Ilgametė tradicija

Tradiciją Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios šventėms bendruomenę suburti bendrai veiklai Kauno dailės gimnazija puoselėja daug metų. Šiemet dienos šviesą išvydo net keli kūriniai. Lipdami laiptais į Žaliakalnyje, Daugirdo gatvėje, esančio pastato antrą aukštą gimnazijos svečiai gali dirstelėti į senus daiktus, kurie atgimė moksleivių piešinių parodoje „Daiktai šneka“. Kažkas namuose radęs senelės medalioną jį perkėlė ant balto lapo. Kažkas spalvotais pieštukais papasakojo seno fotoaparato istoriją.

Likus kelioms savaitėms iki Vasario 16-osios, gimnazistai jėgas sutelkė dar vienam darbui – kūrė įspūdingą tautiniais motyvais puoštą kilimą. Viskas prasidėjo nuo storos paltinės medžiagos, vilnos ir minties mokinius artimiau supažindinti su vėlimo technika. Pirmiausiai medžiagos gabalas keliavo į patyrusių vienuoliktokų rankas, vėliau – į jaunesnių moksleivių. Paskutiniai prisilietimai prie kilimo teko jauniausiems gimnazijos moksleiviams.

„Kilimą nusprendėme puošti tautiniais motyvais. Rinkomės įvairių spalvų vilną, bet viską sujungė geltona, žalia ir raudona“, – Kauno dailės gimnazijos mokytoja Dovilė Rukšėnienė skaičiavo, kad buvo sunaudota apie 1 kg vilnos, kuri virto paukšteliais, kanklėmis, širdelėmis, gėlėmis ar jautriais, Lietuvai skirtais, žodžiais.

Komanda: D. Rukšėnienė dėkojo kiekvienam prisidėjusiam prie vėlimo proceso. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Įtraukė visus norinčius

Vėlimas, anot dailės mokytojos, yra technologija leidžianti pasigaminti ne tik visiems žinomus veltinių batų, bet ir žaislų, paveikslų, krepšių ar net papuošalų. Yra kelios vėlimo technikos: nuno vėlimas ant audinio, šlapias vėlimas ir  sausas-adatos vėlimas.

Pastarasis būdas buvo pritaikytas kilimui kurti. D. Rukšėnienė džiaugėsi, kad kūrybos procesas įtraukė ne tik mokinius ir mokytojus. Savo pėdsaką kilime galėjo palikti ir į Kauno dailės gimnaziją sugužėję atvirų durų lankytojai. Vėlimo technika, anot dailės mokytojos, kurios rankos kuria tikrus stebuklus, nesudėtinga. Tik reikia būti atsargiems su adatomis, kurios primena nedidelius žvejų kabliukus.

„Tikslaus skaičiaus nepasakysiu, manau, kad prie kilimo prisidėjo daugiau nei 100 porų rankų. Procesas įtraukė visus – ir tuos, kurie jau yra bandę velti, ir tuos, kuriems tai visiškai nauja patirtis“, – galutinį rezultatą – 7 m ilgio ir 1 m pločio kilimą kartu su gimnazijos moksleiviais rodė D. Rukšėnienė.

Dovanos lėlininkams

Prasidėjus karui Ukrainoje, Kauno dailės gimnazijos bendruomenė labai atsakingai pažiūrėjo į situaciją ir surengė net du aukcionus. Antrojo, vos prieš kelias savaites surengto, aukciono metu buvo surinkta 4 tūkst. eurų. Visi pinigai buvo skirti naujiems radarams įsigyti.

„Pagalvojau, kad būtų buvę šaunu kilimą sukarpyti gabaliukais, parduoti juos, o surinktus pinigus skirti Ukrainos kovotojams“, – kalbėjo dailės mokytoja.

Visgi kilimas žirklių išvengė. Kelias dienas eksponuotas viename didžiųjų prekybos centrų, šios savaitės viduryje meno kūrinys iškeliavo į Kauno valstybinį lėlių teatrą, kur papuoš vieną iš sienų.

