atsinaujinti ne tik iš vidaus

K.Kėvalui tapus naujuoju Kauno arkivyskupu, šie metai atnešė ir kitų naujovių: iki tol arkivyskupijos administratoriumi buvęs vyskupas Algirdas Jurevičius paskirtas Žemaitijos ganytoju, K.Kėvalo generalvikaru paskirtas Kauno šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos administratorius kunigas Evaldas Vitulskis, akademinė jaunimo sielovada turi du jaunus misionierius iš Slovakijos.

"Natūraliai naujam vyskupui atvykus yra renkama nauja kunigų taryba, kurią galėtume palyginti su ministrų kabinetu valstybės lygiu, taip pat atnaujinta Ekonominė taryba, tribunolo veikla – arkivyskupijos struktūros atsinaujino, toliau dirbame su pastoraciniais centrais, atnaujiname veikimo programas ir kryptis, planuojame "Palaiminimų šeštadienių" renginius, kurie išbandyti ir prigijo Žemaitijoje", – žvilgsnį ir į ateities darbus meta Kauno arkivykupijos ganytojas.

"Šiais metais planavome viską atsargiai, nes niekas nežino, kaip bus su pandemija. Bandome atsinaujinti iš vidaus", – priduria pašnekovas.

Gyvenimas duoda mums išbandymų, kad taptume stipresni ir pajėgesni kitiems dovanoti džiaugsmą, ramybę ir viltį.

Tiesa, atsinaujinimas vyksta ir Kauno miesto veidą puošiančiose bažnyčiose: sutvarkytas Švč.Sakramento bažnyčios pietinis frontonas, renovuojamas Šv.arkangelo Mykolo (įgulos) bažnyčios, dar kauniečių vadinamos Soboru, fasadas, baigiamas perdengti Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) stogas, kurį buvo nuniokojusi audra, sutvarkytas Kauno jėzuitų vienuolyno komplekso namas ir Šv.Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios fasadas, atgyja Šv.Jurgio kankinio bažnyčia ir pranciškonų vienuolyno kompleksas. "Šie darbai dabar yra patys rimčiausi. Žvelgiant į visą arkivyskupiją, dar reikėtų paminėti Vilkijos, Veliuonos, Panevėžiuko, Siesikų bažnyčių tvarkymo darbus. Labai džiaugiamės Kauno arkikatedros remonto darbų eiga – dabar tvarkoma Švč.Sakramento koplyčia ir keli šoniniai altoriai. Tie darbai vyksta gana lėtai, nes reikia atlikti tyrimus, darbas labai kruopštus ir vadinamojo euroremonto nepadarysi", – šypteli dvasininkas.

Pasak jo, dabar didžiausias rūpestis – kaip būtų galima tęsti Švč.Sakramento bažnyčios remontą. "Kitas etapas – stogo tvarkyba. Kalbamės su architektais, ieškome fondų ir galimybių. Tikiuosi, kad netrukus jau turėsime sprendimą. Tai labai unikali bažnyčia, jos istorija – neįtikimai turtinga, pagaliau – ji stovi miesto centre ir turime labai didelį troškimą ją sutvarkyti, kad tarnautų ir tikintiesiems, ir miesto reikmėms", – sako arkivyskupas.

"Šios Kalėdos mums buvo tikras išbandymas, nes naujai išgyvenome evangelijos pasakojimą, kaip Šventoji Šeima dėl grėsmės turėjo bėgti į Egiptą – nebuvo ramybės ar džiaugsmo laikas, bet nuolatinis išbandymas. Labai norisi palinkėti – nepasiduokime nerimui, nevilčiai ir liūdesiui. Gyvenimas duoda mums išbandymų, kad taptume stipresni ir pajėgesni kitiems dovanoti džiaugsmą, ramybę ir viltį. Tikiuosi, kad 2021-ieji tokie ir bus, nes praėję metai mus užgrūdino tuo susitelkimu, pastangomis neprarasti vilties, sustiprino ir parengė būti labiau sutelktiems ir vilties pilniems, tad tikiu, kad kitais metais turėsime daugiau atjautos, daugiau pagarbos ir vilties kasdienybėje – to ir linkiu", – pokalbį užbaigia Kauno arkivyskupas K.Kėvalas.

Telšių miesto Garbės piliečio vardas K.Kėvalui suteiktas už einant Telšių vyskupo pareigas įgyvendintus reikšmingus, išliekamąją vertę turinčius, įsimintinus darbus Žemaitijai, už nuopelnus ir pasiekimus įvairiose veiklose, stiprinančiose jos tapatybę, istorinę atmintį, kalbą, Žemaitijos kaip istorinės Europos žemės gyvybingumą šiuolaikiniame pasaulyje. Telšių vyskupo pareigas K.Kėvalas ėjo nuo 2017 m. iki paskyrimo Kauno arkivyskupu metropolitu šiemet.

Arkivyskupas pasveikino svečius, atvykusius į istorinę Žemaitijos sostinę – Kauną. Padėkojo, kad žemaičiai jo dar nepamiršo, ir sakė, jog pats vis dar prisimena Telšių krašto bendruomenę, kuri jį šiltai priėmė, apgaubė meile ir jam buvo miela drauge dirbti, nes galėjo jaustis kaip namuose. Ir nors nesijaučia nusipelnęs, bet jaučiasi labai pagerbtas gavęs šį vardą su dideliu avansu, todėl tikisi bendradarbiavimo ir ateityje. Taip pat pasidžiaugė ir padėkojo už žemaičių pastangas puoselėti savo kraštą.

Meras Kęstutis Gusarovas, įteikdamas Telšių miesto Garbės piliečio vardo liudijimą arkivyskupui, kvietė nepamiršti Žemaičių krašto ir jų sostinės – Telšių miesto: "Būdami jūsų vedamos Kauno metropolijos dalimi, – sakė meras – džiaugiamės jūsų įnašu į mūsų krašto dvasinį gyvenimą ir tikimės, kad bendrystė su Kaunu tęsis ir ateityje dar labiau plėsis."

– Kaunas – jūsų gimtasis ir gerai pažįstamas miestas, Kauno arkivyskupija – tikriausiai taip pat, nes čia penkerius metus buvote vyskupas augziliaras. Kas džiugina, o kas galbūt neramina grįžtant iš Žemaitijos į Kauną jau arkivyskupo metropolito pareigose?

– Pirmiausia džiugina, kad Kaunas yra bendruomeniškas miestas, daug iniciatyvų Bažnyčioje ir mieste. Kauno arkivyskupija Lietuvai yra pavyzdys. Neseniai vyko sinodas, kuriame aptartos pagrindinės gairės, kaip arkivyskupijos pastoracija turėtų judėti, parengtas strateginių gairių žemėlapis iki 2025-ųjų, suformuotos pagrindinės bažnytinės struktūros, kurios sėkmingai dirba jau ne vienus metus.

Kauno privalumas – tai yra Lietuvos vidurys, čia susikerta ir informaciniai, ir kultūriniai, ir bažnytiniai keliai. Kauno arkivyskupija – metropolijos centras. Kauno metropolijai dar priskirtos Telšių ir Vilkaviškio vyskupijos, o nuo 1997 m. – ir Šiaulių vyskupija. Kaunas tikrai yra lietuviškumo bastionas – miestas, turintis labai aiškų identitetą, patriotizmo ir laisvės dvasią. Man Kaunas yra labai artimas, žavus, ir man smagu čia būti.

Naujasis arkivyskupas K.Kėvalas neabejoja – Kauno arkivyskupija Lietuvai yra pavyzdys.