„Nusprendėme kilimą padovanoti. Bus smagu ir teatro lankytojams, ir patiems mokiniams, kai atėję pažiūrėti spektaklio matys savo rankų darbą“, – D. Rukšėnienė neabejojo, kad Kauno dailės gimnazijos bendruomenė sukurs dar ne vieną kilniam tikslui skirtą meno kūrinį.

Projektas „Mėlyna–geltona. Vilties juosta“, kurio kuratorės yra lenkų menininkės Ewa Pohlke, Agnieszka Chrzanowska-Małys, Anna Zawisza-Kubicka, – pernai  fondo „Borussia“ įgyvendinto projekto „Balta–Raudona–Balta: viltis“, kuriuo Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos menininkai, pasitelkdami meno kalbą, išreiškė savo palaikymą taikiai už demokratiją ir laisvę kovojusiems baltarusiams, tęsinys.

Darbus jungia idėja ukrainiečiams palinkėti kažko gero, kas keltų jų dvasią, parodytų, kad jie mums yra svarbūs, kad išgyvename dėl jų tragedijos.

Išreikšdami palaikymą kovos dvasios nestokojantiems ukrainiečiams, kurie tapo meilės tėvynei, drąsos, nepalaužiamumo pavyzdžiu daugeliui, ypač jaunosios kartos atstovams, Kauno dailės gimnazijos mokiniai kartu su mokytojais prisijungė prie šio projekto. Ant mėlynos ir geltonos spalvų medžiagos, kurią specialiai projektui dovanojo įmonė „Klasikinė tekstilė“, skirtingomis dailės technikomis kauniečiai atliko viltį ir pozityvumą reflektuojančius nedidelio formato kūrinius.

„Darbus jungia idėja ukrainiečiams palinkėti kažko gero, kas keltų jų dvasią, parodytų, kad jie mums yra svarbūs, kad išgyvename dėl jų tragedijos", – sako Kauno dailės gimnazijos mokytoja grafikė Jolanta Galdikaitė. Pedagogė džiaugiasi, kad darbus projektui kūrė ir patys mažiausi – antrokai, trečiokai, ketvirtokai, kurie piešė spalvotomis kreidelėmis. „Kiek vyresni – penktokai, šeštokai – kūrė koliažus, o vyriausieji – aštuntokai, vienuoliktokai, dvyliktokai, apmąstydami karo temą, sukūrė lino atspaudų. Kiekvienas į savo darbą įdėjo dalelę savęs, prisidėdamas prie šios palaikymo juostos, kurią Lietuvos ir Lenkijos menininkai skiria Ukrainai“, – akcentavo menininkė.

Idėja: skirtingų kartų atstovų skirtinga technika atliktus darbus jungia ta pati – Ukrainos kovos už laisvę tema / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kauno dailės gimnazijos moksleivių ir mokytojų, prie jų prisijungusių kūrėjų: tekstilininkės Birutės Sarapienės, tapytojo Gintauto Vaičio, menininkės Ewos Pohlke'ės, grafikės Jolantos Galdikaitės, taip pat Kauno kolegijos Menų akademijos dėstytojų Sigitos Grabliauskaitės, Neringos Šiupinskienės ir studentų, Kauno kultūros centro dailės studijos „Vaivorykštė“ ir tekstilės studijos „Gijų sodai“ darbai eksponuoti Kauno kino centre „Romuva“, Kauno kultūros centre veikiančio karo pabėgėlių iš Ukrainos registracijos ir prieglobsčio centro erdvėje, viešbutyje „Centre Hotel Nuova“.

Iki gegužės 27 d. darbai eksponuojami Kauno „Akropolyje“. „Norisi, kad projekto „Mėlyna–geltona. Vilties juosta“ dalyvių kūrinius pamatytų kuo daugiau žmonių, galbūt jie paskatins naujas iniciatyvas ir įkvėps geriems darbams, skirtiems mūsų broliams ir sesėms ukrainiečiams“, – sako J. Galdikaitė.