Kas neramina? Kaune esu daugiau ar mažiau savas, o pasak Evangelijos "savam krašte pranašu nebūsi". Guodžiuosi tuo, kad čia, Žemaitijoje, tapau žemaičiu ir jau gal bus lengviau būti pranašu, nes grįžtu į Kauną kaip žemaitis (juokiasi). Šiek tiek sudėtinga, kad Kauno arkivyskupijoje kunigų yra mažiau, palyginti su Žemaitijos parapijomis, tad pagrindinių bendradarbių – kunigų – Kaune vyskupas turi mažiau. Tai turi įtakos kurijos darbui, kai reikia surinkti atsakingus pareigūnus: generalvikarą ar kitus. Atšaukti iš parapijos kunigą ir skirti tik instituciniam darbui yra skausminga. Tad Kaune tai daug didesnis iššūkis negu Žemaitijoje.

Vilties kultūros įtvirtinimą matau kaip misiją, nes jeigu žmogus pasiduoda nevilčiai, tai tampa įpročiu, jis išmoksta būti bejėgiu.

– Ką jums davė vyskupystė Žemaitijoje? Kokių patirčių pasisėmėte?

– Nepaprastai sužavėjo žemaičių meilė savo kraštui, savo regionui. Tas patriotiškumo, savo kultūros, papročių, istorijos pabrėžimas labai žavingas. Jie didžiuojasi savo žemaitiška kilme, natūraliai tada žmonės ir istorija labiau domisi, ir daugiau pažįsta savo aplinką. Jų bendruomeniškumas labai uždega, ir tai labai greitai pajutau, nes žemaičiai nori tuo pasidalyti su kiekvienu, atvykusiu iš Lietuvos, ir pabrėžti savo krašto unikalumą. Tai mane labai žavėjo. Žemaitijoje bendruomeniškumo patirtys daug gilesnės – mažiau žmonių, todėl ir gyvenimas glaudesnis, kompaktiškesnis. Atvažiavęs į kurią nors bendruomenę jausdavau, kad visi vieni kitus pažįsta, paprastai ir bažnyčios, ir civilinė bendruomenė yra artimai susijusios: bendruomenės ir parapijos namai dažnai yra vienas pastatas, nėra atskirties, kad čia civilinė, o čia religinė gyvenimo dalis. Tas bendruomeniškumas jaučiamas ir nuotaikoje – šventės kartu švenčiamos, kitaip atrodo ir kasdienis gyvenimas. Tai man buvo atradimas. Miestas atsižvelgia, ką Bažnyčia daro, į jos šventes, derina pagal tai savo renginius, ir atvirkščiai, Bažnyčia derinasi prie miesto švenčių ir renginių. Pavyzdžiui, Telšiuose šv.Antano atlaidai sutampa su miesto dienomis, kur ta pati scena statoma ir šv.Mišioms, ir koncertams, kelias dienas vyksta įvairūs renginiai, tos pačios – bažnyčios ir civilinės – naudojamos įvairiems susitikimams, plenerams, kitiems renginiams. Tai išties man daro įspūdį. Jei Telšiuose eisi gatve, tave bet koks žmogus gali pakalbinti, nusišypsoti. Mažesnės bendruomenės yra privalumas.

Tikėjimo prasme Žemaitijos Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija yra unikalus bruožus. Tai malda, kuriai žmonės susėda 2–3 valandoms melstis ir giedoti įvairiomis progomis: ar tai artimojo laidotuvės, ar gavėnia, ar patys Žemaičių Kalvarijos atlaidai, kurie vyksta liepos pradžioje. Tie dalykai man labai simpatizavo. Pavyzdžiui, atvyksta visa giminė į atlaidus Žemaičių Kalvarijoje, ir jie visi vienu būriu išeina į tuos kalnus. Dar pasiskirsto koplytėles, kur kas pasakys trumpą žodelį – pamokymą pagal koplyčios temą. Įdomu, kad įtraukiami ne tik suaugusieji, bet ir vaikai – 12–14 metų vaikų jau paprašoma pakalbėti pagal tos koplytėlės mintį. Tokių dalykų nesu matęs niekur kitur Lietuvoje, tik Žemaitijoje. Labai graži tradicija, kai į Sutvirtinimo sakramentą atvyksta daugiau šeimos narių ir giminaičių. Visi nori būti kartu, nusifotografuoti, ir tas šeimos palaikymas yra labai gražus bruožas.

– Ką nors gal parsivežate į Kauną kaip gerąją praktiką?

– Labai norėtųsi atvežti Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimą, su šia maldos praktika supažindinti žmones, tad galėtų laikas nuo laiko ar Šiluvoje, ar Kauno katedroje nuskambėti. Turiu tokį troškimą atvežti Žemaitiją į istorines žemaičių žemes: Motiejus Valančius vyko į Kauną kaip į Žemaitijos pakraštį, Varniai buvo dvasinis centras anuomet. Trejus metus kaip vyskupas tarnavęs žemaičiams dabar visai kitaip vertinu tą faktą, kad M.Valančius yra mūsų Kauno katedroje. Klausimas, ar tikrai mes esame tinkamai įvertinę M.Valančiaus asmenybės reikšmę Lietuvos laisvės istorijoje? Galbūt galėtume daugiau nuveikti stiprinant patriotiškumą, labiau gerbti savo šaknis.

Norėtųsi perduoti ir tą gyvą žemaičių bendruomeniškumo patirtį, kurią pats patyriau bendraudamas ir su vietos valdžia, ir su žmonėmis, ir su parapijų pastoracinėmis tarybomis. Nereiškia, kad Kauno arkivyskupijoje bendruomeniškumo nėra, bet bendruomeniškumo stiprinimą matau ir kaip arkivyskupo veiklos kryptį.

– Kokių darbų pirmiausia imsitės grįžęs į Kauną?

– Pirmiausia reikės iš naujo atrasti Kauną – susipažinti su esama padėtimi. Laukia pokalbiai su kunigais, su pastoracinių centrų darbuotojais. Ir, aišku, veiklų planavimas naujiems pastoraciniams metams, kurie paprastai prasideda nuo rugsėjo. Turiu susipažinti su jau pradėtais darbais, kuriuos reikia tęsti, ir, aišku, kreipto naujai sielovadą pagal Bažnyčios nustatytus prioritetus. Šiuo metu popiežius Prančiškus ragina ypatingą dėmesį skirti jaunimo sielovadai. Tada – šeimų sielovada, pagalba šeimoms. Ir, žinoma, kalbėjimas sekuliariai kultūrai suprantama kalba, kad būtų perteiktas Dievo žodis, tikėjimas. Tai trys svarbiausios kryptis, kur turime darbuotis. Ypač svarbu šiems darbams panaudoti naujausius komunikacijos būdus, socialinius tinklus ir pan. Pandemija ir karantinas parodė, kad šios priemonės yra nepaprastai galingos ir efektyvios, ir jeigu jomis nesinaudosime, nuskriausime save bei kitus.

Tikiuosi ir Kauno arkivyskupijoje tęsti Žemaitijoje pradėtą Palaiminimų savaitgalių tradiciją, kuri labai pasiteisino ir prigijo. Norėtųsi tęsti jau išbandytą "Užtvirtink" – tai Sutvirtinimo sakramentą priimantiems jaunuoliams skirta šventė.

Žinoma, visiems mums yra iššūkis regionų mažėjimas – žmonės keliasi gyventi į didžiuosius miestus arba išvažiuoja į užsienį, ir tos vietos, kurios labai patrauklios, turinčios turtingą istoriją, traukiasi. Tai aktualu ir Kauno arkivyskupijai. Nežinau, kaip ateityje atrodys mažesnės bendruomenės, ypač kaimuose. Bažnyčiai tai yra didelis iššūkis ir vienas iš galvosūkių, kaip užtikrinti sielovadą tokiose vietose.

– Reikės suformuoti komandą, kol kas dirbsite be vyskupo augziliaro. Ar pagalbininkas jums numatytas?

– Kauno arkivyskupija visada turėjo augziliarą, aišku, prašysime, kad nuncijus jo ieškotų, o popiežius skirtų. Tie procesai vyksta lėtai, kartais užtrunka ir ne vienus metus, bet, aišku, kad bendradarbis tikrai reikalingas. Reikės stiprinti parapijų pastoracinių tarybų veiklą. Tai jau pradėta, bet reikia dar pasistengti, kad tos pastoracinės tarybos būtų aktyvesnės, prisiimtų atsakomybę ir taptų bendruomeniško veikimo dalimi.