Užbaigę savo kelionę po Kauno viešąsias erdves, sukurti darbai bus išsiųsti į Lenkiją, kur taps bendros lietuvių ir lenkų vilties juostos, skirtos Ukrainai, dalimi. Birželį juosta pradės savo kelionę po Lenkijos viešąsias erdves ir galerijas.

Solidarumui su nuo priešo invazijos besiginančia šalimi išreikšti gimnazistai ir jų mokytojai surengė palaikymo akciją, po kurios šalia Lietuvos vėliavos plevėsuos ir ukrainietiška.

„Kai visas pasaulis sunerimęs stebi įvykius Ukrainoje, virš Kauno dailės gimnazijos šalia Lietuvos trispalvės suplevėsavo saulės ir dangaus spalvų Ukrainos vėliava. Tai simbolis, kad mes širdimis esame su ukrainiečių tauta ir savo mintis bei darbus skiriame jiems palaikyti“, – sako palaikymo akcijos organizatoriai.

Prie įėjimo į mokyklos kiemą Dainavos gatvėje svečius pasitiko Venecijos karnavalo kaukėmis pasipuošusios dešimtokės Gabrielė ir Una. Merginos turėjo pasiruošusios pluoštą kaukių tiems, kurie savų tą dieną neturėjo. Virš jų, ant aukštų kolonų sėdėjo bendraklasiai, barstantys konfeti.

"Kiekvienais metais būna skirtingos temos: buvo viduramžiai, tarpukaris, o šiandien – kaukių balius", – pasakojo Una. Pasak Gabrielės, jų klasė praėjusią žiemą labai norėjo surengti karnavalą, tačiau nepavyko ir idėją perkėlė į rugsėjo 3 d.

Po mokyklos kiemą vaikščiojo visai nekaringai nusiteikusi eilinė mokytoja. Jos kaukę puošė Rusijos ir Vokietijos vėliavos. "Kad vaikams nekiltų klausimų: nuo šeštos klasės dėstau antrą užsienio kalbą", – sakė rusų ir vokiečių kalbų mokytoja gimnazijoje dirbanti Marina Nenachova.

Mes norime, kad vaikams būtų šventė, kad į mokyklą jie eitų savo noru, o ne varomi.

Tarp svečių popiečio saulėje kaito visą galvą balta medžiaga apsivyniojęs skeletas, nepalikęs skylės burnai, todėl galėjęs kalbėti tik labai tyliai. Vaikinas pripažino, kad darosi karšta ir žadėjo kaukę nusiimti, ko gero, anksčiau laiko.

Minioje klaidžiojo popmuzikos žvaigždė Michaelis Jacksonas, su mama ramiai stovėjo Mažasis Princas, rankoje laikantis pliušinę lapę. Kaukę atstojo motociklininko šalmas, dujokaukė, milžiniškos šukuosenos perukas, kompaktinės plokštelės, gėlės. Visi, atrodo, karnavalui buvo gerai pasiruošę.

Pasak gimnazijos direktorės Neringos Šiupinskienės, iniciatyvos kurti šią šventę kiekvienais metais imasi patys mokiniai ir kiekvieną kartą ji būna vis kitokia. "Mes norime, kad vaikams būtų šventė, kad į mokyklą jie eitų savo noru, o ne varomi", – pasak vadovės, tarpukario tema surengta Rusėjo 1-oji buvo tokia įspūdinga, kad mokykla net išleido kalendorių.

Jame – nuotraukos su mokiniais, persirengusiais žymiomis tarpukario asmenybėmis. Ir neatsitiktinai – gimnazijos pastatą, esantį Dainavos gatvėje, 1933 m. žymus architektas Feliksas Vizbaras pastatė ministrui pirmininkui Juozui Tūbeliui.

73-iuosius mokslo metus pradedanti Kauno dailės gimnazija šįmet priėmė rekordinį skaičių mokinių – 357 vaikus. "Teks mums labai mielai susiglausti ir tilpti mūsų mažuose pastatuose. Bet čia ir prasideda draugystė", – per šventę sakė N.Šiupinskienė ir gimnazistams linkėjo nepritrūkti fantazijos ir kūrybiškumo.