– Vienas iš svarbių veiklos krypčių – Kauno kunigų seminarija. Kokie didžiausi iššūkiai čia laukia? Pašaukimų vis mažėja, bet ar gali jų būti daugiau?

– Labai svarbu stiprinti jaunimo sielovadą. Jau turėjome pirmąjį posėdį su Kauno arkivyskupijos jaunimo centru. Reikia stiprinti tikybos dėstymo kokybę mokyklose. Daug vaikų lanko tikybos pamokas, turime didelę auditoriją, bet pamokų ir bendravimo su vaikais kokybė tikrai galėtų būti geresnė. Žinoma, ruošiant vaikus ir jaunimą priimti Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą, taip pat reikia kokybės, kad tai ne tik būtų pamokėlės žinioms perteikti, bet ir tikėjimo patirtis per bendrystę, per pabuvimą, per valgymą kartu, per pasidalijimą. Krikščionybė nėra tik išmoktos pamokos ar tiesos. Krikščionybė yra bendruomenė, buvimas kartu, patirtis – tai yra daug daugiau nei tik sausos žinios, tik informacijos perdavimas. Tai pagrindinės kryptys, kaip galima padidinti pašaukimų į kunigystę. Aišku, dabar žengiamas žingsnis kunigų seminarijų reformos link – reaguojame į naujausią kunigų ugdymo dokumentą, kurį visai neseniai išleido Kunigų kongregacija, išnaudojant mūsų kunigų seminarijų bazes. Ugdymo procesas dalijamas į tris etapus, kurie yra atskiri netgi fiziškai: yra parengiamasis kursas vienoje vietoje, filosofinės studijos – kitoje, teologinės – trečioje. Galutinių sprendimų dar nėra, bet dirbame ta kryptimi, kurią pasiūlė Vatikanas.

– Domina ir žemiškieji Bažnyčios reikalai. Kaune bene labiausiai akis bado Švč.Sakramento bažnyčia Vilniaus gatvėje, remonto reikia ir kitose arkivyskupijos bažnyčiose. Šilainiuose planuojama statyti naują Šv.Jono Pauliaus II bažnyčią. Kaip šituos reikalus spręsite?

– Yra sudėliotos prioritetinės sritys, kur šiuo metu reikėtų mesti pajėgas. Pirmoji, žinoma, yra Kauno katedra, kurios tvarkybos darbai pradėti ir turi tęstis. Tada – Šiluva, kur taip pat darbai prasidėję, tvarkomas šventovės stogas ir vidus. Aišku, reikės dėti visas įmanomas pastangas ir kažkaip sutelkti lėšas Švč.Sakramento bažnyčiai viduryje miesto tvarkyti. Viskas dabar priklauso nuo finansavimo. Bažnyčia yra veikianti, joje jau daugiau kaip dešimt metų vyksta Švč.Sakramento adoracija, labai patogi vieta. Pagaliau tai yra studentų bažnyčia – tradicija dar iš tarpukario. Galbūt ta tradicija galėtų būti atnaujinta, bet pirmiausia turime atnaujinti bažnyčios fizinę būklę. Fasado tvarkymo darbai yra pradėti, bet ten ir viduje laukia didelis darbas.

Pati bažnyčių tvarkyba susijusi ne tik su arkivyskupijos kurijos pastangomis, bet ir su tų vietos bendruomenių pastangomis. Žemaitijoje gana gražiai sekasi bendradarbiauti tvarkant tuos viešuosius pastatus – ir bendruomenių namus, ir bažnyčias, kurios taip pat yra traukos centrai. Jeigu bažnyčia graži, sutvarkyta, ji traukia žmones į tą regioną, į tą vietą. Jeigu žmonės čia traukia, vadinasi, ir verslai gali plėtotis, miestas plėstis. Visiems yra naudinga, jeigu tvarkomos bažnyčios ir kitos viešos erdvės. Bažnyčios sutvarkymas dažniausiai atspindi, kaip bendruomenei sekasi susikalbėti ir savo kraštą mylėti.

Man Kaunas yra labai artimas, žavus, ir man smagu čia būti.

– Yra daug pavyzdžių iš praeities, kaip bažnyčių ar vienuolynų statybas fundavo turtingi, kilmingi to meto žmonės. Dabar, nors turtingų žmonių netrūksta, žymiai mažiau tokių iniciatyvų. Kodėl?

– Verslo tradicijas Lietuvoje nukirto sovietmetis. Tos fundacijos, kurios keliaudavo iš kartos į kartą, nebuvo tik vienos kartos sukurtas gerbūvis, ir šeima galėdavo paaukoti didesnę sumą Bažnyčiai ar muziejui, ar kietiems tikslams. O dabar turime gana neilgą verslininkų istoriją, ir jie neturi tų vadinamųjų senų pinigų, ateinančių iš kartos į kartą. Jie rūpinasi savo verslo išlaikymu, vaikų ateitimi, dėl to visuomeniniai reikalai sunkiau sekasi nei kitose demokratinėse šalyse. Tai viena iš priežasčių. Kita vertus, Lietuvoje nėra populiari aukojimo tradicija ir nėra to supratimo, kad aukoti bendram gėriui – didelis džiaugsmas. Juk tada geriausiai matyti, kaip tavo pinigai gali būti įdarbinti ir sukelti daug daugiau džiaugsmo nei vien tau asmeniškai. Pagaliau, jeigu verslas pasisekė, negali sėkmę tik sau priskirti, tai yra ir bendruomenės indėlis į tavo verslo sėkmę. Tie, kurie išmokyti mokykloje, pas tave dirba, tie, kurie turi įvairiausių talentų, galėjo juos kitur panaudoti, bet panaudojo tavo įmonėje. Tai sukuria pridėtinę vertę, kuri negali būti tik privati – sukauptas turtas turi socialumo vertę. Dalytis juo reiškia tam tikra prasme grąžinti tai, ką gaunu kaip nepamatuotą turtą: žmonių išsilavinimą, talentus, laiką ir pan. Žmonės, turintys didelius verslus, pastebi, kad ne tik pinigai teikia džiaugsmo. Gausus pinigų turėjimas atneša ir išbandymų, ir neramias naktis. Labai tikiuosi, kad mecenatystės tradicijos Lietuvoje atgims.

– Atsigręžkime į jūsų asmenybę. Peržvelgus biografiją, stebina, kiek daug ir iš pirmo žvilgsnio skirtingų dalykų jumyse dera, kiek talentų turite: studijavote radiotechniką, esate muzikantas ir griežiate akordeonu, apgynėte teologijos disertaciją, bet iš ekonomikos srities. Kuri sritis jums pačiam yra artimiausia?

– Aišku, mane labai domina žmonės, jų santykiai, o labiausiai rūpi, kaip perduoti tikėjimą, kad žmonės turėtų daugiau džiaugsmo. Ir jeigu reikia, tam naudoju ir akordeoną (juokiasi). Dėl to mane labai domina ir visuomenės mokslai, dėl to studijavau ekonomikos dalykus, kad patyrinėčiau tą vadinamąjį mainų fenomeną, nes ekonomika kyla, kai žmonės mainosi sukurtomis gėrybėmis. Mainų fenomenas pasireiškia įvairiais būdais: ir per žmonių bendrystę, ir per sutarimą, pagaliau per susitelkimą dirbti dėl vieno tikslo. Tikėjimas tam nepaprastai padeda ir motyvuoja. Akordeonas ar ekonomikos studijos labiau yra gyvenimo prieskoniai. Pagrindinis tikslas – telkti žmones Dievo pažinimui. Negali perduoti santykio su Dievu patirties, bet gali galbūt žmogų sudominti, pakviesti, kad jis atsivertų tiems klausimams, kurie yra neišvengiami. Tai prasmės, tikslo klausimai. Jeigu tų klausimų nekeli ir nesprendi, anksčiau ar vėliau pradėsi sirgti psichologinėmis ar net psichinėmis ligomis. Nesusitvarkius prasmės pagrindo, gyvenimas darosi labai keistas reiškinys. Skirti dėmesio prasmės ir Dievo klausimui aiškiai yra mano rūpestis, o jei pasiseka – daugiausia džiaugsmo teikiantis dalykas.