Gimnaziją pavyko įkurdinti žymaus architekto Felikso Vizbaro suprojektuotoje nepriklausomos Lietuvos ministro pirmininko Juozo Tūbelio privačioje rezidencijoje. Žaliakalnio gamtos apsuptyje, puoselėjama žymių menininkų pedagogų, mokykla pradėjo savo gyvenimą. Smetoninės kultūros, garbės, smalsumo ženklas buvo gairė, kuri tiesė kelią būsimų Lietuvos meno kūrėjų raidai. Čia niekada nebuvo politikos. Klestėjo menas.

Kalbu 37-osios laidos vardu. 1972 m. KDG dar vadino Kauno J.Naujalio dailės mokykla. Tai buvo ne tik mokykla. Tai buvo meno ir mūsų namai. Mūsų – tada "naujaliukų", dabar – KDG vaikų. Pradžioje KDG jungė du skyrius: dailės ir muzikos (dar ir baleto klasė). Jau gerokai vėliau išsiskyrė takai ir dabar yra dvi mokyklos: KDG ir J.Naujalio muzikos mokykla.

1970–1983 m. buvo mokyklos žydėjimo laikas. Laimė sutikti Č.Kontrimą (dėstė akvarelę), Vytautą Banį, kuris tėviškai globojo bei ypač skatino piešti (būdavo net varžytuvės, kas geriau ir daugiau nupieš). Algirdas Lukštas buvo mokyklos siela ir liko jos legenda. Algirdas Dūda, tuometis direktorius, ne tik direktoriavo, bet ir dalyvaudavo sniego gniūžčių mūšiuose kartu su auklėtiniais ir mokyklos kaimynų vaikais. Romualdas Čarna grafikams skaitydavo eiles, kol tie piešdavo tradicinį rudeninį saulėgrąžų natiurmortą. Osvaldas Jablonskis – su pavasarinio jazmino šakele atlape. O kur dar Dalia Palukaitienė, kuri buvo ne tik nuostabi mokytoja, direktorė, bet ir Jūro, mūsų klasioko mama (ir mūsų visų). Auklėtoja Dalia Drąsutavičienė išmokė ne tik lietuvių kalbos, bet įskiepijo ir meilę knygai, ypač – poezijai. Galiu minėti ir minėti mokytojus, nes kiekvienas vertas to. Ir ypatingas skambutis buvo mokykloje – didokas varpas, o kai netikėtai dingo, laikinai jį pakeitė šaukštas stiklainyje. Tada gyvenome, kalbant Ritos Banienės žodžiais, antrinėje tikrovėje – mene. Mokykla buvo ne tik ugdymo įstaiga, tai buvo meno pasaulis, šeima, namai.

Taip, mes augome ir kūrėme išskirtinėje aplinkoje Naujalynėje – meno saloje. Smetoniška aplinka, ypatingi dėstytojai – asmenybės, gan maža bendruomenė (mūsų klasėje buvo 18 mokinių, iš viso mokykloje tada mokėsi apie 120 auklėtinių (nuo 5 iki 11 klasės), jie sukūrė mažą stebuklą – tapome ir likome "naujaliukų šeima". Ir ne tik mes. Tą patį gali pasakyti kiekvienas mokyklos absolventas. Tai tikrai buvo namai, mat mokykloje praleisdavome beveik visą dieną: pamokos po 45 minutes ir jų būdavo per dieną 8–9. Dalis pagrindinio ugdymo, kitos – dailė. Bet tai nebuvo bėda, gera buvo žinoti, kad gali mokytis iš minėtų mokytojų, matyti savo pasiekimus ir, aišku, labai laukti vasaros praktikų. O tai jau buvo pati nuostabiausia dalis. Praktika, taip vadinosi išvyka-pleneras mėnesiui į kokį nuostabų Lietuvos kampelį. Mums sekėsi: keliauti ir kurti lydimiems Algirdo Lukšto – geriausias prizas gyvenimo loterijoje. Praktikų metu išmokome matyti debesis, paukščius ir augalus, tylėti, kai teka upė. Išmokome tai suprasti ir įprasminti. Dabar, susitikę po daugelio metų, mes galime būti savimi ir kalbėti, lyg būtume išsiskyrę vakar.

Rezultatai netruko: Aušra Pažėraitė – Vilniaus universitetas, daktarė, docentė, religijotyrininkė; Vytautas Tumėnas – humanitarinių mokslų daktaras, Robertas Jucaitis – Vilniaus dailės akademija, docentas, Algė Varnaitė – Vilniaus dailės akademija, docentė; Ramunė Staškevičiūtė, Rima Keturkienė – mokytojos ekspertės, Remigijus Audejaitis – vyr.programinės įrangos inžinierius Silicio slėnyje, JAV. Jūras Palukaitis kuria nuostabius dalykus Niujorke, Gintaras Meškauskas – Los Andžele "Sotbys" atstovas, o kur dar Mažasis olandas" Sigitas Staniūnas – didžiausias menų šventėje. Tai tik viena laida. Visi 37-osios laidos mokiniai iki šiol kuria, gyvena menu ir su neapsakoma meile mena mokyklą. Ir ne tik jie. Visi, kas prisilietė prie šio meno židinio, sušildė savo širdis.

Kalbos, kad KDG ruošia tik dailininkus – netiesa. Mano kartos, mano vaikų kartos patirtis rodo, kad mokykla gyvenimui paruošia asmenybes, kurios meno pasaulyje gali kalbėti drąsiai ir raiškiai. Smagu matyti, kad baigę dailės studijas KDG pasirenka kitus kelius ir meno patirtis praverčia. Žygimantas Galinis sėkmingai debiutavo operoje (baritonas), Urtė Navalinskaitė stebina kalbų išmanymu. Kiti pasirinko šokį, teatrą. Visi rado savo kelius. Kelius, kur visada bus namai ir mokykla.

Retas mokinys gali pasigirti, besimokantis buvusiame premjero name. Vienas Kauno dailės gimnazijos pastatų ir yra tarpukario premjero Juozo Tūbelio name, ant Žaliakalnio šlaitų. Gimnaziją 1946 m. įkūrė dailininkas Česlovas Kontrimas, kuriam įkalbėti tuometinę valdžią dėl tokios mokyklos steigimo buvo nelengva. Dabar čia mokosi daugiau kaip trys šimtai vaikų, kurie be bendrojo lavinimo dalykų per savaitę turi iki 14 valandų dailės pamokų.

„Mokosi, kaip matote, ir piešimo, ir dailės istorijos ir architektūros, mokosi tapybos, grafikos dizaino, skulptūros, susipažįsta ir su tekstile, ir su keramika, su stiklu, kad galėtų vėliau pasirinkti tą meno kryptį, dailės šaką, kurią norėtų giliau studijuoti“, – kalbėjo gimnazijos direktorė Neringa Šiupinskienė.

Gimnazijos vadovė sako, norinčiųjų čia mokytis netrūksta – konkurse du mokiniai pretenduoja į vieną vietą, o maždaug 86 proc. abiturientų renkasi su menu susijusias specialybes.

Minint gimnazijos 70-metį, keliasdešimt absolventų Kauno paveikslų galerijoje pristato savo kūrybą. Parodoje „Atstumai be ribų“ – tapybos, grafikos, fotografijos darbai, vaizdo instaliacijos.

„Kai kurie darbai buvo sukurti šiaip parodai, kai kurie darbai – senesni. Norėjosi surinkti tokius kūrinius, kurie derėtų tarpusavyje“, – sakė Gintautas Vaičys, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas.

Tarp parodos dalyvių – Jolanta Kyzikaitė, Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė, Grytė Pintukaitė, Andrius Pukis, Marius Zavadskis. Mokinių ir mokytojų darbų parodos, skirtos Kauno dailės gimnazijos jubiliejui, bus pristatomos visus metus.