– Atrodo, kad veiklų, užimtumo ir rūpesčių bus daug. Ar rasite laiko pomėgiams, laisvalaikiui, bendravimui su mama ir artimaisiais?

– Dažnai po tokių gausių veiklų suprantu, kad jeigu nesustosiu, tai būsiu sustabdytas – ar sveikata sušlubuos, ar dar kas nutiks. Stabtelėjimas yra būtinas, nes žmogus taip jau sukurtas, kad turi turėti tą septintą dieną poilsiui. Mano laisvalaikis – knygų skaitymas, bendravimas su šeima, kelionės ir prasiblaškymas muzikuojant. Aišku, dažnai to nebūna. Norisi, kad gyvenimas būtų tvarkingas, čia darbas, čia poilsis, bet dažniausiai viskas sumišę, ir reikia vis iš naujo mokytis tos gyvenimo tvarkos. Ir man, pasirodo, nėra taip lengva, nors jau esu žmogus ne pačioje jaunystėje, bet kartais jaučiuosi kaip paauglys, tvarkydamas savo laiką.

– Su kokiu šūkiu įžengsite į Kauno katedrą ir imsitės Kauno arkivyskupo pareigų?

– Savo vyskupišku šūkiu esu pasirinkęs "Kristus mano viltis". Manęs nepaleidžia mintis, kad Lietuvoje turėtume labiau kelti vilties kultūrą. Ingreso į Kauno katedrą paveikslėlyje naudosiu Šventojo Rašto mintį iš laiško romiečiams: "Esame išgelbėti viltimi." Viltis yra labai rimtas dalykas, ji mane gelbsti santykiuose, darbe, kitose veiklose, pagaliau kreipia mane į Amžinąjį gyvenimą. Vilties kultūros įtvirtinimą matau kaip misiją, nes jeigu žmogus pasiduoda nevilčiai, tai tampa įpročiu, jis išmoksta būti bejėgiu. Viltis turi būti lavinama, treniruojama. Kai žmogus treniruoja savo kūną, daro mankštą, jis tampa stipresniu. Čia panašiai, tik dvasine prasme. Turime treniruoti savyje viltį ir vieni kitiems ją dovanoti. Aš nekalbu apie dirbtinę viltį, kuri neturi pagrindo. Mes turime labai galingą pagrindą: Viešpaties prisikėlimas mums sako, kad yra daug didesnė tikrovė, nei mano matoma čia ašarų pakalnė. Virš manęs yra didžiulė perspektyva, kuri gali prasidėti jau čia, dabartiniame gyvenime. Jeigu nepriimu šio man duoto pasiūlymo, tai sugriaunu ir savo dabartinį laiką, ir prarandu savo Amžinąjį laiką. Kaip nepasiduoti nevilčiai? Ir man pačiam tai labai svarbu, ir noriu tai perduoti kitiems.

Įžengs į katedrą

Kauno arkivyskupo metropolito K.Kėvalo ingreso iškilmės vyks Šventųjų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje birželio 24 d. 11 val., švenčiant Kauno arkivyskupijos dangiškojo globėjo Šv.Jono Krikštytojo Gimimą. Šv.Mišias transliuos LRT televizija.

2020 m. vasario 19 d. popiežius Pranciškus paskyrė Kauno arkivyskupu metropolitu, ingreso iškilmės planuotos balandžio 13 d., tačiau dėl koronaviruso pandemijos paskelbus karantiną buvo atidėtos.

Ingresas – (Lot. ingressus – įėjimas) iškilmingas vyskupo pareigų užėmimas vyskupystėje.