Kauno dailės gimnazija šiais metais švenčia 70-mečio jubiliejų, todėl buvo sumanyta organizuoti mokyklos absolventų įvairių sričių šiuolaikinio meno parodą „Atstumai be ribų“. Paradoksalus parodos pavadinimas, konceptualiai talpinantis savyje priešpriešą, nurodo tikrą nuotolį tarp atitinkamų taškų, tačiau tuo pačiu byloja apie sienų elastingumą, pastovų kitimą, judėjimą.

Šiuolaikiniame pasaulyje atstumo sąvoka nėra stabili, o meno kontekste gali būti dar labiau kvestionuojama. Idėjomis grįstas šiuolaikinis menas jau seniai nesiremia vien tik į realybės pamatą: tikrovėje egzistuojančių objektų ar reiškinių vaizdavimą. Vaizduotė, įgalinanti nunešti mus daug toliau, nei gali mūsų kūnas, kuria neįtikėtinus paralelinius pasaulius, dažnai nepavaldžius jokioms logiškoms kategorijoms. Tad parodos koncepcijos išeities taškas yra idėja, kad vaizduotė – tai pagrindinis meninės kūrybos variklis, kuris pradeda reikštis dar vaikystėje.

Parodos metu bus pristatytas menininkių dueto Vaidos Tamoševičiūtės ir Dainos Dievos performansas.

Paroda veiks iki birželio 5 d.

Kas? Parodos „Atstumai be ribų“ atidarymas.

Kur? Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune

Kada? Gegužės 5 d., ketvirtadienį, 17 val.

Kai Kauno dailės gimnazijos moksleiviai su mokytojais išėjo į miesto gatves atlikti dailės mokomosios kūrybinės praktikos, užsuko ir į Šv. Jurgio Kankinio bažnyčią.

Pranciškonų vienuoliai jau ne vienus metus vykdo šios unikalios bažnyčios, sovietmečiu paverstos sandėliu, atkūrimo darbus. Net vykstant parengiamiesiems bažnyčios restauracijos darbams, ne pamaldų metu jos durys nuolat būdavo atvertos miesto svečiams ir miestiečiams. Čia vykdavo klasikinės muzikos koncertai, parodos, čia užsukdavo ir Kauno dailės gimnazijos auklėtiniai per kūrybines praktikas. Bažnyčios interjerus ir apleistus altorius piešė ir tapė ne viena dailės gimnazijos mokinių karta.

Šįsyk broliui pranciškonui Pauliui Sauliui Bytautui kilo idėja – laikinai ištapyti restauracijos laukiančius šoninius altorius, kad atsinaujinusioje bažnyčioje mišios vyktų pakilesnėje aplinkoje, o vaikai galėtų savo jėgas išbandyti tapydami religine tematika dideliu formatu. Idėja patiko visiems ir Kauno dailės gimnazijos mokiniams, ir mokytojams. Darbas buvo patikėtas 7 klasės mokinių ir jų dailės mokytojų komandoms.

Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir šalia esantis vienuolynas priklauso pranciškonų vienuoliams, todėl ir altorių tema buvo pasirinkta iš Šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo. Dailės gimnazijos pajėgos trims nerestauruotiems altoriams išgražinti pasirinko tokias temas: šv.  Pranciškaus pamokslą paukščiams, šv.Pranciškaus pamokslą žuvims ir šv.Pranciškaus susitikimą su Gubio vilku. Ketvirtoji 7 klasės mokinių grupė nutarė padovanoti bažnyčiai savo nutapytą šv.Jurgio atvaizdą.

Projektas vyko labai sklandžiai ir nuolat sulaukdavo aplinkinių dėmesio bei paramos. Kauno dailės gimnazija parūpino kartono, galerija „Meno parkas“ – dažų, o dailininkas Gintautas Vaičys įrėmino šv.Jurgio paveikslą.